Titulinė skaidrė
Teismo sudėtis
Devizas
Vytis
En
En

Baigiamieji aktai

Profesionaliojo scenos meno įstatymo 11 ir 13 straipsnių pakeitimo įstatymo nuostata dėl konkursų į teatrų ir koncertinių įstaigų vadovų pareigas rezultatų negaliojimo prieštarauja Konstitucijai

2019-06-25

Konstitucinis Teismas šiandien priimtu nutarimu pripažino, kad Profesionaliojo scenos meno įstatymo 11 ir 13 straipsnių pakeitimo įstatymo (toliau – Įstatymas) 3 straipsnio 3 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo surengtas konkursas nacionalinio, valstybinio ar savivaldybės teatro ar koncertinės įstaigos vadovo pareigoms užimti laikomas negaliojančiu, jeigu konkurso nugalėtojas buvo nustatytas, tačiau nepradėjo eiti pareigų, prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pareiškėjui Vilniaus apygardos teismui kilo abejonių, ar ginčijamu teisiniu reguliavimu nėra pažeidžiami asmenų, iki Įstatymo įsigaliojimo (2017 m. liepos 1 d.) laimėjusių konkursą į nacionalinio, valstybinio ar savivaldybės teatro ar koncertinės įstaigos vadovo pareigas, teisėti lūkesčiai įsidarbinti ir dirbti pagal darbo sutartį einant pareigas, konkursą į kurias jie laimėjo. Be to, pareiškėjo manymu, įstatymų leidėjas Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje kitaip sureguliuodamas jau susiklosčiusius teisinius santykius, atsiradusius iš viešo konkurso, nesilaikė iš Konstitucijos kylančio reikalavimo, kad įstatymai ir kiti teisės aktai neturėtų grįžtamosios galios.

Konstitucinis Teismas nutarime pažymėjo, kad iš Konstitucijos, be kita ko, jos 42 straipsnio 2 dalies, įstatymų leidėjui kyla pareiga, siekiant įgyvendinti viešąjį interesą, t. y. užtikrinti kultūros laisvę ir valstybinį kultūros rėmimą, teisiniu reguliavimu sudaryti prielaidas valstybės (savivaldybių) įstaigoms, teikiančioms viešąsias kultūros paslaugas, veiksmingai puoselėti ir plėtoti kultūrą kaip visuotinę reikšmę turinčią nacionalinę vertybę. Atsižvelgiant į tai, iš Konstitucijos, be kita ko, jos 48 straipsnio 1 dalies, kurioje įtvirtinta kiekvieno žmogaus teisė laisvai pasirinkti darbą, kyla įstatymų leidėjo įgaliojimai, reguliuojant valstybės (savivaldybių) įstaigų, teikiančių viešąsias kultūros paslaugas, veiklą, nustatyti tam tikrus kvalifikacijos, reputacijos ir (ar) kitus reikalavimus asmenims, dirbantiems šiose įstaigose, juolab joms vadovaujantiems.

Konstitucinis Teismas pastebėjo, kad Seimui 2017 m. gegužės 11 d. priėmus Įstatymą, kurio 3 straipsnio 3 dalį ginčijo pareiškėjas, buvo pakeistas Profesionaliojo scenos meno įstatymo 11 straipsnis. Jame, be kita ko, nustatytas naujas reikalavimas nacionalinių, valstybinių ir savivaldybių teatrų ir koncertinių įstaigų vadovams, taip pat asmenims, pretenduojantiems eiti šias pareigas, – atitikti nustatytus nepriekaištingos reputacijos kriterijus. Įstatymu siekta pagerinti nacionalinių, valstybinių ir savivaldybių teatrų ir koncertinių įstaigų veiklą, užtikrinti vadovavimo šiems teatrams ir koncertinėms įstaigoms efektyvumą ir aukštą jų vadovų kompetencijos lygį, taip pat didinti šių teatrų ir koncertinių įstaigų vadovų atsakomybę.

Konstitucinis Teismas pripažino, kad tokiu būdu įstatymų leidėjas įgyvendino minėtus konstitucinius įgaliojimus nustatyti tam tikrus kvalifikacijos, reputacijos ir (ar) kitus reikalavimus valstybės (savivaldybių) įstaigų, teikiančių viešąsias kultūros paslaugas, vadovams. Tačiau, kaip pabrėžė Konstitucinis Teismas, šie konstituciniai įgaliojimai turi būti įgyvendinami laikantis Konstitucijos, be kita ko, paisant iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių imperatyvų, įskaitant reikalavimą, kad įstatymai neturėtų grįžtamosios galios (lex retro non agit), teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principus, konstitucinio proporcingumo principo suponuojamą reikalavimą nevaržyti žmogaus teisių ir laisvių labiau negu reikia teisėtiems tikslams pasiekti.

