Titulinė skaidrė
Teismo sudėtis
Devizas
Vytis
En
En

Naujienos

Naujos redakcijos Referendumo įstatymas prieštarauja Konstitucijai, nes turėjo būti priimtas kaip konstitucinis įstatymas

2020-07-30

Konstitucinis Teismas šios dienos nutarimu pripažino, kad Referendumo įstatymas (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija) pagal priėmimo tvarką prieštarauja Konstitucijos 69 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, o pagal formą – Konstitucinių įstatymų sąrašo konstitucinio įstatymo 2 straipsnio 1 dalies (2014 m. spalio 9 d. redakcija) 5 punktui.

Šis Konstitucinio Teismo nutarimas Teisės aktų registre bus oficialiai paskelbtas 2021 m. liepos 1 d., todėl iki šios datos galios dabartinės redakcijos Referendumo įstatymas, o Seimas turės priimti Referendumo konstitucinį įstatymą.

Iš dešimties konstitucinių įstatymų, įrašytų į konstitucinių įstatymų sąrašą, Seimo kol kas yra priimtas vienas – 2014 m. lapkričio 6 d. Fiskalinės sutarties įgyvendinimo konstitucinis įstatymas.

Pareiškėja Seimo narių grupė į Konstitucinį Teismą kreipėsi manydama, kad, Seimui 2012 m. kovo 15 d. priėmus Konstitucinių įstatymų sąrašo konstitucinį įstatymą ir į konstitucinių įstatymų sąrašą įrašius Referendumo konstitucinį įstatymą, Referendumo įstatymas negalėjo būti išdėstytas nauja redakcija, jį priėmus Konstitucijos 69 straipsnio 2 dalyje nustatyta paprastųjų įstatymų keitimo tvarka, o turėjo būti priimtas Konstitucijos 69 straipsnio 3 dalyje nustatyta konstitucinių įstatymų priėmimui taikoma tvarka, t. y. turėjo būti priimtas kaip konstitucinis įstatymas.

Konstitucinių įstatymų institutas yra įtvirtintas Konstitucijos 69 straipsnio 3 dalyje, kurioje nustatyta: „Lietuvos Respublikos konstituciniai įstatymai priimami, jeigu už juos balsuoja daugiau kaip pusė visų Seimo narių, o keičiami ne mažesne kaip 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma. Konstitucinių įstatymų sąrašą 3/5 Seimo narių balsų dauguma nustato Seimas.“ Konstituciniai įstatymai taip pat minimi Konstitucijos 47, 72 straipsniuose.

Konstitucinis Teismas pirmiausia išaiškino konstitucinių įstatymų konstitucinio instituto turinį, konstitucinių įstatymų sampratą ir jų santykį su konstituciškai reikšmingais aktais, be kita ko, atskleisdamas konstitucinių įstatymų specifiką jų teisinės galios, priėmimo ir keitimo tvarkos aspektais.

Lietuvos valstybės pamatiniai konstituciniai aktai

Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad Lietuvos valstybės pamatiniai konstituciniai aktai – Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16 d. nutarimas (Nepriklausomybės Aktas), 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Aktas „Dėl Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymo“, taip pat Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracija – nėra konstituciniai įstatymai ir negali būti jiems prilyginti. Konstitucinis Teismas apžvelgė šiuos Lietuvos valstybės pamatinius konstitucinius aktus.

Pagrindinis iš Lietuvos valstybės pamatinių konstitucinių aktų yra steigiamojo pobūdžio Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16 d. nutarimas (Nepriklausomybės Aktas). 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės Aktu buvo įkurta šiuolaikinė Lietuvos valstybė kaip tarptautinės teisės subjektas; jame taip pat įtvirtinti nepakeičiami pamatiniai Lietuvos valstybės konstitucinės santvarkos principai – nepriklausomybė ir demokratija, nuo kurios neatsiejamas prigimtinis žmogaus teisių ir laisvių pobūdis. Taigi Lietuvos valstybės konstitucijos, be kita ko, 1992 m. spalio 25 d. referendumu Lietuvos piliečių priimta Konstitucija, kyla iš 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės Akto, kurio nepakeičiami pamatiniai konstituciniai principai – nepriklausomybė, demokratija ir nuo jos neatsiejamas prigimtinis žmogaus teisių ir laisvių pobūdis – yra įtvirtinti Konstitucijos 1 straipsnyje.

Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad, be 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės Akto, Lietuvos valstybės konstitucinį pamatą sudaro ir 1920 m. gegužės 15 d. Steigiamojo Seimo rezoliucija dėl atstatytos Lietuvos demokratinės valstybės, kuria Lietuvos valstybė paskelbta demokratine respublika.

Kitas Lietuvos valstybės pamatinis konstitucinis aktas yra atkuriamojo pobūdžio 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Aktas „Dėl Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymo“, kuriuo buvo atkurta Lietuvos Respublikos Nepriklausomybė. Šis Aktas kyla iš 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės Akto, įgyvendindamas jame įtvirtintus minėtus nepakeičiamus pamatinius konstitucinius principus, taip pat iš 1920 m. gegužės 15 d. Steigiamojo Seimo rezoliucijos dėl atstatytos Lietuvos demokratinės valstybės, įgyvendindamas minėtą šios rezoliucijos pamatinę nuostatą, kad Lietuvos valstybė yra demokratinė respublika.

Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad 1992 m. spalio 25 d. referendumu Lietuvos piliečių priimta Konstitucija kyla ne tik iš 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės Akto (kartu su 1920 m. gegužės 15 d. Steigiamojo Seimo rezoliucija dėl atstatytos Lietuvos demokratinės valstybės), bet ir iš 1990 m. kovo 11 d. Akto „Dėl Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymo“. Todėl Konstitucijos 1 straipsnis turi būti aiškinamas atsižvelgiant, be kita ko, į 1990 m. kovo 11 d. Aktu „Dėl Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymo“ konstatuotą valstybės tęstinumą ir jos konstitucinį tapatumą 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės Aktu įkurtai šiuolaikinei Lietuvos valstybei.

Lietuvos valstybės pamatinis konstitucinis aktas taip pat yra Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracija (toliau – LLKS Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracija), kurią reikšdama Tautos valią priėmė LLKS Taryba, kaip tuometė aukščiausioji su okupacija kovojusios Lietuvos Respublikos institucija. LLKS Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijoje įtvirtinti Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimo principai, grindžiami Lietuvos valstybės tęstinumu ir jos konstituciniu tapatumu 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės Aktu įsteigtai šiuolaikinei Lietuvos valstybei. LLKS Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijoje įtvirtinti nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos valstybės būsimos konstitucinės santvarkos pagrindai ir principai, išreiškiantys Lietuvos valstybės konstitucines tradicijas.

Taigi 1992 m. spalio 25 d. referendumu priimta Konstitucija kyla ir iš Tautos valios turėti nepriklausomą demokratinę Lietuvos valstybę, be kita ko, išreikštos LLKS Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijoje, kildinamoje iš 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės Akto (kartu su 1920 m. gegužės 15 d. Steigiamojo Seimo rezoliucija dėl atstatytos Lietuvos demokratinės valstybės).

Vadinasi, Lietuvos valstybės pamatiniai konstituciniai aktai – Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16 d. nutarimas – Nepriklausomybės Aktas (kartu su 1920 m. gegužės 15 d. Steigiamojo Seimo rezoliucija dėl atstatytos Lietuvos demokratinės valstybės), 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Aktas „Dėl Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymo“, Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracija – 1992 m. spalio 25 d. Konstitucijos požiūriu yra ikikonstituciniai steigiamojo (atkuriamojo) pobūdžio aktai, priimti Tautai atstovavusių ir jos valią įkurti (atkurti) nepriklausomą demokratinę Lietuvos valstybę išreiškusių aukščiausiųjų institucijų. Todėl šie Lietuvos valstybės pamatiniai konstituciniai aktai, kaip pirminiai Lietuvos konstitucinės teisės šaltiniai, niekada negali būti pakeisti ar panaikinti.

Apibendrindamas Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad Lietuvos valstybės pamatinių konstitucinių aktų nuostatos, įtvirtinusios ir įgyvendinusios nepakeičiamus pamatinius konstitucinius principus – nepriklausomybę, demokratiją, prigimtinį žmogaus teisių ir laisvių pobūdį, turi virškonstitucinę galią, jų negali paneigti jokia Lietuvos valstybės konstitucija. Atvirkščiai, Konstitucija, kaip aukščiausioji teisė, įtvirtina ir besąlygiškai saugo šias konstitucines vertybes. Kitaip aiškinant Konstituciją būtų sudarytos prielaidos panaikinti 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės Aktu paskelbtą atkurtą „nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę“.

Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad kitos pamatinės nuostatos, įtvirtintos Lietuvos valstybės pamatiniuose konstituciniuose aktuose ir išreiškiančios Lietuvos valstybės konstitucines tradicijas, yra įgyvendinamos 1992 m. spalio 25 d. referendumu priimtoje Konstitucijoje, Tautai pasirinkus šios Konstitucijos nuostatų konkretų turinį ir konkrečią žodinę formą. Konstitucijoje atspindėtos Lietuvos valstybės konstitucinės tradicijos gali būti plėtojamos ir keičiamos Konstitucijoje nustatyta jos nuostatų keitimo tvarka. Aiškinant Konstitucijos nuostatas atsižvelgtina, be kita ko, į jų prigimtį – Tautos valią ir siekius, išreikštus jų šaltiniu esančiuose Lietuvos valstybės pamatiniuose konstituciniuose aktuose.

Konstitucijoje nurodyti konstituciniai aktai

Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad ir Konstitucijos 150 straipsnyje nurodyti konstituciniai aktai nėra konstituciniai įstatymai ir negali būti jiems prilyginti.

Pagal Konstitucijos 150 straipsnį jame nurodyti konstituciniai aktai – 1991 m. vasario 11 d. Konstitucinis įstatymas „Dėl Lietuvos valstybės“, 1992 m. birželio 8 d. Konstitucinis aktas „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“, 1992 m. spalio 25 d. Įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos“ ir 2004 m. liepos 13 d. Konstitucinis aktas „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ – yra Konstitucijos sudedamoji dalis. Todėl šių konstitucinių aktų nuostatos turi Konstitucijos galią ir jų keitimui taikoma pačioje Konstitucijoje ekspliticiškai ir implicitiškai nustatyta šių konstitucinių aktų nuostatų keitimo tvarka.

Pagal Konstituciją jos sudedamoji dalis nėra konstituciniai įstatymai. Vadinasi, Konstitucijos 69 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka priimti konstituciniai įstatymai turi neprieštarauti, be kita ko, Konstitucijos sudedamąja dalimi pagal jos 150 straipsnį esantiems konstituciniams aktams. Be to, Konstitucijoje eksplicitiškai ir implicitiškai nustatyta jos sudedamąja dalimi esančių 150 straipsnyje nurodytų konstitucinių aktų keitimo tvarka yra kitokia, nei 69 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta konstitucinių įstatymų keitimo tvarka.

Konstitucinis Teismas taip pat išsamiai išaiškino Konstitucijoje nustatytą 1991 m. vasario 11 d. Konstitucinio įstatymo „Dėl Lietuvos valstybės“, 1992 m. birželio 8 d. Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“, 1992 m. spalio 25 d. Įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos“ ir 2004 m. liepos 13 d. Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ nuostatų keitimo tvarką.

Konstitucijos pataisos

Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad pagal Konstituciją Konstitucijos keitimo įstatymai (Konstitucijos pataisos) taip pat nėra konstituciniai įstatymai ir negali būti jiems prilyginti.

Konstitucijos keitimo įstatymai, kuriais daromos Konstitucijos pataisos – keičiamos Konstitucijos nuostatos ir kartu paprastai koreguojamas visuminis konstitucinis reguliavimas, turi Konstitucijos galią. Tačiau Konstitucijos keitimo įstatymai (Konstitucijos pataisos) nėra steigiamojo pobūdžio aktai, nes jie priimami tik pagal pačioje Konstitucijoje nustatytas taisykles, kurios saisto ir pačią pilietinę Tautą, ir pagal Konstituciją įsteigtą Tautos atstovybę (Seimą). Kaip Tautos tiesiogiai ar per jos atstovybę Seimą priimami aktai, Konstitucijos keitimo įstatymai (Konstitucijos pataisos) turi atitikti iš Konstitucijos kylančius materialiuosius ir procesinius Konstitucijos keitimo apribojimus. Todėl Konstitucijos keitimo įstatymai (Konstitucijos pataisos), nors ir turi Konstitucijos galią, yra konstitucinės kontrolės objektas.

Taigi pagal Konstituciją Konstitucinis Teismas turi išimtinę kompetenciją spręsti, ar Konstitucijos keitimo įstatymai (Konstitucijos pataisos) atitinka iš Konstitucijos kylančius materialiuosius ir procesinius Konstitucijos keitimo apribojimus. Kitaip aiškinant Konstituciją, iš Konstitucijos kylantys materialieji ir procesiniai Konstitucijos keitimo apribojimai būtų beprasmiai, taigi nebūtų sudaryta prielaidų ginti universalias vertybes, kuriomis grindžiama Konstitucija, kaip aukščiausioji teisė ir visuomenės sutartis, ir valstybė, kaip bendras visos visuomenės gėris, apsaugoti šias vertybes, Konstitucijos nuostatų darną, kartu ir užtikrinti Konstitucijos viršenybę.

