Titulinė skaidrė
Devizas
Vytis
En Fr

Naujienos

Savivaldybių merų rinkimų ir įgaliojimų teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijai

2021-04-19

Konstitucinis Teismas šios dienos nutarimu pripažino, kad Vietos savivaldos ir Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymų svarbiausiosios nuostatos, susijusios su savivaldybių merų rinkimais ir įgaliojimais, prieštarauja Konstitucijos 119 straipsniui, įtvirtinančiam konstitucinius vietos savivaldos pagrindus.

Konstitucijos 119 straipsnyje nustatyta:

„Savivaldos teisė laiduojama įstatymo numatytiems valstybės teritorijos administraciniams vienetams. Ji įgyvendinama per atitinkamas savivaldybių tarybas.

Savivaldybių tarybų nariais Lietuvos Respublikos piliečius ir kitus nuolatinius administracinio vieneto gyventojus pagal įstatymą ketveriems metams renka Lietuvos Respublikos piliečiai ir kiti nuolatiniai administracinio vieneto gyventojai, remdamiesi visuotine, lygia ir tiesiogine rinkimų teise, slaptu balsavimu.

Savivaldos institucijų organizavimo ir veiklos tvarką nustato įstatymas.

Lietuvos Respublikos įstatymams, Vyriausybės bei savivaldybės tarybos sprendimams tiesiogiai įgyvendinti savivaldybės taryba sudaro jai atskaitingus vykdomuosius organus.“

Prieštaraujančiomis Konstitucijos 119 straipsnio 1, 2, 4 dalims pripažintos Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatos „<...> kuriai vadovauja Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo nustatyta tvarka vienmandatėje rinkimų apygardoje tiesiogiai išrinktas savivaldybės tarybos narys – savivaldybės meras (toliau – meras). Meras yra savivaldybės vadovas, vykdantis šiame ir kituose įstatymuose nustatytus įgaliojimus“.

Prieštaraujančiomis Konstitucijos 119 straipsnio 1, 4 dalims pripažintos Vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies nuostatos „Vietos valdžios funkcijas įstatymų nustatyta tvarka atlieka savivaldybės taryba ir meras, įgyvendindami įstatymuose nustatytus įgaliojimus. Viešojo administravimo funkcijas įstatymų nustatyta tvarka atlieka savivaldybės taryba, meras, savivaldybės vykdomoji institucija (vykdomosios institucijos), kiti savivaldybės įstaigų ir tarnybų vadovai, valstybės tarnautojai, kuriems teisės aktai ar savivaldybės tarybos sprendimai suteikia viešojo administravimo teises savivaldybės teritorijoje“ tiek, kiek pagal jas vietos valdžios ir viešojo administravimo funkcijas atlieka meras, taip pat šio įstatymo 20 straipsnio 2 dalis, kurioje nustatyti konkretūs mero įgaliojimai.

Prieštaraujančiomis Konstitucijos 119 straipsnio 1, 2 dalims pripažintos šios Vietos savivaldos įstatymo nuostatos:

– 13 straipsnio 9 dalies nuostata „Jeigu balsai pasiskirsto po lygiai (balsai laikomi pasiskirsčiusiais po lygiai tada, kai balsų „už“ gauta tiek pat, kiek „prieš“ ir „susilaikiusių“ kartu sudėjus), lemia mero balsas“;

– 19 straipsnio 1 dalies nuostatos „Meras renkamas tiesiogiai savivaldybės tarybos įgaliojimų laikui“ ir „Meru ir mero pavaduotojais gali būti tik Lietuvos Respublikos piliečiai“;

– 19 straipsnio 5 dalies nuostata „jis netenka Lietuvos Respublikos pilietybės“, kurioje įtvirtintas toks mero pavaduotojo įgaliojimų netekimo pagrindas.

Konstitucijos 119 straipsnio 2 daliai prieštaraujančia pripažinta Vietos savivaldos įstatymo 19 straipsnio 7 dalis, kurioje nustatytas mero įgaliojimų netekimo pagrindas – Lietuvos Respublikos pilietybės netekimas.

Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, kad:

– Konstitucijos 119 straipsnio 1, 2 dalims prieštarauja Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 1 straipsnio 3 dalies nuostata „(išskyrus savivaldybės tarybos narį – merą)“, 4 dalis, t. y. nuostatos, pagal kurias meras yra tiesiogiai renkamas vienmandatėje rinkimų apygardoje, kurią sudaro visa savivaldybė;

– Konstitucijos 119 straipsnio 2 daliai prieštarauja Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostata „o savivaldybės tarybos nariu – meru, – Lietuvos Respublikos pilietis, kuris gali būti renkamas šios savivaldybės tarybos nariu“, t. y. Lietuvos Respublikos pilietybės reikalavimas, keliamas asmenims, kurie gali būti renkami meru.

Šis Konstitucinio Teismo nutarimas Teisės aktų registre turi būti oficialiai paskelbtas ir įsigalios 2023 m. gegužės 3 d. Tai reiškia, kad 2019 metų (ir paskesniuose) rinkimuose išrinkti savivaldybių merai galės vykdyti savo pareigas iki savo kadencijos pabaigos. Tačiau 2023 metais tiesioginiai savivaldybių merų rinkimai bus įmanomi tik tuo atveju, jeigu iki tol bus padarytos atitinkamos Konstitucijos 119 straipsnio pataisos.

Pabrėžtina, kad šioje byloje Konstitucinis Teismas nesprendė tiesioginių merų rinkimų, t. y. kai merą tiesiogiai renka savivaldybės bendruomenė, tikslingumo klausimo. Konstitucinis Teismas nagrinėja tik teisės klausimus: šiuo atveju jis vertino, ar įstatymuose nustatytas merų rinkimų būdas ir statusas atitinka galiojantį Konstitucijos 119 straipsnį. Pažymėtina, kad teisės požiūriu tiesioginiai merų rinkimai, kai jį rinktų savivaldybės bendruomenė, yra įmanomi tik pakeitus Konstituciją.  

Konstitucijos nuostatos ir oficialioji konstitucinė doktrina

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Konstitucijos 119 straipsnyje yra įtvirtinta savivaldos teisė, laiduojama įstatymo numatytiems valstybės teritorijos administraciniams vienetams, kurią šių administracinių vienetų teritorinės bendruomenės įgyvendina per savo renkamas savivaldybių tarybas.

Konstitucijoje savivaldybėmis yra vadinamos valstybės teritorijos administracinių vienetų bendruomenės – teritorinės bendruomenės; savivaldybės sąvoka taip pat yra vartojama savivaldos institucijų ir (arba) joms atskaitingų institucijų prasme. Konstitucijoje yra numatytos dvi savivaldybių institucijų rūšys: savivaldybių tarybos (atstovaujamosios institucijos) ir joms atskaitingi vykdomieji organai (vykdomosios institucijos); savivaldybių tarybos, įgyvendinančios Konstitucijos laiduojamą savivaldos teisę, gali sudaryti ir kitas valdingus įgalinimus turinčias savivaldybės institucijas, taip pat kitas savivaldybės įstaigas.

Konstitucijos 119 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta savivaldybių tarybų konstitucinė paskirtis: jos yra politinės atstovaujamosios administracinių vienetų teritorinių bendruomenių institucijos – savivaldos institucijos, per kurias įgyvendinama Konstitucijos laiduojama šių bendruomenių savivaldos teisė. Konstitucijos 119 straipsnio 2 dalyje nustatyta savivaldybių tarybų formavimo tvarka: jos yra renkamos atitinkamų administracinių vienetų teritorinių bendruomenių iš jų narių remiantis demokratinių rinkimų principais.

