Prašymo Nr. 1B-9/2017

Administracinė byla Nr. eA-2766-438/2017

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00126-2016-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 21.3.8; 52.1.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gegužės 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio ir Romano Klišausko (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. L. ir atsakovo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. L. skundą atsakovui Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymo panaikinimo, grąžinimo į tarnybą ir darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Ginčo esmė

1. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo 2016 m. vasario 1 d. įsakymą Nr. 30-TE-84, kuriuo jis nuo 2016 m. vasario 1 d. buvo atleistas iš Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau - ir Klaipėdos AVPK) Kriminalinės policijos nusikaltimų nuosavybei tyrimo valdybos 1-ojo skyriaus viršininko pareigų, grąžinti jį į buvusias pareigas ir priteisti iš atsakovo jo naudai vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo nušalinimo dienos (2015 m. gruodžio 2 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, taip pat patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas nurodė, kad ginčijamas įsakymas, kuriuo jis atleistas iš vidaus tarnybos Vidaus tarnybos statuto 62 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi tarnybinio patikrinimo išvada neatitinka faktinių aplinkybių, o atliekant tarnybinį patikrinimą, buvo netinkamai pritaikytos materialiosios teisės normos ir pažeistos pagrindinės tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūros, t. y. buvo pažeisti tarnybinio patikrinimo pradėjimo, atlikimo ir tarnybinės nuobaudos skyrimo terminai. Be to, tarnybinio patikrinimo metu nebuvo visiškai tirtos jo paaiškinimuose nurodytos aplinkybės, tarnybinio patikrinimo išvadoje konstatuoti nauji tarnybiniai pažeidimai, kurie net nebuvo nurodyti jam pateiktuose pranešimuose apie nusižengimus. Pareiškėjas nėra gavęs tarnybinio patikrinimo medžiagos - kompaktiniuose diskuose įrašytų telefoninių pokalbių, kurie remiantis Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymu, buvo panaudoti tarnybinio patikrinimo metu.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad 2015 m. vasario mėnesį dėl jo veiksmų buvo pradėta kriminalinės žvalgybos byla dėl galimo kyšininkavimo bei piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi. Nuo 2015 m. vasario mėnesio iki 2015 m. rugpjūčio mėnesio buvo taikytas Kriminalinės žvalgybos įstatymo nustatyta tvarka sankcionuotas techninių priemonių panaudojimas - telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos fiksavimas ir kontrolė, slaptas sekimas, patekimas į tarnybines patalpas. Dėl pareiškėjo veiksmų nėra pradėtas joks ikiteisminis tyrimas. Taigi kriminalinės žvalgybos byla nėra realizuota, todėl jos metu gauta informacija turi būti sunaikinta įstatymo nustatyta tvarka. Ginčydamas tarnybinio patikrinimo metu gautų duomenų panaudojimo teisėtumą, pareiškėjas teigė, jog prokuroras 2015 m. liepos 29 d. suteikė leidimą naudoti informaciją, atliekant tarnybinį patikrinimą, nurodytą pažymoje, kuria tarnybinio patikrinimo metu nebuvo remtasi. Tarnybinis patikrinimas grindžiamas visai kita pažyma, dėl kurios išslaptinimo prokuroro leidimas nebuvo gautas. Atliekant tarnybinį patikrinimą, buvo neteisėtai naudojami ir kiti duomenys. Šie duomenys negali būti laikomi įrodymais administracinėje byloje.

