Titulinė skaidrė
Teismo sudėtis
Devizas
Vytis
En
En

Dėl prašymo dalies priėmimo ir jo dalies grąžinimo

 LIETUVOS RESPUBLIKOS
KONSTITUCINIO TEISMO PIRMININKAS

POTVARKIS

DĖL PRAŠYMO DALIES PRIĖMIMO IR JO DALIES GRĄŽINIMO

2018 m. rugpjūčio 31 d. Nr. 2B-43

Vilnius


Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 25, 84 straipsniais,

p r i i m a m a s pareiškėjos Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašymas Nr. 1B-17/2018 ištirti, ar:

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 59 straipsnio 6 dalis (2017 m. birželio 30 d. redakcija) tiek, kiek joje, pasak pareiškėjos, nenustatyta, kad valstybinių ar savivaldybių švietimo įstaigų ir nevalstybinių švietimo įstaigų vadovai turi atitikti tokius pačius kvalifikacinius reikalavimus;

konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 59 straipsnio 15 dalis (2017 m. birželio 30 d. redakcija) tiek, kiek pagal ją, gavus bet kokią informaciją apie tai, kad švietimo įstaigos vadovas galimai padarė šiurkštų darbo pareigų pažeidimą arba nėra nepriekaištingos reputacijos, ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo tokios informacijos gavimo dienos privalo būti pradėtas tarnybinis patikrinimas, o tarnybinio patikrinimo laikotarpiu švietimo įstaigos vadovas privalo būti nušalintas nuo pareigų,

ir byla p r a d e d a m a r e n g t i Konstitucinio Teismo posėdžiui.

Bylai suteikiamas numeris 12/2018.

1. Pareiškėja taip pat prašo ištirti, ar:

Konstitucijos 5 straipsnio 1, 2 dalims, 40 straipsnio 1 daliai, 120 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja Švietimo įstatymo 59 straipsnio (2017 m. birželio 30 d. redakcija) 1 dalis tiek, kiek joje, pasak pareiškėjos, nustatyta, kad valstybinių ir savivaldybių švietimo įstaigų vadovai į pareigas skiriami viešo konkurso būdu penkeriems metams ir kad ši nuostata taikoma tik valstybės ir savivaldybių švietimo įstaigų vadovams;

Konstitucijos 5 straipsnio 1, 2 dalims, 40 straipsnio 1 daliai, 120 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja Švietimo įstatymo 59 straipsnio 5 dalis (2017 m. birželio 30 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatyta, kad švietimo ir mokslo ministras, nederindamas su savivaldybės institucijomis, nustato valstybinių ir savivaldybių švietimo įstaigų vadovų kvalifikacinius reikalavimus ir įgalioja įstaigą, kurios teises ir pareigas įgyvendina Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija, atlikti kandidatų kompetencijų vertinimą;

konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja Švietimo įstatymo 59 straipsnio 6 dalis (2017 m. birželio 30 d. redakcija) tiek, kiek joje, pasak pareiškėjos nenustatyta, kad valstybinių ar savivaldybių švietimo įstaigų ir nevalstybinių švietimo įstaigų vadovai į pareigas turi būti skiriami tokiu pačiu būdu;

Konstitucijos 5 straipsnio 1, 2 dalims, 40 straipsnio 1 daliai, 120 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo Nr. I-1489 37, 43, 47, 48, 53, 56, 57, 58, 59, 60, 64, 68 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo 51, 563 straipsniais įstatymo 15 straipsnio 5 dalies tiek, kiek joje nustatyti trumpesni nei penkerių metų terminai įvykdyti viešiems konkursams švietimo įstaigos vadovo pareigoms eiti, jeigu valstybinių ir savivaldybių švietimo įstaigų vadovai iki šio įstatymo įsigaliojimo buvo paskirti į pareigas neterminuotai ir jas ėjo ilgiau kaip penkerius metus.

2. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 8 punktą prašyme ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai, kuriuo kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi būti nurodyta pareiškėjo pozicija dėl teisės akto atitikties Konstitucijai ir tos pozicijos juridinis pagrindimas su nuorodomis į įstatymus.

Kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, pareiškėjo pozicija dėl teisės akto (jo dalies) atitikties Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį turi būti nurodyta aiškiai, nedviprasmiškai, prašyme turi būti išdėstyti argumentai ir motyvai, pagrindžiantys pareiškėjo abejonę dėl teisės akto (jo dalies) atitikties Konstitucijai. Vadinasi, prašyme ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį turi būti aiškiai nurodyti konkretūs teisės akto straipsniai (jų dalys), punktai, kurių atitiktimi Konstitucijai pareiškėjas abejoja, taip pat konkrečios Konstitucijos nuostatos – normos ir (arba) principai, kuriems, pareiškėjo nuomone, prieštarauja konkrečiai nurodyti ginčijamo teisės akto straipsniai ar punktai. Prašyme ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį taip pat turi būti aiškiai nurodyti teisiniai motyvai, pagrindžiantys pareiškėjo abejonę dėl kiekvieno konkrečiai nurodyto ginčijamo teisės akto (jo dalies) straipsnio (jo dalies) ar punkto atitikties konkrečiai nurodytoms Konstitucijos nuostatoms. Priešingu atveju prašymas ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį laikytinas neatitinkančiu Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio reikalavimų (inter alia 2009 m. spalio 29 d., 2016 m. rugpjūčio 29 d., 2017 m. rugsėjo 27 d. sprendimai).

Prašyme ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį nenurodžius inter alia teisinių motyvų, pagrindžiančių pareiškėjo abejonę dėl kiekvieno konkrečiai nurodyto ginčijamo teisės akto (jo dalies) straipsnio (jo dalies) ar punkto atitikties konkrečiai nurodytoms Konstitucijos nuostatoms pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį, ir tokį prašymą priėmus nagrinėti Konstituciniame Teisme bei pagal jį pradėjus bylą būtų suvaržytos ir suinteresuoto asmens – valstybės institucijos, išleidusios ginčijamą teisės aktą, teisės, nes suinteresuotam asmeniui taptų sunkiau teikti paaiškinimus dėl pareiškėjo argumentų ir rengtis teisminiam nagrinėjimui (inter alia 2004 m. balandžio 16 d., 2012 m. balandžio 25 d., 2017 m. rugsėjo 27 d. sprendimai).

3. Atlikus pareiškėjos Seimo narių grupės prašymo išankstinį tyrimą nustatyta, kad pareiškėja nepateikė teisinių argumentų, kodėl Švietimo įstatymo 59 straipsnio (2017 m. birželio 30 d. redakcija) 1, 5, 6 dalys, taip pat Švietimo įstatymo Nr. I-1489 37, 43, 47, 48, 53, 56, 57, 58, 59, 60, 64, 68 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo 51, 563 straipsniais įstatymo 15 straipsnio 5 dalis tiek, kiek nurodyta, prieštarauja Konstitucijai.

3.1. Pareiškėja prašo ištirti, ar Švietimo įstatymo 59 straipsnio (2017 m. birželio 30 d. redakcija) 1 dalis tiek, kiek joje, pasak pareiškėjos, nustatyta, kad valstybinių ir savivaldybių švietimo įstaigų vadovai į pareigas skiriami viešo konkurso būdu penkeriems metams ir kad ši nuostata taikoma tik valstybės ir savivaldybių švietimo įstaigų vadovams, pagal normų turinį ir reguliavimo apimtį neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 1, 2 dalims, 40 straipsnio 1 daliai, 120 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

3.1.1. Pareiškėjos pozicija dėl Švietimo įstatymo 59 straipsnio (2017 m. birželio 30 d. redakcija) 1 dalies tiek, kiek nurodyta, atitikties Konstitucijos 5 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui yra grindžiama teiginiu, kad „reikalavimas valstybinių ir savivaldybių švietimo įstaigų vadovą parinkti viešo konkurso būdu ir nuostata, jog valstybinių ir savivaldybių švietimo įstaigų vadovas gali dirbti tik terminuotai (kadencijomis), neturi nieko bendro su švietimo proceso turiniu“. Pareiškėja teigia, kad jeigu toks teisinis reguliavimas vis dėlto yra susijęs su švietimo proceso turiniu, jis turėtų būti taikomas ir nevalstybinių švietimo įstaigų vadovams, priešingu atveju valstybės ir savivaldybių švietimo įstaigų vadovai yra diskriminuojami – įtvirtinamas skirtingas priėmimo į pareigas būdas ir nustatoma, kad jie gali dirbti tik terminuotai (kadencijomis).