Kaip pabrėžė Konstitucinis Teismas, kad ir kokią savivaldybių tarybų rinkimų sistemą pasirinktų, įstatymų leidėjas privalo paisyti Konstitucijoje įtvirtintų demokratinių rinkimų principų. Pagal Konstitucijos 119 straipsnio 2 dalį įstatymų leidėjas turi paisyti, be kita ko, lygios rinkimų teisės reikalavimų, tarp jų ir nustatyti vienodus iš Konstitucijos kylančius ir jai neprieštaraujančius reikalavimus kandidatams į savivaldybių tarybų narius. Kitaip nei aktyviajai ir pasyviajai rinkimų teisei įgyvendinti renkant Seimą ir Respublikos Prezidentą, Konstitucijos 119 straipsnio 2 dalyje nėra nustatytas Lietuvos Respublikos pilietybės reikalavimas tokiai rinkimų teisei įgyvendinti savivaldybių tarybų rinkimuose, t. y. rinkimų teisės renkant savivaldybių tarybų narius turėjimas siejamas ne su pilietybe, o su asmens nuolatiniu gyvenimu atitinkamos savivaldybės teritorijoje (rinkimų teisę renkant savivaldybių tarybų narius turi atitinkamos savivaldybės teritorijoje nuolat gyvenantys Lietuvos Respublikos piliečiai, kitų valstybių piliečiai ir asmenys be pilietybės). Taigi pabrėžta, kad Konstitucijos 119 straipsnio 2 dalyje nėra nustatytas Lietuvos Respublikos pilietybės reikalavimas kuriam nors savivaldybės tarybos nariui išrinkti.

Be reikalavimų savivaldybių tarybų nariams, Konstitucinis Teismas taip pat išaiškino jų, kaip politinių atstovaujamųjų  institucijų narių, konstitucinį statusą. Vienas iš atstovaujamosios demokratijos principų yra politinių atstovaujamųjų institucijų narių mandato (statuso) lygybė, suponuojanti lygias atitinkamų institucijų narių teises ir pareigas. Konstitucijoje šis principas įtvirtintas nustatant Seimo nario, kaip Tautos atstovo, turinčio laisvą mandatą, konstitucinį statusą, taip pat Konstitucijos 119 straipsnio 1, 2 dalyse, įtvirtinančiose savivaldybės tarybos narių, kaip atitinkamos teritorinės bendruomenės atstovų, turinčių šios bendruomenės mandatą, konstitucinį statusą. Pagal Konstituciją kiekvienas Seimo narys atstovauja visai Tautai, visi Seimo nariai yra lygūs, jie turi turėti vienodas galimybes dalyvauti Seimo darbe. Panašiai ir savivaldybių tarybų nariai negali būti nelygūs savo teisiniu statusu.

Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad Konstitucijos 119 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtintas savivaldybių tarybų narių, kaip atitinkamos teritorinės bendruomenės atstovų, lygaus mandato (statuso) principas suponuoja tai, kad konstitucinis visų savivaldybės tarybos narių statusas yra vienodas, nepaisant to, ar jie išrinkti taikant vieną (proporcinę arba mažoritarinę) rinkimų sistemą, ar skirtingas rinkimų sistemas (įstatymų leidėjui pasirinkus vadinamąją mišrią savivaldybių tarybų narių rinkimų sistemą). Tai reiškia, kad pagal Konstituciją, be kita ko, jos 119 straipsnio 1, 2 dalis, kiekvienas savivaldybės tarybos narys atstovauja visai atitinkamai teritorinei bendruomenei, visi savivaldybės tarybos nariai yra lygūs, jie turi turėti vienodas galimybes dalyvauti savivaldybės tarybos darbe, be kita ko, vienodas teises būti išrinkti į pareigas savivaldybės taryboje, lygią balso teisę priimant savivaldybės tarybos sprendimus. Savivaldybių tarybų narių lygaus mandato (statuso) principo savaime nepažeidžia proporcinio politinio atstovavimo savivaldybės tarybos vidiniuose struktūriniuose vienetuose (padaliniuose) taisyklė, taip pat tai, kad savivaldybės tarybos nariai, paskirti į tam tikras pareigas savivaldybės taryboje, pagal įstatymus gali įgyti papildomų teisių ir pareigų.

Konstitucinis Teismas taip pat pabrėžė, kad Konstitucijoje, be kita ko, jos 119 straipsnio 1, 2 dalyse, nėra numatyta jokių konstitucinio savivaldybių tarybų narių lygaus mandato (statuso) principo išimčių, t. y. nėra numatyta jokių išskirtinį statusą turinčių savivaldybių tarybų narių. Konstitucijoje numatyti būtent savivaldybių tarybų narių, o ne kurio nors išskirtinio nario, t. y. mero, rinkimai. Todėl pagal Konstituciją įstatymu negali būti numatytos tiesiogiai atitinkamos teritorinės bendruomenės renkamo savivaldybės tarybos vadovo pareigos. Panašiai, paisant atstovaujamosios demokratijos principų, įstatymu negali būti nustatyta piliečių tiesiogiai renkamo Seimo Pirmininko pareigybė.  

