Titulinė skaidrė
Teismo sudėtis
Devizas
Vytis
En
En

Prašymo priėmimas

Konstitucinis Teismas nenagrinės Teismų įstatymo nuostatų ir Seimo nutarimo atleisti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėją iš pareigų konstitucingumo

2020-03-12

Konstitucinis Teismas šios dienos sprendimu atsisakė priimti nagrinėti pareiškėjo Vilniaus apygardos teismo prašymą ištirti, ar Konstitucijos 5 straipsnio 1 daliai, 112 straipsnio 2 daliai neprieštarauja Teismų įstatymo 90 straipsnio 9 dalis (2013 m. spalio 8 d. redakcija) tiek, kiek, pasak pareiškėjo, joje nustatyta, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas turi teisę kreiptis į teismą, ginčydamas atleidimą iš pareigų.

Tuo pačiu sprendimu pareiškėjui grąžintas prašymas ištirti, ar konstituciniams teisinės valstybės, asmenų lygiateisiškumo principams neprieštarauja Teismų įstatymo 90 straipsnio 7 dalis (2008 m. liepos 3 d. redakcija) ir 120 straipsnio (2008 m. liepos 3 d. redakcija) 3 punktas tiek, kiek, pasak pareiškėjo, juose nėra nustatyta, kad tik gavusi Teisėjų garbės teismo sprendimą Teisėjų taryba pataria Respublikos Prezidentui dėl teisėjo atleidimo iš pareigų, kai paaiškėja bent vienas iš šio įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje nurodytų nusižengimų. Grąžintas nagrinėti ir prašymas ištirti, ar Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimas Nr. XIII-2436 „Dėl Egidijaus Laužiko atleidimo iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų“ neprieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1 daliai, 115 straipsnio 5 punktui, 116 straipsniui.

Pareiškėjas Vilniaus apygardos teismas į Konstitucinį Teismą kreipėsi sustabdęs civilinės bylos nagrinėjimą. Šioje byloje sprendžiamas ginčas dėl ieškovo atleidimo iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų procedūrų teisėtumo. Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimu ieškovas buvo atleistas iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų, kaip savo poelgiu pažeminęs teisėjo vardą.

Pareiškėjas savo prašymą ištirti Teismų įstatymo 90 straipsnio 9 dalies konstitucingumą iš esmės grindė tuo, kad, pasak pareiškėjo, ginčyta Teismų įstatymo nuostata pažeidžia konstitucinį valdžių padalijimo principą, nes, pareiškėjo teigimu, pagal Konstituciją būtent Seimui yra suteikta teisė spręsti dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo atleidimo iš pareigų.

Konstitucinis Teismas sprendime pažymėjo, kad 2013 m. spalio 8 d. redakcija išdėstytas Teismų įstatymo 90 straipsnio 9 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas yra tapatus Teismų įstatymo 90 straipsnio 8 dalyje (2002 m. sausio 24 d. redakcija) įtvirtintai nuostatai, kurios atitiktį Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui Konstitucinis Teismas ištyrė 2006 m. lapkričio 27 d. nutarime. Konstitucinis Teismas minėtame nutarime pripažino, kad Teismų įstatymo 90 straipsnio 8 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijai.

Taigi Konstitucinis Teismas konstatavo, kad tapataus turinio Teismų įstatymo 90 straipsnio 9 dalyje (2013 m. spalio 8 d. redakcija) įtvirtinto ginčyto teisinio reguliavimo atitiktis Konstitucijai Konstitucinio Teismo jau yra įvertinta.

Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 3 punktą Konstitucinis Teismas savo sprendimu atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai, jeigu prašyme nurodyto teisės akto atitiktis Konstitucijai jau buvo tirta Konstituciniame Teisme ir tebegalioja tuo klausimu priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, Konstitucinis Teismas atsisakė priimti nagrinėti šią prašymo dalį.

