Titulinė skaidrė
Teismo sudėtis
Devizas
Vytis
En
En

Naujienos

Konstitucijai ir įstatymui prieštarauja Vyriausybės nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį tam tikrai grupei asmenų mokamos mažesnės vienkartinės kompensacijos už nuostolius, patirtus dėl įstatymu elektros tinklų operatorių naudai nustatytų servitutų

2020-07-08

Konstitucinis Teismas šios dienos nutarimu prieštaraujančiais Konstitucijai pripažino Vyriausybės 2018 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 725 patvirtintos Maksimalaus dydžio vienkartinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi įstatymu ar sutartimi tinklų operatorių naudai nustatytu žemės servitutu, nustatymo metodikos (toliau – Metodika) 16 punktą ir nauja 2020 m. sausio 22 d. redakcija išdėstytos Metodikos 16 ir 32 punktus tiek, kiek pagal juos asmenims, kurie iki 2004 m. liepos 10 d. nuosavybės teises į žemę ar kitą nekilnojamąjį daiktą įgijo prieš tai, kai ten buvo nutiesti elektros tinklai ir (arba) buvo pastatyti kiti elektros energetikos įrenginiai, yra nustatyta daug mažesnė maksimali vienkartinė kompensacija už naudojimąsi įstatymu perdavimo sistemos ir skirstomųjų tinklų operatorių (toliau – tinklų operatorių) naudai nustatytu atitinkamai žemės arba kito nekilnojamojo daikto servitutu, nei asmenims, kuriems nustatyta maksimali vienkartinė kompensacija už naudojimąsi sutartimi tinklų operatorių naudai nustatytu servitutu. Be to, ši Metodika taip pat pripažinta prieštaraujančia Elektros energetikos įstatymo pakeitimo įstatymo (toliau – EEĮ pakeitimo įstatymas) nuostatoms tiek, kiek joje nebuvo ir nėra nustatyta vienkartinių kompensacijų už naudojimąsi įstatymu tinklų operatorių naudai nustatytais žemės servitutais, mokamų nuostoliams, patirtiems dėl sunaikintų sodinių, pasėlių ir iškirsto miško, atlyginti, apskaičiavimo ir mokėjimo tvarka.

Dėl Metodikos 16 punkto atitikties Konstitucijai  abejonių kilo pareiškėjui Vilniaus miesto apylinkės teismui. Jis kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu įvertinti, ar Metodikos 16 punkte įtvirtintu teisiniu reguliavimu, kuriuo nustatytas daug mažesnis kompensacijos už naudojimąsi įstatymu tinklų operatorių naudai nustatytais žemės servitutais dydis, asmenys, kuriems priklausančioje žemėje servitutas tinklų operatorių naudai nustatytas įstatymu, nėra diskriminuojami tų asmenų, kuriems priklausančioje žemėje servitutas tinklų operatorių naudai nustatomas sutartimi, atžvilgiu, taip pat ar nėra pažeidžiamos tų asmenų, kuriems priklausančioje žemėje servitutas nustatytas įstatymu, nuosavybės teisės.

Konstitucinis Teismas priminė, kad Konstitucijos 23 straipsnio nuostatomis ginama nuosavybės teisė nėra absoliuti, ji gali būti įstatymu ribojama, be kita ko, dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio, kai neapribojus šios teisės nebūtų galima apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintų vertybių, būtų pakenkta viešajam interesui; įstatymų leidėjas, ribodamas nuosavybės teisę, yra saistomas, be kita ko, konstitucinio asmenų lygybės principo, įtvirtinto Konstitucijos 29 straipsnyje.

Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, kad pagal Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalį valstybei reguliuojant ūkinę veiklą energetikos srityje taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, siekiant konstituciškai svarbaus tikslo užtikrinti energetikos sistemos saugumą ir patikimumą, įstatymu gali būti nustatyti Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintos nuosavybės teisės apribojimai, būtini energetikos infrastruktūros įrengimui ir eksploatavimui, kad būtų teikiama viešąjį interesą atitinkanti paslauga – saugus ir patikimas elektros energijos tiekimas visiems vartotojams. Pagal Konstituciją, be kita ko, konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, konstitucinius teisingumo, protingumo, proporcingumo principus, nustatydamas tokį teisinį reguliavimą, įstatymų leidėjas turi užtikrinti Konstitucijos ginamų ir saugomų žemės ir kitų nekilnojamųjų daiktų savininkų teisių ir interesų ir elektros energijos vartotojų teisių ir interesų pusiausvyrą. Todėl, paisant iš Konstitucijos, be kita ko, jos 46 straipsnio 5 dalies, kylančio veiksmingos vartotojų teisių apsaugos užtikrinimo imperatyvo, suponuojančio elektros energijos kainų ribų nustatymą kaip vieną iš būdų ginti elektros energijos vartotojų interesus, gali būti nustatomas maksimalus praradimų, patiriamų dėl nuosavybės teisės apribojimų, būtinų energetikos infrastruktūros įrengimui ir eksploatavimui, atlyginimo dydis.

Ginčytas ir su juo susijęs teisinis reguliavimas

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Seimo 2004 m. liepos 1 d. priimtu Elektros energetikos įstatymu (EEĮ) buvo įtvirtinti du skirtingi elektros tinklų operatoriams nepriklausančios žemės ir kitų nekilnojamųjų daiktų servitutų (kitiems asmenims priklausančios žemės ir kitų nekilnojamųjų daiktų naudojimo apribojimų) nustatymo pagrindai: elektros tinklų ir kitų elektros energetikos objektų, įrengtų iki minėto įstatymo įsigaliojimo dienos (2004 m. liepos 10 d.), eksploatavimui, aptarnavimui, remontui bei naudojimui žemės ir kitų nekilnojamųjų daiktų servitutai nustatyti įstatymu, o naujų elektros tinklų tiesimui ir kitų elektros energetikos objektų statymui (t. y. tų, kurie tiesiami ir statomi 2004 m. liepos 10 d. ir vėliau) žemės ir kitų nekilnojamųjų daiktų servitutai nustatomi elektros tinklų operatorių ir naudojamos žemės ar kito nekilnojamojo daikto savininko sutartimi.

Konstitucinis Teismas konstatavo ir tai, kad EEĮ nuostatomis įstatymu žemės ir kitų nekilnojamųjų daiktų servitutai iki 2004 m. liepos 10 d. buvusių elektros tinklų ir (arba) kitų įrenginių naudojimui nustatyti dviem grupėms asmenų: 1) asmenims, kurie nuosavybės teises į žemę ar kitą nekilnojamąjį daiktą įgijo (be kita ko, jiems atkuriant nuosavybės teises į faktiškai valstybės valdytą žemę ar kitą nekilnojamąjį daiktą) po to, kai ten buvo nutiesti elektros tinklai ir (arba) pastatyti kiti įrenginiai, taigi nuosavybės teises įgijo su atitinkamais žemės ar kito nekilnojamojo daikto naudojimo apribojimais, atsiradusiais prieš šiems asmenims įgyjant nuosavybės teises į žemę ar kitą nekilnojamąjį daiktą; 2) asmenims, kurie nuosavybės teises į žemę ar kitą nekilnojamąjį daiktą įgijo (be kita ko, jiems atkuriant nuosavybės teises į faktiškai valstybės valdytą žemę ar kitą nekilnojamąjį daiktą) prieš tai, kai ten buvo nutiesti elektros tinklai ir (arba) pastatyti kiti įrenginiai, taigi nuosavybės teises įgijo be atitinkamų žemės ar kito nekilnojamojo daikto naudojimo apribojimų.

