Titulinė skaidrė
Teismo sudėtis
Devizas
Vytis
En

Naujienos

Programų ir fondų finansavimą reglamentuojančiuose įstatymuose negali būti nustatytas konkretus jiems skiriamų valstybės biudžeto lėšų dydis

2020-11-03

Konstitucinis Teismas šios dienos nutarimu neprieštaraujančiais Konstitucijai pripažino:

– Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo 3 straipsnį (su 2019 m. birželio 13 d. pakeitimu), 9 straipsnio (su 2020 m. birželio 23 d. pakeitimais) 1, 2, 5, 6, 7, 8 dalis, 10 straipsnio 2 dalį;

– Aplinkos apsaugos rėmimo programos įstatymo 3 straipsnio (su 2018 m. rugsėjo 11 d. pakeitimu) 1–7, 9–13 punktus, 4 straipsnio 1 dalį;

– Atliekų tvarkymo įstatymo 34 straipsnio (2015 m. birželio 23 d. redakcija) 2, 3 dalis;

– Klimato kaitos valdymo finansinių instrumentų įstatymo 10 straipsnio 2 dalį, 3 dalį (2018 m. birželio 30 d. redakcija);

– Kultūros rėmimo fondo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį (2018 m. birželio 30 d. redakcija);

– Sporto įstatymo 17 straipsnio (2019 m. gruodžio 12 d. redakcija) 2 dalies nuostatą „Sporto rėmimo fondo administravimui skirtos lėšos negali viršyti 4 procentų metinio Sporto rėmimo fondo biudžeto“, šio straipsnio 3 dalies nuostatą „Ne mažiau kaip 10 procentų šio įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje nurodytų lėšų skiriama neįgaliųjų sporto plėtros skatinimo projektams įgyvendinti“;

– Sporto įstatymo 17 straipsnio (2019 m. gruodžio 12 d. redakcija) 3 dalies nuostatą „Planuojant kiekvienų metų valstybės biudžeto asignavimus sporto projektams įgyvendinti, Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai skiriamos šio įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje nurodyto dydžio lėšos“;

– Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 15 straipsnio 5 dalį (2014 m. gegužės 8 d. redakcija).

Konstitucijos 67 straipsnio 14 punkto nuostatai, kad Seimas tvirtina valstybės biudžetą, 94 straipsnio 4 punkto nuostatai, kad Vyriausybė rengia valstybės biudžeto projektą, 129 straipsniui, 130 straipsnio nuostatai, kad valstybės biudžeto projektą sudaro Vyriausybė, 131 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad valstybės biudžeto projektą svarsto Seimas ir tvirtina įstatymu, 2 dalies nuostatai, kad negalima mažinti įstatymų numatytų išlaidų, kol tie įstatymai nepakeisti, prieštaraujančiais pripažinta:

– Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, 9 straipsnio 3 dalis (2019 m. gegužės 16 d. redakcija, įsigaliojusi 2020 m. sausio 1 d.);

– Aplinkos apsaugos rėmimo programos įstatymo 3 straipsnio 8 punktas (2018 m. rugsėjo 11 d. redakcija);

– Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 10 straipsnio (2014 m. lapkričio 13 d. redakcija) 1 dalies 1 punktas, 12 straipsnio 1 dalies 1 punktas (2020 m. birželio 25 d. redakcija);

– Miškų įstatymo 7 straipsnio 2 dalies (2019 m. gruodžio 10 d. redakcija) nuostata „Šie atskaitymai įtraukiami į valstybės biudžeto pajamas ir naudojami bendrosioms miškų ūkio reikmėms ir gamtotvarkos priemonėms miškuose finansuoti“ tiek, kiek pagal ją valstybės biudžeto pajamos iš privalomųjų atskaitymų nuo miškų valdytojų pajamų už jų parduotą žaliavinę medieną ir nenukirstą mišką gali būti naudojamos tik bendrosioms miškų ūkio reikmėms ir gamtotvarkos priemonėms miškuose;

