Titulinė skaidrė
Devizas
Vytis
En Fr

2.1.4. Neatsižvelgta į svarbias oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas arba ja remtasi netinkamai

Informacija atnaujinta: 2020-12-29 10:17

Sprendžiant dėl prašymo priimtinumo svarbu ir tai, ar pareiškėjas atsižvelgė į jo prašymui reikšmingą oficialiąją konstitucinę doktriną [1]. Neatitinkančiais Konstitucinio Teismo įstatyme įtvirtinto reikalavimo pateikti teisinius argumentus pripažįstami prašymai, kuriuose nenurodomos ir (arba) neanalizuojamos su prašyme nurodytu teisiniu reguliavimu susijusios oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos. 

Konstitucinio Teismo 2015 m. sausio 16 d. sprendimu Vilniaus apygardos administraciniam teismui grąžintas prašymas ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostata, pagal kurią prie neapmokestinamųjų pajamų nepriskiriamos tam tikros iš gyventojo, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra tikslinėje teritorijoje, gautos pajamos, tarp jų pagal sutartį gautas išlaikymas. Pareiškėjo nuomone, vaiko išlaikymui pagal susitarimą iš tėvo gautos motinos pajamos neturėtų būti apmokestinamos gyventojų pajamų mokesčiu. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, savo poziciją grindęs doktrininėmis nuostatomis dėl valstybės įsipareigojimo užtikrinti, kad vaikystė, kaip konstitucinė vertybė, būtų visokeriopai puoselėjama ir saugoma, neatsižvelgė į tai, kad ginčijama nuostata reguliuojami mokestiniai santykiai, ir nenurodė jo prašymo kontekste itin aktualių oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatų, kad nustatyti mokesčius yra išimtinė įstatymų leidėjo konstitucinė kompetencija ir kad apmokestinami objektai gali būti labai įvairūs. 

Konstitucinio Teismo 2016 m. gegužės 12 d. sprendimais Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui grąžinti jo prašymai ištirti Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo nuostatų atitiktį Konstitucijai. Šiuose sprendimuose konstatuota, kad pareiškėjas neatsižvelgė į jo prašymo kontekste itin aktualias oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas, pagal kurias iki Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo įgytos socialinės garantijos išlaikomos tik tiems vidaus reikalų sistemos darbuotojams, kurie po 1990 m. kovo 11 d. tarnavo Lietuvai. Pareiškėjas nepateikė teisinių argumentų ir nepaaiškino, kodėl Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme turėtų būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinė pensija būtų mokama SSRS vidaus reikalų sistemos pareigūnams, kurie netarnavo Lietuvos valstybei – nesvarbu, kurios valstybės pilietybę jie turi, – ir kuriems iki Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo buvo paskirta Lietuvos SSR vidaus reikalų ministerijos pensija būtent už tarnybą SSRS (įskaitant Lietuvos SSR). Pareiškėjas taip pat nepaaiškino, kodėl įstatymų leidėjas, turėdamas plačią diskreciją nustatyti valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo sąlygas, negali nustatyti inter alia Lietuvos Respublikos pilietybės, ypatingo piliečio ir valstybės politinio teisinio ryšio, turėjimo kaip sąlygos, dėl kurios būtų mokama Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinė pensija. Pareiškėjas taip pat nepateikė teisinių argumentų, kodėl, jo nuomone, turėtų būti vienodai traktuojami Lietuvos Respublikos piliečiai, kurie po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo tarnavo Lietuvos valstybei ir kurie nestojo į Lietuvos valstybės tarnybą, taip pat nepaaiškino, kodėl šios skirtingos asmenų grupės turėtų būti traktuojamos vienodai Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principo kontekste, nors, kaip minėta, pagal Konstituciją negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinę pensiją gautų asmenys, netarnavę Lietuvos valstybei. 

2017 m. vasario 9 d. sprendimu Konstitucinis Teismas Vilniaus apygardos administraciniam teismui grąžino jo prašymą ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme ir Vyriausybės nutarimu patvirtintuose Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatuose įtvirtintas teisinis reguliavimas, kuriuo nustatytas maksimalus kompensuojamasis uždarbis tėvystės pašalpoms apskaičiuoti. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad pareiškėjas neįvertino jo prašymo kontekste itin aktualių oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatų, iš kurių matyti, kad pagal Konstituciją tik dirbančiai motinai iki gimdymo ir po jo yra garantuojamos mokamos atostogos, kurių konstitucinė paskirtis yra užtikrinti nėščios ir pagimdžiusios moters fiziologinės būklės apsaugą, ypatingą motinos ir vaiko ryšį pirmosiomis jo gyvenimo savaitėmis ir kurių metu mokamų išmokų dydis turi atitikti per protingą laikotarpį iki atostogų gauto atlyginimo vidurkį, taip pat kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas gali, bet neprivalo nustatyti atostogas, suteikiamas dirbantiems tėvams nuo pat vaiko gimimo, ir turi diskreciją nustatyti šių atostogų metu teikiamos finansinės paramos dydį. Todėl pareiškėjas teisiškai nepagrindė savo abejonės, ar motinystės ir tėvystės pašalpų gavėjų skirtumai yra tokio pobūdžio ir tokios apimties, kad pateisintų skirtingą šių pašalpų dydžio apskaičiavimą; prašyme nepaaiškinta, kodėl, atsižvelgiant į ypatingą dirbančiai motinai iki gimdymo ir po jo garantuojamų mokamų atostogų konstitucinę paskirtį ir jų, kaip konstitucinės garantijos, esminį objektyvų skirtumą nuo įstatymų leidėjo įgyvendinant savo diskreciją nustatytų dirbančio tėvo atostogų, negali būti nustatytas skirtingas šių atostogų metu mokamų išmokų dydis. 

