Titulinė skaidrė
Teismo sudėtis
Devizas
Vytis
En
En

Prašymo priėmimas

Priimta nagrinėti dalis prašymo ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja Mokslininkų valstybinių pensijų laikinojo įstatymo nuostata, kuria reglamentuojamas laikas, neįskaičiuojamas į mokslininkų darbo stažą

2019-01-10

Konstitucinis Teismas šiandien priimtu sprendimu priėmė nagrinėti dalį pareiškėjo Regionų apygardos administracinio teismo prašymo ištirti Mokslininkų valstybinių pensijų laikinojo įstatymo (toliau – Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies tiek, kiek joje nustatyta, kad laikas, kuriuo asmuo gauna mokslininkų valstybinę pensiją, į daktaro ir habilituoto daktaro stažą neįskaitomas, atitiktį Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai („Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs“).

Pareiškėjas į Konstitucinį Teismą kreipėsi sustabdęs administracinės bylos nagrinėjimą. Šioje byloje ginčas kilo dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus sprendimo, kuriuo, remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostata „laikas, kuriuo asmuo gauna mokslininkų valstybinę pensiją, į daktaro ir habilituoto daktaro stažą neįskaitomas“, atsisakyta perskaičiuoti pareiškėjai paskirtą mokslininkų valstybinę pensiją, po šio paskyrimo jai įgijus papildomą mokslinio (daktaro) darbo stažą, taip pat dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sprendimo, kuriuo minėtas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus sprendimas paliktas nepakeistas.

Pareiškėjas prašyme teigia, kad pagal Valstybinių pensijų įstatymo 1 straipsnio 3 dalį pareigūnų ir karių, mokslininkų ir teisėjų valstybinės pensijos skiriamos pagal specialius įstatymus. Tiek Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme, tiek Teisėjų valstybinių pensijų įstatyme nustatyta, kad atitinkamai pareigūnų ir karių, teisėjų valstybinės pensijos, laikantis juose nurodytų sąlygų, gali būti paskirtos iš naujo, kai įgyjamas atitinkamas papildomas darbo stažas. Socialinio draudimo pensijų įstatyme (anksčiau – Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme) taip pat nustatyta galimybė perskaičiuoti senatvės ir netekto darbingumo pensijas, įvertinus asmenų po šių pensijų paskyrimo įgytą stažą. Pasak pareiškėjo, Laikinajame įstatyme nėra nustatyta, kad paskirtoji mokslininkų valstybinė pensija, įgijus papildomą mokslinio darbo stažą, galėtų būti iš naujo paskirta, o jo ginčijama šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostata apriboja galimybę perskaičiuoti mokslininkų valstybinę pensiją, jiems po šios pensijos paskyrimo įgijus papildomą mokslinio darbo stažą.

Pareiškėjo teigimu, pareigūnų ir karių, teisėjų valstybines pensijas gaunančių asmenų, nurodytas socialinio draudimo pensijas gaunančių asmenų ir asmenų, gaunančių mokslininkų valstybines pensijas, padėtis iš esmės yra vienoda, tarp jų nėra tokių skirtumų, kad būtų pateisinamos skirtingos jų galimybės dėl nurodytų pensijų perskaičiavimo įgijus didesnės trukmės stažą. Kitaip tariant, nei į nurodytas grupes patenkančių asmenų statusas, nei jų gaunamų socialinių išmokų rūšys nėra tokio pobūdžio, dėl kurio įstatymų leidėjas, įgyvendindamas savo diskreciją, nustatytų, kad tik vienai asmenų grupei – mokslininkams – pensijų perskaičiavimo nuostatos netaikomos.

Įvertinus pareiškėjo teisinius argumentus, ši prašymo dalis priimta nagrinėti Konstituciniame Teisme.

Pareiškėjas taip pat prašė ištirti minėto teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad kiekvienas žmogus turi teisę gauti socialinę apsaugą nedarbo atveju.

Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą valstybės pareigą užtikrinti kiekvieno žmogaus teisę į, be kita ko, socialinę apsaugą nedarbo atveju, yra konstatavęs, kad jei asmuo dėl tam tikrų priežasčių netenka darbo ir negali pasirūpinti savo gerove, valstybei kyla pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį asmeniui būtų užtikrinta socialinė parama nedarbo atveju. Įstatymų leidėjas gali pasirinkti ir įstatymuose įtvirtinti minėtos paramos modelį, be kita ko, įvairias jos formas, tačiau negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris sudarytų prielaidas atsirasti tokiai situacijai, kad asmuo, dėl tam tikrų priežasčių netekęs darbo, negautų atitinkamos socialinės paramos.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad pareiškėjas nepateikia teisinių argumentų, kaip jo ginčijama Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostata yra susijusi su Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teise į socialinę paramą nedarbo atveju. Todėl, vadovaujantis Konstitucinio Teismo įstatymo 70 straipsniu, ši prašymo dalis grąžinta pareiškėjui. Prašymo grąžinimas neatima teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą bendra tvarka, kai bus pašalinti trūkumai.

Prašymo tekstą galima rasti Konstitucinio Teismo svetainėje, žr. http://www.lrkt.lt/~prasymai/24_2018.htm.