– Kultūros rėmimo fondo įstatymo (2012 m. rugsėjo 18 d. redakcija) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas tiek, kiek jame nustatytas konkretus (3 procentai) akcizo pajamų, gautų už parduotus alkoholinius gėrimus ir apdorotą tabaką, dydis, sudarantis Kultūros rėmimo fondo lėšas; 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas tiek, kiek jame nustatytas konkretus (10 procentų) praėjusių metų faktinių įplaukų iš loterijų ir azartinių lošimų mokesčio dydis, sudarantis Kultūros rėmimo fondo lėšas; 3 straipsnio 2 dalies 1 punktas tiek, kiek jame nustatytas konkretus (3 procentai) praėjusių metų faktinių įplaukų iš akcizo pajamų už parduotus alkoholinius gėrimus ir apdorotą tabaką dydis, numatomas Kultūros rėmimo fondui planuojant kiekvienų metų valstybės biudžeto asignavimus; 3 straipsnio 2 dalies 2 punktas tiek, kiek jame nustatytas konkretus (10 procentų) praėjusių metų faktinių įplaukų iš loterijų ir azartinių lošimų mokesčio dydis, numatomas Kultūros rėmimo fondui planuojant kiekvienų metų valstybės biudžeto asignavimus;

– Sporto įstatymo (2018 m. spalio 18 d. redakcija) 16 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nustatyti konkretūs lėšų (pajamų), gautų iš praėjusių metų faktinių įplaukų iš akcizo už alkoholinius gėrimus ir apdorotą tabaką (2, 2,5, 3 procentai), iš loterijų ir azartinių lošimų mokesčio dalies (10 procentų), dydžiai, skiriami planuojant kiekvienų metų valstybės biudžeto asignavimus sporto projektams įgyvendinti;

Prieštaraujančiais Konstitucijos 129 straipsniui, 131 straipsnio 2 dalies nuostatai, kad negalima mažinti įstatymų numatytų išlaidų, kol tie įstatymai nepakeisti, pripažinta:

– Aplinkos apsaugos rėmimo programos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis;

– Klimato kaitos valdymo finansinių instrumentų įstatymo 10 straipsnio 4 dalies (2018 m. birželio 30 d. redakcija) 3 punktas;

– Kultūros rėmimo fondo įstatymo (2012 m. rugsėjo 18 d. redakcija) 5 straipsnis (su 2014 m. spalio 21 d. pakeitimu) tiek, kiek pagal jį draudžiama perduoti Kultūros rėmimo fondo lėšas į valstybės biudžetą ir per kalendorinius metus nepanaudotos šio fondo lėšos lieka jo sąskaitoje ir naudojamos kitais metais;

– Sporto įstatymo 17 straipsnio (2019 m. gruodžio 12 d. redakcija) 2 dalies nuostata „Sporto rėmimo fondo lėšos negali būti perduodamos į valstybės biudžetą arba naudojamos kitoms valstybės reikmėms finansuoti, per metus nepanaudotos lėšos naudojamos kitais metais numatytiems sporto projektams finansuoti“ tiek, kiek pagal ją draudžiama perduoti Sporto rėmimo fondo lėšas į valstybės biudžetą ir per metus nepanaudotos lėšos naudojamos kitais metais numatytiems sporto projektams finansuoti.

Konstitucinis Teismas šioje konstitucinės justicijos byloje pagal pareiškėjos Vyriausybės prašymą tyrė šiuo metu galiojančių ginčytų įstatymų nuostatų atitiktį Konstitucijai tokiais aspektais, kad:

– jose nustatyti valstybės biudžeto pajamas sudarantys programų, fondų ir LRT finansavimo šaltiniai (lėšos) ir jų dydžiai,

– jose nustatytos reikmės, kurioms naudojami valstybės biudžeto pajamas sudarantys programų ir fondų finansavimo šaltiniai (lėšos), be kita ko, konkrečiai nustatytais dydžiais,

– pagal jas draudžiama valstybės biudžeto pajamas sudarančius programų ir fondų finansavimo šaltinius (lėšas) naudoti kitoms reikmėms, nei nustatyta ginčijamuose įstatymuose,

– pagal jas per biudžetinius metus nepanaudotos valstybės biudžeto pajamas sudarančios programų ir fondų lėšos negrąžinamos į valstybės biudžetą.

