Titulinė skaidrė
Devizas
Vytis
En Fr

1.2.2. Konstitucinis Teismas nesprendžia teisės taikymo klausimų

Informacija atnaujinta: 2020-12-28 11:20

Konstitucinis Teismas nesprendžia teisės taikymo klausimų. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą jis nesprendžia teisės aktų taikymo klausimų ir kad tokius klausimus sprendžia institucija, turinti įgaliojimus taikyti teisės aktus; jei įstatymuose yra neaiškumų, dviprasmybių, spragų, juos pašalinti yra įstatymų leidėjo pareiga, o įstatymų leidėjo neišspręsti teisės taikymo klausimai yra teismų praktikos dalykas, t. y. įstatymų leidėjo neišspręstus teisės taikymo klausimus gali spręsti teismai, nagrinėjantys ginčus dėl atitinkamų teisės aktų (jų dalių) taikymo. Taigi prašymai išaiškinti, kaip turi būti aiškinamos ir taikomos įstatymo (ar kito teisės akto) nuostatos, yra nežinybingi Konstituciniam Teismui. Kaip minėta, būtent šie prašymai sudaro didžiąją nežinybingų prašymų dalį.

Teisės taikymo klausimai dažniausiai keliami teismų prašymuose. Juose paprastai siekiama išsiaiškinti kilusius teisinio reguliavimo neaiškumus, kuriuos patys teismai galėtų pašalinti taikydami ir aiškindami teisę [1].

Pavyzdžiui, Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 25 d. sprendimu atsisakyta nagrinėti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo prašymą ištirti Baudžiamojo kodekso 1891 straipsnio, kuriame nustatyta baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą praturtėjimą – didesnės negu 500 minimalių gyvenimo lygių vertės turto turėjimą nuosavybės teise, žinant arba turint ir galint žinoti, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, atitiktį Konstitucijai. Pareiškėjo teigimu, šiame Baudžiamojo kodekso straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtis neaiški, dviprasmiška ir nesuprantama, jam kilo neaiškumų dėl šios veikos baigtumo momento, taip pat dėl turto vertės, kaltės formos nustatymo. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad prašymu iš esmės siekta išsiaiškinti teisinio reguliavimo turinį, pareiškėjui kilusius minėtos nuostatos taikymo neaiškumus; iš prašymo argumentų nematyti, jog pareiškėjui kilę teisinio reguliavimo neaiškumai negali būti pašalinti taikant ir aiškinant teisę, inter alia teismams nagrinėjant konkrečias baudžiamąsias bylas, ir yra tokie, kad užkerta kelią formuotis Baudžiamojo kodekso 189straipsnio taikymo praktikai teismuose bei kelia esminių abejonių dėl teismų galimybių vykdyti teisingumą pagal šį Baudžiamojo kodekso straipsnį.

 Konstitucinio Teismo 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendime, kuriuo jis, be kita ko, atsisakė priimti Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostata, pagal kurią asmenims, dirbantiems valstybinėje tarnyboje, priskiriami asmenys, dirbantys viešosiose įstaigose ir asociacijose, kurios gauna lėšų iš Lietuvos valstybės ar savivaldybių biudžetų ir fondų, ir turintys administravimo įgaliojimus, neprieštarauja iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančiam teisinio aiškumo principui, konstatuota, kad pareiškėjas prašo išsiaiškinti jam kilusius šios nuostatos aiškinimo ir taikymo klausimus, kurie gali būti išspręsti ir teismams nagrinėjant konkrečias bylas. 

Neretai teismų prašymuose kvestionuojama ginčijamos nuostatos aiškinimo ir taikymo teismuose praktika [2]

Antai Konstitucinio Teismo 2015 m. rugsėjo 18 d. sprendimu kaip nežinybingą atsisakyta nagrinėti Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, reglamentuojanti Civilinio kodekso nuostata, pagal kurią, pareiškėjo teigimu, valstybė iš valstybės biudžeto ne tik tam tikrais ypatingais (išimtiniais), o iš esmės visais atvejais privalo atlyginti žalą, atsiradusią dėl Seimo priimtų teisės aktų, kai Konstitucinis Teismas pripažįsta juos antikonstituciniais. Pareiškėjas tokį šios Civilinio kodekso nuostatos turinį, kurį jai suteikė remdamasis teismų praktika, traktavo kaip pagrindą abejoti jos konstitucingumu, tačiau Konstitucinis Teismas konstatavo, kad ginčijamos nuostatos aiškinimo ir taikymo praktika teismuose nėra nusistovėjusi, taigi pareiškėjas ginčijo ne šios nuostatos atitiktį Konstitucijai, o jos aiškinimo ir taikymo teismuose praktiką. 

Konstitucinio Teismo 2019 m. rugsėjo 5 d. sprendimu Nr. KT23-S13/2019 atsisakyta nagrinėti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymą ištirti Pilietybės įstatymo nuostatos, kurioje neįtvirtinta sąvoka „iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo ar jo palikuonis“, taip pat nenustatyta jokių išlygų, susijusių su pilietybės netekimo iki 1940 m. birželio 15 d. aplinkybių vertinimu, konstitucingumą. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad pareiškėjui iš esmės kilo abejonių ne dėl ginčytos Pilietybės įstatymo nuostatos atitikties Konstitucijai, o dėl jos aiškinimo ir taikymo praktikoje. Konstitucinis Teismas paminėjo, kad ginčyta nuostata jau yra išaiškinta paties pareiškėjo praktikoje, taigi pareiškėjo keltas klausimas jau yra išspręstas. 

2020 m. liepos 31 d. sprendimu atsisakydamas nagrinėti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymą ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo nuostata, susijusi su šios komisijos laikinojo pirmininko skyrimu, Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjui iš esmės kilo abejonių ne dėl ginčytos nuostatos konstitucingumo, o dėl jos aiškinimo ir taikymo praktikoje, be kita ko, paties pareiškėjo praktikoje sprendžiant Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos sprendimų teisėtumo klausimus, kuri, kaip matyti iš pareiškėjo priimtų sprendimų, yra nevienoda.  

Jeigu iš pareiškėjo prašymo matyti, kad jis susidūrė su Lietuvos Respublikos įstatymo ir tarptautinės sutarties nuostatų kolizija, Konstitucinis Teismas konstatuoja, kad pareiškėjas kelia teisės taikymo klausimą. 

2016 m. gegužės 9 d. sprendimu Konstitucinis Teismas atsisakė nagrinėti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymą ištirti Suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnio tiek, kiek jame nenustatyta suimtųjų teisė į ilgalaikius pasimatymus ir šios teisės įgyvendinimo tvarka, atitiktį Konstitucijai. Kaip konstatuota sprendime, pareiškėjo nuomone, šis Suėmimo vykdymo įstatymo straipsnis neatitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatų, t. y. savo nagrinėjamoje byloje pareiškėjas susidūrė su įstatymo ir šios konvencijos nuostatų kolizija, o tai yra teisės taikymo klausimas, kurį pareiškėjas turėjo išspręsti prieš kreipdamasis į Konstitucinį Teismą. 


[1] Žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 25 d., 2015 m. sausio 15 d., 2015 m. rugsėjo 18 d.2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimus.

[2] Žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2015 m. rugsėjo 18 d. sprendimą, 2019 m. rugsėjo 5 d. sprendimą Nr. KT23-S13/20192020 m. liepos 31 d. sprendimą.