Titulinė skaidrė
Teismo sudėtis
Devizas
Vytis
En
En

Naujienos

Vyriausybės įstatymas, pagal Konstituciją privalomą nustatyti materialinę ministro atsakomybę įtvirtinus kitame teisės akte, neprieštarauja Konstitucijai

2018-03-08

Konstitucinis Teismas šiandien priimtu nutarimu pripažino, kad Vyriausybės įstatymas tiek, kiek jame nenustatyta materialinė ministro atsakomybė už įgyvendinant vidaus administravimo įgaliojimus ministerijos, įstaigų prie ministerijos atžvilgiu, be kita ko, skiriant tarnybines nuobaudas, neteisėta kalta veika valstybės institucijai ar įstaigai padarytą tiesioginę materialinę žalą, neprieštarauja Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas visų pirma pažymėjo, kad  ministerijos yra specialios kompetencijos valstybės valdymo institucijos, kurias steigiant ar panaikinant siekiama organizuoti valdymą įvairiose srityse. Ministerijų veikloje, be joms pavestų valstybės funkcijų vykdymo, esama ir kitokios veiklos, be kita ko, susijusios su vidaus administravimo funkcijų vykdymu. Konstitucijos 98 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta ministro kompetencija vadovauti ministerijai taip pat apima tam tikrus vidaus administravimo įgaliojimus ministerijos, ministerijai pavestai sričiai priskirtų įstaigų prie ministerijos atžvilgiu, įskaitant teisę įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka pasirinkti ministerijos darbuotojus, įstaigų prie ministerijų vadovus, priimti juos į darbą ir atleisti iš darbo, taikyti jiems drausminio poveikio priemones, juos skatinti. Todėl negali būti nustatyta tokio teisinio reguliavimo, kuris apskritai užkirstų kelią ministrui vykdyti jo konstitucinius  įgaliojimus, taip pat juo negali būti apribotos ministro galimybės veiksmingai kontroliuoti, kaip vykdomos ministerijai, už kurios veiklą jis atsako, pavestos funkcijos, ir kitokia veikla, susijusi su pavestomis funkcijomis, be kita ko, vidaus administravimas.

Tačiau pagal Konstituciją ministrui tenka ir joje numatyta atsakomybė už konstitucinių įgaliojimų įgyvendinimą. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog Konstitucija yra valstybės valdžią ribojanti aukščiausioji teisė, joje yra įtvirtintas atsakingo valdymo principas, kuris suponuoja tai, kad visos valstybės institucijos ir pareigūnai turi vykdyti savo funkcijas vadovaudamiesi Konstitucija, teise, veikdami Tautos ir Lietuvos valstybės interesais, jie turi tinkamai įgyvendinti jiems Konstitucijos ir įstatymų suteiktus įgaliojimus.  Atskleisdamas iš Konstitucijos kylančio viešosios valdžios institucijų ir pareigūnų veiklos skaidrumo principo turinį, Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs, kad jis suponuoja, be kita ko, atskaitingumą atitinkamai bendruomenei ir sprendimus priimančių pareigūnų atsakomybę už tuos sprendimus ir yra būtina prielaida užkirsti kelią piktnaudžiavimams valdžia, taigi ir būtina prielaida žmonėms pasitikėti viešosios valdžios institucijomis ir apskritai valstybe. Skaidrumas suponuoja ir tai, kad priimami valstybės pareigūnų (ir ministrų) sprendimai turi būti teisėti, pagrįsti ir aiškūs, kad juos, iškilus reikalui, būtų galima racionaliai motyvuoti, o kiti asmenys turi turėti galimybę tuos sprendimus nustatytąja tvarka ginčyti.

