Titulinė skaidrė
Teismo sudėtis
Devizas
Vytis
En

Prašymo priėmimas

Konstitucinis Teismas nagrinės dalį prašymo ištirti, ar Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo nuostata, kurioje nustatytas terminas, kada religinės bendrijos gali kreiptis dėl valstybės pripažinimo, neprieštarauja Konstitucijai

2019-12-11

Konstitucinis Teismas šios dienos sprendimu priėmė pareiškėjos Seimo narių grupės prašymą ištirti, ar Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 6 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad religinės bendrijos gali kreiptis dėl valstybės pripažinimo praėjus ne mažiau kaip 25 metams nuo pirminio jų įregistravimo Lietuvoje, neprieštarauja Konstitucijos 43 straipsnio 1 dalies nuostatai „Valstybė pripažįsta <...> kitas bažnyčias ir religines organizacijas – jeigu jos turi atramą visuomenėje“. Tačiau Konstitucinis Teismas pagal pareiškėjos prašymą netirs, ar minėta Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo nuostata neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pareiškėja teigia, kad įstatymų leidėjas pagal Konstituciją, be kita ko, jos 43 straipsnio 1 dalį, 67 straipsnio 1 dalį, turi prerogatyvą pripažinti netradicinę religinę organizaciją, taip pat atšaukti suteiktą pripažinimą, bet neturi diskrecijos nustatyti tokio specialaus statuso suteikimo sąlygų, kadangi jos yra nustatytos Konstitucijoje. Konstitucijos 43 straipsnio 1 dalies nuostata „Valstybė pripažįsta <...> kitas bažnyčias ir religines organizacijas – jeigu jos turi atramą visuomenėje ir jų mokymas bei apeigos neprieštarauja įstatymui ir dorai“ reiškia, kad Seimas turi įgaliojimus pripažinti bažnyčią ir kitas religines organizacijas, bet tik tokias, kurios atitinka dvi sąlygas: turi atramą visuomenėje ir jų mokymas bei apeigos neprieštarauja įstatymui ir dorai. Pasak pareiškėjos, „įstatymų leidėjo prerogatyva yra tik šių sąlygų egzistavimo nustatymas <...>“.

Pareiškėja remiasi Konstitucinio Teismo 2007 m. gruodžio 6 d. sprendimu dėl Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d. nutarimo nuostatų išaiškinimo ir nurodo, kad jame išaiškinta, jog „Konstitucijos 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta sąlyga „turėti atramą visuomenėje“ reiškia, kad atitinkamos bažnyčios, religinės organizacijos atrama visuomenėje turi būti tvirta ir ilgalaikė, taigi negali apsiriboti negausia žmonių grupe ar nedidele visuomenės dalimi, keliais veiklos dešimtmečiais, viena arba keliomis žmonių kartomis. Minėta atitinkamos bažnyčios, religinės organizacijos atrama visuomenėje turi būti tokia, kad dėl jos nekiltų jokių abejonių. Sprendžiant, ar tam tikrai bažnyčiai, religinei organizacijai suteiktinas valstybės pripažinimas, būtina įsitikinti, kad ta bažnyčia, religinė organizacija tikrai turi atramą visuomenėje. Pagal Konstitucijos 43 straipsnio 1 dalį taip pat reikalaujama įsitikinti, kad tos bažnyčios, religinės organizacijos mokymas bei apeigos neprieštarauja įstatymui ir dorai. Jeigu šios sąlygos nėra tenkinamos, atitinkamai bažnyčiai, religinei organizacijai valstybės pripažinimo negalima suteikti.“

Pareiškėjos nuomone, ginčijama nuostata neatitinka šios Konstitucinio Teismo suformuluotos konstitucinės doktrinos.

Konstitucinis Teismas sprendime konstatavo, kad ši prašymo dalis atitinka Konstitucinio Teismo įstatymo reikalavimus ir bus nagrinėjama.

Pareiškėja prašyme taip pat abejojo, ar ginčyta Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo nuostata neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, tačiau nepateikė jokių jos abejonę pagrindžiančių teisinių argumentų. Vadinasi, ši pareiškėjos Seimo narių grupės prašymo dalis neatitinka Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyto reikalavimo nurodyti pareiškėjo pozicijos teisinį pagrindimą. Jeigu prašymas (jo dalis) neatitinka minėtų reikalavimų, pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 70 straipsnį jis grąžinamas pareiškėjui. Prašymo (jo dalies) grąžinimas neatima teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą bendra tvarka, kai bus pašalinti trūkumai.

Sprendimo tekstą galima rasti Konstitucinio Teismo svetainėje, žr. https://www.lrkt.lt/lt/teismo-aktai/paieska/135/ta2006/content.