Konstitucinio Teismo 2019 m. kovo 21 d. sprendime pažymėta, kad pareiškėjos Seimo narių grupės abejonė dėl Seimo nutarimo, kuriuo paskelbtas privalomasis referendumas dėl Konstitucijos pakeitimo, atitikties Konstitucijai grindžiama tik argumentais dėl galimo Referendumo įstatymo, kuriuo vadovaudamasis Seimas priėmė šį nutarimą, prieštaravimo Konstitucijai. Šiuo atžvilgiu Konstitucinis Teismas konstatavo, kad pareiškėja neatsižvelgė į teisės aktų konstitucingumo ir jų taikymo padarinių teisėtumo prezumpciją, kylančią iš Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies. Referendumo įstatymo nuostatų, kurios ginčytame Seimo nutarime nurodytos kaip jo priėmimo teisinis pagrindas, konstitucingumo prezumpcija nėra paneigta; vien pareiškėjos abejonė dėl šio įstatymo atitikties Konstitucijai nepaneigia galiojant jo konstitucingumo prezumpcijai kilusių teisinių padarinių (taigi ir jo pagrindu priimtų Seimo sprendimų) teisėtumo. Be to, sprendime pabrėžta, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendrą taisyklę Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipta į ateitį, todėl net jeigu Referendumo įstatymas Konstitucinio Teismo būtų pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, tai savaime nepaneigtų vadovaujantis jo nuostatomis priimto ginčyto Seimo nutarimo konstitucingumo. Pareiškėjos prašyme nepateikta argumentų, kuriais būtų paaiškinta, kodėl, jos nuomone, tuo atveju, jeigu Referendumo įstatymas būtų pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, antikonstituciniu turėtų būti pripažintas ir jam galiojant jo pagrindu priimtas Seimo nutarimas, kuriuo Seimas, įgyvendindamas savo konstitucinius įgaliojimus, paskelbė privalomąjį referendumą dėl Konstitucijos pakeitimo.

Konstitucinis Teismas 2020 m. kovo 3 d. sprendimu grąžino Seimo narių grupei jos prašymo dalį, kurioje prašyta ištirti Seimo rinkimų įstatymo Nr. I-2721 51, 9, 10, 11, 15, 17, 18, 25, 26, 35, 37, 38, 39, 41, 43, 51, 55, 56, 61, 671, 89, 91, 92, 97 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 931 straipsniu įstatymo tais aspektais, kad, pasak pareiškėjos, šio įstatymo projektas buvo netinkamai apsvarstytas Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių reikalų komitete, taip pat kad šis įstatymas priimtas ypatingos skubos tvarka, atitiktį Konstitucijai pagal priėmimo tvarką. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pareiškėja nevertino oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatų ir nepaaiškino, kodėl jos nurodyti įstatymų leidybos procedūros pažeidimai turėtų būti vertinami kaip esminiai. Konstitucinis Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje laikomasi pozicijos, jog tik nustačius, kad Seimo statuto pažeidimas vertintinas kaip esminis įstatymų leidybos procedūros pažeidimas, konstatuotina, kad buvo pažeista ir Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalies nuostata, jog įstatymai Seime priimami laikantis įstatymo nustatytos procedūros. Įvertinęs pareiškėjos abejones dėl ginčyto įstatymo atitikties Konstitucijai pagal priėmimo tvarką tuo aspektu, kad šis įstatymas buvo priimtas ypatingos skubos tvarka, nors tai nebuvo išskirtinai konstituciškai pagrįstas atvejis, kaip tai yra nurodyta Konstitucinio Teismo 2019 m. balandžio 16 d. nutarime, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos prašyme, gautame po Konstitucinio Teismo 2019 m. balandžio 16 d. nutarimo viešo paskelbimo, taip pat nepaaiškinta, kodėl Konstitucinis Teismas būtent šiuo atveju turėtų tirti, ar ginčytas įstatymas neprieštarauja Konstitucijai pagal priėmimo tvarką dėl to, kad jo priėmimui buvo taikyta ypatingos skubos tvarka. Konstitucinis Teismas priminė, kad savo 2019 m. balandžio 16 d. nutarime yra konstatavęs, jog tai, kad Seimo statuto 164 straipsnio 1 dalis tiek, kiek pagal joje nustatytą teisinį reguliavimą įstatymų ir kitų Seimo aktų projektai gali būti svarstomi ypatingos skubos tvarka ne tik išskirtiniais konstituciškai pagrįstais atvejais, pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, savaime negali būti pagrindas ginčyti iki minėto Konstitucinio Teismo nutarimo viešo paskelbimo pagal tokią tvarką priimtų įstatymų ir kitų Seimo aktų atitiktį Konstitucijai. 

