Titulinė skaidrė
Teismo sudėtis
Devizas
Vytis
En
En

Naujienų archyvas

Informacija atnaujinta: 2017-03-15 11:18

Baudžiamojo kodekso nuostata dėl baudžiamosios atsakomybės už neteisėtą praturtėjimą neprieštarauja Konstitucijai

2017-03-15

Konstitucinis Teismas šiandien priimtu nutarimu pripažino, kad Baudžiamojo kodekso (BK) 1891 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Konstitucijos 23, 31 straipsniams ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

BK 1891 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už turėjimą nuosavybės teise didesnės negu 500 MGL (šiuo metu tai yra 18 830 eurų) vertės turtą, asmeniui žinant arba turint ir galint žinoti, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad pagal Konstituciją konkrečių veikų kriminalizavimas ir baudžiamosios atsakomybės už jas diferencijavimas pirmiausia yra valstybės baudžiamosios politikos klausimas, kurį sprendžia įstatymų leidėjas, naudodamasis turima plačia diskrecija ir atsižvelgdamas į tų veikų pavojingumą, mastą, nusikalstamumo prevencijos prioritetus, kitas reikšmingas aplinkybes, tačiau nepažeisdamas Konstitucijos ir iš jos kylančių imperatyvų.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad įstatymų leidėjas minėta Baudžiamojo kodekso nuostata įgyvendino turimą diskreciją pasirinkti, kurios teisės šakos normomis apibrėžti tam tikrus teisės pažeidimus ir kokias sankcijas už juos nustatyti. Atsižvelgęs į neteisėto praturtėjimo pavojingumą ir visuotinai svarbų tikslą apsaugoti visuomenę nuo pavojingų nusikalstamų kėsinimųsi, jis neteisėtą praturtėjimą kriminalizavo ir priskyrė prie apysunkių nusikaltimų. Pasirinkdamas nustatyti teisinio poveikio priemonę – baudžiamąją atsakomybę už neteisėtą praturtėjimą, įstatymų leidėjas siekė, be kita ko, kad būtų ekonomiškai nenaudinga daryti korupcinius, turtinius, ekonominius, finansinius ir kitus savanaudiškus nusikaltimus, bei užkirsti kelią tokiomis veikomis valstybei ir visuomenei daromai žalai.

Konstitucinis Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad nors įstatymų leidėjas ir turi kiekvienu atveju įvertinti, ar tikslinga konkrečią veiką pripažinti nusikalstama veika, vien abejonės dėl tam tikros veikos kriminalizavimo tikslingumo ar tokio teisinio reguliavimo veiksmingumo savaime nėra pagrindas kvestionuoti šio teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijai, nebent paaiškėtų, kad tas teisinis reguliavimas jau jį nustatant teisės aktuose buvo akivaizdžiai priešingas tautos gerovei, Lietuvos visuomenės ir valstybės interesams, akivaizdžiai paneigė Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes.

Šioje byloje nėra pagrindo teigti, kad BK 1891 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas jau jį nustatant buvo akivaizdžiai priešingas tautos gerovei, Lietuvos visuomenės ir valstybės interesams, akivaizdžiai paneigė Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes. Atvirkščiai, juo buvo siekiama valstybei ir visuomenei reikšmingų tikslų.

Todėl įvertinęs ginčijamo teisinio reguliavimo įtvirtinimo tikslą, neteisėto praturtėjimo pavojingumą ir už šį nusikaltimą BK 1891 straipsnio 1 dalyje nustatytą sankciją, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad nėra pagrindo teigti, jog už neteisėtą praturtėjimą nustatyta baudžiamoji atsakomybė, kaip teisinio poveikio priemonė, yra neproporcinga.

Pareiškėjų abejonė dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijos 23 straipsniui, įtvirtinančiam nuosavybės teisių apsaugą, grindžiama tais pačiais argumentais, kaip ir dėl jo atitikties konstituciniam proporcingumo principui. Taigi šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatavus, kad ginčijama BK 1891 straipsnio 1 dalis nepažeidžia minėto principo, nėra pagrindo teigti, kad šia nuostata neproporcingai ribojamos ir nuosavybės teisės.

Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad, priešingai, nei teigia pareiškėjai, nustatytu teisiniu reguliavimu įrodinėjimo našta nėra perkeliama asmeniui, kuris įtariamas neteisėtu praturtėjimu, toks asmuo nėra verčiamas duoti parodymų prieš save, nėra pažeidžiamas nekaltumo prezumpcijos principas, taigi nėra prieštaravimo Konstitucijos 31 straipsnio 1, 3 dalims. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad BK 1891 straipsniu nėra reguliuojamas šios nusikalstamos veikos įrodinėjimo procesas. Įtariamasis, įgyvendindamas teisę į gynybą, turi teisę duoti parodymus ir ginčyti jam pateiktus įtarimus, tačiau neprivalo įrodyti, kad neteisėto praturtėjimo nusikalstama veika nebuvo padaryta. Pažymėta ir tai, kad tokios situacijos, kai įtariamasis pasirenka teisę tylėti, negali būti vertinamos kaip savaime pabloginančios jo padėtį baudžiamajame procese.

Pasisakydamas dėl pareiškėjų argumento, kad nustatytasis teisinis reguliavimas gali būti vertinamas kaip prieštaringas, neaiškus ir dviprasmiškas, taigi neatitinkantis konstitucinio teisinės valstybės principo ir kliudantis suformuluoti kaltinimą taip, kad gynyba žinotų tikslų faktinį ir teisinį jo pagrindą ir galėtų veiksmingai ginčyti jį, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad ginčijamu ir su juo susijusiu teisiniu reguliavimu aiškiai nustatyta, jog teisėtomis pajamomis neteisėto praturtėjimo kontekste laikytinos pajamos, gautos iš teisės aktų neuždraustos veiklos, net ir tada, kai jos nebuvo tinkamai apskaitytos teisės aktų nustatyta tvarka. Taip pat yra aišku, kad pagal esamą teisinį reguliavimą asmuo gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už neteisėtą praturtėjimą, jeigu padarė šį nusikaltimą arba tyčia, arba neatsargiai dėl nusikalstamo nerūpestingumo, o neteisėtas praturtėjimas neatsargiai galimas tik asmenims, perėmusiems didesnės negu 500 MGL vertės turtą, kuris negalėjo būti įgytas kitų asmenų teisėtomis pajamomis.

Taigi Konstitucinis Teismas konstatavo, kad nėra pagrindo teigti, jog nustatytasis teisinis reguliavimas prieštarauja iš teisinio valstybės principo kylančiam reikalavimui, kad teisinis reguliavimas turi būti aiškus. Taip pat yra toks, kuriuo pažeidžiama Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta asmens teisė į gynybą, kartu ir 31 straipsnio 2 dalyje numatyta teisė į tinkamą procesą.

Spręsdamas, ar nustatytasis teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalyje įtvirtintam ir iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančiam baudžiamojo įstatymo grįžtamosios galios draudimui, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad šis teisinis reguliavimas aiškintinas kaip taikytinas tik tokiems atvejams, kai didesnės negu nurodytos vertės (500 MGL) turtą asmuo nuosavybes teise įgijo ne anksčiau negu BK 1891 straipsnio įsigaliojimo dieną (2010 m. gruodžio 11 d.). Taip pat konstatuota, kad asmuo tais atvejais, kai tokį turtą įgijo iki to straipsnio įsigaliojimo ir turėjo jau po jo įsigaliojimo, negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 1891 straipsnį.

Tik šitaip suprantant ginčijamą ir su juo susijusį teisinį reguliavimą nėra teisinio pagrindo teigti, kad juo nustatyta baudžiamojo įstatymo grįžtamoji galia, kad pažeidžiami Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalis, konstitucinis teisinės valstybės principas.

Konstitucinis Teismas pažymėjo ir tai, kad tiriant ir nagrinėjant baudžiamąsias bylas, kuriose asmenys įtariami ir kaltinami padarę BK 1891 straipsnyje nurodytą nusikaltimą, ir nenustačius neteisėto praturtėjimo sudėties požymių, bet paaiškėjus kitų nusikalstamų veikų ar kitų teisės pažeidimų požymiams, valstybės institucijos ir pareigūnai neatleidžiami nuo pareigos juos ištirti ir esant pagrindui patraukti asmenis atitinkamon teisinėn atsakomybėn.

Spręsdamas, ar BK 1891 straipsnio 1 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje įtvirtintam draudimo bausti du kartus už tą patį pažeidimą principui, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad šis ir Mokesčių administravimo įstatyme nustatytas teisinis reguliavimas savaime nesuponuoja nurodytų nusikaltimo ir mokesčių įstatymų pažeidimo tapatumo. Taip pat pažymėta, kad neteisėto praturtėjimo ir mokesčių įstatymų pažeidimo tapatumas gali būti nustatomas tik nagrinėjant konkrečias baudžiamąsias bylas, mokesčių įstatymų pažeidimo atvejus. Taigi tai yra teisės taikymo klausimas.