Konstitucinis Teismas nutarime pažymėjo, kad Konstitucijoje yra įtvirtinta ministrų politinė atsakomybė Seimui, Respublikos Prezidentui, Ministrui Pirmininkui už vadovavimą jiems pavestoms valdymo sritims, taip pat Konstitucijos 100 straipsnyje numatytas imunitetas taikant baudžiamąją atsakomybę ar suvaržant laisvę. Konstitucijoje nėra įtvirtinta kitų nuostatų, kuriomis būtų nustatytas išskirtinis ministrų statusas ir nėra pagrindo teigti, kad ministrams taikytinos kitokios (išskyrus Konstitucijos 100 straipsnyje nustatytą imunitetą) teisinės atsakomybės taisyklės negu kitiems asmenims. Kitoks Konstitucijos aiškinimas, esą ministrams gali būti taikomos kitokios nei kitiems asmenims teisinės atsakomybės taisyklės, būtų nesuderinamas su Konstitucijoje įtvirtinta valdžios atsakomybe visuomenei, taip pat būtų nesuderinamas su Konstitucija, jos 5 straipsnio 2, 3 dalių nuostatomis, konstituciniais atsakingo valdymo, teisinės valstybės principais, taip pat suponuotų Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalyje draudžiamą privilegiją.

Pareiškėjo nuomone, pagal Konstituciją Vyriausybės įstatyme, kuriame reglamentuojama ministrų kompetencija, atsakomybė ir atskaitomybė, turėtų būti įtvirtinta ir ministro materialinė atsakomybė už atliekant ministerijos vidaus administravimą, be kita ko, skiriant tarnybines nuobaudas, neteisėta kalta veika valstybės ar savivaldybės institucijai ar įstaigai padarytą tiesioginę materialinę žalą. Taigi pareiškėjas kėlė legislatyvinės omisijos (Konstitucijos draudžiamos teisės spragos) klausimą, t. y. ginčijo ne esamas Vyriausybės įstatymo normas, o tai, kad Vyriausybės įstatyme nėra nustatyta ministrų materialinė atsakomybė, kuri, jo nuomone, turėtų būti nustatyta būtent šiame įstatyme. Tačiau, kaip yra išaiškinęs Konstitucinis Teismas, tai, kad konkrečiame įstatyme nėra nustatyta specialaus tam tikriems santykiams reguliuoti skirto teisinio reguliavimo, anaiptol nereiškia, kad šioje srityje esama teisės spragos, be kita ko, legislatyvinės omisijos, nes šie santykiai gali būti sureguliuoti kitais įstatymais.

Pagal konstitucinius atsakingo valdymo, teisinės valstybės principus, jeigu valstybės pareigūnai, taip pat ir ministrai, netinkamai įgyvendindami jiems Konstitucijos ir įstatymų suteiktus įgaliojimus, neteisėtais veiksmais (neveikimu) padaro materialinę ir (arba) moralinę žalą asmenims, tokie jų veiksmai negali būti tapatinami su pačios valstybės (jos institucijų) veikimu (neveikimu). Žalą padarę valstybės pareigūnai, tarp jų ir ministrai, turi nustatytąja tvarka atsakyti už savo veiksmus, dėl kurių atsirado žala. Pagal Konstituciją, jos 5 straipsnio 3 dalį (valdžios galias riboja Konstitucija), 30 straipsnio 2 dalį (asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas), 128 straipsnio 2 dalį (valstybinio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarką nustato įstatymas), konstitucinius atsakingo valdymo, teisinės valstybės principus užtikrinant tinkamą visos visuomenės interesų paisymą, turi būti sudarytos prielaidos valstybei, įvykdžiusiai konstitucinę pareigą atlyginti asmeniui jos institucijų, įstaigų pareigūnų, taip pat ir ministrų, neteisėtais veiksmais (neveikimu) padarytą materialinę ir (arba) moralinę žalą, gauti dėl to jos patirtų (visų ar dalies) praradimų atlyginimą iš Konstitucijos ir įstatymų jiems suteiktus įgaliojimus netinkamai įgyvendinusių valstybės pareigūnų, be kita ko, ministrų.

