Titulinė skaidrė
Devizas
Vytis
En Fr

Naujienos

Nenustatanti kriterijų, pagal kuriuos sprendžiama dėl terminuotų darbo sutarčių su vyresniais kaip 65 metų amžiaus dėstytojais sudarymo, VU statuto nuostata pripažinta antikonstitucine

2021-02-12

Konstitucinis Teismas šios dienos nutarimu pripažino, kad Vilniaus universiteto statuto (toliau – Statutas) 15 straipsnio 9 dalies nuostata „Vyresni kaip 65 metų dėstytojai ir mokslo (meno) darbuotojai gali dirbti Universitete, jeigu Senatas pritaria, kad su jais būtų sudaryta terminuota darbo sutartis ne ilgesniam kaip 3 metų laikotarpiui. Tokia sutartis Senato sprendimu vieną kartą gali būti sudaroma pakartotinai“ tiek, kiek pagal ją sudarytos prielaidos Senatui savo nuožiūra, nesant iš anksto žinomų kriterijų, pritarti terminuotų darbo sutarčių su vyresniais nei 65 metų amžiaus dėstytojais ir mokslo (meno) darbuotojais sudarymui, prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, įtvirtinančiam asmenų lygiateisiškumo principą, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pareiškėjas dėl ginčyto teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai į Konstitucinį Teismą kreipėsi sustabdęs apeliacine tvarka nagrinėjamą civilinę bylą, kurioje ginčas kilo dėl ieškovo atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu. Ieškovas į teismą kreipėsi manydamas, kad iš pareigų jis atleistas diskriminuojant jį dėl amžiaus.

Šiai konstitucinės justicijos bylai aktuali Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalies nuostata „Aukštosioms mokykloms suteikiama autonomija“. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalies nuostata nedraudžiama, atsižvelgiant į įvairius svarbius kriterijus, diferencijuoti skirtingų tipų aukštųjų mokyklų teisinio statuso ir to paties tipo (pavyzdžiui, universitetų) aukštųjų mokyklų teisių bei autonomijos ribų. Pagal įvairius svarbius kriterijus diferencijuojant aukštųjų mokyklų statusą turi būti atsižvelgiama, be kita ko, į konkrečios aukštosios mokyklos istorines ir susiklosčiusias demokratiniais valdymo principais pagrįstos savivaldos tradicijas, jų tęstinumo puoselėjimą; pagal Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalį tam tikrais atvejais konkrečioms aukštosioms mokykloms gali būti nustatomos specialiosios jų teises, autonomijos ribas, organizacinę ir valdymo struktūrą apibrėžiančios normos, besiskiriančios nuo tų, kurios nustatytos taikant bendrą įstatymų nustatytą visų aukštųjų mokyklų teisinį reguliavimą.

Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas nutarime pažymėjo, kad Vilniaus universitetas (toliau – VU), įkurtas 1579 metais, yra viena seniausių ir žymiausių Vidurio ir Rytų Europos aukštųjų mokyklų, prisidėjusių ne tik prie Lietuvos, bet ir prie Europos bei pasaulio mokslo ir kultūros raidos. Todėl įstatymų leidėjas, paisydamas konstitucinės aukštųjų mokyklų autonomijos garantijos, turi nustatyti tokį specialų teisinį reguliavimą tradiciškai įstatymu tvirtinamame VU Statute, pagal kurį būtų atsižvelgiama į šios aukštosios mokyklos reikšmę Lietuvos valstybės ir visuomenės raidai Europos ir pasaulio kontekste, be kita ko, į ilgametes demokratijos principais grindžiamas šio universiteto savivaldos tradicijas.

Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalyje laiduojama aukštųjų mokyklų autonomija suponuoja, be kita ko, šių mokyklų teisę vykdyti tokią mokslininkų ir dėstytojų užimtumo politiką, pagal kurią, atsižvelgiant į susiklosčiusias aukštosios mokyklos ir akademinės bendruomenės savivaldos tradicijas, aukštojo mokslo kokybė būtų siejama su mokslinės ir pedagoginės veiklos dinamizmo, mokslininkų ir dėstytojų kartų kaitos poreikiu. Atsižvelgiant į tai, maksimalios amžiaus ribos, iki kurios mokslininkai ir dėstytojai gali dirbti aukštojoje mokykloje, nustatymas, įstatymų leidėjui reguliuojant aukštosios mokyklos veiklą, savaime nelaikytinas pagal Konstitucijos 29 straipsnį draudžiamu diskriminavimu dėl amžiaus, nes juo siekiama konstituciškai svarbaus tikslo – užtikrinti aukštojo mokslo kokybę laiduojant nuoseklią ir optimalią mokslininkų ir dėstytojų kaitą, kad dirbti aukštojoje mokykloje būtų skatinami jaunesnio amžiaus aukštos kvalifikacijos mokslininkai ir dėstytojai. Tačiau nustatant maksimalią amžiaus ribą, iki kurios mokslininkai ir dėstytojai gali dirbti aukštojoje mokykloje, turi būti paisoma iš konstitucinio proporcingumo principo, kaip vieno iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų, kylančio reikalavimo tokia priemone neriboti asmens teisių labiau, negu būtina minėtam konstituciškai pagrįstam tikslui pasiekti.