Materialieji Konstitucijos keitimo apribojimai yra Konstitucijoje įtvirtinti apribojimai priimti tam tikro turinio Konstitucijos pataisas. Konstitucinis Teismas išsamiai atskleidė iš Konstitucijos kylančius materialiuosius Konstitucijos keitimo apribojimus, apibendrindamas ankstesnę oficialiąją konstitucinę doktriną šiuo klausimu.

Procesiniai Konstitucijos keitimo apribojimai yra Konstitucijoje įtvirtinta ypatinga Konstitucijos keitimo tvarka. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad pagal Konstituciją yra nustatyta skirtinga konstitucinės ir ordinarinės teisės keitimo tvarka, Konstitucijoje nustatyta ypatinga Konstitucijos keitimo tvarka negali būti tapatinama su įstatymų, be kita ko, konstitucinių įstatymų, leidyba. Konstitucinis Teismas taip pat išsamiai atskleidė Konstitucijoje nustatytus procesinius Konstitucijos keitimo apribojimus, apibendrindamas ankstesnę oficialiąją konstitucinę doktriną šiuo klausimu ir išryškindamas Konstitucijos keitimo skirtumus, palyginti su Konstitucijos 69 straipsnio 3 dalyje nustatyta konstitucinių įstatymų priėmimo ir keitimo tvarka.

Konstituciniai įstatymai

Aiškindamas konstitucinių įstatymų sampratą, Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad pagal Konstituciją konstituciniai įstatymai yra: 1) konstituciniai įstatymai, tiesiogiai nurodyti Konstitucijoje ir priimti Konstitucijos 69 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka; 2) konstituciniai įstatymai, įrašyti į konstitucinių įstatymų sąrašą ir priimti Konstitucijos 69 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka. Konstitucinis Teismas atkreipė dėmesį, kad konstitucinis įstatymas yra tiesiogiai nurodytas Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalyje, kurioje nustatyta, jog žemės, vidaus vandenų ir miškų nuosavybės santykius, kai šiuos nuosavybės objektus Lietuvos Respublikoje įsigyja užsienio subjektai, turi reguliuoti konstitucinis įstatymas.

Konstitucinis Teismas pabrėžė, jog Konstitucijos 69 straipsnio 3 dalies nuostata „Konstitucinių įstatymų sąrašą 3/5 Seimo narių balsų dauguma nustato Seimas“ suponuoja tai, kad konstitucinių įstatymų sąrašas turi būti nustatytas konstituciniu įstatymu. Tokia didesnė nei kitiems konstituciniams įstatymams Seimo narių balsų dauguma konstitucinių įstatymų sąrašą nustatančiam konstituciniam įstatymui priimti Konstitucijos 69 straipsnio 3 dalyje nustatyta atsižvelgiant į ypatingą šio konstitucinio įstatymo reikšmę. Konstitucinių įstatymų sąrašą nustatantis konstitucinis įstatymas nėra savitikslis: juo nustatomas sąrašas įstatymų, kuriais reguliuotiniems visuomeniniams santykiams turėtų būti užtikrinamas didesnis stabilumas nei visuomeniniams santykiams, reguliuotiniems paprastaisiais įstatymais. Iš Konstitucijos, be kita ko, jos 69 straipsnio 3 dalies, 72 straipsnio 2 dalies nuostatų, kuriomis įtvirtinta sudėtingesnė nei paprastųjų įstatymų, konstitucinių įstatymų priėmimo ir keitimo tvarka, matyti, kad konstituciniais įstatymais turėtų būti reguliuojamos konstituciškai svarbios visuomeninių santykių sritys, ypač reikšmingi valstybės ir visuomenės gyvenimo klausimai.

