Titulinė skaidrė
Teismo sudėtis
Devizas
Vytis
En
En

Naujienos

Konstitucinis Teismas priėmė nutarimą dėl Švietimo įstatymo nuostatų, susijusių su švietimo įstaigų vadovų kvalifikaciniais reikalavimais ir tarnybinių patikrinimų inicijavimu, atitikties Konstitucijai

2019-09-19

Konstitucinis Teismas šiandien priimtu nutarimu pripažino, kad Švietimo įstatymo 59 straipsnio 6, 7 dalys tiek, kiek jose nenustatyta, kad nevalstybinių švietimo įstaigų vadovai turi atitikti tokius pačius kvalifikacinius reikalavimus kaip valstybinių ir savivaldybių švietimo įstaigų vadovai, neprieštarauja Konstitucijai. Tačiau prieštaraujančiu Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui pripažintas Švietimo įstatymo 59 straipsnio 16 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas tiek, kiek pagal jį, gavus bet kokią informaciją apie tai, kad švietimo įstaigos vadovas galimai padarė šiurkštų darbo pareigų pažeidimą arba nėra nepriekaištingos reputacijos, ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo tokios informacijos gavimo dienos privalo būti pradėtas tarnybinis patikrinimas, o tokio patikrinimo laikotarpiu švietimo įstaigos vadovas privalo būti visais atvejais nušalintas nuo pareigų.

Spręsdamas dėl Švietimo įstatymo 59 straipsnio 6, 7 dalių atitikties Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas suponuoja pareigą įstatymų leidėjui nustatyti vienodą (nediferencijuotą) teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų kategorijų, esančių vienodoje padėtyje, atžvilgiu, kai tarp tų asmenų kategorijų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas jų traktavimas būtų objektyviai pateisinamas.

Konstitucinis Teismas priminė, kad Konstitucijos 40 straipsnio 4 dalyje yra įtvirtinta valstybės pareiga prižiūrėti mokymo ir auklėjimo įstaigų veiklą, kuri apima ir valstybės pareigą tiek valstybinėse ir savivaldybių, tiek nevalstybinėse mokymo bei auklėjimo įstaigose užtikrinti vienodų švietimo ir išsilavinimo standartų laikymąsi ir garantuoti mokymo ir dėstymo turinio bei lygio atitiktį valstybės pripažįstamai kvalifikacijai. Įgyvendindamas šią valstybės pareigą, įstatymų leidėjas pagal Konstituciją, be kita ko, jos 40 straipsnio 4 dalį, turi diskreciją nustatyti, kokiomis įstatyme ar kituose teisės aktuose nustatytomis priemonėmis tinkamos kokybės švietimas ir valstybės nustatytų vienodų švietimo ir išsilavinimo standartų laikymasis bus užtikrinamas tiek valstybinėse ir savivaldybių, tiek nevalstybinėse mokymo ir auklėjimo įstaigose.

Konstitucinis Teismas nutarime pažymėjo, kad pagal Konstitucijos 40 straipsnio 2 dalį įstatymų leidėjas, reguliuodamas nevalstybinių mokymo ir auklėjimo įstaigų steigimą bei veiklą, turi derinti Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą valstybės pareigą reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, su Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva. Atsižvelgiant į tai, pagal Konstituciją tam tikru mastu galimas diferencijuotas nevalstybinių bei valstybinių ir savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigų veiklos teisinis reguliavimas. Nustatant tokį teisinį reguliavimą kartu būtina paisyti konstitucinio teisinės valstybės principo reikalavimų, be kita ko, proporcingumo principo, reiškiančio, kad valstybė, pagal Konstitucijos 40 straipsnio 4 dalį, prižiūrėdama, be kita ko, nevalstybinių mokymo ir auklėjimo įstaigų veiklą, neturi varžyti šių įstaigų savininkų teisių savarankiškai priimti jų veiklai reikalingus sprendimus labiau negu reikia tinkamos kokybės švietimui ir valstybės nustatytų vienodų švietimo ir išsilavinimo standartų laikymuisi užtikrinti.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Švietimo įstatymo 59 straipsnio 6, 7 dalyse nėra nustatyta, jog nevalstybinių švietimo įstaigų vadovams taikomi tokie patys kvalifikaciniai reikalavimai, kaip ir valstybinių ir savivaldybių švietimo įstaigų vadovams. Pagal Švietimo įstatymo 59 straipsnio 6 dalį kvalifikacinius reikalavimus valstybinių ir savivaldybių švietimo įstaigų vadovams nustato švietimo ir mokslo ministras. O pagal Švietimo įstatymo 43 straipsnio 1, 3 dalyse įtvirtintą teisinį reguliavimą  įgaliojimus nustatyti nevalstybinės švietimo įstaigos vadovui keliamus kvalifikacinius reikalavimus, kad būtų užtikrintas tinkamas nustatytų švietimo įstaigos vadovo funkcijų vykdymas ir atsakomybė už veiksmingą vadovavimą šiai įstaigai bei jos teikiamo švietimo kokybę, turi atitinkamos nevalstybinės švietimo įstaigos savininkas (dalyvių susirinkimas).

