Titulinė skaidrė
Teismo sudėtis
Devizas
Vytis
En
En

Dėl teisės į valstybinę socialinio draudimo našlaičių pensiją

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. gruodžio 14 d. nutarimas

DĖL TEISĖS Į VALSTYBINĘ SOCIALINIO DRAUDIMO NAŠLAIČIŲ PENSIJĄ

Santrauka

Šią konstitucinės justicijos bylą inicijavo Vilniaus apygardos ir Kauno apygardos administraciniai teismai, prašę ištirti, ar Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalis (2006 m. gruodžio 12 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nėra nustatyta, kad teisę gauti našlaičių pensiją turi mirusiojo vaikai ir įvaikiai – 18 metų ir vyresni negalią turintys asmenys (invalidai), jeigu jie nebuvo pripažinti neįgaliaisiais (invalidais) iki 18 metų, neprieštarauja Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad valstybė yra konstituciškai įpareigota maitintojo netekusiems asmenims teikti atitinkamą socialinę paramą. Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, įstatymu nustatydamas socialinę paramą maitintojo netekimo atveju, turi diskreciją, kuri apima inter alia diskreciją nustatyti socialinės paramos maitintojo netekimo atveju rūšis, asmenis, kuriems skiriama konkreti socialinė parama, šios socialinės paramos skyrimo ir mokėjimo sąlygas, diferencijuoti asmenims skiriamos socialinės paramos dydžius, jeigu objektyviai jų padėtis yra skirtinga. Kartu Konstitucinis Teismas pažymėjo, jog ši parama turi būti tokia, kad užtikrintų žmogaus orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į valstybės ir visuomenės išteklius, materialines ir finansines galimybes, gali pasirinkti, kokią socialinę paramą teikti tėvų netekusiems nepilnamečiams vaikams (inter alia invalidams). Įstatymų leidėjas įstatymu gali nustatyti ir pensiją tėvų netekusiems nepilnamečiams vaikams, taip pat ir invalidams (neįgaliesiems) (ją įvardydamas inter alia našlaičių pensija). Šios pensijos skyrimo ir mokėjimo sąlygos, inter alia amžiaus riba (pilnametystė), iki kurios ši pensija gali būti paskirta, taip pat amžiaus riba, iki kurios paskirta pensija gali būti mokama, turi būti nustatytos įstatymu. Neįgaliems tėvų netekusiems vaikams minėtos pensijos mokėjimo laikotarpis gali būti siejamas ir su tokiu amžiumi, iki kurio paprastai tėvų netekę vaikai siekia atitinkamo išsilavinimo.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pensijos įtvirtinimas tėvų netekusiems nepilnamečiams vaikams gali būti laikomas tam tikru išlaikymo, kurį pagal Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalies nuostatą jiems turėjo teikti tėvai, kompensavimu. Kartu konstatuota, kad iš Konstitucijos valstybei nekyla pareiga nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį našlaičių pensija būtų skiriama neįgaliems tėvų netekusiems pilnamečiams asmenims. Įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į valstybės ir visuomenės išteklius, materialines bei finansines galimybes ir atitinkamai reguliuodamas minėtus santykius, turi plačią diskreciją pasirinkti ir įstatymu įtvirtinti socialinės paramos rūšis neįgaliesiems, įskaitant tėvų netekusius pilnamečius invalidus.

Aiškindamas Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme nustatytą vieną iš 18 metų ir vyresnio asmens, kuris neteko tėvų (arba vieno iš jų), teisės į našlaičių pensiją įgijimo sąlygų – asmens tapimą invalidu iki 18 metų (nuo 2005 m. liepos 1 d. – asmens pripažinimą neįgaliuoju iki 18 metų), Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad tiek pagal iki 2005 m. liepos 1 d. galiojusį Invalidų socialinės integracijos įstatymą, tiek pagal 2005 m. liepos 1 d. įsigaliojusį Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymą invalidumu (neįgalumu) buvo (ir yra) laikoma tokia asmens būklė, kuri yra nustatyta kompetentingų įstaigų. Šiuose ir kituose įstatymuose nebuvo nustatyta, kad asmens, sergančio atitinkama (-omis) liga (-omis), tapimas invalidu yra konstatuojamas (asmuo pripažįstamas neįgaliuoju) kitaip, nei kompetentingoms įstaigoms nustatant jam invalidumą (neįgalumo, darbingumo lygį). Todėl tiek iki 2005 m. liepos 1 d. asmenimis, tapusiais invalidais iki 18 metų, tiek nuo 2005 m. liepos 1 d. asmenimis, pripažintais neįgaliaisiais iki 18 metų, laikytini tokie asmenys, kuriems kompetentingos įstaigos sprendimą dėl invalidumo fakto (neįgalumo lygio) buvo (yra) priėmusios, iki jiems sukako 18 metų.

Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad ginčijamos Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalies formuluotėje „jie pripažinti neįgaliaisiais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) iki 18 metų“ vartojama sąvoka „pripažinti“ siejama tiek su tomis situacijomis, kai mirusiojo 18 metų amžiaus ir vyresni vaikai (įvaikiai) yra pripažinti neįgaliaisiais iki 18 metų po šio įstatymo įsigaliojimo 2005 m. liepos 1 d., tiek su tomis situacijomis, kai mirusiojo 18 metų amžiaus ir vyresni vaikai (įvaikiai) „tapo invalidais iki 18 metų“ pagal iki 2005 m. liepos 1 d. galiojusio Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 35 straipsnį. Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad ginčijamoje Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalyje formuluotė „pripažinti neįgaliaisiais iki 18 metų“ vartojama kaip tapati iki 2005 m. liepos 1 d. galiojusio Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje vartotai formuluotei „tapo invalidais iki 18 metų“.

Taigi įstatymų leidėjas, ginčijama Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalimi nustatydamas, kad teisę gauti valstybinę socialinio draudimo našlaičių pensiją turi mirusiojo 18 metų ir vyresni vaikai (įvaikiai), kurie pripažinti neįgaliaisiais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) iki 18 metų, nepakeitė iki 2005 m. liepos 1 d. galiojusiame įstatyme nustatytos vienos iš sąlygų 18 metų ir vyresnių asmenų našlaičių pensijai gauti: invalidumą kompetentinga įstaiga turi nustatyti (pripažinti), iki asmeniui sukanka 18 metų.

Konstitucinis Teismas pripažino, kad ginčijama Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo nuostata neprieštarauja Konstitucijai.