Pareiškėjos teigimu, jos ginčytose įstatymų nuostatose įtvirtintas teisinis reguliavimas vertintinas kaip nustatantis išlaidas valstybės nuolatinėms funkcijoms vykdyti ar visuomenės kasdienėms reikmėms finansuoti. Todėl, pasak pareiškėjos, toks teisinis reguliavimas neatitinka Konstitucijos 131 straipsnio 2 dalyje nurodytų įstatymų, numatančių tam tikras išlaidas, konstitucinės sampratos, taip pat sudaro prielaidas paneigti konstitucinę biudžetinių metų sampratą, Konstitucijos 129 straipsnyje įtvirtintą biudžetinių metų trukmę. Be to, pareiškėjos nuomone, ginčijamu teisiniu reguliavimu yra ribojami Konstitucijos 94 straipsnio 4 punkte, 130 straipsnyje nustatyti Vyriausybės įgaliojimai rengti valstybės biudžeto projektą ir Konstitucijos 67 straipsnio 14 punkte, 131 straipsnio 1 dalyje nustatyti Seimo įgaliojimai tvirtinti valstybės biudžetą atsižvelgiant į esamą socialinę ir ekonominę situaciją, į visuomenės ir valstybės poreikius bei galimybes, į turimus ir numatomus gauti finansinius išteklius bei valstybės įsipareigojimus, kitus svarbius veiksnius; kartu taip yra pažeidžiama Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalis, konstitucinis teisinės valstybės principas.

Konstitucijos nuostatos ir oficialioji konstitucinė doktrina

Vertinant ginčyto teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijai reikšmingiausios buvo Konstitucijos nuostatos, susijusios su valstybės biudžeto procesu, ir jas aiškinanti oficialioji konstitucinė doktrina.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad konstitucinis teisinės valstybės principas yra susijęs su konstituciniu valdžių padalijimo principu, įtvirtintu, be kita ko, Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalyje, kurioje nustatyta, kad valdžios galias riboja Konstitucija. Pagal Konstituciją Seimas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų apriboti ar paneigti Vyriausybei Konstitucijoje nustatyti įgaliojimai rengti valstybės biudžeto projektą; įstatymu paneigus ar apribojus Vyriausybei Konstitucijoje nustatytus įgaliojimus rengti valstybės biudžeto projektą, būtų pažeistas konstitucinis valdžių padalijimo principas, taigi ir Konstitucijos 5 straipsnis.

Konstitucijos 67 straipsnio 14 punkte įtvirtinti Seimo įgaliojimai tvirtinti valstybės biudžeto projektą yra sukonkretinti Konstitucijos 131 straipsnio 1 dalyje; Konstitucijos 94 straipsnio 4 punkte įtvirtinti Vyriausybės įgaliojimai rengti valstybės biudžeto projektą ir jį teikti Seimui yra sukonkretinti Konstitucijos 130 straipsnyje. Vykdydamas šiuos įgaliojimus, Seimas turi konstitucinę pareigą rengiant valstybės biudžeto projektą, svarstant ir tvirtinant valstybės biudžetą tinkamai atsižvelgti į Konstitucijoje įtvirtintas valstybės funkcijas, į esamą ekonominę ir socialinę padėtį, į visuomenės ir valstybės poreikius bei galimybes, į turimus ir numatomus gauti finansinius išteklius, tarptautinius bei kitus valstybės įsipareigojimus, kitus svarbius veiksnius.

