Titulinė skaidrė
Teismo sudėtis
Devizas
Vytis
En
En

Informacija apie paskelbimą

Skelbiamas nutarimas byloje pagal prašymą ištirti, ar Konstitucijai neprieštaravo kai kurios Vaikų išlaikymo fondo įstatymo nuostatos

2019-11-07

Konstitucinis Teismas lapkričio 8 d., penktadienį, 10.30 val. skelbs nutarimą byloje  pagal pareiškėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (LVAT) prašymą ištirti, ar Konstitucijos 38 straipsnio 2 daliai (valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę) ir 39 straipsnio 3 daliai (nepilnamečius vaikus gina įstatymas) neprieštaravo Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 2 straipsnio 3, 5 dalys tiek, kiek jose buvo nustatytas reikalavimas pareiškėjui ir vaikui nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, kad gautų Vaikų išlaikymo fondo išmoką.

LVAT nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčijamas sprendimas nutraukti mokėti išmokas iš Vaikų išlaikymo fondo, paskirtas vaikui, kurio tėvas nemoka priteisto išlaikymo. Šis sprendimas priimtas atsižvelgus į gyventojų registro duomenis, rodančius, kad vaikas iš Lietuvos išvyko į užsienio valstybę.

Pareiškėjo LVAT teigimu, Vaikų išlaikymo fondo įstatymu Lietuvos valstybė prisiėmė pareigą teikti išlaikymą vaikams, kurie negauna teismo priteisto išlaikymo iš savo tėvų ar kitų asmenų, privalančių juos išlaikyti, su teise sumokėtas išmokas išsiieškoti iš skolininko. Vaikų išlaikymo fondo įstatyme numatyti išmokų iš šio fondo mokėjimo ir jų mokėjimo nutraukimo pagrindai nebuvo susiję su pareiškėjo ar vaiko gyvenamąja vieta (jos pakeitimu).

Tačiau pagal ginčijamas Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 2 straipsnio 3, 5 dalis, kuriose buvo įtvirtintos įstatyme vartojamos sąvokos, ir pareiškėjas, su kuriuo gyvena vaikas ir kuris kreipiasi dėl vaiko išlaikymo lėšų mokėjimo, ir vaikas turėjo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Todėl, pareiškėjo teigimu, pagal ginčijamas šio įstatymo nuostatas Vaikų išlaikymo fondo išmokų mokėjimas galėjo būti nutraukiamas pareiškėjui ir (arba) vaikui išvykus nuolat gyventi į kitą valstybę.

Pasak pareiškėjo, ginčijamas teisinis reguliavimas, pagal kurį, pasikeitus vaiko ir (ar) pareiškėjo nuolatinei gyvenamajai vietai, iš nepilnamečio vaiko apskritai galėjo būti atimta galimybė naudotis teise į valstybės garantuojamą paramą (išlaikymą), prieštaravo Konstitucijos 38 straipsnio 2 daliai ir 39 straipsnio 3 daliai, pagal kurias valstybei saugant ir globojant šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę bei teikiant joms paramą, visų pirma turi būti vadovaujamasi vaiko interesais, taip pat neatitiko Lietuvos Respublikos tarptautinių įsipareigojimų užtikrinti vaiko interesų prioriteto principą ir darbuotojų bei jų šeimos narių teisę laisvai judėti, apsigyventi ir dirbti Europos Sąjungos valstybių narių teritorijoje.

Pareiškėjas taip pat atkreipia dėmesį, kad nors 2018 m. sausio 1 d. įsigaliojusiame naujos redakcijos Vaikų išlaikymo išmokų įstatyme vaiko sąvoka nebėra apibrėžta, o įtvirtintoje pareiškėjo sąvokoje nebėra gyvenamosios vietos elemento, šio įstatymo 7 straipsnyje pareiškėjo ir vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta Lietuvos Respublikoje įtvirtinta kaip viena iš vaikų išlaikymo išmokų skyrimo ir mokėjimo sąlygų, kurios nebeatitinkant, pagal 10 straipsnį šių išmokų mokėjimas turi būti nutraukiamas. Tai reiškia, kad vaikams, kuriems dėl jų ar pareiškėjų išvykimo į kitą valstybę minėtų išmokų mokėjimas buvo nutrauktas, bet tokį veiksmą teismui pripažinus nepagrįstu, pagal Vaikų išlaikymo išmokų įstatymą šios išmokos vėl gali būti nemokamos.

Prašymo tekstą galima rasti Konstitucinio Teismo svetainėje, žr. http://www.lrkt.lt/~prasymai/12_2018.htm.