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Švietimo įstatyme įtvirtintas nevienodas  valstybinių ir savivaldybių bei nevalstybinių mokyklų statusas: valstybinė ir savivaldybės  mokykla yra viešasis juridinis asmuo, veikiantis kaip biudžetinė arba viešoji įstaiga, kurios savininkė arba viena iš dalininkų yra atitinkamai valstybė arba savivaldybė, nevalstybinė mokykla yra juridinis asmuo, kurio teisinę formą turi teisę pasirinkti (nustatyti) jos savininkas (dalyvių susirinkimas), o jo savininkė ar viena iš dalininkų nėra valstybė ar savivaldybė. Vadinasi, nepaisant to, kad tiek nevalstybinių, tiek valstybinių ir savivaldybių švietimo įstaigų vadovai jų darbo funkcijų požiūriu gali būti laikomi esančiais panašioje (vienodoje) padėtyje, vis dėlto, atsižvelgiant į tai, kad jų vadovaujamų įstaigų teisinis statusas skirtingas, Švietimo įstatymo 59 straipsnio 6, 7 dalyse nustatytas teisinis reguliavimas yra objektyviai pagrįstas ir diferencijuotas.

Vertindamas tokio teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijai, Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad valstybės pareiga pagal Konstitucijos 40 straipsnio 4 dalį prižiūrėti, be kita ko, nevalstybinių mokymo ir auklėjimo įstaigų veiklą užtikrinama kitomis Švietimo įstatyme numatytomis priemonėmis, be kita ko, švietimo stebėsena, nuolat atliekamu mokyklų išoriniu vertinimu (37 straipsnio 4 dalis), reikalavimais mokytojų kvalifikacijai, kurie taip pat nustatyti Švietimo įstatyme (48 straipsnis), mokymosi pasiekimų vertinimo vykdymu (38 straipsnis), reikalavimais formaliojo švietimo programoms (43 straipsnio 7 dalis) bei mokyklų veiklai ir aplinkai (40 straipsnis). Šios priemonės, be kita ko, taikomos ir nevalstybinėms švietimo įstaigoms. Atsižvelgiant į tai, tokia priemonė, kaip reikalavimas nevalstybinių švietimo įstaigų vadovams nustatyti tokius pačius (vienodus) kvalifikacinius reikalavimus kaip valstybinių ir savivaldybių švietimo įstaigų vadovams, pagal Konstituciją yra nebūtina. Todėl Konstitucinis Teismas konstatavo, kad ginčytu Švietimo įstatymo 59 straipsnio 6, 7 dalyse įtvirtintu teisiniu reguliavimu įstatymų leidėjas nepažeidė konstitucinio teisinės valstybės principo reikalavimų, be kita ko, proporcingumo principo. Be kita ko,  nebuvo neproporcingai suvaržyti iš Švietimo įstatymo 43 straipsnio 1 ir 3 dalyse įtvirtinto teisinio reguliavimo kylantys nevalstybinės švietimo įstaigos savininko (dalyvių susirinkimo) įgaliojimai nustatyti švietimo įstaigos vadovui keliamus kvalifikacinius reikalavimus.