Šiame nutarime Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagal Konstituciją Seimas, kaip Tautos atstovybė, vykdydamas klasikines demokratinės teisinės valstybės parlamento (įstatymų leidybos ir biudžetinę) funkcijas, gali nustatyti valstybinės politikos įvairiose gyvenimo srityse prioritetus ir jų įgyvendinimo būdus, be kita ko, jiems įgyvendinti būtinų valstybės lėšų šaltinius ir iš šių šaltinių finansuojamas reikmes. Atsižvelgiant į parlamentinės respublikos valdymo formą ir konstitucinį Vyriausybės atsakomybės Seimui principą, Vyriausybė, kaip valstybės funkcionavimą užtikrinanti vykdomosios valdžios institucija, vykdydama savo konstitucines funkcijas (vykdydama įstatymus ir rengdama valstybės biudžeto projektą bei vykdydama valstybės biudžetą), turi įgyvendinti Seimo nustatytus valstybinės politikos įvairiose gyvenimo srityse prioritetus. Tai savaime nepaneigia konstitucinių Vyriausybės įgaliojimų rengti valstybės biudžeto projektą. Tačiau tokius  valstybinės politikos įvairiose gyvenimo srityse prioritetus ir jų įgyvendinimo būdus nustatantys įstatymai turi būti suderinami su konstitucine valstybės biudžeto samprata ir iš jos kylančiais reikalavimais.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad iš konstitucinės valstybės biudžeto sampratos ir konkrečiai – iš Konstitucijos 129 straipsnio nuostatos, kad biudžetiniai metai prasideda sausio 1 dieną ir baigiasi gruodžio 31 dieną, išplaukia, kad įstatymais, numatančiais tam tikras išlaidas, negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų paneigiamos Vyriausybės konstitucinės teisė ir pareiga sudaryti valstybės biudžetą biudžetiniams metams bei Seimo konstitucinės teisė ir pareiga tvirtinti valstybės biudžetą būtent biudžetiniams metams.

Konstitucinis Teismas pažymėjo ir tai, kad Konstitucijos 131 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta įstatymų, numatančių tam tikras išlaidas, samprata: tai yra įstatymai, įpareigojantys užtikrinti valstybės biudžeto santykių įvairiais biudžetiniais metais perimamumą, finansavimo tęstinumą tais išskirtiniais atvejais, kai tam tikriems (ypatingiems, ilgalaikiams, strateginiams) visuomenės ir valstybės uždaviniams kryptingai spręsti lėšų reikia daugiau, negu galima skirti per vienus biudžetinius metus. Šiais įstatymais negali būti numatomos išlaidos valstybės nuolatinėms funkcijoms vykdyti, visuomenės kasdienėms reikmėms finansuoti.

Šiai konstitucinės justicijos bylai taip pat aktualus iš Konstitucijos 131 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos įstatymų, numatančių tam tikras išlaidas, sąvokos, aiškinamos kartu su Konstitucijos 129 straipsnyje įtvirtinta biudžetinių metų samprata, kylantis  draudimas kitų metų valstybės biudžete numatyti praėjusiais biudžetiniais metais nepanaudotas valstybės biudžeto lėšas valstybės nuolatinėms funkcijoms vykdyti (visuomenės kasdienėms reikmėms). Nepaisant šio draudimo būtų paneigta konstitucinė biudžetinių metų samprata ir su ja susijusios Vyriausybės konstitucinės teisė ir pareiga sudaryti valstybės biudžetą būtent biudžetiniams metams bei Seimo konstitucinės teisė ir pareiga tvirtinti valstybės biudžetą būtent biudžetiniams metams.

Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad konstitucinė valstybės biudžeto ir jo proceso samprata aiškintina atsižvelgiant į konstitucinę vietos savivaldos sampratą, konstitucinį valstybės institucijų, kurios turi būti nepriklausomos nuo kitų valstybės valdžios institucijų, statusą. Šiuo aspektu Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagal Konstituciją, be kita ko, jos 120 straipsnyje, 121 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus imperatyvus užtikrinti visaverčiam savivaldos funkcionavimui bei savivaldybių funkcijų įgyvendinimui reikalingą finansavimą, įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį adekvatus savivaldybių funkcijų apimčiai jų finansavimas būtų numatomas, be kita ko, pervedant savivaldybėms tam tikrus mokesčius (jų dalį), atsižvelgiant į valstybės ir visuomenės išteklius, materialines ir finansines galimybes, proporcingai savivaldybių vykdomų funkcijų finansavimo poreikiui. Todėl toks valstybės paramos savivaldybėms modelis, pagal kurį įstatymais nustatyta konkreti valstybės biudžeto lėšų iš valstybinių mokesčių dalis būtų skiriama savivaldybių funkcijų finansavimui, savaime nepaneigia konstitucinių Vyriausybės įgaliojimų rengti valstybės biudžeto projektą ir konstitucinių Seimo įgaliojimų tvirtinti valstybės biudžetą, nors tokį valstybės paramos savivaldybėms modelį nustatantys įstatymai nepatenka į Konstitucijos 131 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą įstatymų, numatančių tam tikras išlaidas, sampratą.

Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad, atsižvelgiant į konstitucinį valstybės institucijų, kurios turi būti nepriklausomos nuo kitų valstybės valdžios institucijų, be kita ko,  nuo Konstitucinio Teismo, teismų, prokuratūros, Valstybės kontrolės, statusą, pagal Konstituciją įstatymų leidėjas gali nustatyti įvairias jų finansinio nepriklausomumo garantijas, užtikrinančias adekvatų šių institucijų vykdomų funkcijų apimčiai finansavimą, užkertančias kelią nepagrįstam jų finansavimo ribojimui, taigi ir politiniam spaudimui. Tokias garantijas nustatantys įstatymai savaime nepaneigia konstitucinių Vyriausybės įgaliojimų rengti valstybės biudžeto projektą ir konstitucinių Seimo įgaliojimų tvirtinti valstybės biudžetą, nors šie įstatymai nepatenka į Konstitucijos 131 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą įstatymų, numatančių tam tikras išlaidas, sampratą.

Ginčytų specialių, programų ir fondų finansavimą reglamentuojančių, įstatymų vertinimas

Atsižvelgdamas į minėtas Konstitucijos ir oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas, Konstitucinis Teismas tokį pareiškėjos ginčytuose specialiuose, programų ir fondų finansavimą reglamentuojančiuose, įstatymuose įtvirtintą teisinį reguliavimą, pagal kurį   nustatyti valstybės biudžeto pajamas sudarantys programų ir fondų finansavimo šaltiniai ir iš šių šaltinių finansuojamos reikmės (kartu nenustatant konkrečių programoms ir fondams skiriamų valstybės biudžeto lėšų dydžių, išreikštų procentais nuo tam tikro mokesčio ar privalomo mokėjimo), įvertino kaip nustatantį valstybinės politikos prioritetams – automobilių kelių tinklo plėtrai, aplinkos apsaugai, klimato kaitos valdymui, atliekų tvarkymui, miškų ūkiui ir apsaugai, kultūros ir meno, sporto rėmimui – įgyvendinti būtinus valstybės lėšų šaltinius ir iš šių šaltinių finansuojamas atitinkamas reikmes, kartu neužkertant kelio Vyriausybei kiekvienų metų valstybės biudžeto projekte numatyti ir Seimui kiekvienų metų valstybės biudžete nustatyti konkretų iš šių šaltinių planuojamų gauti ir šiems prioritetams (su jais susijusioms reikmėms) įgyvendinti skiriamų lėšų dydį. Toks teisinis reguliavimas nenustato konkretaus dydžio išlaidų valstybės nuolatinėms funkcijoms (visuomenės kasdienėms reikmėms) vykdyti, todėl juo nėra paneigiamos Vyriausybės konstitucinės teisė ir pareiga sudaryti valstybės biudžetą biudžetiniams metams bei Seimo konstitucinės teisė ir pareiga tvirtinti valstybės biudžetą būtent biudžetiniams metams.