Konstitucinis Teismas atskleidė ir Konstitucijos 119 straipsnio 4 dalyje nustatytus savivaldybių vykdomųjų institucijų bruožus: jos sudaromos savivaldybės tarybos sprendimu, yra atskaitingos jas sudariusiai savivaldybės tarybai, atlieka vykdomąsias funkcijas – tiesiogiai įgyvendina įstatymus, Vyriausybės ir savivaldybės tarybos sprendimus. Aktualiu šiai bylai aspektu Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Konstitucijos 119 straipsnio 4 dalyje nurodytos vykdomosios institucijos nėra savivaldybių tarybų vidiniai struktūriniai vienetai (padaliniai), turintys užtikrinti pačios savivaldybės tarybos darbą, savivaldybių taryboms atskaitingos vykdomosios institucijos negali būti sudaromos iš jas sudarančių savivaldybių tarybų narių. Pabrėžta, kad pagal Konstituciją savivaldybių tarybų nariams negali būti suteikti vykdomųjų institucijų įgaliojimai.

Apibendrindamas Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad Konstitucijos 119 straipsnyje, kurio 1, 4 dalyse yra nustatytos savivaldybių institucijų rūšys, nėra numatyta savivaldybės, kaip valstybės teritorijos administracinio vieneto bendruomenės, vadovo institucija. Konstitucijos 119 straipsnio 1, 2 dalyse nėra nustatyta atitinkamos teritorinės bendruomenės tiesiogiai renkamo savivaldybės tarybos pirmininko pareigybė, o šio straipsnio 4 dalyje nėra numatyta kitų, nei sudaromų savivaldybės tarybos, savivaldybių vykdomųjų institucijų, be kita ko, tokių vykdomųjų institucijų, kurios būtų tiesiogiai renkamos atitinkamos teritorinės bendruomenės. Kitaip tariant, Konstitucija nenumato atitinkamos teritorinės bendruomenės tiesiogiai renkamo mero institucijos, kuri yra nustatyta pareiškėjos ginčytame Vietos savivaldos įstatyme.

Vadinasi, Konstitucijoje nustatyta tvarka atitinkamai nepakeitus jos 119 straipsnio, įstatymu negali būti nustatyta atitinkamos teritorinės bendruomenės tiesiogiai renkama vienasmenė savivaldybės valdžios ir viešojo administravimo institucija (be kita ko, mero pavadinimu), be kita ko, atsakinga už įstatymų, Vyriausybės bei savivaldybės tarybos sprendimų tiesioginį įgyvendinimą. Jeigu būtų imamasi Konstitucijos 119 straipsnio peržiūros, turėtų būti paisoma Konstitucijoje įtvirtintų vietos savivaldos principų, be kita ko, atstovaujamosios demokratijos, vykdomųjų institucijų atskaitingumo atstovaujamajai institucijai (savivaldybės tarybai), savivaldybės tarybos viršenybės kitų savivaldybės institucijų atžvilgiu ir kt.

Konstitucinis Teismas pažymėjo ir tai, kad Konstitucijoje įtvirtintas pamatinis demokratijos principas, kurio negali paneigti jokia Konstitucijos pataisa, suponuoja demokratinę vienasmenių valdžios institucijų kaitą ir vienasmenės valdžios ribojimą. Todėl, Konstitucijoje įtvirtinus atitinkamos teritorinės bendruomenės tiesiogiai renkamą vienasmenę savivaldybės valdžios ir viešojo administravimo (vykdomąją) instituciją (be kita ko, mero pavadinimu), taip pat turėtų būti nustatyta, kiek kadencijų tas pats asmuo gali eiti tokias renkamas pareigas. Be to, atsižvelgiant į valstybės ir visuomenės interesus, Konstitucijoje gali būti nustatytas Lietuvos Respublikos pilietybės reikalavimas asmenims, siekiantiems būti išrinktiems į pareigas tokioje vienasmenėje savivaldybės institucijoje.