4. Pareiškėjo teigimu, tarnybinio patikrinimo išvados teiginys, kad neturėdamas teisėto pagrindo, pareiškėjas grąžino visapusiškai neištirtus ir neaprašytus daiktus įtariamiesiems, įtakojamas trečiųjų asmenų, neatitinka bylos medžiagos, pareiškėjo bei baudžiamojo proceso veiklą reglamentuojančių teisės aktų. Taip pat nepagrįstai konstatuota, jog jis suorganizavo dviejų siuntinių perdavimą, t. y. susitarė su suimto asmens broliu padaryti neteisėtą veiką ir už tai gavo paslaugą - buvo suremontuotas jo sūnaus telefonas. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 226 straipsnyje nurodyta nusikalstama veika - prekyba poveikiu, kurios požymius neva atitinka pareiškėjo veiksmai, pranešime apie galimą tarnybinį nusižengimą nenurodyta. Baudžiamojo kodekso 306(1) straipsnyje numatytos veikos - transporto priemonės identifikavimo numerių suklastojimas, neteisėtas sunaikinimas ar pakeitimas - požymių inkriminavimas pareiškėjo veiksmuose taip pat neteisėtas, kadangi duomenys, gauti vykdant kriminalinę žvalgybą, gali būti naudojami tik korupcinio pobūdžio veikoms tirti. Pareiškėjas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 2 straipsnio ir 166 straipsnio 1 dalies 2 punkto taip pat nepažeidė, kadangi pradėti ikiteisminį tyrimą pareiškėjas neturėjo teisinio pagrindo. Tarnybinio patikrinimo išvadoje nedetalizuojama, kokias pareiškėjo kaip pareigūno veiklą reglamentuojančias teisės aktų nuostatas pareiškėjas pažeidė. Tarnybinio patikrinimo metu taip pat padaryta nepagrįsta išvada, kad pareiškėjas atskleidė tarnybinę paslaptį. Išvadoje nenurodoma, kokia konkreti informacija sudarė tarnybos paslaptį. Tarnybinis patikrinimas dėl neteisėto kompaktinių diskų laikymo negalėjo būti pradėtas, o už jų tinkamą sunaikinimą ar saugojimą pareiškėjas net nebuvo atsakingas. Tarnybinio patikrinimo išvadoje neatskleista, kokios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo elgesys akivaizdžiai žemina institucijos autoritetą, prieštarauja visuomenėje galiojančioms moralės nuostatoms ar nepateisina teisėtų visuomenės lūkesčių, kurių tikimasi iš statutinių valstybės tarnautojų.

5. Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsakovo atstovai teismo posėdžio metu paaiškino, jog vienas iš kriminalinės žvalgybos uždavinių yra nusikalstamų veikų prevencija, todėl gavus duomenų apie pareiškėjo galbūt daromas nusikalstamas veikas, buvo nuspręsta atlikti patikrinimą. Nurodė, kad pareiškėjas pažemino pareigūno vardą šiais veiksmais: neteisėtai perdavė kelis siuntinius areštinėje laikomam suimtam asmeniui, perdavė informaciją iš registrų tretiesiems asmenims, dalinosi tarnybinę paslaptį sudarančia informacija su trečiaisiais asmenimis, neturėdamas tam teisės, grąžino ikiteisminio tyrimo daiktus, turėdamas pareigą, nesunaikino ikiteisminio tyrimo daiktų. Teigė, kad kiekvienas veiksmas atskirai sudaro tarnybinius nusižengimus, tačiau šių veiksmų visuma žemina pareigūno vardą. Nurodė, kad pareiškėjas veiksmus atliko iš savanaudiškų paskatų (kolegiškumo, draugystės, bendrų pažinčių) bei už atlygį - jo naudai suteiktas paslaugas.

II.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6. Klaipėdos apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą pagal pareiškėjo skundą, 2016 m. lapkričio 10 d. sprendimu skundą tenkino iš dalies, t. y. pakeitė ginčijamą įsakymą, panaikino pareiškėjui paskirtą nuobaudą - atleidimą iš vidaus tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 62 straipsnio 1 dalies 7 punktą, ir skyrė jam kitą tarnybinę nuobaudą - papeikimą pagal Vidaus tarnybos statuto 33 straipsnio 2 dalies 2 punktą. Taip pat pirmosios instancijos teismas grąžino pareiškėją į iki neteisėto atleidimo eitas pareigas ir iš atsakovo jo naudai priteisė vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo nušalinimo nuo pareigų dienos (2015 m. gruodžio 12 d.) iki sprendimo šioje byloje įvykdymo dienos, taip pat pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

7. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje esančia medžiaga, nustatė, kad 2015 m. lapkričio 30 d. tarnybiniu pranešimu Nr. 30-PR2-29802 Klaipėdos AVPK Imuniteto skyriaus viršininkas Klaipėdos AVPK viršininkui pranešė, kad yra duomenų, jog pareiškėjas galbūt pažeidžia tarnybos veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus ir veikia priešingai tarnybos interesams. Tą pačią dieną (2015 m. lapkričio 30 d.) Klaipėdos AVPK viršininko pavedimu pradėtas tarnybinis patikrinimas dėl šio asmens veiksmų. 2015 m. gruodžio 28 d. tyrėja su prašymu Nr. 30-PR2-32152 kreipėsi į Klaipėdos AVPK viršininką, prašydama pratęsti tarnybinio patikrinimo terminą 30 dienų. 2015 m. gruodžio 28 d. rezoliucija Klaipėdos AVPK viršininkas šį prašymą tenkino ir terminą pratęsė. Nustatyta, jog veiksmai, dėl kurių pareiškėjas atleistas iš vidaus tarnybos, atlikti 2015 metais. 2016 m. sausio 29 d. surašyta tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 30-IS-18, o 2016 m. vasario 1 d. įsakymu Nr. 30-TE-84 pareiškėjas atleistas iš vidaus tarnybos.

8. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytas faktines aplinkybes, sprendė, kad ginčijamas įsakymas priimtas, nepasibaigus naikinamajam vienerių metų tarnybinės nuobaudos skyrimo terminui, nepadaryti ir kiti procedūriniai tarnybinio patikrinimo pažeidimai.

9. Vadovaudamasis Kriminalinės žvalgybos įstatymo nuostatomis, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo metu gauti duomenys, kuriais grindžiama pareiškėjo kaltė dėl padarytų tarnybinių nusižengimų, buvo teisėtai naudojami, sprendžiant jo tarnybinės atsakomybės klausimą.

10. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl kiekvieno pareiškėjo veiksmų epizodo, išskirto tarnybinio patikrinimo išvadoje, vertino, kad tarnybinio patikrinimo išvadoje pagrįstai konstatuotas tik vienas pažeidimas, pasireiškęs pareiškėjo neteisėtais veiksmais, nesilaikant policijos įstaigoje nustatytos darbo su registrais ir informacinėmis sistemomis tvarkos. Vienkartinis transporto priemonių duomenų tikrinimas be teisėto pagrindo, pirmosios instancijos teismo nuomone, nevertintinas, kaip pareigūno elgesys, kuriuo akivaizdžiai žeminamas pareigūno vardas. Dėl visų kitų tarnybinio patikrinimo išvadoje įvardytų pažeidimų pirmosios instancijos teismas sprendė, kad tarnybinio patikrinimo metu nebuvo surinkta pakankamai įrodymų.

III.

Apeliacinių skundų ir atsiliepimų argumentai

11. Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 10 d. sprendimo dalį dėl pareiškėjui paskirtos tarnybinės nuobaudos - papeikimo, pakeisti bylinėjimosi išlaidų paskirstymą ir jo naudai iš atsakovo priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas.

12. Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

12.1. pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl tarnybinio patikrinimo pradžios termino pažeidimo. Teismas klaidingai apskaičiavo 30 (taigi ir 60) dienų tyrimo atlikimo terminą;

12.2. pirmosios instancijos teismas neteisingai nusprendė, kad kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo metu surinkti duomenys apie pareiškėjo padarytas veikas buvo pagrįstai naudojami sprendžiant jo tarnybinės atsakomybės klausimą;

12.3. pirmosios instancijos teismas, nusprendęs dėl vieno padaryto tarnybinio nusižengimo, neatsižvelgė į tai, kad tarnybinio patikrinimo medžiagoje apskritai nėra jokių duomenų dėl nurodomų transporto priemonių tikrinimo, t. y. kada jos buvo tikrinamos, kieno slaptažodžiu buvo pasijungta prie šių duomenų bazių, koks buvo nurodytas prisijungimo pagrindas; kad tarnybinį patikrinimą atlikę pareigūnai, nurodę, kad pareiškėjas padarė šį pažeidimą, 2015 m. gruodžio 2 d. pranešime teigė, jog pareiškėjas tik galbūt neteisėtai ir nepagrįstai naudojosi POLIS duomenų baze, atliko dviejų transporto priemonių duomenų peržiūrą ir šiuos duomenis galbūt perdavė tretiesiems asmenims; kad pranešime apie nusižengimą net nebuvo nurodyta, kad šie duomenys buvo perduoti kokiam nors konkrečiam asmeniui. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas nei tarnybinio patikrinimo metu, nei teismo posėdyje nenurodė jokių konkrečių duomenų peržiūrėjimo priežasčių bei tikslų, kadangi paaiškinime pareiškėjas tik nurodė, kokią informaciją jis tikrino ir iš kokio šaltinio ši informacija buvo gauta.

13. Atsakovas su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.

14. Apeliaciniu skundu atsakovas prašo pakeisti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 10 d. sprendimą ir pareiškėjo skundo netenkinti.