Pagal Konstituciją asmeniui, dėl valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų patyrusiam materialinę ir (arba) moralinę žalą, ji privalo būti atlyginta atsižvelgiant į įstatyme  nustatytus protingus ir pagrįstus kriterijus jos dydžiui nustatyti. Šie kriterijai taikytini ir įstatyme reguliuojant valstybės pareigos atlyginti ministro neteisėtais veiksmais, atliktais įgyvendinant vidaus administravimo įgaliojimus ministerijos, ministerijai pavestai sričiai priskirtų įstaigų atžvilgiu, padarytą žalą, taip pat šią pareigą įvykdžiusios valstybės regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisės į žalą padariusį asmenį – ministrą įgyvendinimo tvarką.

Konstitucinis Teismas nustatė, kad Vyriausybės įstatyme iš tikrųjų nesureguliuota ministrų materialinė atsakomybė, taip pat nenumatyta galimybė, sprendžiant klausimą dėl ministro neteisėtais veiksmais įgyvendinant vidaus administravimo įgaliojimus ministerijos, įstaigų prie ministerijos atžvilgiu, be kita ko, skiriant tarnybines nuobaudas, valstybės institucijai ar įstaigai padarytos tiesioginės materialinės žalos atlyginimo, taikyti Darbo kodekse, Valstybės tarnybos įstatyme įtvirtintą teisinį reguliavimą. Tačiau, atsižvelgiant į Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintą teisinį reguliavimą, ministrų materialinei atsakomybei taikytinos Civilinio kodekso nuostatos, be kita ko, Civilinio kodekso 6.280 straipsnio 1 dalis, pagal kurią valstybė, atlyginusi jos pareigūno asmenims padarytą žalą,  įgyja regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę į žalą padariusį asmenį – ministrą. Valstybės regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisės į žalą padariusį asmenį įgyvendinimo tvarka detalizuojama Žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei įstatyme.

Atsižvelgiant į tai, legislatyvinės omisijos Vyriausybės įstatyme nėra. Todėl Vyriausybės įstatymas tiek, kiek nurodyta, neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai, 30 straipsnio 2 daliai, konstituciniams atsakingo valdymo, teisinės valstybės principams.

Kadangi ministrų materialinė atsakomybė įstatymais (Civiliniu kodeksu ir Žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei įstatymu) sureguliuota, Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, kad pagal visuminį teisinį reguliavimą materialinės atsakomybės už įgyvendinant vidaus administravimo įgaliojimus neteisėta kalta veika valstybės institucijai ar įstaigai padarytą tiesioginę materialinę žalą aspektu ministrai nėra nepagrįstai išskiriami iš kitų įstaigų vadovų. Kaip ir kitiems valstybės įstaigų vadovams, ministrams taikoma įstatymų nustatyta materialinė atsakomybė. Atsižvelgiant į tai, Vyriausybės įstatymas neprieštarauja ir Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, kurioje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas.

Konstitucinis Teismas nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėjo, kad vienas esminių konstitucinio teisinės valstybės principo elementų – teisinis tikrumas ir aiškumas, kuris suponuoja tam tikrus privalomus reikalavimus teisiniam reguliavimui: jis privalo būti aiškus ir darnus, turi būti užtikrinami teisės sistemos nuoseklumas ir vidinė darna, teisės aktuose neturi būti nuostatų, vienu metu skirtingai reguliuojančių tuos pačius visuomeninius santykius. Atsižvelgiant į tai, įstatymų leidėjas, siekdamas kuo labiau užtikrinti teisės sistemos nuoseklumą ir vidinę darną, savo diskreciją reguliuoti su Vyriausybės narių (Ministro Pirmininko ir ministrų) atsakomybe už jų veiksmais, atliktais įgyvendinant vidaus administravimo įgaliojimus, asmeniui padarytą žalą susijusius visuomeninius santykius galėtų įgyvendinti atitinkamą teisinį reguliavimą nustatęs, pavyzdžiui, Vyriausybės veiklai reguliuoti skirtame specialiame teisės akte – Vyriausybės įstatyme.  

Nutarimo tekstą galima rasti Konstitucinio Teismo svetainėje, žr. http://www.lrkt.lt/lt/teismo-aktai/paieska/135/ta1804/content.