EEĮ (2017 m. liepos 4  d. redakcija) ir EEĮ pakeitimo įstatymo nuostatomis Vyriausybei pavesta nustatyti vienkartinių kompensacijų, mokamų už naudojimąsi tiek įstatymu, tiek sutartimi tinklų operatorių naudai nustatytais servitutais, apskaičiavimo ir mokėjimo tvarką. Siekdama įgyvendinti šį įstatymų leidėjo pavedimą, Vyriausybė patvirtino Metodiką, kurios nuostatų konstitucingumas buvo tiriamas šioje konstitucinės justicijos byloje.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagal ginčytą Metodikos 16 punktą apskaičiuojama maksimali vienkartinė kompensacija mokama šioms dviem grupėms asmenų, kuriems priklausančioje žemėje servitutas nustatytas įstatymu: 1) asmenims, kurie iki 2004 m. liepos 10 d. nuosavybės teises į žemę įgijo su atitinkamais žemės naudojimo apribojimais, atsiradusiais prieš šiems asmenims įgyjant nuosavybės teises į žemę; 2) asmenims, kurie iki 2004 m. liepos 10 d. nuosavybės teises į žemę įgijo be atitinkamų žemės naudojimo apribojimų.

Šiems asmenims mokama kompensacija, apskaičiuojama pagal Metodikos 16 punktą, lygi dešimtadaliui žemės sklypo dalies, kuriai taikomas žemės servitutas, nurodytos rinkos vertės, o asmenims, kuriems priklausančioje žemėje servitutas nustatytas sutartimi, mokama kitokia, didesnė kompensacija, apskaičiuojama pagal Metodikos 25 punktą: jiems, mokama maksimali vienkartinė kompensacija lygi pusei žemės sklypo dalies nurodytos rinkos vertės arba visai tokios dalies nurodytai rinkos vertei, priklausomai nuo to, ar tos žemės sklypo dalies pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį negalima naudoti iš dalies, ar iš viso.

Metodikos nuostatų atitikties Konstitucijai ir EEĮ pakeitimo įstatymui vertinimas

Pažymėtina, kad apskritai maksimalus vienkartinės kompensacijos už naudojimąsi įstatymu ar sutartimi elektros tinklų operatorių naudai nustatytu servitutu dydis gali būti konstituciškai pateisinamas kaip priemonė, kuria siekiama užtikrinti žemės ir kitų nekilnojamųjų daiktų savininkų teisių ir interesų bei elektros energijos vartotojų teisių ir interesų pusiausvyrą. Nustatant tokį dydį turi būti atsižvelgiama į vienkartinių kompensacijų įtaką elektros energijos kainai, taigi vadovaujamasi iš Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalies kylančiu veiksmingos vartotojų teisių apsaugos užtikrinimo imperatyvu, suponuojančiu elektros energijos kainų ribų nustatymą kaip vieną iš būdų ginti elektros energijos vartotojų interesus. Tačiau nustatant maksimalios kompensacijos dydį turi būti paisoma ir konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo.

Vertindamas ginčyto Metodikos 16 punkto konstitucingumą, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad pagal Metodiką asmenų, kuriems priklausančioje žemėje servitutas nustatytas įstatymu ir kurie nuosavybės teisę į žemę įgijo su atitinkamais joje jau buvusiais žemės naudojimo apribojimais, ir asmenų, kuriems priklausančioje žemėje servitutas nustatomas sutartimi, teisinė padėtis yra iš esmės skirtinga: asmenų, kuriems priklausančioje žemėje servitutas nustatytas įstatymu ir kurie nuosavybės teises į tą žemę įgijo jau po to, kai joje buvo nutiesti elektros tinklai ir (ar) pastatyti kiti įrenginiai, galimybė naudotis įgyta nuosavybe ir šios nuosavybės vertė dėl joje esančių elektros tinklų ir kitų įrenginių nepakito, o asmenų, kuriems priklausančioje žemėje servitutas nustatomas sutartimi, žemės vertė ir galimybė naudotis turima nuosavybe dėl naujų elektros tinklų nutiesimo ir (ar) kitų įrenginių pastatymo jiems priklausančioje žemėje po nuosavybės teisių į žemę įgijimo pakito, nes toje žemėje atsirado žemės naudojimo apribojimai, kurių nebuvo žemės įgijimo metu. Vadinasi, pagal Konstituciją šioms asmenų grupėms galėjo būti taikomas diferencijuotas Metodikoje įtvirtintas teisinis reguliavimas, galėjo būti apskaičiuojamos ir mokamos skirtingos maksimalios vienkartinės kompensacijos. Taigi toks Metodikos 16 punkte įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį nustatyta mažesnė nei už sutartimi nustatytą servitutą mokama maksimali vienkartinė kompensacija už įstatymu nustatytą žemės servitutą asmenims, kurie nuosavybės teises į tą žemę įgijo jau po to, kai joje buvo nutiesti elektros tinklai ir (ar) pastatyti kiti įrenginiai, įvertintas kaip konstituciškai pagrįstas, konstatuota, kad juo nėra pažeidžiami iš Konstitucijos, be kita ko, jos 23, 29 straipsnių, kylantys reikalavimai įstatymu riboti nuosavybės teisę dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio, paisyti konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo.