Vietos savivaldos ir Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymų nuostatų atitikties Konstitucijai vertinimas

Konstitucinis Teismas šiame nutarime įvertimo ne tik pareiškėjos ginčytas Vietos savivaldos įstatymo nuostatas, susijusias su savivaldybių merų rinkimais ir įgaliojimais, bet ir kitas su jomis susijusias šio įstatymo ir Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo nuostatas. Kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, konstitucinio teisingumo įgyvendinimas suponuoja tai, kad Konstitucijai prieštaraujantis teisės aktas (jo dalis) turi būti pašalintas iš teisės sistemos. Todėl Konstitucinis Teismas pagal Konstituciją privalo šalinti iš teisės sistemos visas antikonstitucines nuostatas, kurių prieštaravimas Konstitucijai paaiškėja nagrinėjamoje konstitucinės justicijos byloje.

Taigi, Konstitucinis Teismas, nustatęs, kad Konstitucijai prieštarauja pareiškėjo neginčijamos nuostatos, įtvirtintos tame pačiame teisės akte, kurio kitų nuostatų atitiktį Konstitucijai pareiškėjas ginčija, taip pat nustatęs, kad Konstitucijai prieštarauja įstatymo, kurio atitikties Konstitucijai pareiškėjas neginčija, nuostatos, kuriomis yra įsiterpiama į ginčijamo įstatymo reguliuojamus santykius, privalo tai konstatuoti. Šios pareigos nevykdymas neatitiktų Konstitucinio Teismo konstitucinės paskirties vykdyti konstitucinį teisingumą, garantuoti Konstitucijos viršenybę teisės sistemoje ir konstitucinį teisėtumą.

Vertindamas pareiškėjos ginčytas Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1 punkto, 5 straipsnio 2 dalies, 19 straipsnio 1 dalies, 20 straipsnio 2 dalies nuostatas, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagal šiame įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą savivaldybės meras yra savivaldybės atstovaujamosios institucijos – savivaldybės tarybos narys, turintis išskirtinį statusą. Pirma, meras yra tiesiogiai savivaldybės bendruomenės renkamas savivaldybės tarybos vadovas, t. y. jo išrinkimas į šias pareigas nepriklauso nuo savivaldybės tarybos narių valios. Antra, meras taip pat yra savivaldybės vadovas, t. y. savivaldybės, kaip įstatymo nustatyto valstybės teritorijos administracinio vieneto, be kita ko, jo bendruomenės, įgyvendinančios Konstitucijos laiduotą savivaldos teisę, vadovas, kuriam suteikti atitinkami vietos valdžios įgaliojimai. Trečia, meras yra ir viešojo administravimo subjektas, kuriam suteikti atitinkami valdingi įgaliojimai, be kita ko, atlikti vykdomojo pobūdžio veiklą tiesiogiai įgyvendinant įstatymus, Vyriausybės nutarimus, savivaldybės tarybos sprendimus. Taigi, dėl išskirtinio išrinkimo į pareigas būdo ir įstatymų suteiktų specifinių savarankiškų įgaliojimų meras, nors ir būdamas savivaldybės tarybos narys, kartu yra Konstitucijoje nenumatyta savivaldybės institucija, kuri nėra nei atstovaujamoji institucija (savivaldybės taryba), nei savivaldybės tarybos sprendimu sudaroma vykdomoji ar kitokia institucija.

Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatomis įtvirtinant tokį mero statusą nustatyta Konstitucijos 119 straipsnio 1, 4 dalyse nenumatyta savivaldybės institucija, o nustatant išskirtinį mero, kaip savivaldybės tarybos nario ir jos vadovo, išrinkimo į šias pareigas būdą pažeistas Konstitucijos 119 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtintas savivaldybių tarybų narių, kaip atitinkamos teritorinės bendruomenės atstovų, lygaus mandato (statuso) principas, kuris suponuoja vienodą konstitucinį visų savivaldybės tarybos narių statusą, be kita ko, vienodas teises dalyvauti savivaldybės tarybos darbe, įskaitant teisę būti išrinktiems į pareigas savivaldybės taryboje.

