Titulinė skaidrė
Teismo sudėtis
Devizas
Vytis
En
En

Prašymo priėmimas

Konstitucinis Teismas nenagrinės Pilietybės įstatymo nuostatos, susijusios su Lietuvos Respublikos pilietybės tęstinumu, atitikties Konstitucijai

2019-09-05

Konstitucinis Teismas šiandien priimtu sprendimu atsisakė nagrinėti pareiškėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) prašymą „ištirti:

1) ar Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalis (2016 m. birželio 23 d. redakcija) tiek, kiek joje neįtvirtinta „iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo ar jo palikuonis“ sąvoka, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui bei iš jo kylančiam teisinio aiškumo principui;

2) ar Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalis (2016 m. birželio 23 d. redakcija) tiek, kiek joje nenumatyta jokių išlygų, susijusių su pilietybės netekimo iki 1940 m. birželio 15 d. aplinkybių vertinimu, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam visų asmenų lygybės prieš įstatymą principui“.

Pareiškėjas į Konstitucinį Teismą kreipėsi sustabdęs bylos, kurioje ginčas kilo dėl to, ar teisėtai ir pagrįstai buvo atsisakyta tenkinti asmenų prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, nagrinėjimą. Atsisakant remtasi Migracijos departamento teikimais, kurie buvo parengti atsižvelgiant į 2017 m. spalio 31 d. paskelbtą LVAT nutartį administracinėje byloje. Joje teismas konstatavo, jog „pretenduoti į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, kartu pasiliekant ir turimą kitos valstybės pilietybę, gali tik tie asmenys, kurie 1940 m. birželio 15 d. (t. y. iki buvusios Sovietų Sąjungos įvykdytos okupacijos) turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, ir tokių asmenų palikuonys“, taip pat pažymėjo, jog svarbu, kad asmuo „Lietuvos Respublikos pilietybės nebūtų netekęs dėl savo valingų veiksmų iki 1940 m. birželio 15 d.“.

Pasak pareiškėjo, ginčytą nuostatą suprasti galima plačiau, t. y. taip, kaip Migracijos departamentas ją aiškino iki LVAT 2017 m. spalio 31 d. nutarties paskelbimo, t. y. kad pilietybė galėjo būti atkuriama asmeniui, kuris turėjo pilietybę išvykimo iš Lietuvos Respublikos metu, ir jis ją turėjo bet kuriuo metu iki 1940 m. birželio 15 d., bet nebūtinai buvo privalomai išlaikęs ją iki 1940 m. birželio 15 d. Minėtą nuostatą, pareiškėjo manymu, galima suprasti ir siaurinamai, t. y. taip, kaip minėtoje 2017 m. spalio 31 d. nutartyje aiškino LVAT, – kaip reiškiančią, jog siekiantys atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę asmenys ją turėjo turėti iki pat 1940 m. birželio 15 d.; vadovaujantis tokiu požiūriu, tik asmenys, kurie 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys gali pretenduoti į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą.

Pareiškėjo teigimu, ginčytą nuostatą aiškinant plačiau, toks aiškinimas galimai būtų nesuderinamas su iš Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies kylančiu dvigubos pilietybės draudimu ir aiškinimu, kad dvigubos pilietybės atvejai gali būti tik išimtiniai. Tačiau šią nuostatą aiškinant siaurinamai, pareiškėjo teigimu, susidaro situacija, kai nei institucijos, turinčios teisę priimti sprendimus dėl pilietybės atkūrimo, nei bylas nagrinėjantys teismai negali įvertinti Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo iki 1940 m. birželio 15 d. aplinkybių.

Įvertinęs pareiškėjo pateiktus argumentus, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad  pareiškėjui iš esmės kilo abejonių ne dėl ginčijamos Pilietybės įstatymo nuostatos atitikties Konstitucijai, o dėl jos aiškinimo ir taikymo praktikoje. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad paties pareiškėjo – LVAT – praktikoje Pilietybės įstatymo nuostata „iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo ar jo palikuonis“ jau yra išaiškinta minėta LVAT 2017 m. spalio 31 d. nutartimi. Taigi šis teisės aiškinimo ir taikymo klausimas jau yra išspręstas.

