Titulinė skaidrė
Teismo sudėtis
Devizas
Vytis
En
En

Dėl teisės į vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus dėl nelaimingo atsitikimo darbe

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nutarimas

DĖL TEISĖS Į VIENKARTINĘ DRAUDIMO IŠMOKĄ APDRAUSTAJAM MIRUS DĖL NELAIMINGO ATSITIKIMO DARBE

Santrauka

Šioje byloje Konstitucinis Teismas pagal pareiškėjo – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymą tyrė, ar Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo (2003 m. lapkričio 11 d. redakcija) (toliau – Įstatymas) 25 straipsnio 5 dalis ir Vyriausybės 2004 m. kovo 22 d. nutarimu Nr. 309 patvirtintų Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų (toliau – Nuostatai) 103.5 punktas neprieštarauja Konstitucijai, o Nuostatų 103.5 punktas – ir Įstatymo 27 straipsnio 1 daliai. Pareiškėjo teigimu, nors Įstatymo 27  straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vienkartinė draudimo išmoka apdraustajam mirus dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba ūmios profesinės ligos, pripažintų draudiminiais įvykiais, lygiomis dalimis išmokama mirusiojo šeimos nariams, pagal ginčijamą teisinį reguliavimą, per 3 mėnesius nuo apdraustojo mirties dienos dėl šios išmokos skyrimo nesikreipus nė vienam teisę ją gauti turinčiam asmeniui, ji skiriama tik tam šeimos nariui, kuris pirmiau nei kiti šią teisę turintys šeimos nariai pateikė prašymą skirti minėtą išmoką, bet ne vėliau kaip per 3 metus nuo apdraustojo mirties dienos. Pasak pareiškėjo, tai reiškia, jog kiti šeimos nariai draudimo išmokos negauna vien dėl to, kad ją jau yra gavęs šeimos narys, kuris suėjus 3 mėnesių terminui pirmasis kreipėsi dėl jos skyrimo, nors ir tas vienas, ir kiti kreipėsi nepraleidę Įstatyme nustatyto 3 metų termino.

Konstitucinio Teismo nutarime pažymėta, kad pagal Konstitucijos 52 straipsnį, konstitucinį teisinės valstybės principą nustatyti asmens kreipimosi dėl vienkartinės draudimo išmokos skyrimo terminą yra įstatymų leidėjo diskrecija. Nustatant terminą privalu paisyti konstitucinio teisinės valstybės principo, inter alia protingumo, teisingumo reikalavimų: terminas negali būti nei pernelyg trumpas – toks, per kurį asmuo nespėtų kreiptis dėl šios išmokos skyrimo (mokėjimo), nei pernelyg ilgas – toks, per kurį, nesant objektyvių priežasčių, asmuo negalėtų nepagrįstai ilgą laiką įgyvendinti savo teisės gauti šią išmoką. Įstatymų leidėjas negali nustatyti ir tokio teisinio reguliavimo, kad asmenys, praleidę kreipimosi dėl socialinės paramos – vienkartinės draudimo išmokos skyrimo terminus, neturėtų galimybės esant objektyvioms aplinkybėms prašyti juos atnaujinti.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Įstatymo 25 straipsnio 5 dalyje nustatytų dviejų terminų paskirtis yra skirtinga: 3 mėnesių terminas yra skirtas prašymams dėl vienkartinės draudimo išmokos skyrimo pateikti – jam nesuėjus negali būti priimamas sprendimas dėl šios išmokos skyrimo; 3 metų terminas yra skirtas prašymams skirti vienkartinę draudimo išmoką pateikti, jeigu per minėtą 3 mėnesių terminą nebuvo pateikta nė vieno tokio prašymo.

Konstitucinio Teismo vertinimu, 3 mėnesių kreipimosi dėl vienkartinės draudimo išmokos skyrimo terminas nėra konstituciškai nepagrįstas (neprotingas). Kartu pažymėta, kad įstatymų leidėjas, paisydamas konstitucinių protingumo, teisingumo reikalavimų, turi diskreciją nustatyti ir kitokį nei 3 mėnesių kreipimosi dėl vienkartinės draudimo išmokos skyrimo terminą.