Kartu Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad, atsižvelgdamas į Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalyje garantuojamos aukštųjų mokyklų autonomijos suponuojamus mokslininkų ir dėstytojų užimtumo politikos tikslus, įstatymų leidėjas, nustatęs maksimalią amžiaus ribą, iki kurios mokslininkai ir dėstytojai gali dirbti aukštojoje mokykloje, taip pat gali nustatyti galimybę atskirais atvejais išimties tvarka aukštojoje mokykloje dirbti vyresnio nei nustatytasis maksimalus amžius mokslininkams ir dėstytojams. Tokiu teisiniu reguliavimu turi būti paisoma, be kita ko, konstitucinių asmenų lygiateisiškumo ir teisinės valstybės principų, be kita ko, teisinio tikrumo ir teisinio aiškumo imperatyvų.

Šioje byloje Konstitucinis Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pagal Europos Sąjungos teisę nedraudžiama numatyti tokių nacionalinės teisės nuostatų, kaip ginčytoji šioje konstitucinės justicijos byloje, jei, pirma, tokias nuostatas objektyviai ir tinkamai pateisina teisėtas tikslas, susijęs su užimtumo politika ir darbo rinka (tokiu teisėtu tikslu gali būti siekis sudaryti palankesnes sąlygas įdarbinti jaunimą, be kita ko, siūlant dėstytojų pareigas jaunesniems asmenims), ir, antra, šiam tikslui pasiekti naudojamos priemonės yra tinkamos ir būtinos. Pavyzdžiui, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ESTT) yra pažymėjęs, jog, kadangi paprastai universiteto dėstytojų darbo vietų skaičius yra ribotas, o jos rezervuojamos asmenims, įgijusiems aukščiausią kvalifikaciją tam tikroje srityje, ir kadangi norint įdarbinti dėstytoją reikia turėti tokią laisvą darbo vietą, darytina išvada, kad valstybė narė gali manyti esant tinkama nustatyti amžiaus ribą siekiant tokių užimtumo politikos tikslų. ESTT teigimu, jeigu nustatyta amžiaus riba viršija teisės aktuose nustatytą senatvės pensijos amžių, taip sudaromos sąlygos universiteto dėstytojams toliau tęsti darbinę veiklą gana ilgą laikotarpį. Tokia priemonė negali būti laikoma pernelyg pažeidžiančia teisėtus darbuotojų reikalavimus, nes teisės aktai grindžiami ne tam tikru amžiumi, bet aplinkybe, jog asmenys, pasibaigus jų profesinei karjerai, turi teisę į piniginę kompensaciją gaunant senatvės pensiją. Tokios amžiaus ribos nustatymas neviršija to, kas būtina siekiant užimtumo politikos tikslų, jei nacionalinės teisės aktai nuosekliai ir sistemiškai atitinka numatytus tikslus.

Vertindamas ginčytą Statuto 15 straipsnio 9 dalies nuostatą Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad tokiu teisiniu reguliavimu, pagal kurį nustatyta maksimali 65 metų amžiaus riba, kurią viršiję dėstytojai ir mokslo (meno) darbuotojai gali dirbti VU tik išimties tvarka, įgyvendinama Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalyje laiduojamos VU autonomijos suponuojama šios aukštosios mokyklos teisė vykdyti tokią mokslininkų ir dėstytojų užimtumo politiką, pagal kurią, atsižvelgiant į nuo Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimo VU susiklosčiusią tradiciją, aukštojo mokslo kokybė yra siejama su mokslinės ir pedagoginės veiklos dinamizmo, mokslininkų ir dėstytojų kartų kaitos poreikiu. Taigi 65 metų maksimalios amžiaus ribos, iki kurios paprastai mokslininkai ir dėstytojai gali dirbti VU, nustatymu siekiama konstituciškai svarbaus tikslo –  užtikrinti aukštojo mokslo kokybę laiduojant nuoseklią ir optimalią mokslininkų ir dėstytojų kaitą, kad dirbti VU būtų skatinami jaunesnio amžiaus aukštos kvalifikacijos mokslininkai ir dėstytojai.