Vertindamas ginčijamą Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagal jį konkursų į nacionalinių, valstybinių ar savivaldybių teatrų ar koncertinių įstaigų vadovų pareigas nugalėtojai, iki 2017 m. birželio 30 d. nepradėję eiti šių pareigų, nebegalėjo pradėti jų eiti, nes konkursai, kuriuos jie laimėjo, pripažinti negaliojančiais. Įstatymu panaikinus šių konkursų rezultatus, įsiterpta į jau pasibaigusius su jų organizavimu ir vykdymu susijusius teisinius santykius. Tokiu teisiniu reguliavimu pabloginta visų konkursų į nacionalinių, valstybinių ar savivaldybių teatrų ar koncertinių įstaigų vadovų pareigas nugalėtojų, iki 2017 m. birželio 30 d. nepradėjusių eiti šių pareigų, teisinė padėtis, nes jie nebegalėjo pradėti eiti pareigų, neatsižvelgiant į tai, ar jie atitiko Įstatymu nustatytus naujus nepriekaištingos reputacijos kriterijus, t. y. šie asmenys nebegalėjo realiai įgyvendinti pagal galiojusius įstatymus ir kitus teisės aktus įgytos teisės pradėti eiti nacionalinių, valstybinių ar savivaldybių teatrų ar koncertinių įstaigų vadovų pareigas.

Kartu nutarime pažymėta, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu nesudaryta teisinių prielaidų įvertinti iki Įstatymo įsigaliojimo įvykusių konkursų į nacionalinių, valstybinių ar savivaldybių teatrų ar koncertinių įstaigų vadovų pareigas nugalėtojų, nepradėjusių eiti pareigų, reputaciją ir užkirstas kelias pradėti eiti pareigas ne tik tiems konkursų nugalėtojams, kurie būtų neatitikę nustatytų nepriekaištingos reputacijos kriterijų, bet ir tiems, kurie būtų juos atitikę, jeigu jų reputacija būtų buvusi įvertinta. Taigi tokiu teisiniu reguliavimu nebuvo sudaryta prielaidų kiek įmanoma įvertinti individualią kiekvieno asmens situaciją ir, atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes, atitinkamai individualizuoti konkrečias tam asmeniui taikytinas ribojančias jo teises (šiuo atveju – Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisę laisvai pasirinkti darbą) priemones.

Šiame kontekste Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Profesionaliojo scenos meno įstatymo 11 straipsnio 6 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu, pagal kurį nacionalinių, valstybinių ar savivaldybių teatrų ar koncertinių įstaigų vadovai turi būti atleisti iš šių pareigų, jeigu neatitinka nustatytų nepriekaištingos reputacijos kriterijų, sudaromos prielaidos įvertinti kiekvieno nacionalinio, valstybinio ar savivaldybės teatro ar koncertinės įstaigos vadovo, taip pat iki Įstatymo įsigaliojimo įvykusio konkurso į šias pareigas nugalėtojo, nepradėjusio eiti pareigų, individualią situaciją, siekiant užkirsti kelią eiti (pradėti eiti) tokias pareigas asmenims, kurie nėra nepriekaištingos reputacijos. Kartu Konstitucinis Teismas atkreipė dėmesį, kad Darbo kodekso 42 straipsnio 3 dalyje numatyta ne didesnė kaip vieno mėnesio darbo užmokesčio dydžio kompensacija, kuri turi būti išmokama iki Įstatymo įsigaliojimo įvykusių konkursų į nacionalinių, valstybinių ar savivaldybių teatrų ar koncertinių įstaigų vadovų pareigas nugalėtojams, nepradėjusiems eiti pareigų ne dėl jų kaltės, o dėl ginčijamoje Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyto teisinio reguliavimo, pati savaime negali būti laikoma proporcinga ir pakankama priemone asmenų, laimėjusių iki Įstatymo įsigaliojimo įvykusius konkursus į minėtų teatrų ar koncertinių įstaigų vadovų pareigas, bet nepradėjusių jų eiti, praradimams, patirtiems panaikinus konkursų rezultatus, kompensuoti.

Apibendrindamas Konstitucinis Teismas konstatavo, kad ginčijamas Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas turėjo grįžtamąją galią ir juo pabloginta konkursų į nacionalinių, valstybinių ar savivaldybių teatrų ar koncertinių įstaigų vadovų pareigas, įvykusių iki Įstatymo įsigaliojimo, nugalėtojų, nepradėjusių eiti pareigų, teisinė padėtis, taip pat pažeisti šių asmenų teisėti lūkesčiai pradėti eiti pareigas, konkursą į kurias jie laimėjo, jeigu jie būtų atitikę Įstatymu nustatytą reikalavimą būti nepriekaištingos reputacijos. Be to, šis teisinis reguliavimas, kuriuo visų konkursų į minėtų teatrų ar koncertinių įstaigų vadovų pareigas, kurių nugalėtojai iki 2017 m. birželio 30 d. nepradėjo eiti šių pareigų, rezultatai yra panaikinti, suvaržė Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą minėtų asmenų teisę laisvai pasirinkti darbą labiau, negu reikia Įstatymo tikslams pasiekti.

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad Įstatymo 3 straipsnio 3 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo surengtas konkursas nacionalinio, valstybinio ar savivaldybės teatro ar koncertinės įstaigos vadovo pareigoms laikomas negaliojančiu, jeigu konkurso nugalėtojas buvo nustatytas, tačiau nepradėjo eiti pareigų, prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste Konstitucinis Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad Profesionaliojo scenos meno įstatyme nėra nustatyta konkursų į nacionalinių, valstybinių ar savivaldybių teatrų ar koncertinių įstaigų vadovų pareigas paskelbimo terminų. Tokių terminų nebuvo nustatyta ir iki jo įsigaliojimo galiojusiame Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatyme, taip pat įgyvendinant šį įstatymą priimtu kultūros ministro 2004 m. gruodžio 29 d. įsakymu patvirtintame Konkursų nacionalinių, valstybės ir savivaldybių teatrų ir koncertinių įstaigų vadovams tvarkos apraše, kuriuo buvo reguliuojama konkursų į šias pareigas organizavimo tvarka. Konkursų paskelbimo terminai nustatyti tik vadovaujantis Profesionaliojo scenos meno įstatymo 11 straipsnio 1 dalimi priimtu Vyriausybės 2017 m. balandžio 26 d. nutarimu patvirtintame Konkursų į nacionalinių, valstybinių ir savivaldybių teatrų ir koncertinių įstaigų vadovų pareigas tvarkos apraše. Šiuo aspektu Konstitucinio Teismo nutarime pažymėta, kad pagal Konstituciją vertinti ministrų išleistų teisės aktų atitiktį Konstitucijai ir (arba) įstatymams nėra Konstitucinio Teismo kompetencijos dalykas – tai yra atitinkamo (kompetentingo) administracinio teismo kompetencija.

Konstitucinis Teismas šiuo nutarimu nesprendė bylos dėl konkrečių asmenų ar konkrečių konkursų. Teismas priminė Konstitucijoje įtvirtintą bendrą taisyklę, kad jo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį. Todėl Konstitucinio Teismo nutarimu pripažinus, kad šioje byloje ginčijamas teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijai, savaime neatkuriama iki Įstatymo įsigaliojimo buvusi teisinė padėtis, t. y. savaime neatkuriami prieštaraujančiu Konstitucijai teisiniu reguliavimu panaikinti iki Įstatymo įsigaliojimo įvykusių konkursų rezultatai.

Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad su iki Įstatymo įsigaliojimo surengtais konkursais į nacionalinių, valstybinių ar savivaldybių teatrų ar koncertinių įstaigų vadovų pareigas, kurių nugalėtojai nepradėjo eiti pareigų, susijusius konkrečius teisinius ginčus nagrinėjantys teismai, kurie pagal Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalį, vykdydami teisingumą, privalo užtikrinti Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą, apsaugoti žmogaus teises ir laisves, viešąjį interesą, teisingai ir objektyviai išnagrinėti bylas, priimdami sprendimus turi įvertinti pagal Įstatymo 3 straipsnio 3 dalį pripažintų negaliojančiais konkursų ir iš naujo surengtų konkursų į minėtų teatrų ar koncertinių įstaigų vadovų pareigas nugalėtojų interesus ir teisėtus lūkesčius, taip pat šių konkursų organizavimo ir vykdymo aplinkybes (taigi ir kokiu pagrindu bei tvarka šie konkursai buvo organizuoti).

Nutarimo tekstą galima rasti Konstitucinio Teismo svetainėje, žr. http://lrkt.lt/lt/teismo-aktai/paieska/135/ta1944/content