Titulinė skaidrė
Teismo sudėtis
Devizas
Vytis
En
En

Naujienos

Konstitucinis Teismas atsisakė nagrinėti prašymą ištirti teisinio reguliavimo, pagal kurį vaiko priežiūros išmokos mažinamos arba nemokamos darbinės veiklos pajamų gaunantiems asmenims, atitiktį Konstitucijai

2019-07-02

Konstitucinis Teismas šiandien priimtu sprendimu atsisakė nagrinėti pareiškėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 dalims, 39 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai neprieštarauja Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 24 straipsnio 4 dalis (2017 m. gruodžio 5 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatyta, kad jeigu apdraustasis asmuo, kuriam yra paskirta vaiko priežiūros išmoka, pirmaisiais vaiko auginimo metais (iki vaikui sueis vieni metai) turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos motinystės socialinio draudimo įmokos, ar iš pirmaisiais vaiko auginimo metais (iki vaikui sueis vieni metai) vykdytos darbinės veiklos gautų pajamų, kurios pagal šį įstatymą nėra draudžiamosios pajamos, ir jų dydis mažesnis už vaiko priežiūros išmoką (bendrą šių išmokų sumą), jam mokamas vaiko priežiūros išmokos (bendros šių išmokų sumos) ir jo atitinkamą mėnesį turėtų pajamų ir (ar) išmokų skirtumas, o jeigu šių pajamų ir (ar) išmokų dydis yra didesnis už vaiko priežiūros išmoką arba jai lygus, vaiko priežiūros išmoka nemokama.

Pareiškėjas į Konstitucinį Teismą kreipėsi sustabdęs administracinės bylos nagrinėjimą. Joje sprendžiamas ginčas kilo dėl 2018–2020 m. tėvui paskirtos vaiko priežiūros išmokos permokos grąžinimo, kai vaiko priežiūros atostogų metu (pirmaisiais vaiko auginimo metais) jis gavo draudžiamųjų pajamų, t. y. darbo užmokestį, didesnį už paskirtą vaiko priežiūros išmoką.

Pareiškėjo teigimu, pagal ginčijamą teisinį reguliavimą apdraustieji asmenys (tėvai), kuriems suteiktos vaiko priežiūros atostogos ir paskirta vaiko priežiūros išmoka, pirmaisiais vaiko auginimo metais (iki vaikui sueis vieni metai) gali dirbti (turėti pajamų, nuo kurių skaičiuojamos motinystės socialinio draudimo įmokos, ar vykdyti darbinę veiklą, iš kurios gaunama pajamų), bet tik antraisiais vaiko priežiūros metais išmoka mokama nepaisant gaunamų pajamų, o įsidarbinus vaiko priežiūros atostogų metu iki vaikui sueis vieni metai ir gavus darbo užmokestį, kuris yra didesnis, nei paskirta vaiko priežiūros išmoka, netenka teisės į šią išmoką (jos dalį), iš valstybės biudžeto skirtą dėl motinystės, tėvystės ar vaiko priežiūros prarastoms draudžiamosioms pajamoms (jų daliai) kompensuoti, nepaisant to, kad paskirta vaiko priežiūros išmoka gali būti gerokai mažesnė nei iki jos paskyrimo gautos draudžiamosios pajamos (t. y. nepakankama šeimai išlaikyti), taip pat nepaisant papildomai gaunamų pajamų dydžio (net jeigu jos viršija pagal jo turėtas draudžiamąsias pajamas apskaičiuotą kompensuojamąjį uždarbį), nors pagal visus kitus nustatytus kriterijus tokia teise galėtų pasinaudoti.

Taigi, pareiškėjo teigimu, ginčijamas teisinis reguliavimas yra nepalankus asmenims, siekiantiems vaiko priežiūros laikotarpiu (iki vaikui sueis vieni metai) gauti papildomų pajamų iš darbinės veiklos, todėl galimai nesuderinamas su tėvystės ir vaikystės apsaugos imperatyvais, valstybės pareiga užtikrinti lanksčias darbo formas, kuriomis būtų sudarytos palankios sąlygos tėvams vaikų auginimą ir auklėjimą namuose derinti su darbine (profesine) veikla, tėvų pareiga išlaikyti savo vaikus, asmens teise laisvai pasirinkti darbą ir turėti teisingą socialinę apsaugą nedarbo atveju.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 24 straipsnio 4 dalyje (2017 m. gruodžio 5 d. redakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas pareiškėjo ginčijamu aspektu yra tapatus įtvirtintajam, be kita ko, Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje (2007 m. gruodžio 4 d., 2008 m. birželio 17 d., 2010 m. gruodžio 22 d. redakcijos), t. y. pagal jį apdraustajam vaiko priežiūros atostogų metu pirmaisiais vaiko auginimo metais turint pajamų, kurių dydis mažesnis už vaiko priežiūros išmoką (anksčiau – motinystės (tėvystės) pašalpą), mokamas šios išmokos ir jo atitinkamą mėnesį turėtų pajamų skirtumas, o jeigu šių pajamų dydis yra didesnis už vaiko priežiūros išmoką arba jai lygus, ši išmoka nemokama.

