Titulinė skaidrė
Teismo sudėtis
Devizas
Vytis
En
En

Naujienos

Priimtas nagrinėti prašymas ištirti, ar Konstitucijai neprieštaravo kai kurios Vaikų išlaikymo fondo įstatymo nuostatos

2018-04-25

Konstituciniame Teisme priimtas nagrinėti pareiškėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) prašymas ištirti, ar Konstitucijos 38 straipsnio 2 daliai (valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę) ir 39 straipsnio 3 daliai (nepilnamečius vaikus gina įstatymas) neprieštaravo Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 2 straipsnio 3, 5 dalys tiek, kiek jose buvo nustatytas reikalavimas pareiškėjui ir vaikui nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, kad gautų Vaikų išlaikymo fondo išmoką.

Pareiškėjo LVAT teigimu, Vaikų išlaikymo fondo įstatymu Lietuvos valstybė prisiėmė pareigą teikti išlaikymą vaikams, kurie negauna teismo priteisto išlaikymo iš savo tėvų ar kitų asmenų, privalančių juos išlaikyti, su teise sumokėtas išmokas išsiieškoti iš skolininko pagal Civilinį kodeksą. Vaikų išlaikymo fondo įstatyme numatyti Vaikų išlaikymo fondo išmokų mokėjimo ir šių išmokų mokėjimo nutraukimo pagrindai nebuvo susiję su vaiko ar pareiškėjo gyvenamąja vieta (jos pasikeitimu).

Tačiau pagal ginčijamas Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 2 straipsnio 3, 5 dalis, kuriose buvo įtvirtintos įstatyme vartojamos sąvokos, ir pareiškėjas, su kuriuo gyvena vaikas ir kuris kreipiasi dėl vaiko išlaikymo lėšų mokėjimo, ir vaikas turėjo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Todėl, pareiškėjo teigimu, pagal ginčijamas šio įstatymo nuostatas Vaikų išlaikymo fondo išmokų mokėjimas galėjo būti nutraukiamas, jeigu vaikas ir (ar) pareiškėjas išvyksta nuolat gyventi į kitą valstybę.

Pareiškėjo manymu, atsižvelgiant į Konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 dalis, 39 straipsnio 3 dalį, taip pat juos atskleidžiančias oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas, darytina išvada, kad, valstybei saugant ir globojant šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę bei teikiant joms paramą, visų pirma turi būti vadovaujamasi vaiko interesais ir siekiama, kad valstybės parama pasiektų adresatą – konkretų vaiką, kuriam ši parama skiriama.

Pasak pareiškėjo, minėtos Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 2 straipsnio 3, 5 dalys, pagal kurias, pasikeitus vaiko ir (ar) pareiškėjo nuolatinei gyvenamajai vietai, iš nepilnamečio vaiko apskritai galėjo būti atimta galimybė naudotis teise į valstybės garantuojamą paramą (išlaikymą), neatitiko Lietuvos Respublikos tarptautinių įsipareigojimų užtikrinti vaiko interesų prioriteto principą ir darbuotojų bei jų šeimos narių teisę laisvai judėti, apsigyventi ir dirbti Europos Sąjungos valstybių narių teritorijoje, todėl prieštaravo Konstitucijos 38 straipsnio 2 daliai ir 39 straipsnio 3 daliai.

Pareiškėjas taip pat atkreipia dėmesį, kad nors 2018 m. sausio 1 d. įsigaliojusiame naujos redakcijos Vaikų išlaikymo išmokų įstatyme vaiko sąvoka nebėra apibrėžiama, o įtvirtintoje pareiškėjo sąvokoje nebėra gyvenamosios vietos elemento, šio įstatymo 7 straipsnio 1, 3 punktuose gyvenamoji vieta – Lietuvos Respublika – įtvirtinta kaip viena iš vaikų išlaikymo išmokų skyrimo ir mokėjimo sąlygų. Tai reiškia, kad vaikams, kuriems dėl jų ar pareiškėjų išvykimo į kitą valstybę minėtų išmokų mokėjimas buvo nutrauktas, bet tokį veiksmą teismas pripažino nepagrįstu, pagal Vaikų išlaikymo išmokų įstatymą šios išmokos vėl gali būti nemokamos.

Prašymo tekstą galima rasti Konstitucinio Teismo svetainėje, žr. http://www.lrkt.lt/~prasymai/12_2018.htm.