Titulinė skaidrė
Teismo sudėtis
Devizas
Vytis
En
En

Dėl teisės kreiptis į apeliacinės instancijos teismą nesinaudojant advokato pagalba

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2019 m. kovo 1 d. nutarimas

Dėl teisės kreiptis į apeliacinės instancijos teismą nesinaudojant advokato pagalba

Santrauka

Šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu, priimtu Vilniaus miesto apylinkės teismo inicijuotoje byloje, prieštaraujančia Konstitucijai pripažinta Civilinio proceso kodekso (CPK) 306 straipsnio 3 dalis (2016 m. lapkričio 8 d. redakcija), pagal kurią apeliacinį skundą gali surašyti tik advokatas (išskyrus tam tikrus atvejus, kai skundą gali surašyti aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą turintis asmuo, taip pat kiti nurodyti subjektai tam tikrose bylose).

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagal Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalį asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą; šios konstitucinės teisės negalima apriboti ar paneigti, ji negali būti dirbtinai suvaržoma, taip pat negali būti nepagrįstai pasunkinamas jos įgyvendinimas, nes kiltų grėsmė vienai svarbiausių teisinės valstybės vertybių. Konstitucinė asmens teisė kreiptis į teismą, taip pat konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja asmens teisę į tinkamą teisinį procesą, inter alia tinkamą teismo procesą, kuris yra būtina sąlyga teisingai išspręsti bylą.

Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą, aiškinama kitų Konstitucijos nuostatų kontekste, suponuoja ir tai, kad įstatymu turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad bendrosios kompetencijos ar pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigto specializuoto pirmosios instancijos teismo baigiamąjį aktą būtų galima apskųsti bent vienos aukštesnės instancijos teismui. Žemesnės instancijos teismų klaidų ištaisymas ir su tuo susijęs kelio neteisingumui užkirtimas yra atitinkamos bylos šalių ir visuomenės apskritai pasitikėjimo ne tik tą bylą nagrinėjančiu teismu, bet ir visa teismų sistema būtina sąlyga (conditio sine qua non). Pirmosios instancijos teismo baigiamojo akto apskundimo instituto paskirtis yra ne tik teisinėn atsakomybėn patraukto asmens (nuteistojo) teisių, bet ir kitų asmenų, tarp jų nukentėjusiojo, teisių ir teisėtų interesų, taip pat viešojo intereso, valstybės teisinės tvarkos gynimas ir apsauga. Pagal Konstituciją įstatyme turi būti ne tik įtvirtinta pati proceso šalies teisė apskųsti pirmosios instancijos teismo baigiamąjį aktą bent vienos aukštesnės instancijos teismui, bet ir nustatyta tokia apskundimo tvarka, kuri leistų aukštesnės instancijos teismui ištaisyti galimas pirmosios instancijos teismo klaidas; priešingu atveju būtų nukrypta nuo konstitucinio teisinės valstybės principo, pažeista asmens konstitucinė teisė į tinkamą teismo procesą.

Vadinasi, pagal Konstituciją, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalį, konstitucinį teisinės valstybės principą, teisė apskųsti pirmosios instancijos teismo baigiamąjį aktą bent vienos aukštesnės instancijos teismui, kad būtų užtikrinta galimybė ištaisyti galimas klaidas, yra neatsiejama konstitucinės teisės kreiptis į teismą ir teisės į tinkamą teismo procesą dalis. Teisės kreiptis į bent vienos aukštesnės instancijos teismą, kad būtų patikrintas pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, negalima dirbtinai suvaržyti ar išvis paneigti, negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo asmens, manančio, kad jo teisės ar laisvės nebuvo tinkamai apgintos pirmosios instancijos teisme, teisė kreiptis į aukštesnės instancijos teismą būtų neproporcingai apribota. Įstatymu nustatant pirmosios instancijos teismo sprendimo apskundimo apeliacinės instancijos teismui tvarką, negali būti numatyti tokie apeliacinio skundo padavimo pagrindai, terminai ir sąlygos, dėl kurių kreiptis į apeliacinės instancijos teismą būtų itin sunku arba iš viso neįmanoma. Priešingu atveju konstitucinė teisė apskųsti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacinės instancijos teismui būtų deklaratyvi, būtų užkirstas kelias ištaisyti galimas pirmosios instancijos teismo klaidas, teisingai taikyti teisę ir įvykdyti teisingumą, taip pat būtų pažeista asmens konstitucinė teisė į tinkamą teismo procesą, nukrypta nuo konstitucinio teisinės valstybės principo.