Kitaip Konstitucinis Teismas įvertino ginčytame Metodikos 16 punkte įtvirtintą teisinį reguliavimą tiek, kiek pagal jį maksimali vienkartinė kompensacija už naudojimąsi įstatymu tinklų operatorių naudai nustatytu servitutu, lygi dešimtadaliui žemės sklypo dalies nurodytos rinkos vertės, apskaičiuojama ir mokama asmenims, kurie iki 2004 m. liepos 10 d. nuosavybės teises į žemę įgijo be atitinkamų žemės naudojimo apribojimų. Šiems asmenims žemės naudojimo apribojimai jiems priklausančioje žemėje buvo nustatyti jau įgijus nuosavybės teises į žemę. Todėl tarp šių asmenų ir tų asmenų, kuriems priklausančioje žemėje nauji elektros tinklai tiesiami ir (arba) kiti įrenginiai statomi 2004 m. liepos 10 d. ir vėliau, o servitutas nustatomas sutartimi, ir kuriems mokama kompensacija, lygi pusei žemės sklypo dalies nurodytos rinkos vertės arba visai tokios dalies nurodytai rinkos vertei, nėra tokio pobūdžio teisinės padėties skirtumų, kurie pateisintų šioms asmenų grupėms taikomą Metodikoje nustatytą skirtingą maksimalių vienkartinių kompensacijų apskaičiavimo ir mokėjimo teisinį reguliavimą. Šioms grupėms priklausančių asmenų teisinė padėtis yra lygiavertė tuo aspektu, kad naudojimasis jiems nuosavybės teise priklausančia žeme iki elektros tinklų nutiesimo ar kitų energetikos įrenginių pastatymo nebuvo apribotas, nepriklausomai nuo to, ar elektros tinklai buvo tiesiami ir (arba) kiti įrenginiai statomi iki 2004 m. liepos 10 d., ar vėliau.

Taigi pagal Konstituciją, be kita ko, jos 23, 29 straipsnius, abiem minėtoms grupėms asmenų, kuriems priklausančioje žemėje elektros tinklai buvo tiesiami ir (arba) kiti įrenginiai buvo statomi po to, kai jie įgijo nuosavybės teises į tą žemę, praradimai, patirti dėl nuosavybės teisės apribojimų tinklų operatorių naudai nustačius žemės servitutą, turi būti atlyginami vienodai, o tai reiškia, kad jiems turėjo būti mokama vienodo dydžio kompensacija. Vadinasi, Metodikos 16 punkte įtvirtintu teisiniu reguliavimu tiek, kiek pagal jį asmenims, kurie iki 2004 m. liepos 10 d. nuosavybės teises į žemę ar kitą nekilnojamąjį daiktą įgijo prieš tai, kai ten buvo nutiesti elektros tinklai ir (arba) buvo pastatyti kiti energetikos įrenginiai, yra nustatyta daug mažesnė maksimali vienkartinė kompensacija už naudojimąsi įstatymu elektros tinklų operatorių naudai nustatytu žemės servitutu, nesilaikyta iš Konstitucijos 23, 29 straipsnių kylančio reikalavimo, įstatymu ribojant nuosavybės teisę, paisyti konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo.

