Titulinė skaidrė
Devizas
Vytis
En Fr

1.1. Atsisakymas nagrinėti prašymą, paduotą institucijos ar asmens, neturinčių teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą

 Atsisakymas nagrinėti prašymą, paduotą institucijos ar asmens, neturinčių teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą (Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 1 punktas)

Pagal Konstitucijos 106 straipsnio 1–3 dalis, Konstitucinio Teismo įstatymo 64 straipsnį, 65 straipsnio (2019 m. liepos 16 d. redakcija) 1 dalį su prašymu ištirti, ar įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai neprieštarauja Konstitucijai, taip pat ar Prezidento, Vyriausybės aktai neprieštarauja Konstitucijai ir (arba) įstatymams, turi teisę kreiptis teismai, ne mažesnė kaip 1/5 visų Seimo narių grupė (t. y. ne mažiau kaip 29 Seimo nariai), taip pat Seimas in corpore; dėl įstatymų ir kitų Seimo priimtų aktų atitikties aukštesnės galios teisės aktams į Konstitucinį Teismą taip pat gali kreiptis Vyriausybė, o dėl Vyriausybės aktų atitikties Konstitucijai ir įstatymams – Prezidentas.

Konstitucinio Teismo praktikoje yra pasitaikę, kad į jį kreipėsi per maža Seimo narių grupė (pavyzdžiui, Konstitucinio Teismo 2012 m. spalio 30 d. sprendimu atsisakyta nagrinėti prašymą ištirti Vyriausybės nutarimu patvirtinto Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano nuostatų atitiktį Konstitucijai ir kitiems teisės aktams, nes jį pateikė devynių Seimo narių grupė, t. y. nustatytų reikalavimų neatitinkantis subjektas), tačiau paprastai tuo pagrindu, kad prašymą pateikė subjektas, neturintis teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą, atsisakoma nagrinėti teismų pateiktus prašymus tais atvejais, kai nustatoma, jog besikreipiančiam į Konstitucinį Teismą teismui jo nagrinėjamoje byloje nereikia taikyti ginčijamo teisės akto.

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teismų kreipimaisi į Konstitucinį Teismą yra ypatingi, be kita ko, todėl, kad teismai, suabejoję teisės akto atitiktimi Konstitucijai ar kitam aukštesnės galios teisės aktui, ne tik gali, bet ir privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Tačiau teismo kreipimasis į Konstitucinį Teismą nėra savitikslis dalykas, jo paskirtis – užtikrinti, kad bus įvykdytas teisingumas. Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas yra suformavęs locus standi doktriną. Jis yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą teismas į Konstitucinį Teismą gali kreiptis su prašymu ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja ne bet koks įstatymas (jo dalis) ar kitas teisės aktas (jo dalis), o tik toks įstatymas (jo dalis) ar kitas teisės aktas (jo dalis), kuris turėtų būti taikomas to teismo nagrinėjamoje byloje. Teismas neturi locus standi kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja toks įstatymas (jo dalis) ar kitas teisės aktas (jo dalis), kuris neturėtų (negalėtų) būti taikomas to teismo nagrinėjamoje byloje.

Argumentuojant tuo, kad prašymą pateikęs teismas neturėjo locus standi, nes ginčijo jo nagrinėjamoje byloje netaikytiną teisės aktą, atsisakyta nagrinėti ne vieną prašymą [1].

Konstitucinio Teismo 2014 m. birželio 17 d. sprendimu atsisakyta nagrinėti Vilniaus apygardos teismo prašymą ištirti teisės aktų, kuriais reguliuojamas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas, atitiktį Konstitucijai. Šis teismas į Konstitucinį Teismą kreipėsi sustabdęs civilinę bylą, kurioje sprendė pramoninio sodo obelų sodinių vertės nustatymo ir atlyginimo klausimą. Iš jo nagrinėtos civilinės bylos buvo matyti, kad ginčas tarp ieškovės – žemės ūkio bendrovės, kuriai nuosavybės teise priklauso pramoniniai sodai, ir atsakovės, kuriai buvo padovanotas žemės sklypas (kurio dalyje yra šie pramoniniai sodai), kilo jau po to, kai kitas asmuo įstatymo nustatyta tvarka atkūrė nuosavybės teises į šį žemės sklypą. Konstitucinis Teismas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, pažymėjo, kad pareiškėjui aktualūs visuomeniniai santykiai yra reguliuojami Civilinio kodekso. Taigi pareiškėjas neturėjo pagrindo, spręsdamas kompensacijos už sodinius dydžio klausimą, taikyti tų teisės aktų, dėl kurių atitikties Konstitucijai kreipėsi į Konstitucinį Teismą.

