Titulinė skaidrė
Teismo sudėtis
Devizas
Vytis
En

Naujienos

Teisės aktai, susiję su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkės atleidimu iš pareigų, prieštarauja Konstitucijai ir Teismų įstatymui

2020-09-02

Konstitucinis Teismas šios dienos nutarimu pripažino, kad Respublikos Prezidento 2019 m. gruodžio 16 d. dekreto Nr. 1K-164 „Dėl teikimo Lietuvos Respublikos Seimui atleisti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėją Sigitą Rudėnaitę iš šio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko pareigų ir skirti ją Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininke“ 1 straipsnis prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2, 3 dalims, 84 straipsnio 11 punkto nuostatai, kad Respublikos Prezidentas įstatymo numatytais atvejais teikia Seimui atleisti teisėjus, 111 straipsnio 4 daliai, 115 straipsnio 4 punktui, konstituciniams teisėjo ir teismų nepriklausomumo, teisinės valstybės, atsakingo valdymo principams, Teismų įstatymo 81 straipsnio 1 dalies 3 punktui, 90 straipsnio 1 dalies 4 punktui.

Tuo pačiu nutarimu Konstitucinis Teismas pripažino, kad Seimo 2020 m. balandžio 21 d. nutarimas Nr. XIII-2848 „Dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjos Sigitos Rudėnaitės atleidimo iš šio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko pareigų“ prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2, 3 dalims, 111 straipsnio 4 daliai, 112 straipsnio 2 daliai, 115 straipsnio 4 punktui, konstituciniams teisėjo ir teismų nepriklausomumo, valdžių padalijimo, teisinės valstybės, atsakingo valdymo principams, Teismų įstatymo 79 straipsnio 4 daliai, 81 straipsnio 1, 3 dalims, 90 straipsnio 1 dalies 4 punktui.

Pareiškėjas Seimas in corpore į Konstitucinį Teismą kreipėsi su prašymu įvertinti Respublikos Prezidento 2019 m. gruodžio 16 d. dekreto Nr. 1K-164 „Dėl teikimo Lietuvos Respublikos Seimui atleisti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėją Sigitą Rudėnaitę iš šio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko pareigų ir skirti ją Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininke“ (toliau – Respublikos Prezidento 2019 m. gruodžio 16 d. dekretas) 1 straipsnio ir Seimo 2020 m. balandžio 21 d. nutarimo Nr. XIII-2848 „Dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjos Sigitos Rudėnaitės atleidimo iš šio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko pareigų“ (toliau – Seimo 2020 m. balandžio 21 d. nutarimas) atitiktį Konstitucijai ir Teismų įstatymui. Dėl to paties Seimo 2020 m. balandžio 21 d. nutarimo konstitucingumo ir teisėtumo į Konstitucinį Teismą kreipėsi ir Seimo narių grupė bei Vilniaus apygardos teismas. Konstitucinis Teismas visus šiuos prašymus nagrinėjo sujungęs į vieną konstitucinės justicijos bylą.

Konstitucijos nuostatos ir oficialioji konstitucinė doktrina

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas – itin talpus konstitucinis principas, apimantis daug tarpusavyje susijusių imperatyvų. Be kita ko, šis principas suponuoja teisės aktų hierarchiją, kurioje Konstitucija užima išskirtinę – aukščiausią – vietą, reikalavimus teisėkūros subjektams, kad teisės normos būtų formuluojamos tiksliai, jose nebūtų dviprasmybių. Konstitucinis teisinės valstybės principas yra susijęs su kitais konstituciniais principais, kaip antai valdžių padalijimo ir atsakingo valdymo, teisėjo ir teismų nepriklausomumo.

 Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad konstitucinis valdžių padalijimo principas reiškia, kad įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios yra atskirtos, pakankamai savarankiškos; tarp jų turi būti pusiausvyra. Teisminė valdžia, būdama savarankiška, negali būti priklausoma nuo kitų valdžių dar ir dėl to, kad ji vienintelė formuojama ne politiniu, bet profesiniu pagrindu ir tik būdama savarankiška, nepriklausoma nuo kitų valdžių, gali įgyvendinti savo funkciją – vykdyti teisingumą. Teisėjų skyrimo ir atleidimo procedūra neturi pažeisti teisminės valdžios nepriklausomumo, Konstitucijoje nustatytos valstybės valdžių pusiausvyros.