Šių konstitucinių Vyriausybės ir Seimo teisių ir pareigų taip pat nepaneigia toks teisinis reguliavimas, pagal kurį nustatytas programų ir fondų lėšų paskirstymas pagal svarbiausius programų ir fondų prioritetus, numatant šiems prioritetams skirti tam tikrą šios programos ar fondo lėšų dydį, o ne konkretų visai programai ar fondui skiriamų valstybės biudžeto lėšų dydį.

Vadovaujantis šiais kriterijais Konstitucijai neprieštaraujančiomis buvo pripažintos tos  Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo, Aplinkos apsaugos rėmimo programos įstatymo, Atliekų tvarkymo įstatymo, Klimato kaitos valdymo finansinių instrumentų įstatymo, Kultūros rėmimo fondo įstatymo, Sporto įstatymo nuostatos, kuriose buvo įtvirtinti atitinkami programų ir fondų finansavimo šaltiniai bei iš jų finansuojamos reikmės (nenustatant jų dydžių), taip pat programų ir fondų lėšų paskirstymas pagal svarbiausius programų ir fondų prioritetus.

Kitaip buvo įvertintas toks ginčytuose programų ir fondų įstatymuose nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį šiuose įstatymuose nustatytoms nuolatinėms valstybės funkcijoms (kasdienėms visuomenės reikmėms) finansuoti buvo nustatytas konkretus valstybės biudžeto lėšų iš tam tikrų mokesčių (privalomų mokėjimų) dydis, išreikštas procentais (pvz., nuo akcizo pajamų ar įplaukų, mokesčio už aplinkos teršimą, loterijų ir azartinių lošimų mokesčio). Tokiu teisiniu reguliavimu nepaisoma Konstitucijos 131 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos įstatymų, numatančių tam tikras išlaidas, sampratos ir su ja susijusio draudimo įstatymais, kurie nėra valstybės biudžeto įstatymas, numatyti konkretaus dydžio išlaidas valstybės nuolatinėms funkcijoms vykdyti, visuomenės kasdienėms reikmėms finansuoti. Kadangi pagal tokį teisinį reguliavimą Vyriausybė netenka teisės kiekvienų metų valstybės biudžeto projekte numatyti (o Seimas – teisės kiekvienų metų valstybės biudžete tvirtinti) kitokio planuojamų valstybės biudžeto lėšų tam tikrai nuolatinei valstybės funkcijai (kasdienei visuomenės reikmei) dydžio, taip yra paneigiamos iš Konstitucijos 129 straipsnio kylančios Vyriausybės konstitucinės teisė ir pareiga sudaryti valstybės biudžetą biudžetiniams metams bei Seimo konstitucinės teisė ir pareiga tvirtinti valstybės biudžetą būtent biudžetiniams metams, ribojami Konstitucijos 94 straipsnio 4 punkte, 130 straipsnyje nustatyti Vyriausybės įgaliojimai rengti valstybės biudžeto projektą ir Konstitucijos 67 straipsnio 14 punkte, 131 straipsnio 1 dalyje nustatyti Seimo įgaliojimai tvirtinti valstybės biudžetą.

Vadovaujantis šiais kriterijais Konstitucijai prieštaraujančiomis buvo pripažintos tos  Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo, Aplinkos apsaugos rėmimo programos įstatymo, Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo, Miškų įstatymo, Kultūros rėmimo fondo įstatymo, Sporto įstatymo nuostatos, pagal kurias atitinkamoms programoms ir fondams (kasdienėms visuomenės reikmėms) finansuoti buvo nustatytas konkretus valstybės biudžeto lėšų iš tam tikrų mokesčių (privalomų mokėjimų) dydis.