Pažymėtina, kad pareiškėja cituoja įvairias Konstitucinio Teismo suformuluotas oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas, atskleidžiančias konstitucinio teisinės valstybės principo turinį, tačiau nepateikia teisinių argumentų, pagrindžiančių jos teiginį, kad teisinis reguliavimas, kuriuo nustatoma, jog valstybinių ir savivaldybių švietimo įstaigų vadovai skiriami į pareigas viešo konkurso būdu penkerių metų kadencijai, pažeidžia šį principą. Pareiškėja nepateikia teisinių argumentų, kodėl įstatymų leidėjas negalėjo pasirinkti viešo konkurso kaip valstybinių ir savivaldybių švietimo įstaigų vadovų skyrimo į pareigas būdo ir nustatyti penkerių metų šių pareigų ėjimo termino; pareiškėja taip pat nenurodo, kodėl toks įstatymų leidėjo pasirinktas minėtų valstybinių ir savivaldybių švietimo įstaigų vadovų skyrimo į pareigas būdas ir nustatytas penkerių metų pareigų ėjimo terminas prieštarauja Konstitucijai, ypač atsižvelgiant į ginčijamo teisinio reguliavimo priėmimo tikslą – inter alia užtikrinti švietimo įstaigų vadovų skaidrią atranką ir efektyvų švietimo įstaigų valdymą.

Pareiškėja taip pat nepateikia teisinių argumentų, kodėl, atsižvelgiant į skirtingą nevalstybinių ir valstybinių ar savivaldybės švietimo įstaigų statusą, negali būti objektyviai pateisinamas diferencijuotas šių įstaigų vadovų skyrimo į pareigas būdas ir pareigų ėjimo laiko teisinis reguliavimas.

3.1.2. Pareiškėjos pozicija dėl Švietimo įstatymo 59 straipsnio (2017 m. birželio 30 d. redakcija) 1 dalies tiek, kiek nurodyta, atitikties Konstitucijos 40 straipsnio 1 daliai, 120 straipsnio 2 daliai grindžiama teiginiu, kad „kaip bus vadovaujama bendrai valstybės ir savivaldybių švietimo įstaigai, ar vadovas dirbs terminuotai (5 metų kadenciją), ar pagal neterminuotą darbo sutartį – ne įstatymo, bet bendro švietimo įstaigos steigėjų kompetencijos / susitarimo klausimas“.

Pažymėtina, kad pareiškėja taip pat nepateikia teisinių argumentų šiam savo teiginiui pagrįsti. Pareiškėja cituoja oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas, suformuluotas Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d. nutarime aiškinant Konstitucijos 40 straipsnio 1 dalį, 41 straipsnio 2 dalį kartu su Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalimi, pagal kurias įstatymų leidėjas turi teisę nustatyti savivaldybių mokymo įstaigų steigimo, reorganizavimo, likvidavimo tvarką, reglamentuoti jų veiklą, reguliuoti kitus su šiomis įstaigomis susijusius santykius; svarbu, kad atitinkamais įstatymais nebūtų paneigiama pati savivaldybių teisė steigti, reorganizuoti, likviduoti mokymo ir auklėjimo įstaigas, turėti kitas su jų steigimu, reorganizavimu, likvidavimu susijusias teises ir pareigas. Tačiau pareiškėja nepaaiškina, kodėl, įstatymu nustačius valstybinių ar švietimo įstaigų vadovų pareigų ėjimo terminą, yra paneigiama savivaldybių teisė steigti, reorganizuoti, likviduoti mokymo ir auklėjimo įstaigas, turėti kitas su jų steigimu, reorganizavimu, likvidavimu susijusias teises ir pareigas.

Pareiškėja taip pat cituoja Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarime suformuluotą oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatą, kad pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų paneigiama galimybė savivaldybėms realizuoti jų kompetenciją, tiesiogiai įtvirtintą Konstitucijoje, tačiau nepaaiškina, kokia konkrečiai iš Konstitucijos kylanti savivaldybių kompetencija šiuo atveju yra paneigiama ir kodėl, pasak pareiškėjos, nustatyti valstybinių ar savivaldybės švietimo įstaigų vadovų pareigų ėjimo terminą yra Konstitucijoje tiesiogiai įtvirtinta savivaldybių kompetencija.

