Titulinė skaidrė
Teismo sudėtis
Devizas
Vytis
En
En

Naujienų archyvas

Informacija atnaujinta: 2015-12-30 16:12

Pareiškėjui grąžintas prašymas ištirti Seimo rinkimų įstatymo nuostatos atitiktį Konstitucijai

2015-12-30

Konstitucinis Teismas sprendimu grąžino Seimui prašymą ištirti, ar Seimo rinkimų įstatymo 38 straipsnio 3 dalyje nustatytas reguliavimas tiek, kiek kandidatas į Seimo narius, kuris yra (buvo) kitos valstybės pilietis, įpareigojamas pateikti kitos valstybės kompetentingų institucijų išduotą dokumentą apie tos valstybės pilietybės atsisakymą ar jos netekimą, neprieštarauja Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai, 56 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pareiškėjo prašyme teigiama, kad įstatymų leidėjas nustatė, jog priesaikos ar pasižadėjimo užsienio valstybei galima atsisakyti vieninteliu būdu – atsisakant kitos valstybės pilietybės, ir nenustatė kitų alternatyvų įvykdyti konstitucinę nuostatą renkamam Seimo nariui būti nesusijusiam priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei. Tačiau, pasak pareiškėjo, reikalavimas atsisakyti kitos valstybės pilietybės pagal tos valstybės teisinę sistemą ir gauti tai patvirtinantį tos valstybės kompetentingos institucijos išduotą dokumentą kai kuriais atvejais iš viso gali būti neįgyvendinamas.

Konstitucinio Teismo sprendime konstatuota, kad pareiškėjas nevertino visuminio teisinio reguliavimo, nustatyto Seimo rinkimų įstatymo 38 straipsnio 3 dalyje, iš kurio matyti, kad įstatyme yra nustatytos ir kitos galimybės gauti duomenis apie kandidato į Seimo narius turimą ar turėtą kitos valstybės pilietybę. Be to, jis nepaaiškino, kokios turėtų būti jo minimos alternatyvos įrodyti, kad kandidatas į Seimo narius nėra susijęs priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei, t.y. kaip kitaip pagal Konstituciją turėtų būti užtikrinta, kad Seimo nariu būtų renkamas tik neturintis kitos pilietybės Lietuvos Respublikos pilietis.

Pareiškėjas prašyme nurodo ir tai, kad kitos valstybės pilietybės turėjimas nėra vienintelis būdas būti susijusiam priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei, tačiau įstatymų leidėjas tokių kitų atvejų nenumato ir būdų atsisakyti su pilietybe nesusijusių pasižadėjimų kitai valstybei nenustato.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad iš šių pareiškėjo teiginių matyti, jog pareiškėjas gali manyti, kad ginčijamoje nuostatoje yra legislatyvinė omisija – teisės spraga, kuri pagal Konstituciją draudžiama. Tačiau pareiškėjas nepateikė teisinių argumentų legislatyvinei omisijai pagrįsti. Pareiškėjo prašyme nenurodyta, koks būtent teisinis reguliavimas pagal Konstituciją turėtų būti nustatytas įstatyme, nepaaiškinta, kokie gali būti tie kiti jo prašyme minimi atvejai, kai kandidatas yra susijęs priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei, jeigu tai nėra kitos valstybės piliečio priesaika, nevertinta, ar toks teisinis reguliavimas turi būti nustatytas būtent ginčijamoje nuostatoje. Prašyme neargumentuojama ir tai, kodėl įstatyme nenustačius tų kitų atvejų ir būdų atsisakyti su pilietybe nesusijusių pasižadėjimų kitai valstybei pažeidžiama Konstitucija.

Pareiškėjas savo prašyme nepateikia argumentų ir dėl to, kodėl Konstitucijos 56 straipsnio 1 dalyje nustatytas reikalavimas renkamam Seimo nariui būti nesusijusiam priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei turėtų būti netaikomas Lietuvos Respublikos piliečiams, kurie pagal Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalį atskirais įstatyme nustatytais atvejais turi ir kitos valstybės pilietybę.

Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas nusprendė, kad pareiškėjas nepateikė teisinių argumentų savo abejonei dėl ginčijamo teisinio reguliavimo prieštaravimo Konstitucijai pagrįsti, ir grąžino prašymą pareiškėjui. Prašymo grąžinimas neatima teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą, kai bus pašalinti trūkumai.