Titulinė skaidrė
Devizas
Vytis
En Fr

Dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo ir reikalavimų pasibaigus bankroto procesui nurašymo

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2017 m. gegužės 19 d. nutarimas

DĖL FIZINIO ASMENS BANKROTO BYLOS IŠKĖLIMO IR REIKALAVIMŲ PASIBAIGUS
BANKROTO PROCESUI NURAŠYMO

Santrauka

Šiuo nutarimu Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs bylą pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Joniškio rajono apylinkės teismo prašymus, prieštaraujančia Konstitucijai pripažino Fizinių asmenų bankroto įstatymo (FABĮ) 29 straipsnio 7 dalį tiek, kiek pagal ją, pasibaigus fizinio asmens bankroto procesui, yra nurašomi reikalavimai dėl nusikalstamomis veikomis padarytos žalos atlyginimo. Šio įstatymo 5 straipsnio 8 dalies 4 punktas, pagal kurį bankroto byla gali būti iškelta fiziniam asmeniui, nubaustam už kitus nusikaltimus, nei Baudžiamojo kodekso (BK) 206–209 straipsniuose nurodyti nusikaltimai ekonomikai ir verslo tvarkai arba BK 216, 222, 223 straipsniuose nurodyti nusikaltimai finansų sistemai, pripažintas neprieštaraujančiu Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjui apskritai nekyla pareigos nustatyti fizinio asmens bankroto instituto kaip vieno iš galimų būdų fizinio asmens nemokumo problemoms spręsti. Pasirinkęs Lietuvos teisės sistemoje įtvirtinti šį institutą, įstatymų leidėjas, siekdamas užtikrinti nemokaus fizinio asmens ir jo kreditorių interesų pusiausvyrą, turi plačią diskreciją reguliuoti fizinio asmens bankroto santykius: pasirinkti fizinio asmens bankroto instituto modelį, apibrėžti galinčių bankrutuoti asmenų ratą, nustatyti fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo pagrindus, atvejus, kada tokia byla negali būti iškelta, reguliuoti fizinio asmens bankroto procedūras, nustatyti atleidimo nuo skolinių įsipareigojimų vykdymo sąlygas, kitus esminius fizinio asmens bankroto instituto elementus. Tai darydamas įstatymų leidėjas privalo paisyti Konstitucijos normų ir principų.

Įstatymų leidėjo pasirinkimas įstatymais įtvirtinti vieną ar kitą fizinio asmens bankroto instituto modelį gali priklausyti nuo konkrečių įstatymų leidėjo tikslų. Be to, gali būti numatytas teisminis arba neteisminis fizinio asmens bankroto procesas. Įstatymų leidėjas gali nustatyti ir tokį modelį, pagal kurį teismui fizinio asmens bankroto procese būtų suteikti platesni įgaliojimai spręsti dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo ir (arba) atleidimo nuo likusių neįvykdytų skolinių įsipareigojimų vykdymo pasibaigus bankroto procesui, atsižvelgus į konkrečios bylos aplinkybes ir įvertinus kiekvieno bankrutuoti siekiančio fizinio asmens padėtį.

Vertindamas FABĮ 29 straipsnio 7 dalies, pagal kurią reikalavimas atlyginti nusikalstama veika padarytą žalą pasibaigus fizinio asmens bankroto procesui nurašomas kartu su kitais nepatenkintais kreditorių reikalavimais, atitiktį Konstitucijai, Konstitucinis Teismas rėmėsi savo ankstesniuose aktuose suformuota oficialiąja konstitucine žalos atlyginimo doktrina, grindžiama esmine nuostata, jog būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas, kurį įtvirtinant siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalą, ji bus atlyginta. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad, įstatyme nustatytu fizinio asmens bankroto institutu siekdamas užtikrinti nemokaus fizinio asmens ir jo kreditorių interesų pusiausvyrą, įstatymų leidėjas negali paneigti iš Konstitucijos (jos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto žalos atlyginimo principo, konstitucinių teisingumo, teisinės valstybės principų) kylančio reikalavimo, kad asmeniui padaryta materialinė ir moralinė žala turi būti teisingai atlyginta. Vadinasi, nustatydamas bankrutavusių fizinių asmenų atleidimo nuo skolinių įsipareigojimų vykdymo sąlygas, jis negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmenys, nusikalstama veika padarę materialinę ir (arba) moralinę žalą, galėtų išvengti pareigos ją atlyginti, o asmuo, kuriam ta žala padaryta, negalėtų gauti teisingo jos atlyginimo.