Taip pat pažymėtina, kad pagal Konstitucijos 40 straipsnio 4 dalį valstybė prižiūri mokymo ir auklėjimo įstaigų veiklą. Pareiškėja, teigdama, kad valstybinių ar savivaldybės švietimo įstaigų vadovų pareigų ėjimo terminas neturi būti nustatytas įstatyme, o jį nustatyti yra švietimo įstaigos steigėjų kompetencija, neatsižvelgia į šią jos prašymo kontekste itin aktualią Konstitucijos nuostatą, kurioje įtvirtinta ne tik valstybės teisė, bet ir pareiga prižiūrėti visų, tiek valstybinių, tiek privačių, mokymo ir auklėjimo įstaigų veiklą.

3.2. Pareiškėja taip pat prašo ištirti, ar Švietimo įstatymo 59 straipsnio 5 dalis (2017 m. birželio 30 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatyta, kad švietimo ir mokslo ministras, nederindamas su savivaldybės institucijomis, nustato valstybinių ir savivaldybių švietimo įstaigų vadovų kvalifikacinius reikalavimus ir įgalioja įstaigą, kurios teises ir pareigas įgyvendina Švietimo ir mokslo ministerija, atlikti kandidatų kompetencijų vertinimą, pagal normų turinį ir reguliavimo apimtį neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 1, 2 dalims, 40 straipsnio 1 daliai, 120 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

3.2.1. Pareiškėja savo poziciją dėl šios nuostatos atitikties Konstitucijai grindžia tomis pačiomis oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis, kaip ir grįsdama poziciją dėl Švietimo įstatymo 59 straipsnio (2017 m. birželio 30 d. redakcija) 1 dalies tiek, kiek nurodyta, atitikties Konstitucijos 40 straipsnio 1 daliai, 120 straipsnio 2 daliai, tačiau nesieja minėtų oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatų su ginčijama Švietimo įstatymo 59 straipsnio 5 dalimi (2017 m. birželio 30 d. redakcija), taip pat nenurodo, kodėl švietimo ir mokslo ministras, nustatydamas valstybinių ir savivaldybių švietimo įstaigų vadovų kvalifikacinius reikalavimus ir įgaliodamas įstaigą, kurios teises ir pareigas įgyvendina Švietimo ir mokslo ministerija, atlikti kandidatų kompetencijų vertinimą, pagal Konstituciją privalo derinti šiuos veiksmus su savivaldybės institucijomis, taip pat nenurodo, kodėl ginčijamu teisiniu reguliavimu yra paneigiama savivaldybių teisė steigti, reorganizuoti, likviduoti mokymo ir auklėjimo įstaigas, turėti kitas su jų steigimu, reorganizavimu, likvidavimu susijusias teises ir pareigas.

3.2.2. Pažymėtina, kad pareiškėja savo prašyme nepateikia teisinių argumentų dėl ginčijamos Švietimo įstatymo 59 straipsnio 5 dalies (2017 m. birželio 30 d. redakcija) tiek, kiek nurodyta, atitikties Konstitucijos 5 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.

3.3. Pareiškėja prašo ištirti, ar inter alia Švietimo įstatymo 59 straipsnio 6 dalis (2017 m. birželio 30 d. redakcija) tiek, kiek joje, pasak pareiškėjos, nenustatyta, kad valstybinių ar savivaldybių švietimo įstaigų ir nevalstybinių švietimo įstaigų vadovai į pareigas turi būti skiriami tokiu pačiu būdu, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

3.3.1. Švietimo įstatymo 59 straipsnio 6 dalyje (2017 m. birželio 30 d. redakcija) nustatyta, kad į nevalstybinių švietimo įstaigų vadovų pareigas asmenys skiriami ir iš jų atleidžiami įstatymų nustatyta tvarka.

