Titulinė skaidrė
Teismo sudėtis
Devizas
Vytis
En

Informacija apie posėdį

Konstitucinis Teismas pradeda nagrinėti bylą pagal prašymus ištirti Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo nuostatos, susijusios su teisės vairuoti atėmimu neblaiviam pažeidimą padariusiam asmeniui, atitiktį Konstitucijai

2020-07-17

Konstitucinis Teismas liepos 20 d., pirmadienį, 12 val. rašytinio proceso tvarka pradeda nagrinėti bylą pagal sujungtus pareiškėjų Telšių apylinkės teismo ir Vilniaus miesto apylinkės teismo prašymus ištirti, ar Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 5 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo principams neprieštarauja Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – Įstatymas) 24 straipsnio 7 dalis, pagal kurią asmeniui, iš kurio pagal įstatymus teisė vairuoti transporto priemones buvo atimta du kartus už tai, kad jis padarė teisės pažeidimą būdamas neblaivus arba apsvaigęs nuo narkotikų, vaistų ar kitų svaigiųjų medžiagų, teisė vairuoti transporto priemones grąžinama ne anksčiau kaip po 10 metų.  

Pareiškėjas Telšių apylinkės teismas į Konstitucinį Teismą kreipėsi atidėjęs administracinio nusižengimo bylos pagal asmens skundą dėl Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyriaus sprendimo panaikinimo ir teisės vairuoti transporto priemones grąžinimo nagrinėjimą. Minėtas Kelių policijos skyrius sprendimu atsisakė grąžinti teisę vairuoti transporto priemones skundą pateikusiam asmeniui nesuėjus Įstatyme nustatytam 10 metų terminui, kadangi minėtam asmeniui teisė vairuoti transporto priemones skunde nurodytu laikotarpiu du kartus buvo atimta už transporto priemonių vairavimą esant neblaiviam.

Pasak pareiškėjo, šioje byloje skundą pateikęs asmuo už tą pačią veiką, tiesiogiai susijusią su transporto priemonės vairavimu esant neblaiviam, yra baudžiamas du kartus: pirmą kartą – pagal Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 126 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatas, antrą kartą – pagal Įstatymo 24 straipsnio 7 dalies nuostatas. Taigi pareiškėjas mano, kad Įstatymo 24 straipsnio 7 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas, nustatantis atsakomybę už Administracinių nusižengimų kodekso 422 straipsnyje (iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusio ATPK 126 straipsnyje), Baudžiamojo kodekso  2811 straipsnyje nustatytus teisės pažeidimus, prieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 5 daliai, kurioje įtvirtinta, kad niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pareiškėjas, remdamasis oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis, jog vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų yra konstitucinis proporcingumo principas, reiškiantis, kad įstatyme nustatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir kad jos neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti, taip pat teigia, kad Įstatymo 24 straipsnio 7 dalyje nustatytas teisės vairuoti transporto priemones grąžinimo ne anksčiau kaip po 10 metų terminas yra akivaizdžiai neproporcingas (neadekvatus) padarytam teisės pažeidimui. Pareiškėjo teigimu, taikant bet kokią valstybės prievartą, būtina laikytis konstitucinio proporcingumo principo, pagal kurį reikalaujama asmens teisių neriboti daugiau, nei tai būtina demokratinėje visuomenėje. Taigi, pareiškėjo manymu, ginčijamas teisinis reguliavimas prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pareiškėjas Vilniaus miesto apylinkės teismas į Konstitucinį Teismą kreipėsi atidėjęs  administracinio nusižengimo bylos nagrinėjimą. Šioje byloje nagrinėjamas asmens skunde išdėstytas prašymas panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos priimtą sprendimą ir įpareigoti grąžinti jam teisę vairuoti transporto priemones. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdyba minėtu sprendimu asmeniui atsisakė grąžinti teisę vairuoti, kadangi jam ši teisė už vairavimą neblaiviam buvo atimta du kartus ir nuo paskutinio nutarimo atimti teisę vairuoti įsiteisėjimo dienos nebuvo praėję 10 metų.

Pareiškėjo manymu, Įstatymo 24 straipsnio 7 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas, nustatantis sankciją – teisės vairuoti transporto priemones grąžinimą ne anksčiau kaip po 10 metų – už kitų dviejų teisės pažeidimų (kuriuos asmuo padarė būdamas neblaivus ar apsvaigęs nuo tam tikrų medžiagų) padarymą, už kuriuos asmuo jau buvo nubaustas ATPK nustatyta tvarka, prieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje įtvirtintam principui, kad niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą.

Pareiškėjo teigimu, pasibaigus asmeniui taikytos teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminui ir jam įvykdžius nustatytus reikalavimus, vadovaujantis teisiniu reguliavimu, nustatytu Įstatymo 24 straipsnio 7 dalyje, asmeniui negalima grąžinti teisės vairuoti transporto priemones, todėl pareiškėjui Vilniaus miesto apylinkės teismui kyla abejonė, ar ginčijamu teisiniu reguliavimu nėra neproporcingai ir nepagrįstai apribojamos asmens teisės ir taip pažeidžiami konstituciniai teisinės valstybės, teisingumo principai.

Pasak pareiškėjo, pagal ginčijamą teisinį reguliavimą nėra numatyta išimčių, kada teismas, nagrinėdamas skundą dėl sprendimo negrąžinti teisės vairuoti transporto priemones, galėtų nuspręsti minėtos poveikio priemonės – teisės vairuoti transporto priemones negrąžinimo ne mažiau kaip 10 metų – netaikyti net ir tais atvejais, kai dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ši priemonė yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga. Tokios bylos nagrinėjimas teisme, pasak pareiškėjo, būtų tik formalus, vadinasi, pareiškėjo manymu, būtų formali ir atitinkamo asmens teisė kreiptis į teismą ginčijant sprendimą negrąžinti teisės vairuoti transporto priemones.

Todėl, pareiškėjo vertinimu, tai, kad Įstatyme nėra nustatyti teismo įgaliojimai nuspręsti, jog ši sankcija (teisės vairuoti transporto priemones negrąžinimas ne mažiau kaip 10 metų) neturi būti taikoma net tais atvejais, kai dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga, nedera su Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies („Asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą“), 109 straipsnio 1 dalies („Teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai“) nuostatomis, konstituciniais teisingumo, teisinės valstybės imperatyvais.

Prašymų tekstus galima rasti Konstitucinio Teismo svetainėje, žr. https://www.lrkt.lt/~prasymai/16_2019.htm, http://www.lrkt.lt/~prasymai/9_2019.htm.