Kaip konstatuota nutarime, reikalavimas atlyginti nusikalstama veika padarytą žalą iš esmės skiriasi nuo kitų kreditorių reikalavimų, kylančių iš sutartinių civilinių teisinių santykių, be kita ko, tuo, kad kreditorius, turintis teisę reikalauti žalos atlyginimo, santykiuose su skolininku dalyvauja ne savo pasirinkimu. Fizinio asmens bankroto procesu siekiama teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros, tad būtų neteisinga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo nusikalstama veika žalą padariusio asmens interesai, kaip antai jo siekis grįžti į aktyvią ekonominę veiklą, būtų ginami labiau, negu tokią žalą patyrusio asmens teisės, t. y. jo teisė gauti teisingą patirtos žalos atlyginimą, kuriuo bent iš dalies būtų atkurta padėtis, buvusi iki nusikalstamos veikos padarymo. Taigi, Konstitucinio Teismo vertinimu, ne tik tyčinę, bet ir neatsargią nusikalstamą veiką padariusio asmens nemokumas nėra konstituciškai pateisinamas pagrindas atleisti tokį asmenį nuo pareigos atlyginti jo padarytą žalą. Be to, tokiu teisiniu reguliavimu, kai, pasibaigus fizinio asmens bankroto procesui, likę nepatenkinti reikalavimai atlyginti nusikalstama veika padarytą žalą nurašomi, sudaromos prielaidos žalą padariusiam asmeniui turėti naudos iš savo padarytos nusikalstamos veikos.

Atsižvelgęs į tai, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad FABĮ 29 straipsnio 7 dalyje nustatytu ginčijamu teisiniu reguliavimu nepaisyta Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto žalos atlyginimo principo, taip pat konstitucinių teisingumo, teisinės valstybės principų.

Vertindamas FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 4 punkto, kuriame nustatyta, kad fiziniam asmeniui bankroto byla nekeliama, jei jis nubaustas už kurį nors BK 207–209 straipsniuose nurodytą nusikaltimą ekonomikai ir verslo tvarkai (t. y. kreditinį sukčiavimą, skolininko nesąžiningumą ar nusikalstamą bankrotą) arba už kurį nors BK 216, 222, 223 straipsniuose nurodytą nusikaltimą finansų sistemai (t. y. nusikalstamu būdu gauto turto legalizavimą, apgaulingą apskaitos tvarkymą ar aplaidų apskaitos tvarkymą), jeigu dėl to jis tapo nemokus ir jo teistumas nėra išnykęs, atitiktį Konstitucijai, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagal Konstitucijos 29 straipsnį, konstitucinį teisinės valstybės principą įstatymų leidėjas, reguliuodamas fizinio asmens bankroto santykius, privalo vienodai traktuoti vienodoje (panašioje) padėtyje esančius asmenis ir nustatyti visiems fiziniams asmenims vienodai taikytinus fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo pagrindus ir tvarką. Nutarime konstatuota, kad ginčijamoje nuostatoje nurodytos nusikalstamos veikos nuo kitų nusikalstamų veikų skiriasi savo objektu, t. y. jomis kėsinamasi į specifinius teisinius gėrius – valstybės ekonomiką, verslo tvarką ar finansų sistemą, be to, jomis siekiama išvengti kreditinių įsipareigojimų vykdymo ar kitaip padaryti turtinę žalą kreditoriams, tad šias nusikalstamas veikas padarę asmenys ir asmenys, padarę kitus nusikaltimus arba baudžiamuosius nusižengimus, nėra vienodoje (panašioje) padėtyje fizinio asmens bankroto proceso požiūriu ir nevienodas jų traktavimas yra objektyviai pateisinamas. Kartu pažymėta ir tai, kad įstatymų leidėjas, naudodamasis pagal Konstituciją turima diskrecija reguliuoti fizinio asmens bankroto santykius, gali nustatyti ir kitus atvejus, kai bankroto byla fiziniam asmeniui nekeliama, be kita ko, nuspręsti, kad bankroto byla negali būti iškelta asmenims, nubaustiems už kitas nei nurodytosios ginčijamoje nuostatoje nusikalstamas veikas. Taigi tai, kad pagal ginčijamą nuostatą fizinio asmens bankroto byla negali būti iškelta asmenims, nubaustiems būtent už joje išvardytuose įstatymų leidėjo pasirinktuose BK straipsniuose nurodytus nusikaltimus, savaime nėra pagrindas šią nuostatą pripažinti prieštaraujančia Konstitucijai.