Panašiai Konstitucinis Teismas įvertino Vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies nuostatas, kuriose meras yra įtvirtintas kaip atskira savivaldybės institucija, turinti įstatymuose nustatytus vietos valdžios ir viešojo administravimo įgaliojimus: šiomis nuostatomis taip pat įtvirtinta Konstitucijos 119 straipsnio 1, 4 dalyse nenumatyta savivaldybės institucija, be to, nepaisyta iš Konstitucijos 119 straipsnio 4 dalies kylančio reikalavimo nesuteikti vykdomųjų institucijų įgaliojimų savivaldybių tarybų nariams.  Vadovaudamasis tais pačiais argumentais, Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančia Konstitucijos 119 straipsnio 1, 4 daliai ir Vietos savivaldos įstatymo 20 straipsnio 2 dalį, kurioje yra sukonkretinti mero įgaliojimai: šioje dalyje yra nustatyti konkretūs mero, kaip savivaldybės tarybos vadovo, mero, kaip savivaldybės vadovo, atliekami vietos valdžios įgaliojimai, mero, kaip viešojo administravimo subjekto įgaliojimai, be kita ko, atlikti vykdomojo pobūdžio veiklą.

 Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, kad Vietos savivaldos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies nuostata, kurioje įtvirtintas išskirtinis savivaldybės tarybos vadovo išrinkimo į šias pareigas savivaldybės taryboje būdas (jį renka ne savivaldybės tarybos nariai, o savivaldybės bendruomenė), pažeidžia Konstitucijos 119 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtintą savivaldybių tarybų narių, kaip atitinkamos teritorinės bendruomenės atstovų, lygaus mandato (statuso) principą, kuris suponuoja vienodą konstitucinį visų savivaldybės tarybos narių statusą, be kita ko, vienodas teises dalyvauti savivaldybės tarybos darbe, įskaitant teisę būti išrinktiems į pareigas savivaldybės taryboje.

Kaip pažeidžiančios Konstitucijos 119 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtintą savivaldybių tarybų narių, kaip atitinkamos teritorinės bendruomenės atstovų, lygaus mandato (statuso) principą įvertintos ir kai kurios kitos Vietos savivaldos ir Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymų nuostatos, kurių pareiškėja neginčijo: pirma, Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 9 dalies nuostata, kurioje įtvirtinta išskirtinė, t. y. nelygi, savivaldybės tarybos nario – mero sprendžiamojo balso teisė priimant savivaldybės tarybos sprendimus; antra, Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 1 straipsnio 3, 4 dalių nuostatos, kuriose, kaip ir Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1 punkte bei 19 straipsnio 1 dalyje, įtvirtintas išskirtinis mero, kaip vieno iš savivaldybės tarybos narių ir jos vadovo, išrinkimo į pareigas būdas (meras yra tiesiogiai renkamas vienmandatėje rinkimų apygardoje, kurią sudaro visa savivaldybė, t. y. jį, kaip savivaldybės tarybos vadovą, renka ne savivaldybės tarybos nariai, o savivaldybės bendruomenė).

Konstitucinis Teismas taip pat įvertino Vietos savivaldos ir Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymuose nustatytą specialų reikalavimą merui būti Lietuvos Respublikos piliečiu. Konstatuota, kad tokį reikalavimą nustatančiose Vietos savivaldos įstatymo 19 straipsnio 1, 7 dalių ir Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatose nepaisyta Konstitucijos 119 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto lygios rinkimų teisės reikalavimo nustatyti vienodus iš Konstitucijos kylančius ir jai neprieštaraujančius reikalavimus kandidatams į savivaldybių tarybų narius, nes Lietuvos Respublikos pilietybės reikalavimas nenustatytas Konstitucijos 119 straipsnio 2 dalyje asmenims, kurie gali būti renkami savivaldybių tarybų nariais. Be to, pažeidžiančiomis Konstitucijos 119 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtintą savivaldybių tarybų narių, kaip atitinkamos teritorinės bendruomenės atstovų, lygaus mandato (statuso) principą pripažintos Vietos savivaldos įstatymo 19 straipsnio 1, 5 dalių nuostatos, kuriose įtvirtintas Lietuvos Respublikos pilietybės reikalavimas savivaldybės tarybos nariams, kurie gali būti paskirti į mero pavaduotojo pareigas, nes tai yra papildomas reikalavimas išrinktiems savivaldybės tarybos nariams, kurie gali būti skiriami į šias pareigas.