Konstitucinis Teismas pabrėžė ir tai, kad pagal Konstitucijos 69 straipsnio 3 dalį konstitucinių įstatymų sąrašas negali būti beprasmis. Kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, pagal Konstituciją leisdamas įstatymus Seimas yra saistomas ne tik Konstitucijos, bet ir savo paties priimtų įstatymų. Tai – esminis konstitucinio teisinės valstybės principo elementas. Taigi pagal Konstitucijos 69 straipsnio 3 dalį, aiškinamą konstitucinio teisinės valstybės principo kontekste, Seimo priimtas konstitucinių įstatymų sąrašą nustatantis konstitucinis įstatymas suponuoja Seimo įsipareigojimą priimti šiame konstituciniame įstatyme nurodytus konstitucinius įstatymus, t. y. atitinkamus visuomeninius santykius reguliuoti konstituciniais įstatymais. Kitaip tariant, Seimui pagal Konstitucijos 69 straipsnio 3 dalį priėmus konstitucinių įstatymų sąrašo konstitucinį įstatymą, tie visuomeniniai santykiai negali būti reguliuojami žemesnės galios teisės aktais – įstatymais ir poįstatyminiais teisės aktais. Tačiau tai nereiškia, kad pagal Konstituciją Seimas negali priimti įstatymų, skirtų konstituciniams įstatymams įgyvendinti, ar kad poįstatyminiuose aktuose negali būti detalizuojamos konstituciniuose įstatymuose įtvirtintos bendro pobūdžio taisyklės.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Konstitucijos 69 straipsnio 3 dalyje nėra nustatyta, kada Seimas turi priimti į konstitucinių įstatymų sąrašą įrašytus konstitucinius įstatymus. Pagal Konstituciją vien tai, kad į konstitucinių įstatymų sąrašą įrašomas konstitucinis įstatymas, kuriuo turi būti reguliuojami tam tikri visuomeniniai santykiai, iki tol reguliuoti paprastuoju įstatymu, nereiškia, kad tuos visuomeninius santykius reguliuojantis paprastasis įstatymas dėl tuos santykius reguliuosiančio konstitucinio įstatymo įrašymo į konstitucinių įstatymų sąrašą savaime tampa konstituciniu įstatymu. Tol, kol į konstitucinių įstatymų sąrašą įrašytas konstitucinis įstatymas nėra priimtas Konstitucijos 69 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka, galioja tuos visuomeninius santykius reguliuojantis paprastasis įstatymas. Seimas tokį paprastąjį įstatymą gali keisti Konstitucijos 69 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka. Tačiau tokią Seimo diskreciją saisto minėtas iš Konstitucijos 69 straipsnio 3 dalies, aiškinamos konstitucinio teisinės valstybės principo kontekste, kylantis Seimo įsipareigojimas, priėmus konstitucinių įstatymų sąrašą nustatantį konstitucinį įstatymą, taip pat priimti jame nurodytus konstitucinius įstatymus.

Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagal Konstituciją tais atvejais, kai Seimas nusprendžia nustatyti naują visuminį atitinkamų paprastuoju įstatymu sureguliuotų santykių, kurie pagal konstitucinių įstatymų sąrašą nustatantį konstitucinį įstatymą turi būti reguliuojami konstituciniu įstatymu, teisinį reguliavimą, pagal Konstitucijos 69 straipsnio 3 dalį toks naujas visuminis teisinis reguliavimas turi būti nustatytas konstituciniu įstatymu. Kitaip aiškinant Konstitucijos 69 straipsnio 3 dalį, esą Seimas turi neribotą diskreciją bet kada priimti į konstitucinių įstatymų sąrašą įrašytus konstitucinius įstatymus, konstitucinių įstatymų sąrašas, kaip ir minėtas Seimo įsipareigojimas priimti šiame konstituciniame įstatyme nurodytus konstitucinius įstatymus, būtų beprasmis.

Toliau nutarime Konstitucinis Teismas atskleidė konstitucinių įstatymų teisinę galią: pagal Konstituciją konstituciniai įstatymai turi žemesnę galią nei Konstitucija, tačiau aukštesnę galią nei įstatymai; visi Konstitucijos 69 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka priimti konstituciniai įstatymai, nepaisant to, ar jie yra konstituciniai įstatymai, tiesiogiai nurodyti Konstitucijoje, ar į konstitucinių įstatymų sąrašą įrašyti konstituciniai įstatymai, turi vienodą teisinę galią; tokią pačią teisinę galią turi ir konstitucinių įstatymų sąrašą nustatantis konstitucinis įstatymas.