Pareiškėjas, siekdamas pagrįsti savo abejones dėl Teismų įstatymo 90 straipsnio 7 dalies ir 120 straipsnio 3 punkto atitikties Konstitucijai, nurodė, kad Teisėjų taryba prieš patardama Respublikos Prezidentui dėl teisėjo atleidimo iš pareigų turi gauti Teisėjų garbės teismo sprendimą, nes, pareiškėjo nuomone, šiame teisme užtikrinama, kad bus įvertintos visos su teisėjo vardo pažeminimu susijusios ir turinčios reikšmės bylai aplinkybės. Be to, pareiškėjas nurodė, kad Teismų įstatymo 86 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog Teisėjų garbės teismo sprendimas per dešimt dienų nuo jo priėmimo gali būti skundžiamas Lietuvos Aukščiausiajam Teismui. Vadinasi, pasak pareiškėjo, „teisė į apeliaciją taip pat yra reglamentuota Teismų įstatymo ir ji tampa reali, jei drausminė atsakomybė yra taikoma per Teisėjų garbės teismo instituciją“.

Konstitucinis Teismas sprendime pažymėjo, kad jo 2006 m. gegužės 9 d. ir 2006 m. lapkričio 27 d. nutarimuose išdėstytos oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos, susijusios su teisėjo atleidimu iš pareigų dėl to, kad jis savo poelgiu pažemino teisėjo vardą. Pareiškėjas neatsižvelgė į tokias šiuose nutarimuose suformuluotas nuostatas, kaip antai: nustatymas tokios šių įgaliojimų įgyvendinimo tvarkos, kad Respublikos Prezidento ar Seimo veiksmai būtų sąlygojami ar saistomi Konstitucijoje nenumatytų institucijų ar pareigūnų sprendimų, reikštų Respublikos Prezidento ar Seimo konstitucinės kompetencijos pasikeitimą; Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytos specialios įstatymo numatytos teisėjų institucijos įgaliojimų patarti Respublikos Prezidentui dėl visų teismų teisėjų paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų pakeitimas ar apribojimas reikštų Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytos specialios įstatymo numatytos teisėjų institucijos paskirties, kylančios iš pačios Konstitucijos, pakeitimą; Teisėjų garbės teismas pagal Konstituciją nėra ir negali būti laikomas teismu, t. y. teisingumą vykdančia institucija: tai viena iš teismų savivaldos institucijų, turinti įgaliojimus nagrinėti teisėjų padarytus nusižengimus ir skirti jiems drausmines nuobaudas; jis nėra konstitucinė institucija – pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi įgaliojimus spręsti, ar Teismų įstatyme numatyti tokią instituciją, ar jos nenumatyti.

Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytos specialios teisėjų institucijos patarimai Respublikos Prezidentui turi būti, be kita ko, racionaliai argumentuoti, motyvai turi būti aiškiai išdėstyti, negali būti grindžiami prielaidomis, subjektyviomis minėtos specialios teisėjų institucijos narių nuostatomis ar nuomonėmis, juos būtina pagrįsti vien nustatytais (išsiaiškintais) faktais, įvertinus atitinkamų asmenų profesinį pasirengimą ir tokias asmenines savybes, kitas aplinkybes, kurios lemia jų tinkamumą ar netinkamumą atitinkamoms pareigoms (ar teisėjo darbui apskritai). Jokia kita institucija, joks pareigūnas, joks kitas asmuo negali vykdyti šių įgaliojimų; jeigu taip būtų, taip pat jeigu įstatymų leidėjas apribotų šiai specialiai teisėjų institucijai Konstitucijoje eksplicitiškai priskirtus įgaliojimus, būtų pažeista ne tik Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalis, bet ir Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalis, pagal kurią valdžios galias riboja Konstitucija, konstitucinis teisinės valstybes principas.

Taigi iš pareiškėjo prašymo neaišku, kodėl pagal Konstituciją minėtose Teismų įstatymo nuostatose turėtų būti nustatyta, kad tik gavusi Teisėjų garbės teismo sprendimą Teisėjų taryba gali patarti Respublikos Prezidentui dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo atleidimo iš pareigų, kai paaiškėja bent vienas iš šio įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje numatytų nusižengimų. Vadinasi, ši prašymo dalis nepagrįsta teisiniais argumentais, todėl neatitinka Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatytų reikalavimų ir grąžinta pareiškėjui.