Konstitucijai prieštaraujančiomis buvo pripažintos ir tos Aplinkos apsaugos rėmimo programos įstatymo, Klimato kaitos valdymo finansinių instrumentų įstatymo, Kultūros rėmimo fondo įstatymo, Sporto įstatymo nuostatos, pagal kurias atitinkamos programos ar fondo lėšos negalėjo būti perduodamos į valstybės biudžetą, o per biudžetinius metus nepanaudotos lėšos turėjo būti naudojamos kitais biudžetiniais metais atitinkamoms programos ar fondo reikmėms (priemonėms ar projektams). Toks teisinis reguliavimas įvertintas kaip pažeidžiantis iš Konstitucijos 129 straipsnio, 131 straipsnio 2 dalies kylantį draudimą kitų metų valstybės biudžete numatyti praėjusiais biudžetiniais metais nepanaudotas valstybės biudžeto lėšas valstybės nuolatinėms funkcijoms vykdyti (visuomenės kasdienėms reikmėms).

LRT įstatymo 15 straipsnio 5 dalies atitikties Konstitucijai vertinimas

Vertindamas LRT įstatymo 15 straipsnio 5 dalies, kurioje nustatytas LRT finansavimas numatant konkretų LRT skiriamų valstybės biudžeto asignavimų dydį (1,5 procento iš gyventojų pajamų mokesčio ir 1,3 procento iš akcizo gautų pajamų), atitiktį Konstitucijai, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagal Konstitucijos 67 straipsnio 14 punktą, 94 straipsnio 4 punktą, 130 straipsnį, 131 straipsnio 1 dalį Vyriausybė, rengdama valstybės biudžeto projektą, ir Seimas, tvirtindamas valstybės biudžetą, turi atsižvelgti į nacionalinio visuomeninio transliuotojo konstitucinį statusą; rengiant, svarstant ir tvirtinant valstybės biudžeto projektą, kiek jis yra susijęs su valstybės biudžeto lėšų skyrimu nacionaliniam visuomeniniam transliuotojui, Seimas ir Vyriausybė turi paisyti ne tik iš Konstitucijos 131 straipsnio 2 dalyje nurodytų įstatymų, numatančių tam tikras išlaidas, konstitucinės sampratos kylančių reikalavimų.

Konstitucinio Teismo nutarime pabrėžta, kad įstatymų leidėjas, įgyvendindamas diskreciją pasirinkti nacionalinio visuomeninio transliuotojo finansavimo modelį, yra saistomas iš Konstitucijos, be kita ko, jos 25 straipsnio, kylančios nacionalinio visuomeninio transliuotojo misijos suponuojamo jo nepriklausomumo imperatyvo. Kad ir koks nacionalinio visuomeninio transliuotojo finansavimo modelis būtų pasirinktas, turi būti užtikrintas deramas nacionalinio visuomeninio transliuotojo finansavimas, kuris leistų veiksmingai vykdyti konstitucinę nacionalinio visuomeninio transliuotojo misiją.

Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, nustatęs tokį nacionalinio visuomeninio transliuotojo finansavimo modelį, pagal kurį pagrindinis nacionalinio visuomeninio transliuotojo finansavimo šaltinis yra valstybės biudžeto lėšos uždraudžiant nacionaliniam visuomeniniam transliuotojui gauti lėšų už transliuojamą reklamą ir nenumatant kitų reikšmingų finansavimo šaltinių (be kita ko, specialios rinkliavos), privalo užtikrinti, kad planuojant ir tvirtinant valstybės biudžeto asignavimus nacionalinio visuomeninio transliuotojo konstitucinei misijai įgyvendinti nacionalinis visuomeninis transliuotojas nepatirtų politinio spaudimo dėl savo veiklos, be kita ko, transliuojamų programų ir laidų. Priešingu atveju, jeigu vienintelis reikšmingas nacionalinio visuomeninio transliuotojo finansavimo šaltinis būtų valstybės biudžeto lėšos ir Vyriausybė rengdama valstybės biudžeto projektą bei Seimas tvirtindamas valstybės biudžetą turėtų plačią diskreciją nuspręsti dėl kiekvienais metais nacionaliniam visuomeniniam transliuotojui skiriamų valstybės biudžeto asignavimų dydžių, būtų sudarytos prielaidos pažeisti institucinį ir redakcinį nacionalinio visuomeninio transliuotojo nepriklausomumą, taigi ir Konstitucijoje įtvirtintą, jos ginamą ir saugomą visuomenės interesą būti informuotai, kitas konstitucines vertybes, kurioms įgyvendinti, puoselėti, saugoti yra skirtas nacionalinio visuomeninio transliuotojo institutas.