Pagal Konstituciją, be kita ko, jos 5 straipsnio 2, 3 dalis (pagal kurias valdžios galias riboja Konstitucija, valdžios įstaigos tarnauja žmonėms), konstitucinius atsakingo valdymo, teisinės valstybės principus, valstybės valdžią įgyvendinančios institucijos, vykdydamos savo funkcijas, negali viršyti joms Konstitucijos ir įstatymų suteiktų įgaliojimų, juos įgyvendindamos privalo priimti teisėtus ir pagrįstus teisės aktus. Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Respublikos Prezidentas ir Seimas turi tinkamai įgyvendinti jiems Konstitucijos ir įstatymų suteiktus įgaliojimus skiriant į pareigas ir atleidžiant iš jų Aukščiausiojo Teismo teisėjus. Įgyvendindami šiuos įgaliojimus, jie privalo priimti teisėtus ir pagrįstus teisės aktus. Tai yra viena esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisėjo nepriklausomumo garantijų.

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teisėjo ir teismų nepriklausomumas – ne savitikslis dalykas, bet vienas esminių demokratinės teisinės valstybės principų, būtina žmogaus teisių ir laisvių apsaugos sąlyga. Teisėjo ir teismų nepriklausomumas yra ne privilegija, o viena svarbiausių teisėjo ir teismų pareigų, kylanti iš Konstitucijoje garantuotos kiekvieno asmens, manančio, kad jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, teisės turėti nešališką ginčo arbitrą, kuris pagal Konstituciją ir įstatymus iš esmės išspręstų kilusį teisinį ginčą.

Teisėjo ir teismų nepriklausomumas, taip pat jų nešališkumas yra užtikrinama Konstitucijoje ir įstatymuose įtvirtinant teismų sistemos nepriklausomumą nuo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios, įtvirtinant teisėjų procesinį nepriklausomumą, teismų organizacinį savarankiškumą ir savivaldą, teisėjų statusą, teisėjų asmens neliečiamybę, imunitetus, teisėjų įgaliojimų trukmės neliečiamumą, teisėjų socialines (materialines) garantijas, taip pat nustatant draudimą valstybinės valdžios ir valdymo institucijoms, Seimo nariams ir kitiems pareigūnams, politinėms partijoms, politinėms ir visuomeninėms organizacijoms, piliečiams kištis į teisėjo ar teismo veiklą.

Šiai konstitucinės justicijos bylai esminė teisėjo nepriklausomumo garantija yra jo įgaliojimų trukmės neliečiamumo garantija. Tik nepriklausomas teismas, taigi tik toks, kurio teisėjams garantuojamas jų įgaliojimų trukmės neliečiamumas, gali būti laikomas vykdančiu teisingumą taip, kaip reikalauja Konstitucija. Teisėjo įgaliojimų trukmės neliečiamumo garantija yra svarbi dar ir dėl to, kad teisėjas, kad ir kokios politinės jėgos būtų valdžioje, turi išlikti nepriklausomas ir nesitaikyti prie galimos politinių jėgų kaitos. Teisėjo įgaliojimų trukmė negali priklausyti nuo jį paskyrusių valstybės valdžios institucijų būsimų sprendimų, grindžiamų laisva nuožiūra. Seimui, įstatymu nustačius Aukščiausiojo Teismo skyriaus pirmininko įgaliojimų (kadencijos) trukmę, kyla pareiga paisyti įstatymu nustatytos įgaliojimų (kadencijos) trukmės, nes pagal Konstituciją Seimas, taip pat kiekvienas Seimo narys, vykdydamas jam Konstitucijoje nustatytas funkcijas, suteiktus įgaliojimus, yra saistomas Konstitucijos ir įstatymų. Taigi nei Seimas, nei Seimo nariai negali ignoruoti ne tik Konstitucijos, bet ir įstatyme įtvirtinto teisinio reguliavimo, nustatančio Aukščiausiojo Teismo skyriaus pirmininko įgaliojimų (kadencijos) trukmę. Tai taikytina ir Seimui sprendžiant dėl Aukščiausiojo Teismo skyriaus pirmininko atleidimo iš pareigų.   

Konstitucijos 84 straipsnio 11 punkte nustatyta, kad Respublikos Prezidentas, be kita ko, teikia Seimui Aukščiausiojo Teismo teisėjų kandidatūras, o paskyrus visus Aukščiausiojo Teismo teisėjus, iš jų teikia Seimui skirti Aukščiausiojo Teismo pirmininką, taip pat įstatymo numatytais atvejais teikia Seimui atleisti teisėjus. Tai yra Respublikos Prezidento prerogatyva.