Kadangi nauja 2020 m. sausio 22 d. redakcija išdėstytoje Metodikoje nustatytas pareiškėjo ginčytas teisinis reguliavimas nepakito, prieštaraujančiu toms pačioms Konstitucijos nuostatoms Konstitucinis Teismas pripažino ir šiuo metu galiojantį Metodikos 16 punktą.

Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad jis, nustatęs, jog Konstitucijai prieštarauja pareiškėjo neginčijamos nuostatos, įtvirtintos tame pačiame teisės akte, kurio kitų nuostatų atitiktį Konstitucijai pareiškėjas ginčija (įskaitant jį pakeitusio teisės akto nuostatas), privalo tai konstatuoti.

Konstitucinis Teismas išaiškino, kad Metodikos (2020 m. sausio 22 d. redakcija) 32, 35 punktų nuostatose yra įtvirtintas analogiškas vienkartinių kompensacijų mokėjimo už naudojimąsi įstatymu ir sutartimi nustatytais nekilnojamųjų daiktų servitutais teisinis reguliavimas. Todėl, remdamasis tais pačiais argumentais, nusprendė, kad Konstitucijos 23, 29 straipsniams prieštarauja Metodikos (2020 m. sausio 22 d. redakcija) 32 punktas tiek, kiek pagal jį maksimali vienkartinė kompensacija už naudojimąsi įstatymu tinklų operatorių naudai nustatytu kito nekilnojamojo daikto servitutu apskaičiuojama ir mokama asmenims, kurie iki 2004 m. liepos 10 d. nuosavybės teises į nekilnojamąjį daiktą įgijo prieš tai, kai jame buvo pastatyti elektros energetikos objektai ir (ar) įrenginiai.

Pareiškėjas ginčijo ne tik Vyriausybės nutarimu patvirtintoje Metodikoje nustatytą teisinį reguliavimą, bet ir tai, kad joje nėra nustatyta tai, kas, jo nuomone, turėtų būti nustatyta, t. y. kėlė legislatyvinės omisijos (teisės spragos, kurią draudžia Konstitucija) klausimą. Pareiškėjo nuomone, Metodikoje turėjo būti nustatyta, kad vienkartinės kompensacijos už naudojimąsi įstatymu nustatytais žemės servitutais turi būti mokamos ir tais atvejais, kai asmenys, kuriems priklausančioje žemėje servitutas nustatytas įstatymu, patyrė nuostolių ne tik dėl prarastos galimybės servitutu užimtą žemę naudoti pagal paskirtį, bet ir tuomet, kai dėl servituto nustatymo buvo iškirstas miškas, nes tokia kompensacija pagal Metodiką mokama asmenims, kuriems priklausančioje žemėje servitutas nustatytas sutartimi.