Šiame kontekste Konstitucinis Teismas priminė, kad 2006 m. kovo 28 d. nutarime yra išaiškinęs, jog iš Konstitucijos kyla specializuotų (administracinių) teismų pareiga atitinkamų kategorijų bylose vadovautis precedentais, t. y. tokia atitinkamų teisės nuostatų turinio ir taikymo samprata, kokia buvo suformuluota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas ankstesnėse bylose, be kita ko, anksčiau sprendžiant analogiškas bylas. Vadinasi, LVAT pagal Konstituciją negali be konstituciškai pateisinamo objektyviai būtino pagrindo nukrypti nuo savo ankstesnėse bylose suformuotos Pilietybės įstatymo turinio ir taikymo sampratos.

Kaip Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą jis nesprendžia teisės aktų taikymo klausimų, tokius klausimus sprendžia institucija, turinti įgaliojimus taikyti teisės aktus, ir abejones dėl įstatymų taikymo turi pašalinti pats teismas, išsiaiškindamas taikomas normas; prašymai išaiškinti, kaip turi būti taikomos įstatymo (ar kito teisės akto) nuostatos, yra nežinybingi Konstituciniam Teismui.

Atsižvelgdamas į visa tai, Konstitucinis Teismas, remdamasis Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 2 punktu, atsisakė nagrinėti minėtą LVAT prašymą dėl Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalies nuostatos.

Konstitucinis Teismas, be kita ko, pažymėjo, kad pareiškėjas savo prašyme neįvertino Lietuvos Respublikos pilietybės turėjimo 1940 m. birželio 15 d. fakto svarbos taikant Lietuvos Respublikos pilietybės tęstinumo principą. Konstitucinis Teismas priminė, kad savo nutarimuose ne kartą yra pabrėžęs šio fakto svarbą taikant Lietuvos Respublikos pilietybės tęstinumo principą. Konkrečiai 2013 m. vasario 22 d. ir 2014 m. kovo 18 d. nutarimuose Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs, jog iš 1990 m. kovo 11 d. Akto nuostatų „yra atstatomas 1940 metais svetimos jėgos panaikintas Lietuvos Valstybės suvereninių galių vykdymas ir nuo šiol Lietuva vėl yra nepriklausoma valstybė“ matyti, kad Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimas buvo grindžiamas Lietuvos valstybės tęstinumu (kuris reiškia, kad 1940 m. birželio 15 d. prieš Lietuvos Respubliką pradėta SSRS agresija nepanaikino Lietuvos valstybės, kaip tarptautinės teisės subjekto, ir jos suverenių galių) ir kad iš Lietuvos valstybės tęstinumo kyla Lietuvos Respublikos pilietybės tęstinumas, kuris, be kita ko, suponuoja tai, kad tarptautinės ir Lietuvos konstitucinės teisės požiūriu SSRS pilietybės primetimas Lietuvos Respublikos piliečiams 1940 m., kaip SSRS agresijos pasekmė, buvo niekinis aktas; taigi šis aktas nebuvo teisinis pagrindas prarasti Lietuvos Respublikos pilietybę; vadinasi, sovietinės okupacijos metais Lietuvos Respublikos piliečių (1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusių asmenų ir jų palikuonių) nesaistė ir neteisėtai jiems primestos su SSRS pilietybe susijusios prievolės.

Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, jog tai, ar asmuo 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, yra fakto klausimas, kurį turi spręsti teismai, atsižvelgdami į tuometines faktines ir teisines aplinkybes, be kita ko, į tai, kokio pobūdžio teisiniai santykiai asmenis siejo su kitais tarptautinės teisės subjektais ar tarptautinio pobūdžio dariniais. 

Visą sprendimo tekstą galima rasti Konstitucinio Teismo svetainėje, žr. https://www.lrkt.lt/lt/teismo-aktai/paieska/135/ta1963/content.