Titulinė skaidrė
Devizas
Vytis
En Fr

Naujienos

Konstitucinis Teismas pagal individualų skundą vertins Valstybės tarnybos įstatymo nuostatų, susijusių su valstybės tarnautojo nušalinimu nuo pareigų, konstitucingumą

2021-05-27

Konstitucinis Teismas šios dienos sprendimu priėmė nagrinėti dalį pareiškėjo fizinio asmens individualaus konstitucinio skundo, kurioje prašoma ištirti, ar:

– Valstybės tarnybos įstatymo (2018 m. birželio 29 d. redakcija) 40 straipsnio 1 dalies 3 punktas neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– Valstybės tarnybos įstatymo (2018 m. birželio 29 d. redakcija) 41 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad už nušalinimo laikotarpį valstybės tarnautojui darbo užmokestis nemokamas, neprieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Tuo pačiu sprendimu Konstitucinis Teismas pareiškėjui grąžino prašymo dalį, kurioje prašyta ištirti Valstybės tarnybos įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto atitiktį Konstitucijos 21 straipsnio 3 daliai, 31 straipsnio 1 daliai, taip pat Valstybės tarnybos įstatymo 41 straipsnio 2 dalies tiek, kiek nurodyta, atitiktį Konstitucijos 21 straipsnio 3 daliai, 29 straipsnio 1 daliai.

Pareiškėjas fizinis asmuo kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su prašymu panaikinti įstaigos vadovo įsakymą, kuriuo pagal Valstybės tarnybos įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktą, 3 dalį, 41 straipsnio 2, 3 dalis pareiškėjas nušalintas nuo pareigų iki baudžiamojo proceso pabaigos, nušalinimo laikotarpiu nemokant darbo užmokesčio. Šis teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pareiškėjo skundą ir apeliacinį skundą atmetė.

Ginčydamas Valstybės tarnybos įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto atitiktį Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, pareiškėjas pažymėjo, kad valstybės tarnautojai, nušalinami nuo pareigų pagal ginčijamą teisinį reguliavimą, atsiduria blogesnėje padėtyje dėl šios priemonės taikymo pagrindo, trukmės, panaikinimo galimybių, palyginti su valstybės tarnautojais, kurie dėl įtarimo padarius tą pačią nusikalstamą veiką, kaip ir nurodyta ginčijamame Valstybės tarnybos įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte, yra nušalinami nuo pareigų vadovaujantis Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 157 straipsniu ,,Laikinas nušalinimas nuo pareigų ar laikinas teisės užsiimti tam tikra veikla sustabdymas“. Pareiškėjo teigimu, BPK 157 straipsnį taikant kartu su kitomis BPK nuostatomis, priešingai nei taikant ginčijamą Valstybės tarnybos įstatyme įtvirtintą teisinį reguliavimą, vertinama individuali kiekvieno asmens situacija (be kita ko, sprendžiant dėl nušalinimo nuo pareigų skyrimo, jo taikymo pratęsimo ar panaikinimo, kiekvienu konkrečiu atveju vertinamas šios priemonės reikalingumas ir tikslingumas).

Ginčydamas Valstybės tarnybos įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto atitiktį Konstitucijos 33 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo, proporcingumo principams, pareiškėjas pažymėjo, kad pagal ginčijamą teisinį reguliavimą valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo ar jo įgaliotas asmuo įpareigotas nušalinti valstybės tarnautoją nuo pareigų visais atvejais, kai gaunama informacijos, kad valstybės tarnautojas įtariamas ar kaltinamas padaręs tyčinį sunkų arba labai sunkų nusikaltimą arba įtariamas ar kaltinamas padaręs nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą valstybės tarnybai ar viešiesiems interesams, šią priemonę taikant iki baudžiamojo proceso pabaigos ir jos taikymo laikotarpiu nemokant valstybės tarnautojui darbo užmokesčio. Pareiškėjo nuomone, toks teisinis reguliavimas, pagal kurį nenustatyta galimybė valstybės tarnautoją į pareigas priimančiam asmeniui ar jo įgaliotam asmeniui, atsižvelgiant į individualią kiekvieno valstybės tarnautojo situaciją, vertinti, ar su valstybės tarnautojo traukimu baudžiamojon atsakomybėn, ikiteisminiu tyrimu susijusios aplinkybės kelia tokių abejonių dėl asmens patikimumo ir lojalumo Lietuvos valstybei, kad tolesnis jo darbas valstybės tarnyboje galėtų kelti grėsmę konstituciškai svarbiems tikslams, neatitinka iš konstitucinio proporcingumo principo kylančio reikalavimo pakankamai individualizuoti asmens teisių ir laisvių ribojimus, be kita ko, nušalinimo nuo pareigų taikymo trukmę, ir yra neproporcingas konstitucinės piliečio teisės lygiomis sąlygomis stoti į valstybės tarnybą, kiekvieno asmens teisės laisvai pasirinkti darbą varžymas.