Kitaip Konstitucinis Teismas įvertino teisinį reguliavimą, kuriuo įtvirtinta teisė 3 metus nuo apdraustojo mirties dienos kreiptis dėl vienkartinės draudimo išmokos skyrimo, jeigu nė vienas iš asmenų, turinčių teisę į šią išmoką, per 3 mėnesių terminą nesikreipė dėl jos skyrimo. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad šiuo teisiniu reguliavimu konkrečios asmens teisės įgyvendinimas yra padarytas priklausomas nuo kito asmens tokios pat teisės įgyvendinimo, – jeigu šis asmuo ją įgyvendina anksčiau, tuomet kitas asmuo negali jos įgyvendinti, nors ir kreipėsi Įstatyme nustatytu terminu, t. y. per 3 metus. Taigi, nepaisant to, kad asmuo nepraleido Įstatyme nustatyto termino, kuriam suėjus netenkama teisės į vienkartinę draudimo išmoką, jis neturi teisės gauti šios išmokos. Vadinasi, asmens teisės į vienkartinę draudimo išmoką atsiradimas yra susietas ne su objektyviomis sąlygomis, kurias turi atitikti asmuo, ir veiksmais, kuriuos jis turi įstatyme nustatytu laiku atlikti, o su atsitiktine aplinkybe. Ankstesnėje Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pažymėta, jog pagal Konstitucijos 52 straipsnį negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad Konstitucijoje garantuotos asmens teisės į socialinę paramą atsiradimas būtų susietas su konstituciškai nepagrįstomis sąlygomis, kurių nors institucijų ar pareigūnų subjektyviais sprendimais arba kitomis atsitiktinėmis aplinkybėmis.

Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Įstatymo 25 straipsnio 5 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu, pagal kurį vienkartinė draudimo išmoka skiriama tik tokiam teisę ją gauti turinčiam asmeniui, kuris pirmasis per 3 metus nuo apdraustojo mirties dienos pateikė prašymą skirti šią išmoką, jeigu jis kreipėsi po 3 mėnesių, kai per šį terminą nebuvo pateikta nė vieno prašymo, nesilaikoma iš Konstitucijos 52 straipsnio kylančio reikalavimo asmens teisės į socialinę paramą atsiradimo nesieti su atsitiktinėmis aplinkybėmis, ir pripažino šį teisinį reguliavimą prieštaraujančiu Konstitucijos 52 straipsniui.

Argumentuojant tuo, kad asmens, kuris pirmasis pateikė prašymą praleidęs 3 mėnesių terminą, ir kitų asmenų, prašymą pateikusių vėliau, padėtis yra tapati tuo požiūriu, kad jie visi prašymus pateikė praleidę 3 mėnesių terminą, bet nepraleidę 3 metų termino, tačiau yra traktuojami skirtingai, pripažinta, kad minėtas teisinis reguliavimas prieštarauja ir Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Kartu Konstitucinis Teismas pažymėjo, jog dėl to, kad moralinės priedermės šeimos nariams suponuoja pareigą, įgyvendinant įstatyme nustatytą teisę į socialinę paramą – vienkartinę draudimo išmoką, šeimos narių atžvilgiu elgtis sąžiningai, kad Konstitucijoje draudžiama įgyvendinant savo teises varžyti kitų žmonių teises, kad teisės aktuose nustatytos ir taikomos priemonės turi nesudaryti prielaidų piktnaudžiauti teise, teisę į socialinę paramą įgyvendinantis šeimos narys turi pareigą informuoti valstybės įgaliotą instituciją apie jam žinomus kitus šeimos narius, turinčius minėtą teisę, ir negali tikėtis didesnės naudos dėl to, kad kiti asmenys dėl objektyvių aplinkybių negalėjo nustatytais terminais įgyvendinti savo teisės.

Prieštaraujančiu Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui pripažintas ir Nuostatų 103.5 punkte nustatytas teisinis reguliavimas, analogiškas nustatytajam Įstatymo 25 straipsnio 5 dalyje. Nuostatų 103.5 punktas pripažintas neprieštaraujančiu Įstatymo 27 straipsnio 1 daliai, nes, Konstitucinio Teismo vertinimu, šiame Nuostatų punkte reguliuojami kitokio pobūdžio santykiai nei tie, kurie reguliuojami Įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje, – jai įgyvendinti skirti kiti Nuostatų punktai.