Konstitucinis Teismas taip pat atskleidė konstitucinių įstatymų priėmimo ir keitimo tvarkos specifiką, palyginti su paprastaisiais įstatymais. Pirma, konstituciniams įstatymams priimti ir keisti Konstitucijos 69 straipsnio 3 dalyje nustatyta didesnė Seimo narių balsų dauguma nei paprastiesiems įstatymams priimti ir keisti pagal Konstitucijos 69 straipsnio 2 dalį (Seimo posėdyje dalyvaujančių Seimo narių balsų dauguma): konstituciniai įstatymai, išskyrus konstitucinių įstatymų sąrašą nustatantį konstitucinį įstatymą (jis priimamas 3/5 Seimo narių balsų dauguma), priimami, jeigu už juos balsuoja daugiau kaip pusė visų Seimo narių, o konstituciniams įstatymams keisti nustatyta ne mažesnė kaip 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma. Antra, Konstitucijos 72 straipsnio 2 dalyje nustatyta didesnė Seimo narių balsų dauguma (ne mažiau kaip 3/5 visų Seimo narių), reikalinga Respublikos Prezidento veto dėl konstitucinių įstatymų įveikti, negu balsų dauguma Respublikos Prezidento veto dėl paprastųjų įstatymų įveikti (daugiau kaip 1/2 visų Seimo narių).

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją konstitucinių įstatymų sąrašą nustato tik Seimas, šis sąrašas negali būti priimamas referendumu. Tačiau tai nereiškia, kad pagal Konstituciją į konstitucinių įstatymų sąrašą įrašyti konstituciniai įstatymai, taip pat Konstitucijoje tiesiogiai nurodyti konstituciniai įstatymai negali būti priimami ar keičiami referendumu. Kitaip tariant, reikalavimas, kad konstituciniai įstatymai, išskyrus konstitucinių įstatymų sąrašą nustatantį konstitucinį įstatymą, turi būti priimami ir keičiami Konstitucijos 69 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka, negali būti suabsoliutintas.

Pagal Konstitucijos 69 straipsnio 4 dalį Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatos gali būti priimamos ir referendumu. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagal Konstitucijos 69 straipsnio 4 dalį referendumu gali būti priimami ne tik paprastieji įstatymai, bet ir į konstitucinių įstatymų sąrašą įrašyti ar Konstitucijoje tiesiogiai nurodyti konstituciniai įstatymai, taip pat keičiamos jų nuostatos. Kitoks Konstitucijos aiškinimas, esą visų konstitucinių įstatymų priėmimas ir keitimas yra išimtinė Seimo kompetencija, būtų nesuderinamas, be kita ko, su Konstitucijos 9 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu, Konstitucijos 4 straipsniu, pagal kurį aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo, be kita ko, tiesiogiai, Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią piliečiai turi teisę dalyvauti valdant savo šalį, be kita ko, tiesiogiai, taigi ir su tokiomis universaliomis, nekvestionuojamomis vertybėmis, kuriomis grindžiama Konstitucija, kaip suvereniteto priklausymas Tautai, demokratija, žmogaus teisių ir laisvių pripažinimas bei jų gerbimas.

Pažymėtina, kad referendumu priimti konstituciniai įstatymai turi tokią pačią teisinę galią, kaip ir Konstitucijos 69 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka Seimo priimti konstituciniai įstatymai, o Seimas turi įgaliojimus Konstitucijos 69 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka (ne mažesne kaip 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma) keisti referendumu priimtus konstitucinius įstatymus. Pagal Konstituciją negali būti ir nėra priešpriešos tarp aukščiausios suverenios galios, kurią Tauta vykdo tiesiogiai, ir aukščiausios suverenios galios, kurią Tauta vykdo per savo demokratiškai išrinktus atstovus – Seimo narius.

Konstitucinių įstatymų sąrašo konstitucinis įstatymas

2012 m. kovo 15 d. priimdamas Konstitucinių įstatymų sąrašo konstitucinį įstatymą, Seimas įgyvendino Konstitucijos 69 straipsnio 3 dalies nuostatą „Konstitucinių įstatymų sąrašą 3/5 Seimo narių balsų dauguma nustato Seimas“.

Konstitucinis Teismas atkreipė dėmesį, kad pagal Konstitucinių įstatymų sąrašo konstitucinio įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punktą referendumo santykiai, kaip ypač reikšmingi visuomeniniai santykiai, turi būti reguliuojami Referendumo konstituciniu įstatymu. Taigi referendumo santykiams reguliuoti turi būti priimtas įstatymas, kuris pagal formą turi būti konstitucinis įstatymas – Referendumo konstitucinis įstatymas. Vadinasi, iš Konstitucinių įstatymų sąrašo konstitucinio įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punkto įstatymų leidėjui kyla pareiga referendumo santykius reguliuoti konstituciniu įstatymu ir tokį įstatymą priimti Konstitucijos 69 straipsnio 3 dalyje nurodyta tvarka (daugiau kaip pusės visų Seimo narių balsų dauguma).