Konstitucijos 84 straipsnio 11 punktas yra susijęs su Konstitucijos 67 straipsnio 10 punktu, pagal kurį Seimas skiria, be kita ko, Aukščiausiojo Teismo teisėjus bei šio teismo pirmininką, taip pat su Konstitucijos 112 straipsnio 2 dalimi, pagal kurią Aukščiausiojo Teismo teisėjus, o iš jų – pirmininką, skiria ir atleidžia Seimas Respublikos Prezidento teikimu. Konstitucijos 84 straipsnio 11 punkte įtvirtinti Respublikos Prezidento įgaliojimai, taip pat Konstitucijos 112 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti Seimo įgaliojimai aiškintini Konstitucijos 111 straipsnio 4 dalies, pagal kurią teismų sudarymą ir kompetenciją nustato Lietuvos Respublikos teismų įstatymas, kontekste.

Aiškindamas šias Konstitucijos nuostatas, Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad Konstitucijoje yra nustatyta tokia įvairių grandžių bendrosios kompetencijos teismų teisėjų ir teismų pirmininkų skyrimo ir atleidimo tvarka, kad šiuos teisėjus ir teismų pirmininkus skiria ir atleidžia kitų valstybės valdžių – vykdomosios valdžios ir įstatymų leidžiamosios valdžios – institucijos, atitinkamai Respublikos Prezidentas ir Seimas, t. y. institucijos, kurios formuojamos politiniu pagrindu; kad būtų paskirtas arba atleistas Aukščiausiojo Teismo teisėjas arba šio teismo pirmininkas, Respublikos Prezidentas privalo teikti Seimui atitinkamą asmenį paskirti arba atleisti, o galutinį sprendimą dėl Aukščiausiojo Teismo teisėjo arba šio teismo pirmininko paskyrimo arba atleidimo priima Seimas. Pagal Konstituciją tai, kad Respublikos Prezidentas, teikdamas Seimui Aukščiausiojo Teismo teisėjų kandidatūras, taip pat teikdamas Seimui skirti Aukščiausiojo Teismo pirmininką ir įstatymo nustatytais atvejais teikdamas Seimui atleisti teisėjus, kartu pateikia Seimui atitinkamų teisės aktų projektus, nepaneigia Seimo pareigos, tinkamai apsvarsčius šiuos projektus, priimti teisėtus ir pagrįstus teisės aktus.

Pagal Konstitucijos 84 straipsnio 11 punktą, aiškinamą kartu su 111 straipsnio 4 dalimi, Respublikos Prezidentas turi įgaliojimus teikti Seimui skirti iš Aukščiausiojo Teismo teisėjų ne tik Aukščiausiojo Teismo pirmininką, bet ir Teismų įstatymu nustatytų šio teismo skyrių pirmininkus. Respublikos Prezidentas taip pat turi įgaliojimus teikti Seimui atleisti iš pareigų Teismų įstatymu nustatytų šio teismo skyrių pirmininkus Konstitucijoje ir jai neprieštaraujančiose Teismų įstatymo nuostatose įtvirtintais pagrindais. Tuo tarpu pagal Konstitucijos 112 straipsnio 2 dalį, aiškinamą kartu su 111 straipsnio 4 dalimi, Seimas turi įgaliojimus Respublikos Prezidento teikimu skirti iš Aukščiausiojo Teismo teisėjų ne tik Aukščiausiojo Teismo pirmininką, bet ir Teismų įstatymu nustatytų šio teismo skyrių pirmininkus, taip pat Respublikos Prezidento teikimu atleisti iš pareigų Teismų įstatymu nustatytų šio teismo skyrių pirmininkus Konstitucijoje ir jai neprieštaraujančiose Teismų įstatymo nuostatose įtvirtintais pagrindais.

Kita šiai konstitucinės justicijos bylai esminė teisėjo nepriklausomumo garantija, laiduojanti ir teisėjų įgaliojimų trukmės neliečiamumą, yra baigtinio teisėjų atleidimo iš pareigų (įgaliojimų nutrūkimo) pagrindų sąrašo įtvirtinimas Konstitucijoje. Teisėjų atleidimo iš pareigų pagrindai yra nustatyti Konstitucijos 115 straipsnyje, pagal kurį teisėjai atleidžiami iš pareigų įstatymo nustatyta tvarka: 1) savo noru; 2) pasibaigus įgaliojimų laikui arba sulaukę įstatyme nustatyto pensinio amžiaus; 3) dėl sveikatos būklės; 4) išrinkus į kitas pareigas arba jų sutikimu perkėlus į kitą darbą; 5) kai savo poelgiu pažemino teisėjo vardą; 6) kai įsiteisėja juos apkaltinę teismų nuosprendžiai. Pagal Konstitucijos 116 straipsnį apkaltos proceso tvarka Seimas gali pašalinti iš pareigų Aukščiausiojo Teismo pirmininką ir teisėjus, taip pat Apeliacinio teismo pirmininką ir teisėjus už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą arba priesaikos sulaužymą, taip pat paaiškėjus, jog padarytas nusikaltimas.

