Titulinė skaidrė
Devizas
Vytis
En Fr

Dėl Valstybinės šeimos politikos koncepcijos

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimas

Dėl Valstybinės šeimos politikos koncepcijos

Santrauka

Šią konstitucinės justicijos bylą inicijavo Seimo narių grupė, prašiusi ištirti Seimo 2008 m. birželio 3 d. nutarimo Nr. X-1569 „Dėl Valstybinės šeimos politikos koncepcijos patvirtinimo“ tiek, kiek juo patvirtintoje Valstybinėje šeimos politikos koncepcijoje (toliau – ir Koncepcija) yra įtvirtinti šeimos, darnios šeimos, išplėstinės šeimos, nepilnos šeimos sąvokų apibrėžimai, atitiktį Konstitucijai.Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad pagal Koncepciją šeima tiesiogiai siejama su santuokos sudarymo faktu, t. y. Koncepcijoje yra įtvirtinta tik santuoka pagrįstos šeimos samprata. Kartu gyvenantys, tačiau nesusituokę vyras ir moteris, taip pat ir auginantys vaikus (įvaikius), nėra laikomi šeima; nebuvęs susituokęs vyras ar moteris su vaikais (įvaikiais) nėra laikomi nepilna šeima. Atitinkantys visus darnios šeimos, daugiavaikės šeimos, krizę išgyvenančios šeimos, socialinės rizikos šeimos kriterijus, tačiau nesusituokę vyras ir moteris, taip pat ir auginantys vaikus (įvaikius), nebuvęs susituokęs vyras ar moteris su vaikais (įvaikiais) nėra laikomi atitinkamai darnia šeima, daugiavaike šeima, krizę išgyvenančia šeima, socialinės rizikos šeima.Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Koncepcijos nuostatų, įtvirtinančių šeimos sąvoką, kontekste aiškinamos jos nuostatos dėl šeimos narių užimtumo skatinimo, palankios gyvenamosios aplinkos šeimai kūrimo ir šeimos aprūpinimo gyvenamuoju būstu, socialinės paramos ir paslaugų šeimai, šeimos sveikatos, vaiko saugumo šeimoje, t. y. nuostatos, kuriomis numatoma užtikrinti tam tikrą šeimos socialinę, finansinę gerovę, reiškia, kad tik santuokos pagrindu sukurtai šeimai turėtų būti siekiama sudaryti palankesnes sąlygas įsigyti ir eksploatuoti būstą, užtikrinti veiksmingesnį piniginės socialinės paramos ir socialinių paslaugų sistemos derinimą, užkirsti kelią visoms smurto prieš vaikus, augančius santuoką sudariusių ar buvusių sudariusių tėvų šeimoje, formoms ir t. t.Konstitucinis Teismas konstatavo, kad konstitucinė šeimos samprata negali būti kildinama tik iš santuokos instituto, įtvirtinto Konstitucijos 38 straipsnio 3 dalies nuostatose. Tai, kad santuokos ir šeimos institutai yra įtvirtinti tame pačiame Konstitucijos 38 straipsnyje, rodo neatsiejamą ir neginčijamą santuokos ir šeimos ryšį. Santuoka yra vienas iš šeimos konstitucinio instituto pagrindų šeimos santykiams kurti. Tai yra istoriškai susiklostęs šeimos modelis, neabejotinai turintis išskirtinę vertę visuomenės gyvenime, užtikrinantis Tautos ir valstybės gyvybingumą bei istorinį išlikimą. Tačiau tai nereiškia, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 38 straipsnio 1 dalies nuostatas, nėra saugomos ir ginamos kitokios nei santuokos pagrindu sudarytos šeimos, inter alia santuokos nesudariusių vyro ir moters bendras gyvenimas, kuris grindžiamas pastoviais emocinio prieraišumo, tarpusavio supratimo, atsakomybės, pagarbos, bendro vaikų auklėjimo ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, kurie yra konstitucinių motinystės, tėvystės ir vaikystės institutų pagrindas. Taigi konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu, o šių santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi.Iš Konstitucijos 38 straipsnio 1 dalies kylanti valstybės pareiga įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų šeimos, kaip konstitucinės vertybės, apsaugą, suponuoja ne tik valstybės pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, kuriuo inter alia būtų sudarytos prielaidos šeimai tinkamai funkcionuoti, būtų stiprinami šeimos santykiai, ginamos šeimos narių teisės ir teisėti interesai, bet ir valstybės pareigą įstatymais ir kitais teisės aktais taip sureguliuoti šeimos santykius, kad nebūtų sudaroma prielaidų diskriminuoti šeimos santykių dalyvių (kaip antai santuokos neįregistravusių bendrai gyvenančių vyro ir moters, jų vaikų (įvaikių), vieno iš tėvų, auginančio vaiką (įvaikį), ir kt.).