Konstitucinis Teismas konstitucinės justicijos byloje, kurioje priimtas 2012 m. vasario 27 d. nutarimas, be kita ko, tyrė Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo minėtų redakcijų 21 straipsnio 4 dalyje įtvirtinto teisinio reguliavimo, kuriam, kaip minėta, pareiškėjo ginčijamu aspektu yra tapatus ir įtvirtintasis šio įstatymo 24 straipsnio 4 dalyje (2017 m. gruodžio 5 d. redakcija), atitiktį Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas minėtame nutarime pripažino, be kita ko, kad Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalis tiek, kiek joje nenustatyta, kad jeigu apdraustasis, kuris buvo ar yra išleistas vaiko priežiūros atostogų (kol vaikui sueis vieni metai), turi iš jų metu vykdytos darbinės veiklos gautų pajamų, kurios pagal Lietuvos Respublikos įstatymus nėra draudžiamosios pajamos ir jų dydis mažesnis už motinystės (tėvystės) pašalpą (bendrą šių pašalpų sumą), jam mokamas šios pašalpos (bendros šių pašalpų sumos) ir jo atitinkamą mėnesį turėtų darbinės veiklos pajamų skirtumas, prieštaravo (prieštarauja) Konstitucijos 29 straipsniui, 39 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat tiek, kiek joje nenustatyta, kad mokant motinystės (tėvystės) pašalpą į draudžiamąsias pajamas neįtraukiamos visos darbinės veiklos pajamos, gautos vaiko priežiūros atostogų metu iš ne per jas vykdytos darbinės veiklos, prieštaravo (prieštarauja) Konstitucijos 39 straipsnio 1 daliai (rezoliucinės dalies 5–8 punktai).

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo minėtų redakcijų 21 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas pripažintas prieštaravusiu Konstitucijai ne dėl to, kad apdraustajam vaiko priežiūros atostogų metu turint draudžiamųjų pajamų, kurių dydis mažesnis už motinystės (tėvystės) pašalpą (bendrą šių pašalpų sumą), mokamas šios pašalpos (bendros šių pašalpų sumos) ir jo atitinkamą mėnesį turėtų draudžiamųjų pajamų skirtumas, bet dėl to, kad nustatant motinystės (tėvystės) pašalpos dydį nebuvo atsižvelgta į visas vaiko priežiūros atostogų metu iš darbinės veiklos gautas pajamas. Vadinasi, Konstitucinis Teismas minėtoje konstitucinės justicijos byloje tyrė teisinio reguliavimo, pagal kurį apdraustajam vaiko priežiūros atostogų metu turint draudžiamųjų pajamų, kurių dydis mažesnis už motinystės (tėvystės) pašalpą (bendrą šių pašalpų sumą), mokamas šios pašalpos (bendros šių pašalpų sumos) ir jo atitinkamą mėnesį turėtų draudžiamųjų pajamų skirtumas, atitiktį Konstitucijai ir pareiškėjo ginčijamu aspektu nepripažino jo prieštaravusiu Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 27 d. nutarime konstatavo, jog nėra pagrindo teigti, kad tokiu teisiniu reguliavimu, pagal kurį vaiko priežiūros atostogų išleistam apdraustajam, atitinkamą mėnesį turinčiam draudžiamųjų pajamų, kurių dydis mažesnis už motinystės (tėvystės) pašalpą, mokamas šios pašalpos ir tokių pajamų skirtumas, o jeigu apdraustojo tokių pajamų dydis didesnis už motinystės (tėvystės) pašalpą arba jai lygus, jam ši pašalpa nemokama, paneigiama Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta valstybės globos ir paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, garantija.

Minėtame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota ir tai, kad tokios įstatymų leidėjo pasirinktos garantuojamos valstybės globos ir paramos formos kaip vaikams auginti ir auklėti namuose skirtos atostogos paskirtis – sudaryti tėvams sąlygas tam tikrą laiką patiems auginti ir auklėti vaikus namuose neužsiimant darbine (profesine) veikla.

Atsižvelgdamas į tai Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas prašo ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja tokio turinio teisinis reguliavimas, kurio atitiktis Konstitucijai jau yra ištirta ir galioja tuo klausimu priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas (2012 m. vasario 27 d. nutarimas).

Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 3 punktą Konstitucinis Teismas savo sprendimu atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai, jeigu prašyme nurodyto teisės akto atitiktis Konstitucijai jau buvo tirta Konstituciniame Teisme ir tebegalioja tuo klausimu priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas.

Visą sprendimo tekstą galima rasti Konstitucinio Teismo svetainėje, žr. http://www.lrkt.lt/lt/teismo-aktai/paieska/135/ta1947/content.