Titulinė skaidrė
Devizas
Vytis
En Fr

2.1.1. Nepateikta argumentų, pagrindžiančių pareiškėjo poziciją

Informacija atnaujinta: 2020-12-29 09:37

Nepateikta argumentų, pagrindžiančių pareiškėjo poziciją dėl ginčijamo teisinio reguliavimo prieštaravimo aukštesnės galios teisės aktui. Konstituciniam Teismui neretai pateikiami prašymai, kuriuose pareiškėjai tik nurodo arba vien cituoja tam tikras Konstitucijos (kito aukštesnės galios teisės akto) nuostatas, tačiau jų nesusieja su ginčijamu teisiniu reguliavimu, nepaaiškina, neargumentuoja savo pozicijos, kodėl ir kaip ginčijamas teisinis reguliavimas, jų nuomone, joms prieštarauja. Tokiais atvejais laikoma, kad pareiškėjas nepateikė argumentų savo pozicijai pagrįsti [1]

Konstitucinio Teismo 2014 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu Seimo narių grupei grąžintas jos prašymas ištirti Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo teisinio reguliavimo atitiktį, be kita ko, Konstitucijos 21 straipsniui, kuriuo garantuojamas žmogaus asmens ir orumo neliečiamumas, nes prašyme nepateikta argumentų dėl ginčyto teisinio reguliavimo prieštaravimo šiai Konstitucijos nuostatai, prašymo motyvuojamojoje dalyje ji net nepaminėta. 

Konstitucinio Teismo pirmininko 2015 m. gegužės 8 d. potvarkiu Nr. 2B-27 Seimo narių grupei grąžinta dalis prašymo ištirti Seimo rezoliucijos, kuria Seimas sutiko, kad Seimo narys būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, atitiktį Konstitucijai. Potvarkyje konstatuota, kad pareiškėja, pacitavusi Konstitucijos 76 straipsnio nuostatas, jų nesusiejo su ginčijamu teisiniu reguliavimu ir neatskleidė, kaip būtent nesilaikant Seimo statute nustatytos tvarkos gali būti pažeistos Konstitucijos nuostatos, įpareigojančios įstatymų leidėją Seimo statute nustatyti Seimo darbo tvarką, todėl ši prašymo dalis negali būti priimta nagrinėti Konstituciniame Teisme. 

Konstitucinio Teismo 2016 m. spalio 19 d. sprendimu Šiaulių apylinkės teismui grąžintas jo prašymas ištirti Baudžiamojo kodekso 242 straipsnio, kuriame nustatyta baudžiamoji atsakomybė už vengimą atlikti arešto, laisvės atėmimo bausmę arba sugrįžti į kardomojo kalinimo vietą, konstitucingumą. Sprendime, be kita ko, konstatuota, kad pareiškėjas, pacitavęs Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalį, nepateikė teisinių argumentų, kodėl, nustačius baudžiamąją atsakomybę už minėtas veikas, galėtų būti pažeistas šioje Konstitucijos nuostatoje įtvirtintas draudimas versti duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimuosius giminaičius.

Taip pat vertinami ir prašymai, kuriuose, pacitavus oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas, nepaaiškinama, koks jų santykis su ginčijamu teisiniu reguliavimu ir kaip jos pagrindžia pareiškėjo poziciją, neargumentuojama, kodėl šios nuostatos aktualios sprendžiant dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai [2]

Minėtame 2016 m. spalio 19 d. sprendime, kuriuo Šiaulių apylinkės teismui grąžintas jo prašymas ištirti Baudžiamojo kodekso 242 straipsnio atitiktį Konstitucijai, Konstitucinis Teismas, be kita ko, konstatavo, kad pareiškėjas, pacitavęs oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas dėl teisinės atsakomybės proporcingumo, jų nesusiejo su ginčijamu teisiniu reguliavimu ir nesuformulavo teisinės pozicijos, nepaaiškino, kodėl įstatymų leidėjo nustatyta baudžiamoji atsakomybė už vengimą atlikti arešto, laisvės atėmimo bausmę arba sugrįžti į kardomojo kalinimo vietą nėra proporcinga (adekvati) šiam teisės pažeidimui; pareiškėjas nenurodė ir to, kodėl tokiu teisiniu reguliavimu neišlaikoma teisinga pusiausvyra tarp visuomenės ir asmens, padariusio nusikalstamą veiką, interesų. 