Seimas, kaip įstatymų leidžiamosios valdžios institucija, turi plačią diskreciją formuoti valstybinę politiką įvairiose visuomenės gyvenimo srityse, inter alia valstybinę šeimos politiką, teisės aktais šiose srityse atitinkamai reguliuoti visuomeninius santykius. Tačiau vykdydamas savo konstitucinius įgaliojimus ir teisės aktais reguliuodamas šeimos santykius jis privalo paisyti iš Konstitucijos kylančių reikalavimų, inter alia lygiateisiškumo, žmogaus orumo, privataus gyvenimo gerbimo.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Koncepcijoje, kuria nustatytos tam tikros valstybinės šeimos politikos gairės, jos tikslai, principai, veiksmų kryptys ir uždaviniai, yra išdėstyta tam tikra Seimo pozicija valstybinės šeimos politikos formavimo klausimu ir sudaromos prielaidos atitinkamai keisti bei naujai nustatyti šeimos politikos srities teisinį reguliavimą. Pagal Koncepcijos 5.8 punktą Vyriausybė, rengdama teisės aktus, susijusius su šeimos santykių reglamentavimu, ir Seimas, svarstydamas ir priimdamas įstatymus ir kitus teisės aktus, skirtus šeimos santykiams reglamentuoti, privalo atsižvelgti į Koncepcijoje įtvirtintas nuostatas ir su jomis derinti būsimas teisės normas.

Koncepcijoje įtvirtinęs tokias šeimos sąvokas, pagal kurias šeima laikomi tik susituokę ar buvę susituokę vyras ir moteris, taip pat jų vaikai (įvaikiai), Seimas sudarė prielaidas nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį nesaugomi ir neginami kiti šeimos santykiai, inter alia nesusituokusių ir nebuvusių susituokusių vyro ir moters, taip pat jų vaikų (įvaikių) bendro gyvenimo santykiai, grindžiami šeimai, kaip konstituciniam institutui, būdingais pastoviais emocinio prieraišumo, tarpusavio supratimo, atsakomybės, pagarbos, bendro vaikų auklėjimo ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas. Susiaurinęs šeimos, kaip konstitucinio instituto, turinį, Seimas nesilaikė iš Konstitucijos, inter alia jos 38 straipsnio 1, 2 dalių, kylančios šeimos, kaip konstitucinės vertybės, kuri gali būti sukurta ne tik santuokos pagrindu, sampratos.Atsižvelgdamas į šiuos argumentus Konstitucinis Teismas pripažino, kad Seimo 2008 m. birželio 3 d. nutarimas tiek, kiek juo patvirtintos Valstybinės šeimos politikos koncepcijos 1.6 punkto nuostatose yra įtvirtintos tik santuokos pagrindu sukurtos (buvusios sukurtos) darnios šeimos, daugiavaikės šeimos, išplėstinės šeimos, krizę išgyvenančios šeimos, nepilnos šeimos, socialinės rizikos šeimos ir šeimos sąvokos, prieštarauja Konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 dalims.Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad poįstatyminio teisės akto galią turinčioje Koncepcijoje įtvirtintos šeimos sąvokos pagal jos 5.8 punktą saisto teisėkūros subjektus – Vyriausybę rengiant teisės aktus, susijusius su šeimos santykių reglamentavimu, ir Seimą svarstant ir priimant įstatymus ir kitus teisės aktus, skirtus šeimos santykiams reglamentuoti. Taigi, nutarimu patvirtinęs Koncepciją ir taip žemesnės galios teisės aktu susaistęs savo konstitucinius įgaliojimus priimti šeimos politikos srities įstatymus, Seimas nesilaikė iš konstitucinio teisinės valstybės principo, kitų konstitucinių imperatyvų kylančio reikalavimo paisyti teisės aktų hierarchijos, inter alia įstatymų viršenybės poįstatyminių teisės aktų atžvilgiu principo. Be to, Vyriausybė, priimdama šeimos politikos srities poįstatyminius teisės aktus, turi vykdyti Seimo pavedimą, duotą ne įstatymų leidybos tvarka ir skirtą ne įstatymams įgyvendinti. Iš Konstitucijos 67 straipsnyje nustatytos Seimo kompetencijos bei Konstitucijos 5 straipsnyje įtvirtinto valdžių padalijimo principo akivaizdu, jog Seimas negali duoti tiesioginių norminio pobūdžio pavedimų Vyriausybei ne įstatymų leidybos tvarka. Taigi Seimas, nutarimu patvirtinęs Koncepciją, kurioje įtvirtintas įpareigojimas Vyriausybei atsižvelgti į jos nuostatas ir su jomis derinti būsimų teisės aktų nuostatas, nesilaikė iš Konstitucijos kylančio reikalavimo paisyti teisės aktų hierarchijos ir valdžių padalijimo principo.Atsižvelgiant į tai Seimo 2008 m. birželio 3 d. nutarimas tiek, kiek juo patvirtintos Valstybinės šeimos politikos koncepcijos 5.8 punkte nustatyta, kad Seimas ir Vyriausybė, rengdami teisės aktus šeimos politikos srityje, atsižvelgia ir derina juos su šios koncepcijos nuostatomis, pripažintas prieštaraujančiu konstituciniam teisinės valstybės principui.