Titulinė skaidrė
Teismo sudėtis
Devizas
Vytis
En
En

Naujienos

Konstitucinis Teismas priėmė nagrinėti dar vieną prašymą ištirti Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo nuostatos, susijusios su teisės vairuoti atėmimu neblaiviam pažeidimą padariusiam asmeniui, atitiktį Konstitucijai

2019-08-28

Konstituciniame Teisme priimtas nagrinėti pareiškėjo Vilniaus miesto apylinkės teismo prašymas ištirti, ar Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 5 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo principams neprieštarauja Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – Įstatymas) 24 straipsnio 7 dalis (2013 m. birželio 13 d. redakcija), pagal kurią asmeniui, iš kurio pagal įstatymus teisė vairuoti transporto priemones buvo atimta du kartus už tai, kad jis padarė teisės pažeidimą būdamas neblaivus arba apsvaigęs nuo narkotikų, vaistų ar kitų svaigiųjų medžiagų, teisė vairuoti transporto priemones grąžinama ne anksčiau kaip po 10 metų.

Pareiškėjas Vilniaus miesto apylinkės teismas į Konstitucinį Teismą kreipėsi atidėjęs  administracinio nusižengimo bylos nagrinėjimą. Šioje byloje nagrinėjamas asmens skunde išdėstytas prašymas panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos priimtą sprendimą ir įpareigoti grąžinti jam teisę vairuoti transporto priemones. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdyba minėtu sprendimu atsisakė grąžinti asmeniui teisę vairuoti, kadangi nuo paskutinio nutarimo atimti teisę vairuoti įsiteisėjimo dienos nebuvo praėję 10 (dešimt) metų.

Pareiškėjo vertinimu, ginčijamoje Įstatymo 24 straipsnio 7 dalyje, nors ir netiesiogiai, yra įtvirtinta vadinamoji prevencinio poveikio priemonė, kuri nėra visiškai prilyginama bausmei ar administracinei nuobaudai ir kurios esmė yra tam tikrų apribojimų taikymas asmeniui, kad šis asmuo nedarytų priešingų teisei veikų. Vis dėlto, nepaisant prevencinio poveikio priemonių specifikos, nėra pagrindo Įstatyme nustatyto teisės vairuoti transporto priemones grąžinimo tik praėjus apibrėžtam terminui apskritai nelaikyti sankcija, nes ji daro neigiamą poveikį atitinkamų asmens teisių įgyvendinimui, jos, kaip ir teisės vairuoti atėmimo, esmė vienoda – neturėjimas teisės vairuoti transporto priemones.

Taigi pareiškėjas mano, kad Įstatymo 24 straipsnio 7 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas, nustatantis sankciją – teisės vairuoti transporto priemones grąžinimą ne anksčiau kaip po 10 metų – už kitų dviejų teisės pažeidimų (kuriuos asmuo padarė būdamas neblaivus ar apsvaigęs nuo tam tikrų medžiagų) padarymą, už kuriuos asmuo jau buvo nubaustas Administracinių teisės pažeidimų kodekso nustatyta tvarka, prieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje įtvirtintam principui, kad niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą.

Pareiškėjo teigimu, pasibaigus asmeniui taikytos specialiosios teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminui ir jam įvykdžius nustatytus reikalavimus, Vilniaus miesto apylinkės teismo nagrinėjamoje administracinio nusižengimo byloje vadovaujantis teisiniu reguliavimu, nustatytu Įstatymo 24 straipsnio 7 dalyje, asmeniui negalima grąžinti teisės vairuoti transporto priemones, todėl pareiškėjui Vilniaus miesto apylinkės teismui kyla abejonė, ar ginčijamu teisiniu reguliavimu nėra neproporcingai ir nepagrįstai apribojamos asmens teisės ir taip pažeidžiami konstituciniai teisinės valstybės, teisingumo principai.

Pasak pareiškėjo, pagal ginčijamą teisinį reguliavimą nėra numatyta išimčių, kada teismas, nagrinėdamas skundą dėl sprendimo negrąžinti teisės vairuoti transporto priemones pagal Administracinių nusižengimų kodekso normas, galėtų nuspręsti minėtos poveikio priemonės – teisės vairuoti transporto priemonės negrąžinimo ne mažiau kaip 10 metų – netaikyti net ir tais atvejais, kai dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ši priemonė yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga. Tokios bylos nagrinėjimas teisme, pasak pareiškėjo, būtų tik formalus, vadinasi, pareiškėjo manymu, būtų formali ir atitinkamo asmens teisė kreiptis į teismą ginčijant sprendimą negrąžinti teisės vairuoti transporto priemones.

Todėl, pareiškėjo vertinimu, tai, kad Įstatyme nėra nustatyti teismo įgaliojimai nuspręsti, jog ši sankcija (teisės vairuoti transporto priemones negrąžinimas ne mažiau kaip 10 metų) neturi būti taikoma net tais atvejais, kai dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga, nesiderina su Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies (asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą), 109 straipsnio 1 dalies (teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai) nuostatomis, konstituciniais teisingumo, teisinės valstybės imperatyvais.

Prašymo tekstą galima rasti Konstitucinio Teismo svetainėje, žr. https://www.lrkt.lt/~prasymai/16_2019.htm.