3.3.2. Pareiškėja, prašyme teigdama, kad Švietimo įstatymo 59 straipsnio 6 dalis (2017 m. birželio 30 d. redakcija) tiek, kiek joje, pasak pareiškėjos, nenustatyta, kad valstybinių ar savivaldybių švietimo įstaigų ir nevalstybinių švietimo įstaigų vadovai į pareigas turi būti skiriami tokiu pačiu būdu, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, nepateikia teisinių argumentų, kodėl, atsižvelgiant į skirtingą nevalstybinių ir valstybinių ar savivaldybės švietimo įstaigų statusą, negali būti objektyviai pateisinamas (-i) diferencijuotas (-i) šių įstaigų vadovų skyrimo į pareigas būdas (-ai) ir jo (jų) teisinis reguliavimas.

3.4. Pareiškėja taip pat prašo ištirti Švietimo įstatymo Nr. I-1489 37, 43, 47, 48, 53, 56, 57, 58, 59, 60, 64, 68 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo 51, 563 straipsniais įstatymo 15 straipsnio 5 dalies tiek, kiek joje nustatyti trumpesni nei penkerių metų terminai įvykdyti viešiems konkursams švietimo įstaigos vadovo pareigoms eiti, jeigu valstybinių ir savivaldybių švietimo įstaigų vadovai iki šio įstatymo įsigaliojimo buvo paskirti į pareigas neterminuotai ir jas ėjo ilgiau kaip penkerius metus, atitiktį Konstitucijos 5 straipsnio 1, 2 dalims, 40 straipsnio 1 daliai, 120 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

3.4.1. Pareiškėja, ginčydama šio teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijos 5 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui, nurodo, kad, jos nuomone, konstituciniai teisinės valstybės, teisingumo, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo principai yra pažeidžiami, jeigu viešas konkursas švietimo įstaigos vadovo pareigoms eiti vykdomas anksčiau kaip po penkerių metų nuo ginčijamo teisinio reguliavimo įsigaliojimo.

Pažymėtina, kad nors pareiškėja nurodo Konstitucinio Teismo suformuluotas teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo konstitucinės doktrinos nuostatas, iš jų tokias, kad „teisinio reguliavimo pakeitimai turėtų būti daromi taip, kad asmenims, kurių teisinei padėčiai jie turi įtakos, būtų užtikrinta reali galimybė prisitaikyti prie naujos teisinės situacijos darant esminius galiojančio teisinio reguliavimo pakeitimus, lemiančius asmenų teisinei padėčiai nepalankius padarinius, gali būti reikalinga numatyti ir tam tikrą pereinamąjį teisinį reguliavimą; asmenų, kuriems taikytinas naujas teisinis reguliavimas, teisinė padėtis pereinamosiomis nuostatomis turėtų būti sureguliuota taip, kad jiems būtų suteikta pakankamai laiko užbaigti pradėtus veiksmus, kurių ėmėsi ankstesnio teisinio reguliavimo pagrindu, tikėdamiesi, kad jis bus stabilus, ir įgyvendinti pagal ankstesnį teisinį reguliavimą įgytas teises“, tačiau ginčijamo teisinio reguliavimo nevertina šių oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatų kontekste.

Pažymėtina, kad Švietimo įstatymo Nr. I-1489 37, 43, 47, 48, 53, 56, 57, 58, 59, 60, 64, 68 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo 51, 563 straipsniais įstatymas priimtas 2017 m. birželio 30 d., oficialiai paskelbtas 2017 m. liepos 12 d., jo įsigaliojimas (su tam tikra išimtimi) atidėtas iki 2018 m. sausio 1 d., o šio įstatymo 15 straipsnio 5 dalyje anksčiausias terminas įvykdyti viešą konkursą švietimo įstaigos vadovo pareigoms eiti yra 2019 m. sausio 1 d., t. y. viešas konkursas turi būti įvykdytas beveik po pusantrų metų nuo ginčijamo teisinio reguliavimo oficialaus paskelbimo dienos. Pareiškėja nenurodo, kodėl, jos manymu, šio laikotarpio nepakanka, kad valstybinių ir savivaldybių švietimo įstaigų vadovams, kurie iki ginčijamo teisinio reguliavimo įsigaliojimo buvo paskirti eiti pareigas neterminuotai ir jas ėjo daugiau kaip penkerius metus, būtų užtikrintos realios galimybės prisitaikyti prie naujos teisinės situacijos. Nurodydama, kad šis laikotarpis turėtų būti ne trumpesnis kaip penkeri metai nuo ginčijamo teisinio reguliavimo įsigaliojimo, pareiškėja tokio savo teiginio nepagrindžia teisiniais argumentais.