Konstitucinio Teismo 2017 m. gruodžio 12 d. sprendime, kuriuo atsisakyta nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismo prašymą ištirti Vyriausybės 2017 m. rugsėjo 20 d. nutarimo, įsigaliojusio 2018 m. sausio 1 d., atitiktį Konstitucijai, konstatuota, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas neturi locus standi kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl civilinės bylos nagrinėjimo metu dar negaliojusio Vyriausybės nutarimo atitikties Konstitucijai, nes šis aktas negali būti taikomas teismo nagrinėjamoje byloje.

Tuo pagrindu, kad prašymą pateikęs teismas neturėjo locus standi, Konstitucinis Teismas 2018 m. kovo 22 d. sprendimu atsisakė nagrinėti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti Žvalgybos įstatymo 60 straipsnio 6 dalies tiek, kiek joje nenustatytas senaties terminas nuobaudai skirti, siejamas su veiksmų padarymo momentu, atitiktį Konstitucijai. Sprendime konstatuota, kad veiksmai, už kuriuos žvalgybos pareigūnui paskirta tarnybinė nuobauda, buvo atlikti galiojant Valstybės saugumo departamento statutui, kuriame buvo nustatytas drausminės atsakomybės senaties terminas, tačiau už šiuos veiksmus žvalgybos pareigūną traukiant tarnybinėn atsakomybėn galiojusiame Žvalgybos įstatyme toks terminas nebuvo nustatytas; taigi šiam pareigūnui tarnybinės atsakomybės senaties termino požiūriu buvo palankesnis jo veiksmų atlikimo metu galiojęs Valstybės saugumo departamento statutas. Konstitucinis Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjo nagrinėtoje byloje tarnybinė atsakomybė žvalgybos pareigūnui buvo taikoma pasikeitusio teisinio reguliavimo, kuriuo nėra įtvirtintas tarnybinės atsakomybės senaties terminas, pagrindu. Tuo tarpu pagal oficialiąją konstitucinę doktriną ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką įstatymai, kuriais nustatomas tarnybinės atsakomybės senaties terminas, neturi grįžtamosios galios, nebent jais būtų nustatytas šios rūšies teisinėn atsakomybėn traukiamiems asmenims palankesnis teisinis reguliavimas. Vadinasi, pareiškėjo nagrinėtoje byloje tarnybinės atsakomybės senaties termino požiūriu turėjo būti taikomas ne Žvalgybos įstatymas, o Valstybės saugumo departamento statutas. 

Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad nuostata, jog pagal Konstituciją teismas neturi locus standi kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja toks įstatymas (jo dalis) ar kitas teisės aktas (jo dalis), kuris neturėtų (negalėtų) būti taikomas to teismo nagrinėjamoje byloje, reiškia ir tai, kad teismas negali kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijai tada, kai tai nėra būtina jam nagrinėjant konkrečią bylą. 

Antai 2016 m. liepos 7 d. sprendime Konstitucinis Teismas, įvertinęs pareiškėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašyme nurodytas aplinkybes ir jo nagrinėjamos administracinės bylos medžiagą, padarė išvadą, kad Konstituciniam Teismui pateiktame prašyme ginčijamo Elektros energetikos įstatyme įtvirtinto teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai tyrimas pareiškėjo prašyme nurodytais aspektais nagrinėjamu atveju nėra būtinas sprendžiant dėl galimai neteisėtais valstybės institucijų veiksmais padarytos žalos atlyginimo, t. y. nėra būtinas pareiškėjui nagrinėjant administracinę bylą.


[1] Žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2010 m. lapkričio 16 d., 2014 m. birželio 17 d., 2014 m. liepos 7 d., 2014 m. rugpjūčio 29 d., 2016 m. liepos 7 d., 2017 m. gruodžio 12 d., 2018 m. kovo 22 d.2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimus.