Žiema
Titulinė skaidrė
Teismo sudėtis
Devizas
Vytis
En
En

Naujienos

Seimo nutarimas sudaryti laikinąją komisiją LRT valdymo, finansinei ir ūkinei veiklai tirti prieštarauja Konstitucijai

2019-05-16

Konstitucinis Teismas šiandien priimtu nutarimu pripažino, kad Seimo 2018 m. sausio 12 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo laikinosios tyrimo komisijos sudarymo ir pavedimo jai atlikti Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos valdymo, finansinės ir ūkinės veiklos parlamentinį tyrimą“ (toliau – Seimo nutarimas) prieštarauja Konstitucijos 25 straipsniui, konstituciniams atsakingo valdymo, teisinės valstybės principams.

Oficialioji konstitucinė doktrina, susijusi su žiniasklaidos laisve ir nacionaliniu visuomeniniu transliuotoju

Šioje konstitucinės justicijos byloje pareiškėja abejojo Seimo nutarimo 1 straipsnio tiek, kiek pagal jį sudaryta Seimo laikinoji tyrimo komisija (toliau – Komisija), kuriai pavesta atlikti Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos (toliau – LRT) valdymo, finansinės ir ūkinės veiklos parlamentinį tyrimą, atitiktimi, be kita ko, Konstitucijos 25 straipsniui, kuriame nustatyta:

„Žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti.

Žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas.

Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai.

Laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija.

Pilietis turi teisę įstatymo nustatyta tvarka gauti valstybės įstaigų turimą informaciją apie jį.“

Aiškindamas Konstitucijos 25 straipsnyje įtvirtintos informacijos laisvės, kaip žmogaus prigimtinės laisvės, turinį, Konstitucinis Teismas yra konstatavęs: ši laisvė yra vienas iš atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės, demokratinės valstybės pagrindų, svarbi įvairių Konstitucijoje įtvirtintų asmens teisių ir laisvių įgyvendinimo prielaida, nes asmuo visavertiškai įgyvendinti daugelį savo konstitucinių teisių ir laisvių gali tik turėdamas laisvę nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją; Konstitucija garantuoja ir saugo visuomenės interesą būti informuotai, be kita ko, žiniasklaidos laisvę; iš Konstitucijos 25 straipsnio, kitų Konstitucijos nuostatų, įtvirtinančių ir garantuojančių žmogaus laisvę ieškoti, gauti ir skleisti informaciją, kyla ir žiniasklaidos laisvė.

Šiame kontekste Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad Lietuva pagal Konstituciją yra pliuralistinė demokratija. Konstitucijoje, be kita ko, jos 25 straipsnyje, įtvirtinta žiniasklaidos laisvė yra vienas iš pliuralistinės demokratijos pagrindų.

Atskleisdamas Konstitucijoje įtvirtintos žiniasklaidos laisvės turinį, Konstitucinis Teismas, be kita ko, pažymėjo, kad Konstitucijos 25 straipsnio nuostatos, aiškinamos kartu su kitomis Konstitucijos nuostatomis, išreiškia ir konstitucinį viešosios informacijos šaltinių įvairovės principą. Konstitucijos garantuojamas ir saugomas visuomenės interesas būti informuotai, kaip ir konstitucinė informacijos laisvė, gali būti užtikrinamas tik jeigu valstybėje laisvai (tai nereiškia visiškai nevaržomai) funkcionuoja įvairios visuomenės informavimo priemonės; brandi ir išplėtota visuomenės informavimo priemonių sistema yra būtina viešojo intereso – visuomenės intereso būti informuotai užtikrinimo sąlyga. Konstitucija suponuoja tai, kad radijo ir televizijos transliavimo paslaugų rinkoje turi būti įvairių transliuotojų.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, jog iš Konstitucijos kyla tai, kad įstatymų leidėjas turi pareigą įstatymu nustatyti žiniasklaidos laisvės garantijas. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog valstybė, kurią Konstitucija įtvirtina kaip bendrą visos visuomenės gėrį, yra konstituciškai įpareigota ir pati (per savo institucijas) imtis priemonių (pozityvios veiklos), kad visuomenė būtų informuota apie svarbiausius visuomenėje ir valstybėje vykstančius procesus, kad piliečiai (ir kiti gyventojai) gautų kuo tikslesnę informaciją apie tuos dalykus, kuriuos jiems būtina žinoti, kad piliečiai galėtų dalyvauti priimant valstybinės reikšmės sprendimus, kad žmonės galėtų dalyvauti priimant kitus sprendimus, susijusius su viešųjų reikalų tvarkymu, taip pat sprendimus, susijusius su savo teisių ir laisvių įgyvendinimu. Priešingu atveju būtų sudarytos prielaidos pažeisti ne tik asmens teises, bet ir kitas Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes.

Konstitucinis Teismas taip pat yra pabrėžęs, kad pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo, įstatymais įtvirtinant informacijos laisvės įgyvendinimo garantijas, būtų sudaromos prielaidos pažeisti kitas konstitucines vertybes, konstitucinių vertybių pusiausvyrą. Tačiau bet kokius informacijos laisvės ribojimus būtina grįsti tais pačiais konstituciniais kriterijais, kaip ir naudojimosi kitomis pagrindinėmis žmogaus teisėmis ir laisvėmis ribojimus: informacijos laisvę riboti galima, jeigu tai daroma įstatymu, jeigu ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus, jeigu ribojimais nėra paneigiama šios laisvės prigimtis bei esmė ir jeigu yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo. Pažymėtina, kad naudojimasis informacijos laisve, jos įgyvendinimas visuomenės informavimo priemonėmis sietinas su ypatingomis priedermėmis ir atsakomybe. Radijo ir televizijos, kaip visuomenės informavimo priemonių, specifiškumas šią atsakomybę dar labiau padidina.

Šioje byloje Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad iš Konstitucijos, be kita ko, jos 25 straipsnio 4 dalies, 135 straipsnio 2 dalies, kyla valstybės pareiga imtis veiksmingų priemonių prieš informacijos, kuria būtų kurstoma tautinė, rasinė, religinė ar socialinė neapykanta, prievarta bei diskriminacija ar šmeižiama, sklaidą, taip pat prieš dezinformaciją (ypač organizuotą melagingos ar klaidingos informacijos skleidimą siekiant manipuliuoti visuomene, taip darant žalą Konstitucijos ginamoms ir saugomoms vertybėms) ir prieš karo propagandą (ypač agresijos tarptautinių santykių srityje kurstymą).

Aiškindamas Konstitucijos 25 straipsnio nuostatas, kaip visuomeninio transliuotojo steigimo ir veiklos konstitucinį pagrindą, Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad informacija, kurią valstybė (jos institucijos) konstituciškai įpareigota per žiniasklaidą, be kita ko, radiją ir televiziją, skleisti piliečiams, gyventojams, yra susijusi su įvairių Konstitucijoje įtvirtintų, jos ginamų ir saugomų vertybių puoselėjimu, įvairių Konstitucijos principų įgyvendinimu. Tokios informacijos perdavimu siekiama visuomeniškai, konstituciškai reikšmingų tikslų, jos skleidimas visuomenei yra būtina įvairių valstybės funkcijų deramo vykdymo sąlyga. Valstybė gali pasirinkti įvairius minėtos informacijos skleidimo per radiją ir televiziją būdus, t. y. įvairiais būdais teikti visuomenei atitinkamas viešąsias paslaugas.

Tačiau, kaip 2006 m. gruodžio 21 d. nutarime yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, iš Konstitucijos kylanti valstybės (jos institucijų) pareiga per žiniasklaidą, be kita ko, radiją ir televiziją, skleisti visuomenei informaciją, susijusią su įvairių Konstitucijoje įtvirtintų, jos ginamų ir saugomų vertybių puoselėjimu, įvairių Konstitucijos principų įgyvendinimu, ir tai, kad valstybės galimybės patikėti privatiems transliuotojams skleisti tokią informaciją, teikti atitinkamas viešąsias paslaugas yra ribotos, suponuoja konstitucinį būtinumą įsteigti visuomeninį radijo ir televizijos transliuotoją ir su jo veikla susijusius santykius reguliuoti taip, kad minėta valstybės pareiga būtų deramai vykdoma. Pasaulio valstybių patirtis rodo, kad valstybės paprastai negali neturėti bent vieno radijo ir televizijos visuomeninio transliuotojo (paprastai įsteigto pačios valstybės). Visuomeniškai, konstituciškai reikšmingą informaciją teikti visuomenei yra patikima ypatingam subjektui – visuomeniniam transliuotojui, įsteigtam ir veikiančiam kitokiais pagrindais negu privatūs (komerciniai) transliuotojai. Tai, kad Konstitucijoje nėra vartojama visuomeninio transliuotojo sąvoka, nereiškia, kad visuomeniniam transliuotojui iš Konstitucijos nekyla jokių reikalavimų, kuriuos lemia jo ypatumai, palyginti su kitais – privačiais (komerciniais) – transliuotojais.

Konstitucinis Teismas, vadovaudamasis minėtu 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimu, taip pat pažymėjo, kad pagal Konstituciją suponuojamas nacionalinio visuomeninio transliuotojo įsteigimas: viešasis interesas – Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas visuomenės interesas būti informuotai, ypatinga visuomeninio transliuotojo misija, kartu ir funkcijos, kylančios iš įvairių Konstitucijos normų ir principų, Konstitucijoje įtvirtintų vertybių, suponuoja, kad turi būti įsteigtas nacionalinis visuomeninis transliuotojas, – atitinkamas viešąsias paslaugas jis turi teikti taip, kad jos aprėptų visą visuomenę ir padėtų užtikrinti nacionalinius interesus, būtų skirtos pilietinei visuomenei ugdyti, kultūrai puoselėti. Pažymėtina, kad be nacionalinio visuomeninio transliuotojo, gali būti ir kitų visuomeninių transliuotojų, veikiančių ne visos valstybės (o, pavyzdžiui, regionų) lygmeniu, kurių misija gali turėti tam tikrų ypatumų, nulemtų jų klausytojų ir (arba) žiūrovų auditorijos specifikos.

Šioje konstitucinės justicijos byloje Konstitucinis Teismas taip apibrėžė nacionalinio visuomeninio transliuotojo misiją: iš Konstitucijos, be kita ko, jos 25 straipsnio, kyla nacionalinio visuomeninio transliuotojo misija užtikrinti viešąjį interesą – Konstitucijoje įtvirtintą, jos ginamą ir saugomą visuomenės interesą būti tinkamai informuotai, t. y. nacionaliniu lygmeniu skleisti visuomenei informaciją puoselėjant konstitucines ir bendras žmogiškąsias vertybes, be kita ko, ginant nacionalinius interesus, stiprinant demokratiją, ugdant pilietiškumą, pagarbą teisei, visuomenės atvirumą ir toleranciją, puoselėjant kalbą ir kultūrą, užkertant kelią dezinformacijai. Nacionalinio visuomeninio transliuotojo veikla įgyvendinant šią misiją turi būti grindžiama, be kita ko, pliuralistinės demokratijos, objektyvumo, nešališkumo, pagarbos žmogaus orumui ir jo teisėms, be kita ko, įsitikinimų ir jų raiškos laisvei, moralės ir etikos principais.

Konstitucinis Teismas šiame nutarime plačiau apžvelgė nacionalinio visuomeninio transliuotojo nepriklausomumo ir atskaitomybės visuomenei turinį.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad iš Konstitucijos, be kita ko, jos 25 straipsnio, kylanti visuomeninio transliuotojo, be kita ko, nacionalinio visuomeninio transliuotojo, misija suponuoja šiai misijai vykdyti būtiną jo nepriklausomumą. Konstitucinė visuomeninio transliuotojo misija suponuoja tai, kad turi būti sudarytos materialiosios, organizacinės, finansinės sąlygos visuomeniniam transliuotojui veiksmingai ją vykdyti, taip pat kad įstatymu nustatytu teisiniu reguliavimu turi būti užtikrintas visuomeninio transliuotojo nepriklausomumas nuo valdžios institucijų, pareigūnų, taip pat kitų asmenų kišimosi į jo veiklą. Kad visuomeninis transliuotojas vykdytų savo misiją, tai yra būtina sąlyga.

Pagal Konstituciją visuomeninis transliuotojas visuomet turi išlikti nepriklausomas nuo partikuliarių – privačių ar grupinių – interesų (politinių, ekonominių ar kitokių). Visuomeninio transliuotojo veikla negali priklausyti nuo partinių ar kitokių politinių preferencijų. Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs ir tai, jog vien tai, kad valstybė yra visuomeninio transliuotojo steigėja, savaime nereiškia, kad yra nukrypstama nuo visuomeninio transliuotojo nepriklausomumo imperatyvo.

Šiame nutarime Konstitucinis Teismas išskyrė du konstitucinės nacionalinio visuomeninio transliuotojo misijos suponuojamo jo nepriklausomumo nuo valdžios institucijų, pareigūnų, taip pat kitų asmenų kišimosi į jo veiklą aspektus: nepriklausomumą informacijos laisvės požiūriu (redakcinį nepriklausomumą), kuris reiškia, be kita ko, tai, kad visuomeniniam transliuotojui turi būti laiduojama teisė laisvai, be išorinio kišimosi, paisant konstitucinės jo misijos, nustatyti savo programų struktūrą, laidų turinį, laiką ir pan., taip pat institucinį nepriklausomumą, kuris reiškia, kad visuomeninis transliuotojas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka savarankiškai organizuoti ir vykdyti savo veiklą per nepriklausomas nuo valdžios institucijų, pareigūnų, politinių partijų ir organizacijų, kitų asmenų, be kita ko, privačių (komercinių) transliuotojų, valdymo institucijas. Šie visuomeninio transliuotojo nepriklausomumo aspektai yra neatskiriamai susiję: neužtikrinus nacionalinio visuomeninio transliuotojo institucinio nepriklausomumo, be kita ko, valdžios institucijoms ir pareigūnams kišantis į įstatyme nustatytų visuomeninio transliuotojo institucijų įgaliojimų vykdymą organizuojant šio transliuotojo veiklą, gali būti sudarytos prielaidos jiems daryti įtaką, be kita ko, nustatant visuomeninio transliuotojo programų struktūrą ir laidų turinį, t. y. pažeisti visuomeninio transliuotojo redakcinį nepriklausomumą.

Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad iš Konstitucijos, be kita ko, jos 25 straipsnio, kylanti ypatinga nacionalinio visuomeninio transliuotojo misija suponuoja ir nacionalinio visuomeninio transliuotojo atskaitomybę visuomenei. Nacionalinio visuomeninio transliuotojo misijos suponuojamas jo nepriklausomumas nepaneigia šio transliuotojo pareigos atsiskaityti visuomenei už tai, kaip jis įgyvendina savo konstitucinę misiją, taip pat valstybės, kuri yra nacionalinio visuomeninio transliuotojo steigėja, pareigos kontroliuoti, kaip toks transliuotojas įgyvendina savo konstitucinę misiją ir naudoja šiai misijai įgyvendinti skirtus išteklius, be kita ko, valstybės jam skirtą finansavimą. Kitaip tariant, iš Konstitucinio Teismo nutarimo aišku, kad nacionalinio visuomeninio transliuotojo veikla turi būti vieša ir skaidri, kad būtų užtikrinta jo veiksminga atskaitomybė visuomenei.

Šiuo aspektu Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad nacionalinio visuomeninio transliuotojo atskaitomybė visuomenei reiškia ne tik tai, kad jis privalo viešai skelbti savo veiklos ataskaitas, kuriose pateikiama informacija, be kita ko, apie tai, kaip vykdoma jo konstitucinė misija ir naudojami šiai misijai įgyvendinti skirti valstybės biudžeto asignavimai, bet ir tai, kad įstatymų nustatyta tvarka nacionalinis visuomeninis transliuotojas privalo Seimui, kaip Tautos atstovybei ir jo steigėjui, atsiskaityti už savo veiklą.

Konstitucinis Teismas nutarime taip pat atskleidė nacionalinio visuomeninio transliuotojo kontrolės būdus, kad būtų užtikrinta jo veiksminga atskaitomybė visuomenei. Nutarime pažymėta, kad pagal Konstituciją reguliuojant nacionalinio visuomeninio transliuotojo veiklą turi būti nustatytas toks jo veiklos kontrolės modelis, kuris, viena vertus, sudarytų prielaidas valstybei veiksmingai vykdyti pareigą kontroliuoti, kaip nacionalinis visuomeninis transliuotojas įgyvendina savo konstitucinę misiją ir naudoja šiai misijai įgyvendinti skirtus išteklius, ir, kita vertus, būtų suderinamas su iš Konstitucijos, be kita ko, jos 25 straipsnio, kylančios nacionalinio visuomeninio transliuotojo misijos suponuojamu jo nepriklausomumu nuo valdžios institucijų, pareigūnų, kitų asmenų kišimosi į jo veiklą. Toks veiklos veiksmingos kontrolės modelis apima du kontrolės tipus: vidinę ir išorinę nacionalinio visuomeninio transliuotojo veiklos kontrolę.

Vidinė nacionalinio visuomeninio transliuotojo veiklos kontrolė – tai nacionalinio visuomeninio transliuotojo aukščiausiosios institucijos, turinčios įgaliojimus spręsti svarbiausius visuomeninio transliuotojo veiklos klausimus, atliekama arba organizuojama nacionalinio visuomeninio transliuotojo veiklos kontrolė, be kita ko, programų ir laidų struktūros bei turinio kryptingumo kontrolė, taip pat nacionaliniam visuomeniniam transliuotojui valstybės skirtų išteklių naudojimo kontrolė, nacionalinio visuomeninio transliuotojo veiklos organizavimo ir vykdymo priežiūra. Kadangi tokia aukščiausioji nacionalinio visuomeninio transliuotojo institucija turi susidėti ne iš valstybės pareigūnų ar tarnautojų, bet iš asmenų, kuriuos pagrįstai galima vadinti visuomenės, o ne kokių nors interesų grupių atstovais, sudaromos prielaidos vykdant vidinę nacionalinio visuomeninio transliuotojo veiklos kontrolę nepažeisti jo nepriklausomumo.

Išorinė nacionalinio visuomeninio transliuotojo veiklos kontrolė reiškia, kad kontroliuoti nacionalinio visuomeninio transliuotojo veiklą (kaip toks transliuotojas įgyvendina savo konstitucinę misiją ir naudoja šiai misijai įgyvendinti skirtus išteklius) turi atitinkamus Konstitucijoje ir (ar) įstatymuose įtvirtintus įgaliojimus turinčios valstybės institucijos ir (ar) pareigūnai. Paisant iš Konstitucijos, be kita ko, jos 25 straipsnio, kylančios nacionalinio visuomeninio transliuotojo misijos suponuojamo jo nepriklausomumo imperatyvo, nacionalinio visuomeninio transliuotojo veiklą turi kontroliuoti tokios valstybės institucijos ir (ar) pareigūnai, kurie pagal Konstituciją ir (ar) įstatymus vykdo savo įgaliojimus nepriklausomai, pirmiausia nuo politinės valdžios (kaip antai prokurorai, kurie pagal Konstitucijos 118 straipsnio 3 dalį, vykdydami savo funkcijas, yra nepriklausomi ir klauso tik įstatymo, įstatymų nustatytos nepriklausomos institucijos, reguliuojančios ir prižiūrinčios visuomenės informavimo priemonių veiklą).

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagal Konstitucijos 134 straipsnio 1 dalį Valstybės kontrolė turi įgaliojimus atlikti valstybinį auditą, t. y. tikrinti valstybės turtą, be kita ko, valstybės biudžeto asignavimus, valdančių ir naudojančių subjektų veiklą, be kita ko, ekonomiškumo, efektyvumo ir rezultatyvumo požiūriu, be kita ko, vertinti valstybės turto valdymo ir naudojimo teisėtumą, atitiktį Konstitucijos ir (arba) įstatymų nustatytiems tikslams. Konstitucinė Valstybės kontrolės paskirtis, konstituciniai teisinės valstybės ir valdžių padalijimo principai suponuoja konstitucinį reikalavimą Valstybės kontrolei nepriklausomai nuo kitų valstybės institucijų, be kita ko, nuo Seimo, Respublikos Prezidento, Vyriausybės, vykdyti jai iš Konstitucijos 134 straipsnio 1 dalies kylančius įgaliojimus, be kita ko, atlikti valstybinį auditą.

Taigi pagal Konstituciją Valstybės kontrolė turi įgaliojimus atlikti išorinę nacionalinio visuomeninio transliuotojo veiklos kontrolę – atlikti valstybinį auditą. Pavedimas Valstybės kontrolei, kuri turi vykdyti savo konstitucinius įgaliojimus nepriklausomai nuo kitų valstybės institucijų, be kita ko, nuo Seimo, Respublikos Prezidento, Vyriausybės, atlikti nacionalinio visuomeninio transliuotojo valstybinį auditą savaime nepažeidžia jo nepriklausomumo nuo valdžios institucijų, pareigūnų, kitų asmenų kišimosi į jo veiklą.

Šiame nutarime Konstitucinis Teismas atskleidė nacionalinio visuomeninio transliuotojo parlamentinės kontrolės galimybes. Pagal Konstituciją Seimas, įgyvendindamas savo konstitucinius įgaliojimus, vykdo klasikines demokratinės teisinės valstybės parlamento funkcijas, be kita ko, parlamentinę kontrolę. Vykdydamas Konstitucijos 67 straipsnio 14 punkte įtvirtintą įgaliojimą prižiūrėti, kaip vykdomas valstybės biudžetas, Seimas, paisydamas Konstitucijos, be kita ko, joje įtvirtintų atsakingo valdymo, teisinės valstybės principų, gali vykdyti ir įstatymais įsteigtų Seimui atskaitingų institucijų, kurios yra savarankiškos valstybės biudžeto asignavimų valdytojos, parlamentinę kontrolę. Kaip minėta, iš Konstitucijos, be kita ko, jos 25 straipsnio, kylančios nacionalinio visuomeninio transliuotojo misijos suponuojama jo atskaitomybė visuomenei reiškia, kad įstatymų nustatyta tvarka nacionalinis visuomeninis transliuotojas privalo Seimui, kaip Tautos atstovybei ir jo steigėjui, atsiskaityti už savo veiklą, be kita ko, už tai, kaip jis įgyvendina savo konstitucinę misiją ir kaip naudojami šiai misijai įgyvendinti skirti valstybės biudžeto asignavimai.

Todėl Konstitucinis Teismas pabrėžė, jog Konstitucija negali būti aiškinama taip, esą pagal ją nacionalinio visuomeninio transliuotojo veiklos parlamentinė kontrolė nėra galima. Pagal Konstituciją tik Seimas yra Tautos atstovybė; Seimo narys yra ne politinių partijų ar politinių organizacijų, visuomeninių organizacijų, kitų organizacijų, interesų grupių, teritorinių bendruomenių, savo apygardos rinkėjų atstovas Seime – jis atstovauja visai Tautai. Atsižvelgiant į tai, Seimo, be kita ko, jo struktūrinių padalinių (pavyzdžiui, nuolatinių komitetų), vykdoma nacionalinio visuomeninio transliuotojo parlamentinė kontrolė savaime negali būti suprantama kaip Konstitucijos draudžiama asmenų, turinčių savų interesų, susijusių su nacionalinio visuomeninio transliuotojo veikla, atliekama nacionalinio visuomeninio transliuotojo veiklos kontrolė.