Konstitucijoje įtvirtinto teisėjo nepriklausomumo garantija atsispindi Konstitucijos 115 straipsnio formuluotėje „teisėjai atleidžiami įstatymo nustatyta tvarka“. Aiškindamas ją, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Teismų įstatyme nustatytos teisėjų atleidimo iš pareigų tvarkos privalo laikytis visi subjektai, kurie pagal Konstituciją ir Teismų įstatymą turi įgaliojimus spręsti teisėjų atleidimo iš pareigų klausimus arba Teismų įstatyme nustatytais būdais turi įgaliojimus dalyvauti sprendžiant teisėjų atleidimo iš pareigų klausimus.

Konstitucijos 115, 116 straipsniuose nustatyti teisėjų atleidimo iš pareigų (įgaliojimų nutrūkimo) pagrindai taikytini ir teisėjus atleidžiant iš teismo pirmininko (ar teismo skyriaus pirmininko) pareigų. Priimant atitinkamą individualų teisės taikymo aktą iš teismo pirmininko, teismo skyriaus pirmininko ar kurių nors kitų administracinių pareigų teismuose teisėjai gali būti atleisti (neatleidžiant jų iš teisėjo pareigų), be kita ko, Konstitucijos 115 straipsnio 4 punkte (paskyrus į kitas pareigas tame pačiame ar kitame teisme) nustatytais pagrindais.

Šiai konstitucinės justicijos bylai yra aktualus teisėjų atleidimo iš pareigų pagrindas, nustatytas Konstitucijos 115 straipsnio 4 punkte: „išrinkus į kitas pareigas arba jų sutikimu perkėlus į kitą darbą“. Ši formuluotė apima ir tuos atvejus, kai teisėjas atleidžiamas iš vienų pareigų teisme paskyrus jį į kitas pareigas tame pačiame teisme (kaip antai atleidžiamas iš teismo skyriaus pirmininko pareigų paskyrus jį į teismo pirmininko pareigas). Iš Konstitucijos 115 straipsnio 4 punkto formuluotės kyla reikalavimas atleisti teisėją iš pareigų tik tuo atveju, kai yra įvykęs juridinis faktas – jo išrinkimas, be kita ko, paskyrimas, į kitas pareigas (be kita ko, tame pačiame teisme). Kitaip tariant, pagal Konstitucijos 115 straipsnio 4 punktą teisėjo išrinkimas (paskyrimas) į kitas pareigas ar perkėlimas jo sutikimu į kitą darbą yra būtina sąlyga, kuriai esant galima priimti sprendimą atleisti teisėją iš pareigų.

Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad Respublikos Prezidentas, teikdamas Seimui atleisti teisėją iš pareigų ar atleisdamas iš pareigų teisėją Konstitucijos 115 straipsnio 4 punkte nustatytu pagrindu, o Seimas –  Respublikos Prezidento teikimu atleisdamas teisėją iš pareigų šiuo pagrindu, turi įsitikinti, kad teisėjas tikrai yra išrinktas (paskirtas) į kitas pareigas. Kitoks Konstitucijos 115 straipsnio 4 punkto aiškinimas būtų nesuderinamas su Konstitucijoje įtvirtintu teisėjo nepriklausomumu, nes sudarytų prielaidas atleisti teisėją iš pareigų nepasibaigus jo įgaliojimų laikui ir nesant kito Konstitucijoje ar Teismų įstatyme nustatyto pagrindo.

Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad svarbus teismų savivaldos elementas yra Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodyta speciali teisėjų institucija, patarianti Respublikos Prezidentui dėl teisėjų paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų (Teisėjų taryba). Ji yra atsvara Respublikos Prezidentui kaip vykdomosios valdžios subjektui formuojant teisėjų korpusą. Iš Konstitucijos kylantis negalimumas atleisti teisėją iš pareigų be Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytos specialios įstatymo numatytos teisėjų institucijos (Teisėjų tarybos) patarimo yra labai svarbi teisėjo ir teismų nepriklausomumo garantija, viena iš priemonių, padedančių visų be išimties teismų teisėjams apsisaugoti nuo valstybinės valdžios ir valdymo institucijų, Seimo narių ir kitų pareigūnų, politinių partijų, politinių ir visuomeninių organizacijų, kitų asmenų kišimosi į teisėjo ar teismo veiklą.

Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad tuo atveju, kai Respublikos Prezidentas kreipiasi į Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytą specialią įstatymo numatytą teisėjų instituciją (Teisėjų tarybą), kad ši patartų dėl teikimo Seimui atleisti Aukščiausiojo Teismo skyriaus pirmininką iš pareigų Konstitucijos 115 straipsnio 4 punkte numatytu pagrindu, Teisėjų taryba turi, be kita ko, įsitikinti, kad yra įvykęs Konstitucijos 115 straipsnio 4 punkte nurodytas juridinis faktas, t. y. teisėjas yra paskirtas į kitas pareigas. Nesant tokio juridinio fakto, Teisėjų taryba neturėtų patarti Respublikos Prezidentui teikti Seimui atleisti Aukščiausiojo Teismo skyriaus pirmininką iš pareigų Konstitucijos 115 straipsnio 4 punkte numatytu pagrindu.

Respublikos Prezidento 2019 m. gruodžio 16 d. dekreto 1 straipsnio atitikties Konstitucijai ir Teismų įstatymui vertinimas

Aiškindamas Respublikos Prezidento 2019 m. gruodžio 16 d. dekreto 1 straipsnį Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad jame suformuluotas teikimas Seimui vienu sprendimu priimti du tarpusavyje susijusius sprendimus – atleisti Aukščiausiojo Teismo teisėją iš šio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko pareigų ir skirti šią Aukščiausiojo Teismo teisėją šio teismo pirmininke, t. y. siūlyta Seimui priimti abu sprendimus kartu kaip vieną sprendimą. Seimo 2020 m. balandžio 21 d. nutarimu buvo atsižvelgta tik į dalį Respublikos Prezidento 2019 m. gruodžio 16 d. dekreto 1 straipsnyje suformuluoto teikimo Seimui, t. y. Seimas priėmė tik vieną iš dviejų pasiūlytų priimti kartu sprendimų – atleido Aukščiausiojo Teismo teisėją S. Rudėnaitę iš šio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko pareigų, tačiau nepaskyrė jos šio teismo pirmininke.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad, Respublikos Prezidento 2019 m. gruodžio 16 d. dekreto 1 straipsniu teikiant Seimui vienu sprendimu priimti du tarpusavyje susijusius sprendimus – atleisti Aukščiausiojo Teismo teisėją iš šio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko pareigų ir skirti ją teismo pirmininke, buvo sudarytos prielaidos Seimui spręsti dėl abiejų šių sprendimų priėmimo kartu, be kita ko, nuspręsti atleisti teisėją iš Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko pareigų, tačiau nepaskirti jos šio teismo pirmininke. Pabrėžtina, kad, nesant Respublikos Prezidento teikimo, be kita ko, atleisti Aukščiausiojo Teismo teisėją iš šio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko pareigų, Seimas nebūtų turėjęs galimybės priimti tokį sprendimą, kol ji nebūtų paskirta Aukščiausiojo Teismo pirmininke.

Todėl Respublikos Prezidento 2019 m. gruodžio 16 d. dekreto 1 straipsniu buvo sudarytos prielaidos Seimui atleisti teisėją iš Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko pareigų nesant Teismų įstatymo 81 straipsnio 1 dalies 3 punkte, 90 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyto teisinio pagrindo – juridinio fakto, kad teisėjas yra paskirtas į kitas pareigas, konkrečiai – į Aukščiausiojo Teismo pirmininko pareigas. Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Respublikos Prezidento 2019 m. gruodžio 16 d. dekreto 1 straipsnis prieštarauja Teismų įstatymo 81 straipsnio 1 dalies 3 punktui, 90 straipsnio 1 dalies 4 punktui.

Konstatavęs tai, Konstitucinis Teismas taip pat turėjo konstatuoti, kad Respublikos Prezidento 2019 m. gruodžio 16 d. dekreto 1 straipsniu nepaisyta iš Konstitucijos 115 straipsnio 4 punkto kylančio reikalavimo Respublikos Prezidentui, teikiant Seimui atleisti teisėją iš pareigų, įsitikinti, kad teisėjas tikrai yra paskirtas į kitas pareigas, taip pat iš  Konstitucijos 84 straipsnio 11 punkto, aiškinamo kartu su 111 straipsnio 4 dalimi, kylančio reikalavimo Respublikos Prezidentui Teismų įstatymo nustatyta tvarka teikti Seimui atleisti iš pareigų Teismų įstatymu nustatytų Aukščiausiojo Teismo skyrių pirmininkus Konstitucijoje ir jai neprieštaraujančiose Teismų įstatymo nuostatose įtvirtintais pagrindais.