Viena iš asmens teisės į teisminę gynybą veiksmingo įgyvendinimo sąlygų yra teisė turėti advokatą. Šiame kontekste Konstitucinis Teismas, be kita ko, pažymėjo, kad pagal Konstituciją, atsižvelgiant į civilinių ir baudžiamųjų bylų ypatumus, valstybės biudžeto ar kitomis viešosiomis lėšomis finansuojamos ir specialiomis institucinėmis bei organizacinėmis priemonėmis užtikrinamos teisinės pagalbos teikimas, įskaitant galimybę gauti advokato pagalbą, civiliniame ir baudžiamajame procesuose gali būti reguliuojamas skirtingai.

Šios bylos kontekste pabrėžta, kad pagal Konstituciją teisė turėti advokatą kaip viena iš asmens teisės į teisminę gynybą veiksmingo įgyvendinimo sąlygų negali būti paversta šią konstitucinę teisę varžančia pareiga, kurios neįvykdžius galėtų būti paneigta galimybė pasinaudoti teise apskųsti pirmosios instancijos teismo baigiamąjį aktą apeliacinės instancijos teismui.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad CPK 306 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinį skundą surašo advokatas, vertintina kaip apeliacinio skundo padavimą ribojanti sąlyga, nes aukštojo universitetinio teisinio išsilavinimo neturintis fizinis asmuo ar tokį išsilavinimą įgijusio darbuotojo neturintis juridinis asmuo pats savo byloje, neatsižvelgiant į bylos sudėtingumą ir (arba) jos apimtį, nei į tai, ar ginčijami teisės, ar fakto klausimai, surašyti apeliacinio skundo negali, o per teismo nustatytą terminą apeliacinio skundo trūkumams šalinti nesikreipus į advokatą (ar kitus šį skundą surašyti galinčius nurodytus subjektus), apeliacinis skundas laikomas nepaduotu; pasibaigus trisdešimties dienų nuo skundžiamo sprendimo priėmimo terminui jis nebegali būti paduodamas. Taigi, kaip pažymėta nutarime, pagal CPK 306 straipsnio 3 dalį asmenų, kurie kreiptis į advokatą negali, be kita ko, dėl finansinių priežasčių, arba nenori, pavyzdžiui, dėl to, kad byla nėra sudėtinga, arba dėl to, kad faktines bylos aplinkybes pats asmuo žino geriau, galimybės įgyvendinti konstitucinę teisę kreiptis į apeliacinės instancijos teismą yra apribotos.

Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad pagal Konstituciją žmogaus konstitucinių teisių ir laisvių įgyvendinimą galima riboti, jeigu laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; apribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; apribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo.

Nutarime konstatuota, kad pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, be kita ko, apeliacinio skundo surašymui, gali gauti ne visi asmenys ir ne visose civilinėse bylose; fiziniai asmenys, neatitinkantys sąlygų šiai pagalbai gauti, kaip antai tie, kurių turtas ir metinės pajamos bent kiek viršija Vyriausybės nustatytą lygį, taip pat juridiniai asmenys jokiais atvejais civilinėse bylose negali pasinaudoti valstybės garantuojama teisine pagalba apeliacinio skundo surašymui. Taigi fiziniai ir juridiniai asmenys, neturintys teisės gauti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, norėdami įgyvendinti savo teisę apskųsti pirmosios instancijos teismo sprendimą civilinėje byloje, privalo kreiptis į advokatą ir už jo paslaugas mokėti savo lėšomis, taip patirdami tam tikrą finansinę naštą, kuri daliai asmenų gali būti nepakeliama.