Dėl Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo

Šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu svarbiausios Vietos savivaldos ir Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymų nuostatos, susijusios su savivaldybių merų rinkimais ir įgaliojimais, pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Šios nuostatos yra sistemiškai susijusios su daugeliu kitų šių įstatymų nuostatų.

Pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį teisės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad tas teisės aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Taigi, įsigaliojus šiam Konstitucinio Teismo nutarimui, nebegalės būti taikomos svarbiausios Vietos savivaldos ir Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymų nuostatos, susijusios su savivaldybių merų rinkimais ir įgaliojimais, taip pat daugelis kitų šių įstatymų nuostatų.

Pagal Konstituciją Konstitucinis Teismas, įvertinęs, be kita ko, tai, kokia teisinė situacija gali susidaryti įsigaliojus Konstitucinio Teismo nutarimui, gali nustatyti, kada tas Konstitucinio Teismo nutarimas turi būti oficialiai paskelbtas ir įsigalios. Konstitucinis Teismas turi konstitucinius įgaliojimus nustatyti vėlesnę savo nutarimo, kuriuo tam tikras teisės aktas (jo dalis) buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, oficialaus paskelbimo (taigi ir įsigaliojimo) datą tais atvejais, kai tą Konstitucinio Teismo nutarimą oficialiai paskelbus iškart po jo priėmimo teisės sistemoje galėtų susidaryti teisinio reguliavimo vakuumas ar kitos neapibrėžtys, dėl kurių galėtų būti iš esmės pakenkta kurioms nors Konstitucijoje įtvirtintoms, jos ginamoms ir saugomoms vertybėms. Oficialaus paskelbimo atidėjimas – iš Konstitucijos kylanti prielaida išvengti tam tikrų visuomenei ir valstybei, žmonių teisėms ir laisvėms nepalankių padarinių, kurių galėtų atsirasti, jeigu atitinkamas Konstitucinio Teismo nutarimas būtų oficialiai paskelbtas tuoj pat po jo viešo paskelbimo Konstitucinio Teismo posėdyje ir tą jo oficialaus paskelbimo dieną įsigaliotų.

Pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą, oficialiai paskelbus šį Konstitucinio Teismo nutarimą, nuo jo oficialaus paskelbimo dienos dauguma Vietos savivaldos ir Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymų nuostatų negalės būti taikomos. Todėl, jeigu Konstitucinio Teismo nutarimas šioje byloje būtų oficialiai paskelbtas iškart po jo viešo paskelbimo Konstitucinio Teismo posėdyje, atsirastų vietos savivaldos teisinio reguliavimo spraga ir neapibrėžtumas, kuris iš esmės sutrikdytų vietos savivaldos sistemos funkcionavimą ir valstybės valdymą.

Atsižvelgiant į tai, kad vietos savivaldos teisinio reguliavimo spragai ir neapibrėžtumui pašalinti reikalingas tam tikras laikas, šis Konstitucinio Teismo nutarimas Teisės aktų registre oficialiai skelbtinas 2023 m. gegužės 3 d.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad, Konstitucijoje nustatyta tvarka atitinkamai nepakeitus jos 119 straipsnio, įstatymu negali būti nustatyta atitinkamos teritorinės bendruomenės tiesiogiai renkama vienasmenė savivaldybės valdžios ir viešojo administravimo (vykdomoji) institucija (be kita ko, mero pavadinimu), atsakinga už įstatymų, Vyriausybės bei savivaldybės tarybos sprendimų tiesioginį įgyvendinimą. Taigi, jeigu įstatymų leidėjas nuspręstų nustatyti tokią vienasmenę savivaldybės instituciją, jis turėtų imtis Konstitucijos 119 straipsnio peržiūros. Pažymėta, kad tai įstatymų leidėjas turėtų atlikti iki įsigaliojant šiam Konstitucinio Teismo nutarimui.

Šioje byloje yra pareikšta teisėjos Danutės Jočienės atskiroji nuomonė.

Visą nutarimo tekstą galima rasti Konstitucinio Teismo svetainėje, žr. https://www.lrkt.lt/lt/teismo-aktai/paieska/135/ta2407/content.