Pareiškėjas taip pat prašė ištirti Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimo atitiktį Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1 daliai, 115 straipsnio 5 punktui, 116 straipsniui. Pareiškėjas nurodė, kad, atleidžiant ieškovą jo nagrinėjamoje byloje iš pareigų pagal Konstitucijos 115 straipsnio 5 punktą, teisėjui nebuvo iškelta drausmės byla Teisėjų garbės teisme, todėl, pasak pareiškėjo, pagal Konstitucijos 116 straipsnį ieškovas turėjo būti pašalintas iš pareigų apkaltos proceso tvarka. Pareiškėjo vertinimu, Konstitucijos 116 straipsnis yra ieškovo garantija į teismą (apkaltos bylą nagrinėjant Konstituciniame Teisme), kurią laiduoja Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, kai Aukščiausiojo Teismo teisėjas yra pašalinamas iš pareigų, nesvarsčius teisėjo drausminės atsakomybės klausimo Teisėjų garbės teisme.

Konstitucinis Teismas sprendime pažymėjo, kad pareiškėjas nepagrindė, kodėl, be teisėjo drausminės atsakomybės klausimo svarstymo Teisėjų garbės teisme, apkalta, pareiškėjo nuomone, yra vienintelis būdas užtikrinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo teisę į teisingą teismo procesą sprendžiant šio teisėjo atleidimo iš pareigų klausimą, ypač atsižvelgiant į Konstitucijai neprieštaraujančia pripažintą Teismų įstatymo nuostatą, kurioje įtvirtinta teisėjo teisė dėl savo pažeistų teisių gynimo kreiptis į Vilniaus apygardos teismą.

Pareiškėjas neatsižvelgė ir į tai, kad Konstitucijoje yra įtvirtinti atskiri teisėjo, be kita ko, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo, atleidimo iš pareigų pagrindai, t. y. teisėjo atleidimas iš pareigų, kai jis savo poelgiu pažemina teisėjo vardą (115 straipsnio 5 punktas), ir specialus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pašalinimo iš pareigų pagrindas – jo pašalinimas iš pareigų apkaltos proceso tvarka šiurkščiai pažeidus Konstituciją arba sulaužius priesaiką, taip pat paaiškėjus, jog padarytas nusikaltimas (116 straipsnis), taip pat nepateikė aiškios savo pozicijos dėl šių atleidimo pagrindų santykio tuo atveju, kai iš pareigų, kaip pažeminęs teisėjo vardą, yra atleidžiamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas.

Be to, pareiškėjas neanalizavo konkrečių ieškovo veiksmų, dėl kurių jis buvo atleistas iš pareigų kaip pažeminęs teisėjo vardą, taigi neaišku, kodėl, pareiškėjo nuomone, šie veiksmai yra pagrindas teisėjo apkaltai pagal Konstitucijos 116 straipsnį. Konstitucinis Teismas ne kartą yra tyręs individualių poįstatyminių teisės aktų, susijusių su teisėjų atleidimu iš pareigų, konstitucingumą ir pažymėjęs, kad faktinių aplinkybių ir duomenų, kurie yra pagrindas neskirti asmenų į tam tikras pareigas, atleisti juos iš tam tikrų pareigų, tyrimas, duomenų pagrįstumo, pakankamumo vertinimas pirmiausia priklauso atitinkamas bylas nagrinėjančių teismų kompetencijai.

Taigi Konstitucinis Teismas sprendime konstatavo, kad ir ši prašymo dalis nepagrįsta teisiniais argumentais, todėl neatitinka Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatytų reikalavimų. Todėl ji taip pat grąžinta pareiškėjui.

Pažymėtina, kad prašymo grąžinimas neatima teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą bendra tvarka, kai bus pašalinti buvę trūkumai.

Sprendimo tekstą galima rasti Konstitucinio Teismo svetainėje, žr. https://www.lrkt.lt/lt/teismo-aktai/paieska/135/ta2095/content.