Titulinė skaidrė
Teismo sudėtis
Devizas
Vytis
En
En

Baigiamieji aktai

Užimtumo įstatymo nuostatos, pagal kurias nuolatinės formos studijų programų studentai netenka teisės į nedarbo išmoką, prieštarauja Konstitucijai

2019-10-31

Konstitucinis Teismas šiandien priimtu nutarimu pripažino, kad Užimtumo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 5 punktas (2017 m. birželio 6 d., 2017 m. gruodžio 21 d. redakcijos) tiek, kiek jame nustatyta, kad bedarbiu laikomas asmuo, kuris nestudijuoja aukštojoje mokykloje pagal nuolatinės formos studijų programas, prieštaravo (prieštarauja) Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti <...> socialinę apsaugą nedarbo atveju“, 52 straipsnio nuostatai „Valstybė laiduoja piliečių teisę gauti <...> socialinę paramą nedarbo <...> atvejais“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, jog minėtoms Konstitucijos 48, 52 straipsnių nuostatoms ir konstituciniam teisinės valstybės principui prieštarauja ir Užimtumo įstatymo 24 straipsnio 4 dalies 4 punktas (2017 m. birželio 6 d. redakcija) tiek, kiek jame nustatyta, kad bedarbio statusas panaikinamas, kai bedarbis pradeda studijuoti aukštojoje mokykloje pagal nuolatinės formos studijų programas.

Tai reiškia, kad pagal Konstituciją negali būti nesuteiktas ar panaikintas bedarbio statusas ir neskiriamas ar nutrauktas nedarbo socialinio draudimo išmokos mokėjimas asmeniui vien dėl to, kad jis studijuoja ar pradėjo studijuoti aukštojoje mokykloje pagal nuolatinės formos studijų programas, jeigu jis atitinka kitas Užimtumo įstatymo nustatytas sąlygas, be kita ko (ir pirmiausia), būti darbingo amžiaus galinčiu dirbti asmeniu, neturėti darbo ir jo aktyviai ieškoti.

Vertindamas ginčytų Užimtumo įstatymo nuostatų atitiktį Konstitucijai, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagal Konstituciją, be kita ko, jos 52 straipsnio nuostatą, kad valstybė laiduoja asmenų teisę gauti socialinę paramą nedarbo atveju, įstatymų leidėjas turi diskreciją pasirinkti ir įstatymuose nustatyti šios socialinės paramos modelį, be kita ko, jos teikimo pagrindus ir sąlygas. Pasirinkęs nedarbo socialiniu draudimu grindžiamą modelį, įstatymų leidėjas privalo užtikrinti, kad konstitucinė teisė į socialinę paramą nedarbo atveju, įtvirtinta Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje, 52 straipsnyje, būtų veiksmingai užtikrinta prisidėjusiems įstatymo nustatytu mastu prie šio socialinio draudimo asmenims, kai jie netenka darbo, bet aktyviai jo ieško ir dėl objektyvių priežasčių negali rasti. Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad iš Konstitucijos, be kita ko, jos 48 straipsnio 1 dalies, 52 straipsnio, kyla reikalavimas įstatymų leidėjui sureguliuoti socialinės paramos nedarbo atveju teikimą tokiu būdu, kad netekęs darbo asmuo negalėtų kliautis tik valstybės laiduojama socialine parama, bet būtų sudarytos prielaidos ir paskatos jam aktyviai ieškoti darbo, kartu valstybei prisidedant prie žmogaus orumą atitinkančių jo ir jo šeimos gyvenimo sąlygų užtikrinimo. Įstatymu reguliuojant socialinės paramos nedarbo atveju teikimą turi būti paisoma, be kita ko, konstitucinio teisinės valstybės principo suponuojamų reikalavimų; tai, be kita ko, reiškia, kad negalima nustatyti konstituciškai nepagrįstų sąlygų konstitucinei teisei į socialinę paramą nedarbo atveju įgyvendinti,  kurios sudarytų prielaidas atsirasti situacijai, kai netekęs darbo, bet aktyviai jo ieškantis ir dėl objektyvių priežasčių negalintis rasti asmuo negautų atitinkamos socialinės paramos.

Todėl, kaip pažymėjo Konstitucinis Teismas, konstituciškai nepagrįsta būtų tokia sąlyga, kai netekęs darbo asmuo, įgyvendindamas konstitucinę teisę į aukštąjį mokslą ir kartu siekdamas pasinaudoti konstitucine teise į socialinę paramą nedarbo atveju, būtų priverstas rinktis tam tikrą studijų aukštojoje mokykloje formą, nors pasirinkęs ir kitą studijų formą jis galėtų suderinti studijas su profesiniu ir (ar) kitu užimtumu.