Kartu Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad, atsižvelgiant į teisinio reguliavimo visumą, nėra pagrindo teigti, jog 65 metų maksimalios amžiaus ribos, iki kurios paprastai mokslininkai ir dėstytojai gali dirbti VU, nustatymas reiškia, kad yra nepaisoma iš konstitucinio proporcingumo principo, kaip vieno iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų, kylančio reikalavimo tokia priemone neriboti asmens teisių labiau, negu būtina minėtam konstituciškai pagrįstam tikslui pasiekti. Konstitucinis Teismas atkreipė dėmesį, kad 65 metų amžiaus riba nėra mažesnė už Socialinio draudimo pensijų įstatyme nustatytą senatvės pensijos amžių, be to, kitose Statuto nuostatose yra įtvirtintos sąlygos pensinio amžiaus ribą pasiekusiems profesoriams, kitiems ilgamečiams VU dėstytojams ir mokslo (meno) darbuotojams palaikyti su VU mokslinius, pedagoginius ir kūrybinius ryšius pasibaigus jų darbo sutartims su VU.

Taigi maksimalios 65 metų amžiaus ribos, iki kurios paprastai mokslininkai ir dėstytojai gali dirbti VU, nustatymas laikytinas būtina ir proporcinga priemone siekiant konstituciškai svarbaus tikslo – užtikrinti aukštojo mokslo kokybę laiduojant nuoseklią ir optimalią mokslininkų ir dėstytojų kaitą, kad dirbti VU būtų skatinami jaunesnio amžiaus aukštos kvalifikacijos mokslininkai ir dėstytojai. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad tokia priemonė skirta visiems tokio amžiaus sulaukusiems VU dėstytojams ir mokslo (meno) darbuotojams.

Vadinasi, ginčyta Statuto 15 straipsnio 9 dalies nuostata tuo aspektu, kad joje nustatyta maksimali 65 metų amžiaus riba, kurią viršiję dėstytojai ir mokslo (meno) darbuotojai gali dirbti VU tik išimties tvarka, negali būti vertinama kaip pažeidžianti Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą draudimą diskriminuoti dėl amžiaus.

Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad Statute, be kita ko, ginčytoje Statuto 15 straipsnio 9 dalies nuostatoje, nėra nustatyta kriterijų, pagal kuriuos Senatas pritaria tokių terminuotų darbo sutarčių su vyresniais kaip 65 metų dėstytojais ir mokslo (meno) darbuotojais sudarymui. Todėl pagal ginčytą Statuto 15 straipsnio 9 dalies nuostatą sudarytos prielaidos Senatui savo nuožiūra, t. y. nesant iš anksto žinomų kriterijų, pritarti arba nepritarti terminuotų darbo sutarčių su vyresniais kaip 65 metų amžiaus dėstytojais ir mokslo (meno) darbuotojais sudarymui.

Atsižvelgdamas į tai, šiuo aspektu Konstitucinis Teismas ginčytoje Statuto 15 straipsnio 9 dalies nuostatoje įtvirtintą teisinį reguliavimą įvertino kaip sudarantį prielaidas nevienodai traktuoti vyresnius kaip 65 metų amžiaus dėstytojus ir mokslo (meno) darbuotojus, nes tolesnę šių asmenų darbo santykių trukmę lemia vien Senato nuožiūra, o ne Statute nustatyti visiems vienodai taikomi ir iš anksto žinomi kriterijai. Taigi tokiu teisiniu reguliavimu nepaisoma iš, be kita ko, Konstitucijos 29 straipsnio, 48 straipsnio 1 dalies nuostatos „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“ kylančio reikalavimo  asmenims, įgyvendinantiems konstitucinę teisę  laisvai pasirinkti darbą bei verslą, nustatyti vienodas profesinės veiklos sąlygas, taip pat iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių teisinio tikrumo ir teisinio aiškumo imperatyvų.

Šiame kontekste Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno žmogaus laisvė pasirinkti darbą bei verslą apima ir žmogaus teisę laisvai apsispręsti, ar užsiimti mokslu ir tyrimais, kad ši teisė gali būti ribojama tik įstatymu. Todėl įstatymu patvirtintame Statute turėtų būti nustatyti bendro pobūdžio kriterijai, pagal kuriuos Senatas spręstų, ar pritarti vyresnių kaip 65 metų dėstytojų ir mokslo (meno) darbuotojų terminuotų sutarčių sudarymui. Šie bendro pobūdžio kriterijai (kaip antai poreikis užtikrinti tam tikrų studijų programų vykdymą, mokslinių tyrimų tęstinumą) gali būti sukonkretinami VU akademinei bendruomenei atstovaujančio ir jos savivaldą įgyvendinančio kolegialaus VU valdymo organo – Senato priimamuose teisės aktuose.

Nutarimo tekstą galima rasti Konstitucinio Teismo svetainėje, žr.https://www.lrkt.lt/lt/teismo-aktai/paieska/135/ta2369/content.