Tačiau, kaip pažymėjo Konstitucinis Teismas, Seimas savo prigimtimi ir esme yra politinė institucija, kurios sprendimuose atsispindi Seimo narių daugumos politinė valia ir kurios sprendimai grindžiami politiniais susitarimais bei kompromisais. Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad pagal Konstituciją atliekama nacionalinio visuomeninio transliuotojo parlamentinė kontrolė turi nepažeisti iš Konstitucijos, be kita ko, jos 25 straipsnio, kylančios nacionalinio visuomeninio transliuotojo misijos suponuojamo jo nepriklausomumo imperatyvo. Tai reiškia, kad pagal Konstituciją Seimui atliekant nacionalinio visuomeninio transliuotojo parlamentinę kontrolę negali būti pažeidžiamas nacionalinio visuomeninio transliuotojo nepriklausomumas informacijos laisvės požiūriu (redakcinis nepriklausomumas), be kita ko, negali būti vykdoma cenzūrai prilygstanti nacionalinio visuomeninio transliuotojo programų ir laidų kontrolė, taip pat negali būti pažeidžiamas nacionalinio visuomeninio transliuotojo institucinis nepriklausomumas, be kita ko, kišantis į įstatyme nustatytų šio transliuotojo institucijų įgaliojimų vykdymą organizuojant jo veiklą ir taip sudarant prielaidas daryti politinę įtaką programų ir laidų turiniui.

Šioje konstitucinės justicijos byloje aktualiu aspektu Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad nors pagal Konstituciją, be kita ko, jos 76 straipsnį, Seimas turi plačią diskreciją sudaryti laikinus struktūrinius padalinius – laikinąsias tyrimo komisijas, be kita ko, parlamentinės kontrolės funkcijoms vykdyti, jis negali sudaryti tokių laikinųjų tyrimo komisijų, kurioms pavestu atlikti tyrimu būtų daroma žala Konstitucijos 25 straipsnyje įtvirtintai žiniasklaidos laisvei, be kita ko, iš šio straipsnio kylančiai nacionalinio visuomeninio transliuotojo misijai ir jos suponuojamam nacionalinio visuomeninio transliuotojo nepriklausomumui. Tai reiškia, be kita ko, kad pagal Konstituciją, konstitucinius atsakingo valdymo, teisinės valstybės principus, paisant iš Konstitucijos, be kita ko, jos 25 straipsnio, kylančios nacionalinio visuomeninio transliuotojo misijos suponuojamo jo nepriklausomumo, negali būti sudaromos tokios Seimo laikinosios tyrimo komisijos, kurioms būtų pavesta atlikti tyrimą, kuriuo galėtų būti sudarytos prielaidos perimti Konstitucijoje ir (ar) įstatymuose įtvirtintus kitų valstybės institucijų, tarp jų ir Valstybės kontrolės, įgaliojimus atlikti nacionalinio visuomeninio transliuotojo veiklos išorinę kontrolę, be kita ko, pavedant rengti tokius sprendimus, kuriuos pagal Konstituciją ir (ar) įstatymus gali priimti tik atitinkamą kompetenciją turinčios valstybės institucijos (jų pareigūnai).

Kita vertus, paisydamas iš Konstitucijos, be kita ko, jos 25 straipsnio, kylančios nacionalinio visuomeninio transliuotojo misijos suponuojamo jo nepriklausomumo imperatyvo, Seimas pagal Konstituciją, be kita ko, jos 76 straipsnį, savo konstituciniams įgaliojimams įgyvendinti būtinai išsamiai ir objektyviai informacijai surinkti gali sudaryti laikinąją tyrimo komisiją, kai iškyla ypatingas, t. y. valstybinės svarbos, klausimas, susijęs kaip antai su grėsme nacionalinio visuomeninio transliuotojo nepriklausomumui, su pagal Konstituciją ir (ar) įstatymus įgaliotų atlikti išorinę nacionalinio visuomeninio transliuotojo kontrolę valstybės institucijų ir (ar) pareigūnų nustatytais faktais (be kita ko, teisės pažeidimais), rodančiais, kad nacionalinio visuomeninio transliuotojo veikla gali neatitikti nacionalinio visuomeninio transliuotojo konstitucinės misijos ir (ar) netinkamai naudojami šiai misijai įgyvendinti skirti valstybės biudžeto asignavimai. Prieš sudarant tokią Seimo laikinąją tyrimo komisiją turi būti (be kita ko, tikslingumo aspektu) įvertinama, ar atitinkamo darbo negali atlikti kuris nors jau įsteigtas ir veikiantis Seimo struktūrinis padalinys (pavyzdžiui, Seimo komitetas), pagal Seimo statutą ir (ar) įstatymus turintis įgaliojimus atlikti nacionalinio visuomeninio transliuotojo parlamentinę kontrolę.