Konstitucinis Teismas atkreipė dėmesį, kad Užimtumo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 5 punkte, šio įstatymo 24 straipsnio 4 dalies 4 punkte, Nedarbo socialinio draudimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje yra nustatytas skirtingas teisinis reguliavimas asmenims, studijuojantiems pagal nuolatinės formos studijų programas, ir asmenims, studijuojantiems pagal ištęstinės formos studijų programas, kiek tai susiję su bedarbio statuso įgijimu bei jo išlaikymu ir teise į nedarbo draudimo išmoką. Pagal minėtą teisinį reguliavimą vien nuolatinės studijų aukštojoje mokykloje formos pasirinkimas lemia tai, kad darbo netekęs asmuo, atitinkantis kitas įstatyme nustatytas sąlygas (be kita ko, yra darbingo amžiaus, gali dirbti ir aktyviai ieško darbo), negali įgyti bedarbio statuso ir teisės gauti nedarbo draudimo išmoką arba tokį statusą turi prarasti, kartu nutraukiant jam paskirtos ir (ar) mokamos nedarbo draudimo išmokos mokėjimą. Tokios pasekmės netekusiam darbo asmeniui pagal ginčytą ir su juo susijusį teisinį reguliavimą atsiranda vien dėl to, kad jis pasirinko studijuoti pagal nuolatinės studijų formos programas, nepaisant to, kad asmuo, be kita ko, savarankiškai ir naudodamasis teritorinės darbo biržos teikiamomis darbo rinkos paslaugomis ieško darbo, kaip įstatyme reikalaujama, kad įgytų bedarbio statusą, taip pat nepaisant to, kad asmeniui nėra siūlomas tinkamas darbas ar aktyvios darbo rinkos politikos priemonės, kaip įstatyme reikalaujama, kad atsirastų teisė į nedarbo draudimo išmoką, ir kad toks asmuo atitinka įstatymo nustatytą teisės į nedarbo draudimo išmoką sąlygą turėti ne mažesnį kaip 12 mėnesių nedarbo socialinio draudimo stažą per paskutinius 30 mėnesių.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagal Mokslo ir studijų įstatymo 53 straipsnį studijos aukštosiose mokyklose gali būti dviejų formų (nuolatinės ir ištęstinės), tačiau baigus skirtingų formų studijas įgytas išsilavinimas yra lygiavertis; pagal Mokslo ir studijų įstatymo 62 straipsnio 1 dalies 2 punktą teisė studijuoti pagal individualų studijų planą suteikiama visiems studentams, t. y. nepaisant jų pasirinktos studijų formos. Taigi, nors įstatyme nustatytos skirtingos studijų formos, nėra pagrindo teigti, kad jų teisinis reguliavimas nesudaro prielaidų derinti bet kurios formos studijas su profesiniu ir (ar) kitu užimtumu.

Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad ginčytu teisiniu reguliavimu sudarytos prielaidos atsirasti situacijai, kai netekęs darbo, bet aktyviai jo ieškantis ir dėl objektyvių priežasčių negalintis rasti asmuo, įstatymo nustatytu mastu prisidėjęs prie socialinio draudimo, negauna atitinkamos socialinės paramos.

Todėl Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad įstatymų leidėjo Užimtumo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 5 punkte ir šio įstatymo 24 straipsnio 4 dalies 4 punkte įtvirtintu  teisiniu reguliavimu, pagal kurį bedarbio statuso įgijimą ir panaikinimą, taigi ir teisės į nedarbo draudimo išmoką atsiradimą ir jos netekimą, lemia vien studijų aukštojoje mokykloje formos pasirinkimas, nepaisyta iš Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatos, kad kiekvienas asmuo turi teisę gauti socialinę apsaugą nedarbo atveju, 52 straipsnio nuostatos, kad valstybė laiduoja asmenų teisę gauti socialinę paramą nedarbo atveju, taip pat iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančio reikalavimo nenustatyti konstituciškai nepagrįstų sąlygų konstitucinei teisei į socialinę paramą nedarbo atveju įgyvendinti.

Tai konstatavęs, Konstitucinis Teismas toliau netyrė, ar ginčytos Užimtumo įstatymo nuostatos neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, 41 straipsnio 3 dalies nuostatai  „Aukštasis mokslas prieinamas visiems pagal kiekvieno žmogaus sugebėjimus“.

Nutarimo tekstą galima rasti Konstitucinio Teismo svetainėje, žr.https://www.lrkt.lt/lt/teismo-aktai/paieska/135/ta1986/content.