Šiame kontekste pažymėtina, jog pareiškėja taip pat nevertina, kodėl tai, kad įstatymų leidėjas nustato atitinkamą pereinamąjį laikotarpį įstatyme ir detalizuoja konkrečias datas (terminus) viešiems konkursams organizuoti atsižvelgiant į vadovų realiai išdirbtą darbo laiką, negali būti vertinama kaip realios galimybės einantiems pareigas vadovams prisitaikyti prie naujos situacijos suteikimas ir kaip konstitucinių teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisingumo ir protingumo principų atitiktis.

Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog teisinio reguliavimo pakeitimai turėtų būti daromi taip, kad asmenims, kurių teisinei padėčiai jie turi įtakos, būtų užtikrinta reali galimybė prisitaikyti prie naujos teisinės situacijos; todėl, siekiant sudaryti sąlygas asmenims ne tik susipažinti su nauju teisiniu reguliavimu anksčiau, nei jis pradės galioti, bet ir tinkamai pasirengti numatomiems pakeitimams, gali būti būtina nustatyti vėlesnę jo įsigaliojimo datą (taikymo pradžią) (inter alia 2013 m. vasario 15 d., 2016 m. sausio 25 d. nutarimai); tam tikrais atvejais įstatymų leidėjas privalo numatyti pakankamą vacatio legis, t. y. laikotarpį nuo įstatymo oficialaus paskelbimo iki jo įsigaliojimo (taikymo pradžios), per kurį suinteresuoti asmenys galėtų pasirengti įgyvendinti iš jo kylančius reikalavimus (inter alia 2013 m. vasario 15 d., 2016 m. vasario 2 d. nutarimai); darant esminius galiojančio teisinio reguliavimo pakeitimus, lemiančius asmenų teisinei padėčiai nepalankius padarinius, gali prireikti numatyti ne tik pakankamą vacatio legis, bet ir tam tikrą pereinamąjį teisinį reguliavimą; asmenų, kuriems taikytinas naujas teisinis reguliavimas, teisinė padėtis pereinamosiomis nuostatomis turėtų būti sureguliuota taip, kad jiems būtų suteikta pakankamai laiko užbaigti pradėtus veiksmus, kurių jie ėmėsi ankstesnio teisinio reguliavimo pagrindu, tikėdamiesi, kad jis bus stabilus, ir įgyvendinti pagal ankstesnį teisinį reguliavimą įgytas teises (2013 m. vasario 15 d. nutarimas).

Pareiškėja, ginčydama Švietimo įstatymo Nr. I-1489 37, 43, 47, 48, 53, 56, 57, 58, 59, 60, 64, 68 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo 51, 563 straipsniais įstatymo 15 straipsnio 5 dalies tiek, kiek, joje nustatyti trumpesni nei penkerių metų terminai įvykdyti viešiems konkursams švietimo įstaigos vadovo pareigoms eiti, jeigu valstybinių ir savivaldybių švietimo įstaigų vadovai iki šio įstatymo įsigaliojimo buvo paskirti į pareigas neterminuotai ir jas ėjo ilgiau kaip penkerius metus, atitiktį Konstitucijai, teigia, kad po ginčijamo teisinio reguliavimo įsigaliojimo švietimo įstaigų vadovams pasiūlyta savo noru pakeisti darbo santykių pobūdį (sudaryti naujas terminuotas darbo sutartis); švietimo įstaigų vadovai verčiami sutikti dirbti pakeistomis darbo sąlygomis arba atsisakyti užimamų pareigų; toks švietimo įstaigų vadovų teisinės padėties pabloginimas niekaip nekompensuojamas, todėl ginčijamu teisiniu reguliavimu yra pažeidžiami konstituciniai teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo, teisingumo, teisinės valstybės principai.