Kaip minėta, Vyriausybė, 2018 m. liepos 25 d. nutarimu patvirtindama Metodiką, vadovavosi EEĮ ir EEĮ pakeitimo įstatymo nuostatomis, kuriomis Vyriausybei buvo pavesta nustatyti vienkartinių kompensacijų nuostoliams, atsiradusiems dėl servituto nustatymo tiek įstatymu, tiek sutartimi, atlyginti apskaičiavimo ir mokėjimo tvarką. Pagal įstatymą abiem grupėms asmenų mokamos vienkartinės kompensacijos galėjo būti sudarytos iš keturių dalių: atlyginti nuostoliams už sunaikintus sodinius, už sunaikintus pasėlius, už iškirstą mišką ir nuostoliams, patirtiems dėl prarastos galimybės naudoti žemės sklypą ar nekilnojamąjį daiktą (ar jų dalį) pagal paskirtį. Tačiau pagal Metodikos 15 punktą už įstatymu nustatytą žemės servitutą galėjo būti mokama vienos rūšies vienkartinė kompensacija – už nuostolius, atsiradusius dėl prarastos galimybės naudoti žemės sklypą ar jo dalį pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, kuri apskaičiuojama pagal Metodikos 16 punkte nustatytą teisinį reguliavimą, o specialaus teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų apskaičiuojama vienkartinė kompensacija už naudojimąsi įstatymu nustatytu servitutu kitiems nuostoliams, be kita ko, sunaikinus sodinius, pasėlius, iškirtus mišką, atlyginti, Metodikoje nustatyta nebuvo.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad EEĮ pakeitimo įstatymo 29 straipsnio 4 dalyje nustačius asmenų, kuriems priklausančioje žemėje servitutas nustatytas įstatymu, teisę gauti vienkartinę kompensaciją nuostoliams, patiriamiems dėl servituto nustatymo sunaikinus sodinius, pasėlius, iškirtus mišką, atlyginti, apskaičiuojamą pagal Vyriausybės patvirtintą tokių kompensacijų apskaičiavimo ir mokėjimo tvarką, tačiau Metodikoje nenustačius šių kompensacijų apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos, nėra užtikrinamas realus minėtos teisės įgyvendinimas. Taigi Vyriausybė, nors ir patvirtino Metodiką, neįgyvendino EEĮ pakeitimo įstatymo 29 straipsnio 4 dalyje nustatyto įstatymų leidėjo pavedimo patvirtinti vienkartinių kompensacijų už naudojimąsi įstatymu tinklų operatorių naudai nustatytu servitutu, mokamų nuostoliams, patirtiems dėl sunaikintų sodinių, pasėlių, iškirsto miško, atlyginti, apskaičiavimo ir mokėjimo tvarką, vadinasi, nepaisė minėtų EEĮ pakeitimo įstatymo 29 straipsnio 4 dalies nuostatų. Vyriausybė šios kompensacijų apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos nenustatė ir 2020 m. sausio 22 d. redakcija išdėstytoje Metodikoje.

Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad Metodika (ir galiojanti, ir galiojusi iki jos išdėstymo nauja redakcija) tiek, kiek joje nenustatyta vienkartinių kompensacijų už naudojimąsi įstatymu tinklų operatorių naudai nustatytais žemės servitutais, mokamų nuostoliams, patirtiems dėl sunaikintų sodinių, pasėlių, iškirsto miško, atlyginti, apskaičiavimo ir mokėjimo tvarka, prieštarauja EEĮ pakeitimo įstatymo 29 straipsnio 4 daliai.

Šiame kontekste Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad, kaip jis yra konstatavęs, pašalinti teisės spragas (neišskiriant nė legislatyvinės omisijos) priklauso atitinkamo teisėkūros subjekto kompetencijai. Tačiau teisės aktuose esančias teisės spragas galima užpildyti ad hoc, teismams pagal savo kompetenciją sprendžiant bylas dėl individualaus visuomeninio santykio ir taikant (bei aiškinant) teisę, be kita ko, naudojantis teisės analogija, taikant bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia Konstituciją. Vadinasi, tol, kol Vyriausybė nėra nustačiusi vienkartinių kompensacijų už naudojimąsi įstatymu tinklų operatorių naudai nustatytais žemės servitutais, mokamų nuostoliams, patirtiems dėl sunaikintų sodinių, pasėlių, iškirsto miško, atlyginti, apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos, asmenų teisė gauti tokią kompensaciją gali būti įgyvendinama kreipiantis į teismą įstatymų nustatyta tvarka.

Iš Konstitucinio Teismo nagrinėtos bylos medžiagos matyti, kad pagal Energetikos ministerijos pateiktus duomenis elektros tinklams, įrengtiems nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 2004 m. liepos 10 d., tenka 11,07 proc. įstatymu nustatytų servitutų elektros tinklams naudoti, o kitiems elektros energetikos įrenginiams, įrengtiems nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 2004 m. liepos 10 d., – 29,29 proc. įstatymu nustatytų servitutų kitiems įrenginiams naudoti. Duomenų, kiek iš šių elektros tinklų ir įrenginių buvo įrengta kitiems asmenims jau įgijus nuosavybėn atitinkamus žemės sklypus ar kitus nekilnojamuosius daiktus, pateikta nebuvo.

Nutarimo tekstą galima rasti Konstitucinio Teismo svetainėje, žr.https://www.lrkt.lt/lt/teismo-aktai/paieska/135/ta2173/content.