Konstitucinio Teismo 2017 m. rugsėjo 7 d. sprendimu Šiaulių apygardos administraciniam teismui grąžintas jo prašymas ištirti Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo ir jo pakeitimo įstatymo nuostatų, kuriomis dėl ekonomikos krizės buvo sumažinti savivaldybių, kurių teritorijose gyvena per 100 tūkstančių gyventojų, merų ir jų pavaduotojų atlyginimai, konstitucingumą. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad pareiškėjas, pacitavęs oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas, pabrėžė, jog įstatymų leidėjas, laikydamasis tam tikrų iš Konstitucijos kylančių reikalavimų, gali nustatyti teisinį reguliavimą, kuriuo dėl valstybėje susidariusios itin sunkios ekonominės, finansinės padėties mažinamas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, darbo užmokestis, tačiau nepateikė teisinių argumentų, kodėl ginčytu teisiniu reguliavimu galėjo būti pažeisti šie iš Konstitucijos kylantys reikalavimai ir kodėl nustatytas merų ir merų pavaduotojų pareiginės algos koeficientų sumažinimo mastas galėtų būti vertinamas kaip neproporcingas, netolygus ir diskriminacinis. 

Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui Konstitucinio Teismo 2019 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. KT90-S74/2019 grąžinta jo prašymo dalis, kurioje prašyta ištirti Vyriausybės įstatymo nuostatos, pagal kurią Vyriausybės įstaigų vadovai atleidžiami iš pareigų, kai Vyriausybė nepritaria jų veiklos ataskaitai, atitiktį Konstitucijai. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepaaiškino ir nepagrindė, kaip jo nurodytos oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos yra susijusios su Vyriausybės įstaigų vadovų, kuriuos į pareigas skiria Vyriausybė, atleidimu iš pareigų ir kodėl minėtos oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos, suformuluotos aiškinant, be kita ko, Konstitucijos 67 straipsnio 5 punktą, pagal kurį Seimas steigia įstatymo numatytas valstybės institucijas bei skiria ir atleidžia jų vadovus, 75 straipsnį, kuriame įtvirtinta Seimo teisė atleisti iš pareigų jo paskirtus pareigūnus pareiškiant jais nepasitikėjimą, turi būti taikomos Vyriausybės įstaigų vadovams. 

Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyto reikalavimo pateikti teisinius argumentus savo pozicijai pagrįsti neatitinka ir tokie prašymai, kuriuose pareiškėjai teismai išdėsto ne savo, bet nagrinėjamos bylos šalies, prašiusios kreiptis į Konstitucinį Teismą, argumentus ir jų neanalizuoja, nevertina, apsiriboja bendro pobūdžio teiginiu, kad bylos šalies abejones pripažįsta pagrįstomis [3]

Pavyzdžiui, Konstitucinio Teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendime konstatuota, jog vien tai, kad pareiškėjas teismas prašyme, kuriuo kreipiasi į Konstitucinį Teismą, neanalizuoja, nevertina bylos šalių pateiktų argumentų dėl atitinkamo teisinio reguliavimo konstitucingumo ir apsiriboja vien bendro pobūdžio teiginiu, kad bylos šalies abejones pripažįsta pagrįstomis, yra pakankamas pagrindas grąžinti pareiškėjui prašymą kaip neatitinkantį Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatytų reikalavimų. 

Jeigu įstatymas ar kitas teisės aktas ginčijamas dėl jame, pareiškėjo nuomone, esančios teisės spragos – legislatyvinės omisijos, būtina pateikti argumentus, pagrindžiančius tai, kad nenustatytasis teisinis reguliavimas pagal Konstituciją (arba kitą aukštesnės galios teisės aktą, kurio atžvilgiu ginčijama atitiktis) turi būti nustatytas būtent tame teisės akte (būtent toje jo dalyje). Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje legislatyvine omisija laikoma tokia teisės spraga, kai teisės akte (jo dalyje) nei eksplicitiškai, nei implicitiškai nėra nustatytas tam tikrų visuomeninių santykių teisinis reguliavimas, kuris, paisant iš Konstitucijos kylančių teisės sistemos nuoseklumo, vidinio neprieštaringumo imperatyvų ir atsižvelgiant į tų santykių turinį, turi būti nustatytas būtent tame teisės akte (būtent toje jo dalyje), nes to reikalaujama Konstitucijoje (kitame aukštesnės galios teisės akte) (žr. 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą, 2009 m. kovo 2 d., 2009 m. gruodžio 11 d., 2011 m. birželio 9 d.2016 m. sausio 25 d. nutarimus). 

Konstitucinio Teismo pirmininko 2017 m. kovo 8 d. potvarkyje Nr. 2B-6, kuriuo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui grąžinta jo prašymo dalis, kurioje prašyta ištirti Valstybės tarnybos įstatymo nuostatų atitiktį Konstitucijai, konstatuota, kad pareiškėjas nepateikė aiškiai suformuluotų teisinių argumentų, kodėl pagal Konstituciją būtent Valstybės tarnybos įstatyme turėtų būti sureguliuoti ministro materialinės atsakomybės už įstaigos vidaus administravimo funkcijų atlikimą santykiai, nors šio įstatymo paskirtis yra reguliuoti kitus – valstybės tarnybos – santykius.  