Kaip pažymėjo Konstitucinis Teismas, ginčytas teisinis reguliavimas buvo grindžiamas prielaida, kad apeliaciniam skundui civilinėse bylose surašyti reikalingos tam tikros teisinės žinios, kurias gali turėti tik advokatai arba kiti aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą įgiję asmenys, arba atskirais nurodytais atvejais – tam tikros specialios žinios (darbo santykių bylose, bylose dėl asociacijos veiklos ir kt.); nustatydamas tokį teisinį reguliavimą įstatymų leidėjas siekė teisėtų ir svarbių tikslų – užtikrinti tinkamą bylos šalių atstovavimą apeliacinės instancijos teisme, garantuoti civilinio proceso koncentruotumą, veiksmingumą ir ekonomiškumą. Tačiau prielaidos užtikrinti civilinio proceso koncentruotumo, veiksmingumo ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą sudarytos CPK nuostatomis įtvirtinus ribotos apeliacijos modelį (kai byla apeliacinės instancijos teisme ne nagrinėjama iš naujo, o yra peržiūrimas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas neperžengiant apeliacinio skundo ribų). Atsižvelgus į tai, nutarime konstatuota, kad įstatymų leidėjas, siekdamas minėtų tikslų, reikalavimu, kad apeliacinį skundą surašytų advokatas (arba kiti nurodyti subjektai), apsunkino asmens konstitucinės teisės kreiptis į apeliacinės instancijos teismą įgyvendinimą.

Konstitucinis Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pagal CPK reikalavimas kreiptis į advokatą ar turėti atitinkamą teisinį išsilavinimą nėra keliamas kitai bylos šaliai, privalančiai pateikti atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame išdėstoma nuomonė dėl apeliacinio skundo argumentų pagrįstumo; taigi bylos šalims nustatytos nevienodos sąlygos dalyvauti apeliacinės instancijos procese, sudarytos prielaidos pažeisti proceso šalių lygiateisiškumo ir rungimosi principus, kurių laikymosi neužtikrinus civilinis procesas negali būti laikomas tinkamu.

Nutarime taip pat pažymėta, jog reikalavimas, kad apeliacinį skundą surašytų advokatas, netaikomas nei baudžiamajame, nei administracinių bylų procese, nei administracinių nusižengimų teisenoje, nors reikalavimai apeliaciniam skundui yra iš esmės panašūs į tuos, kurie keliami civiliniame procese.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad CPK 306 straipsnio 3 dalyje, pagal kurią aukštojo universitetinio teisinio išsilavinimo neturintis fizinis asmuo ar tokį išsilavinimą įgijusio darbuotojo neturintis juridinis asmuo savo byloje pats negali surašyti apeliacinio skundo ir privalo kreiptis į advokatą bei už jo paslaugas mokėti savo lėšomis, nustatyta tokia teisės į kreiptis į apeliacinės instancijos teismą įgyvendinimo tvarka, pagal kurią teisė turėti advokatą yra paversta pareiga. Dėl šios pareigos daliai asmenų (ypač tiems, kurie neturi teisės gauti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos dėl to, kad jų turtas ir metinės pajamos bent kiek viršija Vyriausybės nustatytą lygį) kreiptis į apeliacinės instancijos teismą tapo itin sunku dėl patiriamos finansinės naštos, o kai kuriais atvejais tapo neįmanoma apskųsti byloje priimto pirmosios instancijos teismo baigiamojo akto. Taigi ginčytu teisiniu reguliavimu konstitucinė asmens teisė kreiptis į apeliacinės instancijos teismą neproporcingai apribota, o kai kuriais atvejais paneigta jos esmė; tokiu teisiniu reguliavimu užkertamas kelias ištaisyti galimas pirmosios instancijos teismo klaidas, teisingai taikyti teisę ir įvykdyti teisingumą.

Atsižvelgus į šiuos argumentus, CPK 306 straipsnio 3 dalis pripažinta prieštaraujančia Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.