Titulinė skaidrė
Teismo sudėtis
Devizas
Vytis
En

Naujienos

Konstitucinis Teismas nagrinės, ar JT Žmogaus teisių komiteto konstatuotas asmens teisių pažeidimas turėtų būti pagrindas atnaujinti teismo procesą

2020-01-15

Konstituciniame Teisme priimtas nagrinėti pareiškėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) prašymas ištirti, ar Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai („Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs“), 138 straipsnio 3 daliai („Tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis“) ir konstituciniam principui pacta sunt servanda (sutarčių reikia laikytis) neprieštarauja Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 156 straipsnio 2 dalis (2019 m. liepos 16 d. redakcija) tiek, kiek joje nenumatyta galimybė inicijuoti proceso atnaujinimą, kai Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetas (toliau – Komitetas) pripažįsta, kad valstybė, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto (toliau – Paktas) dalyvė, padarė Pakto pažeidimą.

Asmuo, ginčydamas, be kita ko, vidaus reikalų ministro įsakymą, kuriuo jam buvo panaikintas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija ir dėl to jis negalėjo eiti užimtų pareigų, kreipėsi į Lietuvos administracinius teismus, o paskui – ir į Komitetą. Šis 2019 m. liepos 24 d. išvadoje konstatavo, kad Lietuvos Respublika pažeidė savo įsipareigojimus pagal Pakto 25 straipsnio c punktą, t. y. pareiškėjo teisę bendromis lygybės sąlygomis stoti į valstybės tarnybą. Asmuo kreipėsi į LVAT ir tvirtino, jog procesą byloje būtina atnaujinti, kad Lietuvos Respublika galėtų įgyvendinti savo pareigą suteikti pareiškėjui, kaip nukentėjusiam dėl Pakto pažeidimo asmeniui, visišką reparaciją ir taip įgyvendinti išvadą.

Pareiškėjas prašyme nurodo, kad administracinių bylų dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, nagrinėjimo tvarką nustato ABTĮ, kurio nuostatomis ir vadovaujasi administraciniai teismai. ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje įtvirtintame baigtiniame pagrindų, kurių bent vienam esant galima atnaujinti procesą, sąraše nėra numatyta pagrindo, leidžiančio atnaujinti administracinį procesą, kai Komitetas priima išvadą, kurioje konstatuoja, kad valstybė padarė Pakte įtvirtintų žmogaus teisių pažeidimą. Pasak pareiškėjo, tai, kad minėtas teisinis reguliavimas nenustatytas, vertintina kaip legislatyvinė omisija (teisės spraga, kurią draudžia Konstitucija).

Pareiškėjas, grįsdamas abejones dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai, gretina Lietuvos Respublikos pagal minėtą Paktą prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų pobūdį su Lietuvos Respublikos tarptautiniais įsipareigojimais pagal 1950 m. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – EŽTK). Pareiškėjas mano, kad šie įsipareigojimai atskleistini Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalies, 135 straipsnio 1 dalies, joje įtvirtinto konstitucinio principo pacta sunt servanda ir juos aiškinančios oficialiosios konstitucinės doktrinos kontekste.

Pareiškėjo manymu, įvertinus Lietuvos Respublikos pagal minėtą Paktą prisiimtus įsipareigojimus ir aktualią Konstitucinio Teismo doktriną, taip pat atsižvelgus į tai, kad minėtos Komiteto 2019 m. liepos 24 d. išvados 10 punkte nurodytas valstybei įpareigojimas visiškai atitaisyti padėtį nesusiaurintas iki kompensacijos išmokėjimo, matyti, jog Lietuva pagal minėtas tarptautines sutartis yra įsipareigojusi, nors ir netiesiogiai,  suteikti galimybę atnaujinti administracinį procesą, taip suteikdama asmenims veiksmingą teisinės gynybos priemonę. Todėl tokio administracinio proceso atnaujinimo pagrindo nenustatymas gali būti nesuderinamas su konstituciniu principu pacta sunt servanda, Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalimi.

Pareiškėjo teigimu, Europos Žmogaus Teisių Teismui (toliau – EŽTT) priėmus sprendimą, kuriame pripažįstama, kad Lietuvos Respublikos teismo sprendimas tam tikroje byloje prieštarauja EŽTK ar jos papildomiems protokolams, galimybė atnaujinti procesą pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 1 punktą yra numatyta, nors valstybės pagal Paktą prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų pobūdis neleidžia matyti akivaizdaus Komiteto išvados ir EŽTT sprendimo galių skirtumo. Pareiškėjo nuomone, šiuo atveju nėra pakankamai aplinkybių, kurios pateisintų skirtingą teisinį administracinio proceso atnaujinimo reguliavimą, kai žmogaus teisių pažeidimas fiksuotas skirtingose tarptautinėse institucijose, kurių kompetenciją Lietuva yra pripažinusi ir tarptautinėmis sutartimis yra įsipareigojusi įgyvendinti tokių institucijų priimtus sprendimus. Todėl pagrindo, leidžiančio atnaujinti administracinį procesą, kai Komitetas priima išvadą, kurioje konstatuoja, kad valstybė padarė Pakte įtvirtintų žmogaus teisių pažeidimą, nenustatymas gali būti nesuderinamas ir su Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalimi.

Prašymo tekstą galima rasti Konstitucinio Teismo svetainėje, žr. https://www.lrkt.lt/~prasymai/24_2019.htm.