Konstitucinis Teismas įvertino LRT įstatymo 15 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą kaip nustatantį tokį nacionalinio visuomeninio transliuotojo finansavimo modelį, pagal kurį nustačius, kad pagrindinis nacionalinio visuomeninio transliuotojo finansavimo šaltinis yra valstybės biudžeto lėšos, kartu užtikrinama, kad planuojant ir tvirtinant valstybės biudžeto asignavimus nacionalinio visuomeninio transliuotojo konstitucinei misijai įgyvendinti nacionalinis visuomeninis transliuotojas nepatirtų politinio spaudimo dėl savo veiklos. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad tokiu teisiniu reguliavimu sudaromos prielaidos apsaugoti institucinį ir redakcinį nacionalinio visuomeninio transliuotojo nepriklausomumą, taigi ir Konstitucijoje įtvirtintą, jos ginamą ir saugomą visuomenės interesą būti informuotai, kitas konstitucines vertybes, kurioms įgyvendinti, puoselėti, saugoti yra skirtas nacionalinio visuomeninio transliuotojo institutas. Taigi, nors LRT skiriami valstybės biudžeto asignavimai įprastinėms (kasdienėms) visuomenės informavimo reikmėms finansuoti, tokiu teisiniu reguliavimu taip pat nebuvo paneigti konstituciniai Vyriausybės įgaliojimai rengti valstybės biudžeto projektą ir konstituciniai Seimo įgaliojimai tvirtinti valstybės biudžetą, kartu ir atitinkama konstitucinė Vyriausybės ir Seimo pareiga rengiant valstybės biudžeto projektą, svarstant ir tvirtinant valstybės biudžetą tinkamai atsižvelgti į Konstitucijoje įtvirtintas valstybės funkcijas, į esamą ekonominę ir socialinę padėtį, į visuomenės ir valstybės poreikius bei galimybes, į turimus ir numatomus gauti finansinius išteklius bei valstybės įsipareigojimus, kitus svarbius veiksnius.

Vadinasi, LRT įstatymo 15 straipsnio 5 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu įstatymų leidėjas įgyvendino iš Konstitucijos, be kita ko, jos 25 straipsnio, kylančios nacionalinio visuomeninio transliuotojo misijos suponuojamo jo nepriklausomumo imperatyvą, t. y. iš jo kylančius reikalavimus nacionalinio visuomeninio transliuotojo finansavimui. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo teigti, kad LRT įstatymo 15 straipsnio 5 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu nepaisoma Konstitucijos 131 straipsnio 2 dalyje nurodytų įstatymų, numatančių tam tikras išlaidas, konstitucinės sampratos, yra ribojami Konstitucijos 94 straipsnio 4 punkte, 130 straipsnyje nustatyti Vyriausybės įgaliojimai rengti valstybės biudžeto projektą ir Konstitucijos 67 straipsnio 14 punkte, 131 straipsnio 1 dalyje nustatyti Seimo įgaliojimai tvirtinti valstybės biudžetą, yra pažeidžiama Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalis, konstitucinis teisinės valstybės principas.

Nutarimo tekstą galima rasti Konstitucinio Teismo svetainėje, žr.https://www.lrkt.lt/lt/teismo-aktai/paieska/135/ta2254/content.