Šioje byloje Konstitucinis Teismas taip pat apžvelgė europinius standartus, susijusius su visuomeninių transliuotojų misija, statusu, nepriklausomumu, veiklos reguliavimu.

Seimo nutarimo atitikties Konstitucijai vertinimas

Atsižvelgdamas į minėtas oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas, susijusias daugiausia su Konstitucijos 25 straipsnio aiškinimu, Konstitucinis Teismas įvertino ginčyto Seimo nutarimo atitiktį Konstitucijai.

Pagal ginčyto Seimo nutarimo 1 straipsnį, be kita ko, sudaryta Seimo laikinoji tyrimo komisija, kuriai pavesta atlikti LRT valdymo, finansinės ir ūkinės veiklos parlamentinį tyrimą; šis pavedimas Komisijai aiškintinas atsižvelgiant į šio Seimo nutarimo 4 straipsnyje detalizuotus parlamentinio tyrimo klausimus. Šiame straipsnyje nustatyti LRT valdymo, finansinės ir ūkinės veiklos parlamentinio tyrimo klausimai pagal turinį gali būti suskirstyti į šias grupes:

– klausimai, susiję su LRT valdymo veiksmingumu ir jam skirtų valstybės biudžeto lėšų panaudojimo teisėtumu, ekonomiškumu, efektyvumu (pavyzdžiui, įvertinti, ar LRT valdymo struktūra, įdarbintų darbuotojų skaičius, darbuotojų atlyginimų dydis, pačios LRT kuriamų laidų, LRT kartu su prodiusavimo paslaugas teikiančiomis kompanijomis ar nepriklausomais prodiuseriais bei tik prodiusavimo paslaugas teikiančių kompanijų ar nepriklausomų prodiuserių kuriamų laidų santykis sudaro sąlygas racionaliai naudoti valstybės biudžeto lėšas ir atitinka Lietuvos rinkos sąlygas; ištirti ir įvertinti, ar LRT iš prodiuserių ir (ar) iš prodiusavimo paslaugas teikiančių kompanijų perkamų paslaugų kainos atitinka rinkos sąlygas);

– klausimai, susiję su LRT vykdomų viešųjų pirkimų teisėtumu, skaidrumu, nustatytos viešųjų pirkimų vykdymo priežiūros vidaus sistemos veiksmingumu (pavyzdžiui, įvertinti, ar LRT viešųjų pirkimų procedūras atlieka skaidriai, nesukurdamas tiekėjų konkurencijos apribojimų, o vykdomoms procedūroms stebėti naudojami laiku taikomi ir visaverčiai priežiūros ir kontrolės mechanizmai; ištirti ir įvertinti, ar LRT veikia adekvatus visų vykdomų viešųjų pirkimų organizavimo, priežiūros ir vidaus kontrolės mechanizmas);

– klausimai, susiję su LRT veiklos viešumo ir jo atskaitingumo visuomenei užtikrinimu (pavyzdžiui, įvertinti, ar kultūrinės, socialinės ir šviečiamosios informacijos viešojo skleidimo būdai yra LRT taikomi skaidriai, vykdant adekvačią kontrolę);

– klausimai, susiję su korupcijos prevencijos LRT veikloje užtikrinimu (pavyzdžiui, įvertinti, ar Vyriausybės 2003 m. spalio 9 d. nutarimo Nr. 1264 „Dėl radijo ir televizijos programų sukūrimo, jų parengimo transliuoti paslaugų, jau parengtų programų bei radijo ir televizijos laidų transliavimo eteryje laiko pirkimų tvarkos aprašo patvirtinimo“ taikymas tam tikrais atvejais nesukuria prielaidų korupcinei aplinkai atsirasti ir (ar) LRT išvengti viešųjų pirkimų procedūrų);

– klausimai, susiję su LRT programos formavimu (pavyzdžiui, įvertinti, ar LRT pateikiamos programos, pritaikytos klausos ar regos neįgaliesiems, užtikrina neįgaliųjų poreikius).

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagal Valstybės kontrolės įstatyme įtvirtintą teisinį reguliavimą Valstybės kontrolė, Seimui atskaitinga aukščiausioji valstybinio audito institucija, turi įgaliojimus savo iniciatyva arba Seimo pavedimu atlikti LRT valstybinį auditą – finansinį (teisėtumo) auditą, t. y. LRT lėšų ir turto valdymo, naudojimo, disponavimo jais teisėtumo ir jų naudojimo įstatymų nustatytiems tikslams vertinimą, taip pat  veiklos auditą, t. y. LRT viešojo ir vidaus administravimo veiklos vertinimą ekonomiškumo, efektyvumo ir rezultatyvumo požiūriu. Valstybės kontrolės įgaliojimai, be kita ko, atliekant LRT valstybinį auditą, turi būti įgyvendinami vadovaujantis nepriklausomumo, teisėtumo, viešumo, neutralumo ir profesionalumo principais.

Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad Seimo nutarimo 1 straipsnyje nustatytas pavedimas Komisijai atlikti LRT valdymo, finansinės ir ūkinės veiklos parlamentinį tyrimą, aiškinamas minėtų šio nutarimo 4 straipsnyje detalizuotų parlamentinio tyrimo klausimų kontekste, traktuotinas kaip pavedimas atlikti LRT lėšų ir turto valdymo, naudojimo, disponavimo jais teisėtumo ir jų naudojimo įstatymų nustatytiems tikslams (be kita ko, iš Konstitucijos kylančiai ir pagal LRT įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą LRT patikėtai nacionalinio visuomeninio transliuotojo misijai įgyvendinti) vertinimą, LRT viešojo ir vidaus administravimo veiklos vertinimą ekonomiškumo, efektyvumo ir rezultatyvumo požiūriu. Kitaip tariant, toks Seimo pavedimas Komisijai vertintinas kaip pavedimas vykdyti dalį Valstybės kontrolės įstatyme įtvirtintu teisiniu reguliavimu Valstybės kontrolei nustatytų įgaliojimų atlikti LRT valstybinį auditą – finansinį (teisėtumo) auditą ir veiklos auditą. Kartu toks Seimo nutarimo 1 straipsnyje nustatytas pavedimas Komisijai traktuotinas ir kaip pavedimas Komisijai atlikti dalį pagal Konstituciją, be kita ko, jos 134 straipsnio 1 dalį, Valstybės kontrolei priskirtų įgaliojimų atlikti išorinę nacionalinio visuomeninio transliuotojo veiklos kontrolę – valstybinį auditą, t. y. tikrinti nacionalinio visuomeninio transliuotojo veiklą, be kita ko, ekonomiškumo, efektyvumo ir rezultatyvumo požiūriu, taip pat ir vertinant šiam transliuotojui patikėto valstybės turto valdymo ir naudojimo teisėtumą. Šiame kontekste Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Seimas nutarimu nedavė pavedimo Valstybės kontrolei atlikti LRT valstybinį auditą.

Vertindamas tokio Seimo pavedimo Komisijai konstitucingumą, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad pagal Seimo nutarimo 1 straipsnį sudarant Komisiją ir pavedant jai atlikti LRT valdymo, finansinės ir ūkinės veiklos parlamentinį tyrimą nesilaikyta iš Konstitucijos, be kita ko, konstitucinių atsakingo valdymo, teisinės valstybės principų, kylančio reikalavimo paisyti iš Konstitucijos, be kita ko, jos 25 straipsnio, kylančios nacionalinio visuomeninio transliuotojo misijos suponuojamo jo nepriklausomumo imperatyvo. Kitaip tariant, nesilaikyta iš Konstitucijos kylančio draudimo sudaryti tokias Seimo laikinąsias tyrimo komisijas, kurioms būtų pavesta atlikti tyrimą, kuriuo galėtų būti sudarytos prielaidos perimti Konstitucijoje ir įstatymuose įtvirtintus Valstybės kontrolės įgaliojimus, be kita ko, rengti tokius sprendimus, kuriuos pagal Konstituciją ir įstatymus gali priimti tik Valstybės kontrolė. Kartu Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagal Seimo nutarimo 1 straipsnį Komisija sudaryta nesant išorinę nacionalinio visuomeninio transliuotojo kontrolę atliekančių valstybės institucijų ir (ar) pareigūnų nustatytų faktų (be kita ko, teisės pažeidimų), rodančių, kad nacionalinio visuomeninio transliuotojo veikla gali neatitikti nacionalinio visuomeninio transliuotojo konstitucinės misijos ir (ar) netinkamai naudojami šiai misijai įgyvendinti skirti valstybės biudžeto asignavimai.

Konstatavus, jog Seimo nutarimo 1 straipsnis tiek, kiek pagal jį sudaryta Seimo laikinoji tyrimo komisija, kuriai pavesta atlikti LRT valdymo, finansinės ir ūkinės veiklos parlamentinį tyrimą, prieštarauja Konstitucijos 25 straipsniui, konstituciniams atsakingo valdymo, teisinės valstybės principams, Konstituciniam Teismui teko konstatuoti ir tai, kad Konstitucijai prieštarauja ir kitos Seimo nutarimo nuostatos, pagal kurias nustatyta pagal šio nutarimo 1 straipsnį sudarytos Komisijos sudėtis, taip pat detalizuotas jame Komisijai nustatytas pavedimas ir nustatytas šio pavedimo įvykdymo terminas.

Visą nutarimo tekstą galima rasti Konstitucinio Teismo svetainėje, žr. http://www.lrkt.lt/lt/teismo-aktai/paieska/135/ta1931/content.