Titulinė skaidrė
Teismo sudėtis
Devizas
Vytis
En
En

Naujienos

Konstitucinis Teismas grąžino pareiškėjai prašymą ištirti Sveikatos draudimo įstatymo nuostatos konstitucingumą

2020-07-14

Konstitucinis Teismas šios dienos sprendimu grąžino pareiškėjai Seimo narių grupei prašymą ištirti, ar Sveikatos draudimo įstatymo 23 straipsnio 3 dalies 3 punktas tiek, kiek jame nustatyta galimybė sveikatos apsaugos ministro sprendimu naudoti Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto (toliau – PSDFB) rezervo rizikos valdymo dalies lėšas šio įstatymo II skyriuje nustatytoms privalomojo sveikatos draudimo paslaugų išlaidoms kompensuoti, nesant objektyvių aplinkybių, kurių nebuvo įmanoma numatyti atitinkamų metų PSDFB rodiklių patvirtinimo įstatymo tvirtinimo metu, neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintam valdžių padalijimo principui.

Pareiškėja Seimo narių grupė į Konstitucinį Teismą šiuo prašymu kreipėsi po to, kai Konstitucinis Teismas 2020 m. birželio 26 d. priėmė sprendimą, kuriuo pareiškėjos Seimo narių grupės prašymas buvo grąžintas dėl to, kad jį pasirašiusių Seimo narių parašų patvirtinimo data buvo ankstesnė už šio prašymo surašymo datą, taip pat dėl to, kad jame nebuvo suformuluota aiški pareiškėjos teisinė pozicija, t. y. prašymas neatitiko Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 8 punkte, 2 dalyje nustatytų reikalavimų.

Konstitucinis Teismas sprendime pažymėjo, kad, šalinant Konstitucinio Teismo 2020 m. birželio 26 d. sprendime nurodytus trūkumus, prašyme patikslinta, kokios teisinės pozicijos laikomasi dėl Sveikatos draudimo įstatymo 23 straipsnio 3 dalies 3 punkto atitikties Konstitucijai. Pareiškėjos nuomone, Konstitucijai prieštarauja tai, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu sveikatos apsaugos ministrui suteikti įgaliojimai priimti sprendimą naudoti PSDFB rezervo rizikos valdymo dalies lėšas šio įstatymo II skyriuje nustatytoms privalomojo sveikatos draudimo paslaugų išlaidoms kompensuoti, nenustačius objektyvių aplinkybių, kurių nebuvo įmanoma numatyti atitinkamų metų PSDFB rodiklių patvirtinimo įstatymo priėmimo metu. Išskyrus šį patikslinimą, pakartotinai pateiktas prašymas pagal turinį yra tapatus prašymui, dėl kurio priimtas Konstitucinio Teismo 2020 m. birželio 26 d. sprendimas.

Kaip matyti iš prašymo, pareiškėja kvestionuoja ne tai, kad sveikatos apsaugos ministras pagal Konstituciją apskritai neturi įgaliojimų priimti sprendimą naudoti PSDFB rezervo rizikos valdymo dalies lėšas, o tai, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu nėra nustatytos objektyvios aplinkybės, kaip antai gaivalinė nelaimė, epidemijos, ekonomikos krizė, kurioms esant sveikatos apsaugos ministrui galėtų būti suteikti tokie įgaliojimai. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja apskritai nekvestionuoja sveikatos apsaugos ministro įgaliojimų priimti sprendimą naudoti PSDFB rezervo rizikos valdymo dalies lėšas, iš pareiškėjos prašymo neaišku, kodėl vien dėl to, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu nenustatytos minėtos objektyvios aplinkybės, yra pažeidžiamas būtent konstitucinis valdžių padalijimo principas. Taigi pareiškėjai darant prielaidą, kad tokie sveikatos apsaugos ministro įgaliojimai yra apskritai galimi, nelogiška kartu teigti, jog jais peržengiamos vykdomosios valdžios kompetencijos ribos.   

Tačiau pareiškėja nurodo, kad Sveikatos draudimo įstatymo II skyriuje nustatytos privalomojo sveikatos draudimo paslaugų išlaidos savo esme yra einamosios PSDFB išlaidos, kurių sumas kiekvienais kalendoriniais metais patvirtinti, priimant PSDFB rodiklių patvirtinimo įstatymą ir detalizuojant jas pagal PSDFB išlaidų straipsnius (esant poreikiui, PSDFB koreguojant), yra tik Seimo kompetencija, kuri negali būti paneigta ir perduota vykdomajai valdžiai, nes būtų paneigtas konstitucinis valdžių padalijimo principas. Šie teiginiai būtų tinkami argumentuoti teisinei pozicijai, kad Sveikatos draudimo įstatymo 23 straipsnio 3 dalies 3 punktas prieštarauja Konstitucijai tuo aspektu, kad sveikatos apsaugos ministrui apskritai suteikiami įgaliojimai priimti sprendimą naudoti PSDFB rezervo rizikos valdymo dalies lėšas. Kitaip tariant, prašyme pateikti argumentai yra skirti priešingai nei pareiškėjos pasirinktoji pozicijai pagrįsti.

Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjos Seimo narių grupės pateiktas prašymas neatitinka Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyto reikalavimo išdėstyti teisinius argumentus, pagrindžiančius pareiškėjo abejonę dėl teisės akto (jo dalies) atitikties Konstitucijai, ir grąžino jį pareiškėjai. Prašymo grąžinimas neatima teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą bendra tvarka, kai bus pašalinti trūkumai.

Sprendimo tekstą galima rasti Konstitucinio Teismo svetainėje, žr. https://www.lrkt.lt/lt/teismo-aktai/paieska/135/ta2177/content