Referendumo įstatymo atitikties Konstitucijai ir Konstitucinių įstatymų sąrašo konstituciniam įstatymui vertinimas

Seimo 2018 m. gruodžio 20 d. priimto Referendumo įstatymo Nr. IX-929 pakeitimo įstatymo, įsigaliojusio 2019 m. sausio 1 d., 1 straipsniu Referendumo įstatymas išdėstytas nauja redakcija, be kita ko, pakeista šio įstatymo straipsnių numeracija.

Iš Referendumo įstatymo pakeitimo įstatymo aiškinamojo rašto matyti, kad, „atsižvelgiant į siūlomų pakeitimų gausą, įstatymą siūloma dėstyti nauja redakcija“. Šiame aiškinamajame rašte nurodytas įstatymo projekto tikslas – patikslinti įstatyme vartojamas sąvokas, nuostatas dėl referendumo organizavimo procedūrų, agitacijos, išplėsti balsavimo vietų užsienyje skaičių, nustatyti darbo užmokesčio mokėjimą balsavimo komisijų nariams, pailginti balsavimui skirtą laiką, patikslinti nuostatas dėl balsų skaičiavimo.

Palyginus Referendumo įstatymo pakeitimo įstatymu nauja 2018 m. gruodžio 20 d. redakcija išdėstytame Referendumo įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą su anksčiau nustatytuoju matyti, kad Referendumo įstatyme daugiau kaip pusėje jo straipsnių nustatytas kitoks referendumo santykių teisinis reguliavimas, kaip antai: naujai reglamentuoti kai kurie rinkėjų papirkimo tyrimo aspektai, nustatyti papildomi reikalavimai, taikomi referendumui teikiamiems sprendimų projektams, nustatyta, kad piliečių iniciatyvinės grupės atstovų prašymu referendumui siūlomo klausimo tekstui parengti paramą užtikrina Vyriausybės, o ne Seimo kanceliarija, įtvirtintas reikalavimas atskirai rinkti parašus dėl tarpusavyje pagal turinį ir pobūdį nesusijusių referendumui teikiamų spręsti klausimų, nustatyta Vyriausiosios rinkimų komisijos pareiga užtikrinti referendumui siūlomo sprendimo atitiktį Konstitucijai ir kitiems reikalavimams bei spręsti dėl piliečių referendumo iniciatyvinės grupės registravimo ir piliečių parašų lapų išdavimo, patikslintos ir papildytos nuostatos dėl asmens duomenų tvarkymo ir asmens duomenų apsaugos, aiškiai įtvirtinti atvejai, kai Seimas neskelbia referendumo, įtvirtintas kitoks terminas trūkumams dėl parašų rinkimo ištaisyti, detaliau reglamentuotas elektroninio ryšio priemonių naudojimas organizuojant ir vykdant referendumą, patikslinta išorinės politinės reklamos sąvoka ir nustatytos su tokios reklamos tvarkymu susijusios asmenų pareigos, įtvirtintas draudimas naudotis tarnybine padėtimi vykdant referendumo agitaciją, patikslinta debatų visuomeniniame (nacionaliniame) radijuje ir televizijoje rengimo tvarka, įtvirtinti anksčiau nebuvę nustatyti nepriekaištingos reputacijos ir kiti reikalavimai, kuriuos turi atitikti asmenys, siūlomi referendumo komisijų nariais, numatyta galimybė referendumo komisijų nariams ir pirmininkams Vyriausiosios rinkimų komisijos nustatyta tvarka organizuoti mokymus, naujai įtvirtinta, kad skelbiant ar paskelbus referendumą visuomenę dėl priimamo klausimo svarbos valstybės gyvenimui Seimo pavedimu informuoja Vyriausybė ar jos įgaliota institucija, naujai reglamentuotas referendumo komisijų darbo organizavimas, pakeista savivaldybių referendumo komisijų sudarymo tvarka, naujai sureguliuotas referendumo komisijų narių darbo apmokėjimas, vietoj balsavimo paštu įtvirtintas balsavimas specialiuose balsavimo punktuose, pakeisti referendumo biuletenių pristatymo referendumo apylinkėms terminai, iš esmės naujai reglamentuotas referendumo stebėtojų institutas, įtvirtintas naujas balsų skaičiavimo teisinis reguliavimas ir kt. Be to, Referendumo įstatymo pakeitimo įstatymo projektas registruotas, pateiktas Seimo posėdyje, svarstytas ir priimtas ne kaip konstitucinio įstatymo projektas.

Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Referendumo įstatymu (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija) iš esmės peržiūrėta ir naujai sureguliuota referendumo skelbimo, organizavimo ir vykdymo tvarka, t. y. nustatytas naujas visuminis referendumo santykių teisinis reguliavimas, Referendumo įstatymo pakeitimo įstatymą priėmus kaip paprastąjį įstatymą Konstitucijos 69 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka. Kaip minėta, iš Konstitucijos 69 straipsnio 3 dalies, aiškinamos konstitucinio teisinės valstybės principo kontekste, kyla Seimo įsipareigojimas Konstitucijos 69 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka priimti konstitucinių įstatymų sąraše nurodytus konstitucinius įstatymus tuo atveju, kai nustatomas kitoks nei iki tol buvęs nustatytas tų visuomeninių santykių visuminis teisinis reguliavimas, o iš Konstitucinių įstatymų sąrašo konstitucinio įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punkto kyla pareiga referendumo santykius reguliuoti konstitucinio įstatymo formos teisės aktu. Todėl Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad Seimas, priimdamas Referendumo įstatymą (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija), nepaisė Konstitucijos 69 straipsnio 3 dalyje nustatytos tokiam įstatymui priimti tvarkos ir konstitucinio teisinės valstybės principo, taip pat Konstitucinių įstatymų sąrašo konstitucinio įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytos tokio įstatymo formos.

Dėl Konstitucinio Teismo nutarimo oficialaus paskelbimo

Konstitucinis Teismas priminė, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį teisės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad tas teisės aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies nuostatos reiškia ir tai, kad įstatymas negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad jis prieštarauja konstituciniam įstatymui.

Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra konstatuota, kad pagal Konstituciją Konstitucinis Teismas, įvertinęs, be kita ko, tai, kokia teisinė situacija gali susidaryti įsigaliojus Konstitucinio Teismo nutarimui, gali nustatyti, kada tas Konstitucinio Teismo nutarimas turi būti oficialiai paskelbtas; Konstitucinis Teismas gali atidėti savo nutarimo oficialų paskelbimą, jeigu tai būtina, kad įstatymų leidėjas turėtų laiko pašalinti tas teisinio reguliavimo spragas, kurios atsirastų, jeigu atitinkamas Konstitucinio Teismo nutarimas būtų oficialiai paskelbtas tuoj pat po jo viešo paskelbimo Konstitucinio Teismo posėdyje ir jeigu jos sudarytų prielaidas iš esmės paneigti tam tikras Konstitucijos ginamas, saugomas vertybes. Tokio Konstitucinio Teismo nutarimo oficialaus paskelbimo atidėjimas – iš Konstitucijos kylanti prielaida išvengti tam tikrų visuomenei ir valstybei, žmonių teisėms ir laisvėms nepalankių padarinių.

Pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą, oficialiai paskelbus šį Konstitucinio Teismo nutarimą, nuo jo oficialaus paskelbimo dienos Referendumo įstatymas, kuris šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai ir Konstitucinių įstatymų sąrašo konstituciniam įstatymui, negalės būti taikomas.

Todėl, jeigu Konstitucinio Teismo nutarimas šioje byloje būtų oficialiai paskelbtas iškart po jo viešo paskelbimo Konstitucinio Teismo posėdyje, atsirastų referendumo paskelbimo, organizavimo ir vykdymo teisinio reguliavimo spraga ir neapibrėžtumas, dėl to negalėtų būti skelbiamas, organizuojamas ir vykdomas joks referendumas.

Atsižvelgiant į tai, kad referendumo santykių teisinio reguliavimo spragai ir neapibrėžtumui pašalinti reikalingas tam tikras laikas, šis Konstitucinio Teismo nutarimas Teisės aktų registre oficialiai skelbtinas 2021 m. liepos 1 d.

Nutarimo tekstą galima rasti Konstitucinio Teismo svetainėje, žr.https://www.lrkt.lt/lt/teismo-aktai/paieska/135/ta2195/content.