Ginčydamas Valstybės tarnybos įstatymo 41 straipsnio 2 dalies tiek, kiek nurodyta, atitiktį Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo, proporcingumo principams, pareiškėjas nurodė, kad nušalintas nuo pareigų valstybės tarnautojas neapibrėžtą laiką negauna jokių pajamų, jam netaikomos jokios socialinės garantijos, be kita ko, jis nedraudžiamas socialiniu draudimu, neturi teisės gauti ligos išmokos, darbo paieškos išmokos. Taip, pasak pareiškėjo, valstybės tarnautojo atžvilgiu sukuriamas konstituciškai nepagrįstas, neproporcingas teisinis bei socialinis netikrumas ir nesaugumas, kartu pažeidžiama konstitucinė asmens teisė gauti socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų nustatytais atvejais.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad pareiškėjas pateikė teisinius argumentus, pagrindžiančius jo abejones dėl šioje prašymo dalyje ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai, ir priėmė ją nagrinėti. 

Tačiau pareiškėjas nepagrindė savo abejonių dėl Valstybės tarnybos įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto atitikties Konstitucijos 21 straipsnio 3 daliai, 31 straipsnio 1 daliai, taip pat Valstybės tarnybos įstatymo 41 straipsnio 2 dalies tiek, kiek nurodyta, atitikties Konstitucijos 21 straipsnio 3 daliai, 29 straipsnio 1 daliai.

Ginčydamas Valstybės tarnybos įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 41 straipsnio 2 dalies tiek, kiek nurodyta, atitiktį Konstitucijos 21 straipsnio 3 daliai, pareiškėjas apsiribojo vien bendro pobūdžio teiginiu, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu nušalinimo laikotarpiu yra žeminamas valstybės tarnautojo orumas, tačiau toks teiginys savaime teisiškai nepagrindžia pareiškėjo abejonių dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties nurodytai Konstitucijos nuostatai.

Pareiškėjas nepaaiškino, kodėl, jo manymu, laikinas nušalinimas nuo pareigų, esant ginčijamame Valstybės tarnybos įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytam pagrindui, savaime laikytinas pažeidžiančiu asmens konstitucinę teisę į nekaltumo prezumpciją.

Pareiškėjas, ginčydamas Valstybės tarnybos įstatymo 41 straipsnio 2 dalies tiek, kiek nurodyta, atitiktį Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, taip pat nepateikė jokių konstitucinių argumentų, kuriais būtų paaiškinta, kodėl, jo nuomone, nušalinami nuo pareigų valstybės tarnautojai, kuriems pareikšti įtarimai ar kaltinimai padarius Valstybės tarnybos įstatyme nurodytas nusikalstamas veikas, turėtų būti prilyginami nušalinamiems nuo pareigų darbuotojams, dėl kurių darbdavys tiria galimą padarytą darbo pareigų pažeidimą pagal Darbo kodekso 49 straipsnio 3 dalį, t. y. esant skirtingo pobūdžio nušalinimo pagrindams.

Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad pareiškėjas šioje prašymo dalyje nepagrindė savo pozicijos dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties nurodytoms  Konstitucijos nuostatoms, todėl ši prašymo dalis grąžinta pareiškėjui.  

Sprendimo tekstą galima rasti Konstitucinio Teismo svetainėje, žr. https://www.lrkt.lt/lt/teismo-aktai/paieska/135/ta2440/content.