Konstitucinis Teismas šioje byloje taip pat tyrė, ar konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja Švietimo įstatymo 59 straipsnio 16 dalis tiek, kiek pagal ją, gavus bet kokią informaciją apie tai, kad švietimo įstaigos vadovas galimai padarė šiurkštų darbo pareigų pažeidimą arba nėra nepriekaištingos reputacijos, ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo tokios informacijos gavimo dienos privalo būti pradėtas tarnybinis patikrinimas, o tarnybinio patikrinimo laikotarpiu švietimo įstaigos vadovas privalo būti nušalintas nuo pareigų.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad ginčytoje Švietimo įstatymo 59 straipsnio 16 dalyje įtvirtinta švietimo įstaigos savininko teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos (dalyvių susirinkimo) ar jos (jo) įgalioto asmens arba savivaldybės mero pareiga pradėti tarnybinį patikrinimą ir nušalinti nuo pareigų visais atvejais, be kita ko, remiantis ne tik oficialia valstybės institucijų pateikta informacija, bet ir anonimine ar visiškai neargumentuota, subjektyvia asmens nuomone pagrįsta ar kitokia bet kokio patikimumo informacija. Nei ginčytoje, nei kitose Švietimo įstatymo nuostatose nėra įtvirtinta jokių reikalavimų informacijai (kaip antai tokios informacijos ar skundo patikimumas, pagrįstumas, pareiga patikrinti tokią gautą informaciją), kurią gavus privalo būti pradėtas tarnybinis patikrinimas ir asmuo nušalinamas nuo pareigų. Taigi subjektai, priimantys sprendimą dėl švietimo įstaigos vadovo, kuriam pradėtas tarnybinis patikrinimas, nušalinimo nuo pareigų, neturi galimybių įvertinti šios priemonės būtinumo ir jos proporcingumo, jiems nenustatyta pareiga panaikinti švietimo įstaigos vadovo nušalinimą nuo pareigų, kai ši priemonė tampa nebereikalinga, nenustatyti reikalavimai šios priemonės taikymo trukmei.

Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad ginčytas teisinis reguliavimas nėra proporcingas valstybės siekiamam teisėtam tikslui didinti švietimo įstaigų vadovų atsakomybę ir nesudaro prielaidų, atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes, įvertinti individualią kiekvieno švietimo įstaigos vadovo, kuriam pradėtas tarnybinis patikrinimas, situaciją ir jam konkrečiu atveju taikytinas (būtinas) jo teises ribojančias priemones. Toks teisinis reguliavimas taip pat neatitinka iš konstitucinio teisingumo principo kylančio reikalavimo įstatymų leidėjui, reguliuojant nušalinimo teisinius santykius, užtikrinti tam tikrą interesų, t. y. nušalinamo nuo pareigų švietimo įstaigos vadovo teisių ir laisvių apsaugos ir viešojo intereso tinkamai atlikti tarnybinį patikrinimą, pusiausvyrą siekiant išvengti galimos savivalės tokio nušalinimo procese. Todėl ginčytas teisinis reguliavimas neatitinka konstitucinių teisingumo, proporcingumo principų reikalavimų, taigi ir iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių imperatyvų.

Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, kad ginčytu teisiniu reguliavimu neproporcingai apribota žmogaus teisė laisvai pasirinkti darbą, įtvirtinta Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje.

Konstitucinis Teismas atkreipė dėmesį, kad ginčytoje Švietimo įstatymo 59 straipsnio 16 dalyje įtvirtintas privalomo nušalinimo nuo pareigų teisinis reguliavimas yra itin griežtas, palyginti su nustatytuoju kituose teisės aktuose, kuriuose įtvirtintas nušalinimas nuo pareigų. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad ir Baudžiamojo proceso kodekso nuostatose, ir Darbo kodekse, ir Valstybės tarnybos įstatyme yra nustatyti atvejai, kai nušalinimas nuo pareigų yra būtinas, bet yra nustatyti ir atvejai, kai asmuo, atsižvelgiant į aplinkybes, gali, bet neprivalo būti nušalintas nuo pareigų.

Visą nutarimo tekstą galima rasti Konstitucinio Teismo svetainėje, žr.https://www.lrkt.lt/lt/teismo-aktai/paieska/135/ta1967/content.