Pažymėtina, kad pareiškėja nepateikia teisinių argumentų šiai savo pozicijai pagrįsti, nenurodo, kodėl iš Konstitucijos kyla reikalavimas būtent Švietimo įstatymo Nr. I-1489 37, 43, 47, 48, 53, 56, 57, 58, 59, 60, 64, 68 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo 51, 563 straipsniais įstatymo 15 straipsnyje nustatyti kompensacijas už darbo santykių pobūdžio pakeitimą. Šiame kontekste paminėtina, kad darbo santykius, inter alia išeitinių išmokų mokėjimą nutraukiant darbo santykius, reguliuoja Lietuvos Respublikos darbo kodeksas, kurio pareiškėja savo prašyme nemini.

3.4.2. Pareiškėja ginčija Švietimo įstatymo Nr. I-1489 37, 43, 47, 48, 53, 56, 57, 58, 59, 60, 64, 68 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo 51, 563 straipsniais įstatymo 15 straipsnio 5 dalies tiek, kiek nurodyta, atitiktį inter alia Konstitucijos 40 straipsnio 1 daliai, 120 straipsnio 2 daliai, tačiau savo prašyme nepateikia jokių argumentų, pagrindžiančių poziciją, kad ginčijamas teisinis reguliavimas prieštarauja šioms Konstitucijos nuostatoms.

4. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pareiškėjos prašymas ištirti Švietimo įstatymo 59 straipsnio (2017 m. birželio 30 d. redakcija) 1, 5, 6 dalių, taip pat Švietimo įstatymo Nr. I-1489 37, 43, 47, 48, 53, 56, 57, 58, 59, 60, 64, 68 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo 51, 563 straipsniais įstatymo 15 straipsnio 5 dalies tiek, kiek nurodyta, atitiktį Konstitucijai neatitinka Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytų reikalavimų.

Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 70 straipsnį prašymas, kuris neatitinka Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnyje nustatytų reikalavimų, grąžinamas pareiškėjui. Prašymo grąžinimas neatima teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą bendra tvarka, kai bus pašalinti buvę trūkumai.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 25 straipsnio 2 dalimi, 70 straipsniu,

g r ą ž i n a m a pareiškėjai Lietuvos Respublikos Seimo narių grupei prašymo Nr. 1B-17/2018 dalis, kurioje prašoma ištirti, ar:

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 1, 2 dalims, 40 straipsnio 1 daliai, 120 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 59 straipsnio (2017 m. birželio 30 d. redakcija) 1 dalis tiek, kiek joje, pasak pareiškėjos, nustatyta, kad valstybinių ir savivaldybių švietimo įstaigų vadovai į pareigas skiriami viešo konkurso būdu penkeriems metams ir kad ši nuostata taikoma tik valstybės ir savivaldybių švietimo įstaigų vadovams;

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 1, 2 dalims, 40 straipsnio 1 daliai, 120 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 59 straipsnio 5 dalis (2017 m. birželio 30 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatyta, kad švietimo ir mokslo ministras, nederindamas su savivaldybės institucijomis, nustato valstybinių ir savivaldybių švietimo įstaigų vadovų kvalifikacinius reikalavimus ir įgalioja įstaigą, kurios teises ir pareigas įgyvendina Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija, atlikti kandidatų kompetencijų vertinimą;

konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 59 straipsnio 6 dalis (2017 m. birželio 30 d. redakcija) tiek, kiek joje, pasak pareiškėjos, nenustatyta, kad valstybinių ar savivaldybių švietimo įstaigų ir nevalstybinių švietimo įstaigų vadovai į pareigas turi būti skiriami tokiu pačiu būdu;

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 1, 2 dalims, 40 straipsnio 1 daliai, 120 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo Nr. I-1489 37, 43, 47, 48, 53, 56, 57, 58, 59, 60, 64, 68 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo 51, 563 straipsniais įstatymo 15 straipsnio 5 dalies tiek, kiek joje nustatyti trumpesni nei penkerių metų terminai įvykdyti viešiems konkursams švietimo įstaigos vadovo pareigoms eiti, jeigu valstybinių ir savivaldybių švietimo įstaigų vadovai iki šio įstatymo įsigaliojimo buvo paskirti į pareigas neterminuotai ir jas ėjo ilgiau kaip penkerius metus.

Šis potvarkis įsigalioja jo pasirašymo dieną.

Konstitucinio Teismo pirmininkas    Dainius Žalimas