Kartais pareiškėjai oficialiąja konstitucine doktrina ar Konstitucinio Teismo teisine pozicija remiasi nepagrįstai, t. y. neatsižvelgdami į tai, kokiu klausimu ar kokios bylos kontekste ši doktrina yra suformuota. 

Pavyzdžiui, kaip pažymėta Konstitucinio Teismo 2014 m. gegužės 2 d. sprendime, Seimo narių grupė, ginčydama Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo pakeitimo įstatymą, rėmėsi Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimu, kuriame spręsti medžioklės, kaip ūkinės veiklos, teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai klausimai ir pareiškėjos prašyme nurodytos oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos buvo suformuluotos tos konstitucinės justicijos bylos kontekste. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad pareiškėjos ginčijamomis nuostatomis reguliuojami Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos įstaigų vadovų atleidimo iš pareigų santykiai yra kitokio pobūdžio nei medžioklės santykiai, kad jie yra darbo, o ne ūkinės veiklos santykiai, todėl pareiškėjai nėra pagrindo remtis minėtame Konstitucinio Teismo nutarime pateikta teisine pozicija kaip turinčia precedento reikšmę. Seimo narių grupė taip pat rėmėsi doktrininėmis nuostatomis dėl konstitucinės įgytų teisių ir teisėtų lūkesčių apsaugos pertvarkant pensinio aprūpinimo sistemą, tačiau nepagrindė, kaip jos yra susijusios su ginčytomis įstatymo nuostatomis, kuriomis reguliuojamas ne pensinio aprūpinimo sistemos pertvarkymas, o vienos iš darbo sutarties sąlygų – darbo sutarties termino pakeitimas. 

Konstitucinio Teismo 2014 m. rugsėjo 2 d. sprendimu Klaipėdos miesto apylinkės teismui grąžintas jo prašymas ištirti Vyriausybės nutarimu patvirtinto Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano nuostatos atitiktį Konstitucijai ir įstatymams. Savo poziciją, kad ginčytoje nuostatoje įtvirtintu sprendiniu dėl tam tikros teritorijos užstatymo ribojamos teismo galios vykdyti teisingumą, pareiškėjas grindė doktrininėmis nuostatomis, suformuluotomis Konstitucinio Teismo 2011 m. sausio 31 d. nutarime, kuriame tirta Civilinio kodekso, Statybos įstatymo nuostatų, reglamentuojančių teismo įgaliojimus sprendžiant dėl teisės aktų reikalavimus pažeidžiančios statybos teisinių pasekmių, atitiktis Konstitucijai. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neginčijo teisės aktų nuostatų, kuriomis reglamentuojami teismų įgaliojimai, nepaaiškino, kodėl pagal Konstituciją teismo galimybės parinkti tinkamą poveikio priemonę statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, pasekmėms šalinti turėtų būti užtikrinamos teritorijų planavimo dokumentų sprendiniais, taip pat neatsižvelgė į tai, kad jo nurodytame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, jog teisinis reguliavimas, pagal kurį teismas, išnagrinėjęs bylą dėl statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, pasekmių, privalėjo priimti sprendimą įpareigoti statytoją statomą statinį nugriauti ar jį reikiamai pertvarkyti tais atvejais, kai atlikti statybos darbai toje vietoje yra apskritai negalimi, o nustatyti pažeidimai objektyviai gali būti pašalinami tik nugriaunant ar perstatant statinį, vertintinas kaip konstituciškai pagrįstas. 


[1] Žr. Konstitucinio Teismo 2014 m. birželio 18 d., 2014 m. rugsėjo 2 d., 2014 m. rugsėjo 5 d., 2015 m. sausio 16 d., 2015 m. rugpjūčio 28 d., 2015 m. rugsėjo 25 d., 2016 m. gegužės 12 d., 2016 m. spalio 19 d., 2017 m. vasario 9 d., 2019 m. sausio 11 d., 2019 m. kovo 21 d., 2019 m. balandžio 2 d.2019 m. liepos 10 d. sprendimus, 2019 m. lapkričio 27 d. sprendimą Nr. KT55-S41/2019, 2019 m. gruodžio 30 d. sprendimą Nr. KT90-S74/20192020 m. kovo 3 d. sprendimą, 2020 m. kovo 12 d. sprendimą Nr. KT48-S44/2020, Konstitucinio Teismo pirmininko 2017 m. balandžio 18 d. potvarkį Nr. 2B-16, 2017 m. gruodžio 22 d. potvarkį Nr. 2B-78.