Vadinasi, nepaisant to, kad Respublikos Prezidento 2019 m. gruodžio 16 d. dekreto 1 straipsniu įgyvendinti Respublikos Prezidento konstituciniai ir Teismų įstatymo sukonkretinti įgaliojimai, įgyvendinant šiuos įgaliojimus nesilaikyta iš Konstitucijos 5 straipsnio 2, 3 dalių, konstitucinių atsakingo valdymo, teisinės valstybės principų kylančių reikalavimų Respublikos Prezidentui tinkamai įgyvendinti jam Konstitucijos ir įstatymų suteiktus įgaliojimus skiriant į pareigas ir atleidžiant iš jų Aukščiausiojo Teismo teisėjus, įgyvendinant šiuos įgaliojimus priimti teisėtus ir pagrįstus teisės aktus. Kartu konstatuota, kad Respublikos Prezidento 2019 m. gruodžio 16 d. dekreto 1 straipsniu nepaisyta ir Konstitucijoje įtvirtintų teisėjo nepriklausomumo garantijų.

Atsižvelgiant į tai, padaryta išvada, jog Respublikos Prezidento 2019 m. gruodžio 16 d. dekreto 1 straipsnis prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2, 3 dalims, 84 straipsnio 11 punkto nuostatai, kad Respublikos Prezidentas įstatymo numatytais atvejais teikia Seimui atleisti teisėjus, 111 straipsnio 4 daliai, 115 straipsnio 4 punktui, konstituciniams teisėjo ir teismų nepriklausomumo, teisinės valstybės, atsakingo valdymo principams.

Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad ginčyto Respublikos Prezidento 2019 m. gruodžio 16 d. dekreto 1 straipsnyje suformuluoto teikimo Seimui ydingumą lėmė, be kita ko, tai, kad Teisėjų taryba, teikdama patarimą Respublikos Prezidentui pagal jo pateikto prašymo formuluotę, neįvykdė konstitucinės pareigos įsitikinti, kad yra įvykęs Konstitucijos 115 straipsnio 4 punkte nurodytas juridinis faktas, t. y. kad Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkė yra paskirta į šio teismo pirmininko pareigas. Teisėjų tarybai tokią pareigą įvykdžius, Respublikos Prezidento dekretas galėjo nebūti ydingas Konstitucijos požiūriu.

Seimo 2020 m. balandžio 21 d. nutarimo atitikties Konstitucijai ir Teismų įstatymui vertinimas

Aiškindamas Seimo 2020 m. balandžio 21 d. nutarimą, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Seimas šiuo nutarimu įgyvendino tik tą savo įgaliojimų, nurodytų nutarimo preambulėje, dalį, kuri susijusi su Aukščiausiojo Teismo skyriaus pirmininko atleidimu iš pareigų (Konstitucijos 112 straipsnio 2 dalis), t. y. neįgyvendino Konstitucijos 67 straipsnio 10 punkte, 112 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų įgaliojimų Respublikos Prezidento teikimu skirti Aukščiausiojo Teismo pirmininką. Nutarimu buvo atsižvelgta tik į dalį Respublikos Prezidento 2019 m. gruodžio 16 d. dekreto 1 straipsnyje suformuluoto teikimo Seimui, t. y. Seimas priėmė tik vieną iš dviejų pasiūlytų priimti kartu sprendimų – atleido Aukščiausiojo Teismo teisėją S. Rudėnaitę iš šio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko pareigų, tačiau nepaskyrė jos šio teismo pirmininke. Taip Seimo 2020 m. balandžio 21 d. nutarimu buvo iškreipta Respublikos Prezidento valia, išreikšta Respublikos Prezidento 2019 m. gruodžio 16 d. dekreto 1 straipsnyje suformuluotame teikime Seimui. Be to, ginčytu Seimo nutarimu S. Rudėnaitė atleista iš Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko pareigų nepasibaigus paskyrimo į šias pareigas terminui.

Panašiai kaip vertindamas ginčyto Respublikos Prezidento dekreto atitiktį Teismų įstatymui, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Seimo 2020 m. balandžio 21 d. nutarimu teisėja buvo atleista iš Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko pareigų nesant Teismų įstatymo 81 straipsnio 1 dalies 3 punkte, 90 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyto teisinio pagrindo – juridinio fakto, kad teisėjas yra paskirtas į kitas pareigas, konkrečiai – į Aukščiausiojo Teismo pirmininko pareigas. Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad teisėja buvo atleista iš šių pareigų nepaisant Teismų įstatymo 79 straipsnio 4 dalyje nustatytos Aukščiausiojo Teismo skyriaus pirmininko įgaliojimų (kadencijos) trukmės, taigi nesant ir Teismų įstatymo 81 straipsnio 1 dalies 1 punkte ar kurio nors kito šioje dalyje nustatyto Aukščiausiojo Teismo skyriaus pirmininko atleidimo iš pareigų pagrindo. Todėl kartu nepaisyta ir Teismų įstatymo 81 straipsnio 3 dalyje nustatytos Aukščiausiojo Teismo skyriaus pirmininko atleidimo iš pareigų tvarkos, kuri gali būti taikoma tik atleidžiant Aukščiausiojo Teismo skyriaus pirmininką iš pareigų šio įstatymo 81 straipsnio 1 dalyje nustatytais pagrindais.

Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Seimo 2020 m. balandžio 21 d. nutarimas prieštarauja Teismų įstatymo 79 straipsnio 4 daliai, 81 straipsnio 1, 3 dalims, 90 straipsnio 1 dalies 4 punktui.

Toliau vertindamas Seimo 2020 m. balandžio 21 d. nutarimo atitiktį Konstitucijai, panašiai kaip ginčyto Respublikos Prezidento dekreto atveju, Konstitucinis Teismas turėjo konstatuoti, kad šiuo Seimo nutarimu nepaisyta iš Konstitucijos 115 straipsnio 4 punkto kylančio reikalavimo Seimui, atleidžiant teisėją iš pareigų, įsitikinti, kad teisėjas tikrai yra paskirtas į kitas pareigas ar jo sutikimu perkeltas į kitą darbą. Pažymėtina, kad tokios konstitucinės Seimo pareigos negali paneigti tai, kad, kaip konstatuota šiame Konstitucinio Teismo nutarime, Respublikos Prezidento 2019 m. gruodžio 16 d. dekreto 1 straipsniu taip pat nepaisyta šio iš Konstitucijos 115 straipsnio 4 punkto kylančio reikalavimo. Pabrėžtina, kad, nepaisant galimo Respublikos Prezidento teikimo Seimui ydingumo, galutinį sprendimą dėl Aukščiausiojo Teismo teisėjo paskyrimo ar atleidimo priima Seimas.

Be to, Seimo 2020 m. balandžio 21 d. nutarimu nepaisyta iš Konstitucijos 112 straipsnio 2 dalies, aiškinamos kartu su 111 straipsnio 4 dalimi, kylančio reikalavimo Seimui atleisti iš pareigų Teismų įstatymu nustatytų Aukščiausiojo Teismo skyrių pirmininkus Konstitucijoje ir jai neprieštaraujančiose Teismų įstatymo nuostatose įtvirtintais pagrindais, taip pat konstitucinio teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo suponuojamos teisėjo įgaliojimų trukmės neliečiamumo garantijos. Kartu Konstitucinis Teismas konstatavo, kad ginčytu Seimo nutarimu nepaisyta iš konstitucinio valdžių padalijimo principo kylančio reikalavimo nepažeisti teisminės valdžios nepriklausomumo ir valstybės valdžių pusiausvyros.

Vadinasi, nepaisant to, kad Seimo 2020 m. balandžio 21 d. nutarimu įgyvendinti Seimo įgaliojimai, nurodyti šio nutarimo preambulėje, kurie susiję su Aukščiausiojo Teismo skyriaus pirmininko atleidimu iš pareigų, konstatuotina, jog įgyvendinant šiuos įgaliojimus nesilaikyta iš Konstitucijos 5 straipsnio 2, 3 dalių, konstitucinių atsakingo valdymo, teisinės valstybės principų kylančių reikalavimų Seimui tinkamai įgyvendinti jam Konstitucijos ir įstatymų suteiktus įgaliojimus skiriant į pareigas ir atleidžiant iš jų Aukščiausiojo Teismo teisėjus, įgyvendinant šiuos įgaliojimus priimti teisėtus ir pagrįstus teisės aktus.

Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad Seimo 2020 m. balandžio 21 d. nutarimas prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2, 3 dalims, 111 straipsnio 4 daliai, 112 straipsnio 2 daliai, 115 straipsnio 4 punktui, konstituciniams teisėjo ir teismų nepriklausomumo, valdžių padalijimo, teisinės valstybės, atsakingo valdymo principams.

Dėl Seimo 2020 m. balandžio 21 d. nutarimo pripažinimo prieštaraujančiu Konstitucijai teisinių padarinių

Pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai.

Šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu Seimo 2020 m. balandžio 21 d. nutarimas pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai ir Teismų įstatymui. Šis Seimo nutarimas, kuriuo Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkė S. Rudėnaitė buvo atleista iš šių pareigų, yra individualus teisės taikymo aktas.

Taigi, oficialiai paskelbus šį Konstitucinio Teismo nutarimą, Seimo 2020 m. balandžio 21 d. nutarimas bus pašalintas iš Lietuvos teisės sistemos. Atsižvelgiant į tai, Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkė S. Rudėnaitė negalės būti laikoma atleista iš šių pareigų. Vadinasi, nuo šio Konstitucinio Teismo nutarimo oficialaus paskelbimo (įsigaliojimo) dienos Aukščiausiojo Teismo teisėja S. Rudėnaitė eina Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko pareigas.