Konstitucinis Teismas turi konstitucinius įgaliojimus pripažinti teisės aktą (jo dalį), kuriame yra legislatyvinė omisija, prieštaraujančiu Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui), tačiau prašymas, pagal kurį būtų pradėta atitinkama byla, turėtų būti tinkamai argumentuotas [4]

Konstitucinio Teismo 2015 m. gruodžio 30 d. sprendime, kuriuo Seimui grąžintas jo prašymas ištirti Seimo rinkimų įstatymo nuostatos, kad kandidatas į Seimo narius, kuris yra (buvo) kitos valstybės (kitų valstybių) pilietis, įpareigojamas pateikti kitos valstybės (kitų valstybių) kompetentingų institucijų išduotą dokumentą apie kitos valstybės (kitų valstybių) pilietybės atsisakymą ar jos netekimą, atitiktį Konstitucijai, konstatavo, kad pareiškėjas preziumavo ginčijamoje nuostatoje esant legislatyvinę omisiją, tačiau savo prašyme nenurodė, koks būtent teisinis reguliavimas pagal Konstituciją turėtų būti nustatytas įstatyme, nepaaiškino, kokie gali būti tie kiti jo prašyme minimi atvejai, kai kandidatas yra susijęs priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei, jeigu tai nėra kitos valstybės piliečio priesaika, nevertino, ar toks teisinis reguliavimas turi būti nustatytas būtent ginčijamoje, ar kurioje kitoje įstatymo nuostatoje; prašyme neargumentuota ir tai, kodėl, įstatyme nenustačius nors ir pareiškėjo nenurodytų, bet, jo teigimu, turinčių būti nustatytų kitų atvejų ir būdų atsisakyti su pilietybe nesusijusių pasižadėjimų kitai valstybei, pažeidžiama Konstitucija.  

Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad anaiptol ne kiekvienas eksplicitinio teisinio reguliavimo nenustatymas yra legislatyvinė omisija. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad teisės spraga, taip pat ir legislatyvinė omisija, kaip viena iš eksplicitinio teisinio reguliavimo nenustatymo atmainų, iš esmės skiriasi nuo tokio eksplicitinio teisinio reguliavimo nenustatymo, kuris reiškia, kad teisės akte yra implicitiškai nustatytas eksplicitinį teisinį reguliavimą papildantis ir pratęsiantis teisinis reguliavimas (aiškinant teisę išvedamas iš eksplicitinių teisės nuostatų) (2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas, 2016 m. sausio 25 d. nutarimas); tai, kad konkrečiame įstatyme (jo dalyje) nėra nustatyta specialaus tam tikriems santykiams reguliuoti skirto teisinio reguliavimo, anaiptol nebūtinai reiškia, kad šioje srityje esama teisės spragos, nes šie santykiai gali būti sureguliuoti bendrosiomis eksplicitinėmis arba implicitiškai nustatytomis normomis (2016 m. sausio 25 d.2019 m. balandžio 18 d. ir kiti nutarimai).

Taigi ne visais atvejais, kai į Konstitucinį Teismą kreipiamasi teisės akto (jo dalies) atitiktimi Konstitucijai suabejojus dėl to, kad jame (joje) nėra eksplicitiškai, expressis verbis nustatytas tam tikras teisinis reguliavimas, kurį pareiškėjas mano esant reikalingą nustatyti (taigi tą teisės aktą (jo dalį) ginčijant „tiek, kiek nenustatyta“), prašymas turi būti grindžiamas argumentais dėl legislatyvinės omisijos, nes atitinkami santykiai gali būti sureguliuoti iš eksplicitinio teisinio reguliavimo išvedamomis jį papildančiomis implicitinėmis normomis, kurių galimą prieštaravimą Konstitucijai tokiu atveju ir reikėtų argumentuoti.


[1] Žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2014 m. rugpjūčio 28 d., 2015 m. rugpjūčio 28 d., 2015 m. rugsėjo 25 d., 2016 m. spalio 19 d.2020 m. vasario 27 d. sprendimus, Konstitucinio Teismo pirmininko 2014 m. balandžio 29 d. potvarkį Nr. 2B-103, 2014 m. spalio 21 d. potvarkį Nr. 2B-148, 2015 m. gegužės 8 d. potvarkį Nr. 2B-27.

[2] Žr. Konstitucinio Teismo 2014 m. birželio 18 d., 2014 m. rugpjūčio 28 d., 2015 m. birželio 12 d., 2016 m. spalio 19 d.2017 m. rugsėjo 7 d. sprendimus, 2019 m. gruodžio 30 d. sprendimą Nr. KT90-S74/2019.

[3] Žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d.2015 m. balandžio 7 d. sprendimus, Konstitucinio Teismo pirmininko 2013 m. balandžio 30 d. potvarkį Nr. 2B-32.

[4] Žr., pvz., Konstitucinio Teismo pirmininko 2011 m. lapkričio 11 d. potvarkį Nr. 2B-168, 2014 m. sausio 9 d. potvarkį Nr. 2B-5.