Aiškindamas Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį, Konstitucinis Teismas yra atskleidęs iš jos kylančios teisės aktų ir jų padarinių konstitucingumo prezumpcijos turinį: Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies nuostata, kad teisės aktas negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, jog tas teisės aktas prieštarauja Konstitucijai, reiškia, kad tol, kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog tam tikras teisės aktas prieštarauja Konstitucijai, preziumuojama, kad tas teisės aktas atitinka Konstituciją ir kad jo pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, nėra absoliuti: iš Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalies, 107 straipsnio 2 dalies nuostatų, aiškinamų Konstitucijos 1, 18 straipsniuose įtvirtintų pamatinių konstitucinių vertybių, Konstitucijos viršenybės principo ir konstitucinio teisės viešpatavimo imperatyvo kontekste, kyla Konstitucinio Teismo, kaip vykdančios konstitucinį teisingumą bei garantuojančios Konstitucijos viršenybę teisės sistemoje ir konstitucinį teisėtumą konstitucinės justicijos institucijos, įgaliojimai, konstitucinės justicijos byloje nustačius, kad ginčijamas teisės aktas ne tik prieštarauja Konstitucijai, bet ir iš esmės paneigia pamatines konstitucines vertybes – Lietuvos valstybės nepriklausomybę, demokratiją, respubliką ar prigimtinį žmogaus teisių ir laisvių pobūdį, pripažinti antikonstituciniais ir visus šio teisės akto taikymo padarinius. Tačiau, nors Konstitucijai prieštaraujančiais teisės aktais yra pažeidžiama Konstitucijos viršenybės principas, kitos konstitucinės vertybės, jais gali būti kėsinamasi ir į Konstitucijoje įtvirtintus demokratijos elementus, konstatavimas, kad įstatymas ar kitas teisės aktas prieštarauja Konstitucijai, savaime nereiškia, jog yra pažeista Konstitucijos 1 straipsnio nuostata, kad Lietuvos valstybė yra demokratinė. Kiekvienu atveju Konstitucinis Teismas turi įvertinti, ar teisiniu reguliavimu, pripažintu prieštaraujančiu Konstitucijai, nėra paneigiama Konstitucijos 1 straipsnio nuostata, kad Lietuvos valstybė yra demokratinė.

Tai vertindamas, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Seimo 2020 m. balandžio 21 d. nutarimu teisėja buvo atleista ne iš Aukščiausiojo Teismo teisėjo, o iš šio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko pareigų, kurios pagal Teismų įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą yra teismo pareigūno (administracinės) pareigos, suteikiančios papildomas įstatymų nustatytas procesines teises ir pareigas, įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytus administracinius įgaliojimus. Šiame kontekste paminėtina, kad pagal Teismų įstatymo 105 straipsnio 2 dalį sureguliuota situacija, kai nėra Aukščiausiojo Teismo skyriaus pirmininko, o pagal šio straipsnio 1 dalį sureguliuota situacija, kai nėra Aukščiausiojo Teismo pirmininko.

Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas konstatavo, jog nėra pagrindo teigti, kad Seimo 2020 m. balandžio 21 d. nutarimu buvo sutrikdytas teisingumo vykdymas ir konkrečiai – Aukščiausiojo Teismo funkcijų vykdymas. Seimo 2020 m. balandžio 21 d. nutarimu nėra iš esmės paneigiamos pamatinės konstitucinės vertybės, be kita ko, demokratija, prigimtinis žmogaus teisių ir laisvių pobūdis, taigi nėra teisinio pagrindo pripažinti antikonstituciniais visus Seimo 2020 m. balandžio 21 d. nutarimo taikymo padarinius. Vadinasi, tai, kad šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu Seimo 2020 m. balandžio 21 d. nutarimas pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai ir Teismų įstatymui, savaime nėra pagrindas ginčyti Aukščiausiojo Teismo teisėjų, laikinai ėjusių Aukščiausiojo Teismo pirmininko ar Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko pareigas, kol S. Rudėnaitė nėjo Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko pareigų, priimtų sprendimų.

Kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, iš Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies kyla asmens teisė reikalauti atlyginti neteisėtais veiksmais padarytą žalą, o valstybė turi pareigą atlyginti jos institucijų neteisėtais veiksmais padarytą materialinę ir moralinę žalą. Tokia konstitucinė valstybės pareiga aiškintina kaip apimanti jos prievolę atlyginti materialinę ir (arba) moralinę žalą, padarytą asmeniui neteisėtai atleidžiant jį iš Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko pareigų.

Nutarimo tekstą galima rasti Konstitucinio Teismo svetainėje, žr. https://www.lrkt.lt/lt/teismo-aktai/paieska/135/ta2213/content.