15. Atsakovo apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

15.1. pirmosios instancijos teismas tarnybinio patikrinimo metu surinktų duomenų pagrįstumą ir teisėtumą vertino formaliai, nepagrįstai jų nesiejo su visuomenėje galiojančiomis įprastinėmis moralės nuostatomis ir visuomenės teisėtais lūkesčiais, kai kurių duomenų nepagrįstai apskritai nevertino arba pripažino juos nereikšmingais, taip pat šališkai vertino liudytojų parodymus ir neišsiaiškino tarnybinio patikrinimo metu surinktų faktinių duomenų patikimumo;

15.2. pirmosios instancijos teismas pernelyg formaliai vertino pareiškėjo veiksmus dėl neteisėto siuntų perdavimo areštinėje laikomam asmeniui, todėl remdamasis šališkais liudytojų parodymais, neteisingai konstatavo, jog išvadoje nėra įrodyti šie veiksmai. Tarnybinio patikrinimo išvadoje yra pakankamai duomenų, kad pareiškėjas suorganizavo minėtų daiktų perdavimą.

15.3. pirmosios instancijos teismas padarė klaidingą išvadą, kad pareiškėjas tik vertino galimybes perkelti numerius ant kito namelio, tačiau nesitarė vykdyti neteisėtos veikos. Teismas nepagrįstai neįvertino, kad būtent pareiškėjas rodė iniciatyvą keisti namelio ant ratų identifikacinį numerį nusikalstamu būdu;

15.4. atsakovas prašė pirmosios instancijos teismo leisti pateikti duomenis apie pareiškėjo atliktus duomenų bazių tikrinimus, tačiau šis prašymas nepagrįstai buvo atmestas;

15.5. dėl epizodo, susijusio su tarnybos paslaptį sudarančios informacijos perdavimu tretiesiems asmenims, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino patikrinimo išvadoje nurodytus pareiškėjo ryšius su šiais asmenimis, taip pat nepagrįstai nevertino pokalbių suvestinėse esančios informacijos;

16. Pareiškėjas su atsakovo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Dėl ginčo teisinių santykių ir taikytinos teisės

17. Nagrinėjamoje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių statutinio valstybės tarnautojo tarnybinę atsakomybę, aiškinimo ir taikymo.

18. Ginčo faktinės aplinkybės rodo, kad pareiškėjui tarnybinė atsakomybė pritaikyta, atleidžiant jį iš statutinio valstybės tarnautojo pareigų, atsižvelgus į duomenis, gautus atliekant kriminalinės žvalgybos veiksmus. Kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo metu surinkti duomenys (protokolai, telefoninių pokalbių garso įrašai, paaiškinimai) apie pareiškėjo padarytas veikas buvo išslaptinti bei perduoti atsakovui tarnybinės atsakomybės klausimui spręsti. Taigi kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo metu surinkta informacija apie pareiškėjo padarytas veikas, atsakovo vertinimu, sudarė faktines prielaidas pradėti pareiškėjo tarnybinį patikrinimą ir atleisti jį iš vidaus tarnybos. Todėl atsižvelgiant į pareiškėjo skundo bei apeliacinio skundo argumentus, nagrinėjamoje byloje pirmiausia reikalinga išspręsti kriminalinės žvalgybos metu surinktų duomenų apie pareiškėją (jo veiksmus) panaudojimo atliekant tarnybinį patikrinimą ir atleidžiant jį iš statutinio valstybės tarnautojo pareigų teisėtumo klausimą.

19. Vidaus tarnybos pareigūnų tarnybinės atsakomybės klausimus reglamentuoja Vidaus tarnybos statutas. Ginčo teisiniams santykiams aktualios kelios įstatymo redakcijos: tarnybinio patikrinimo ir atlikimo metu galiojo 2015 m. kovo 26 d. Vidaus tarnybos statuto redakcija (įsigaliojo nuo 2015 m. balandžio 3 d.); pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos metu - 2015 m. birželio 25 d. Vidaus tarnybos statuto redakcija (įsigaliojo nuo 2016 m. sausio 1 d.). 2015 m. birželio 25 d. įstatymu Nr. XII-1855 buvo pakeistas Vidaus tarnybos statutas inter alia kai kurios jo nuostatos, reglamentuojančios pareigūnų atsakomybę, tačiau esminių teisinio reguliavimo pakeitimų nagrinėjamai bylai aktualiais klausimais nebuvo padaryta. Konkrečias teisines pasekmes pareiškėjui sukėlė atsakovo sprendimas atleisti jį iš vidaus tarnybos, todėl toliau šiame procesiniame sprendime atskirai nenurodant bus minima būtent pareiškėjo atleidimo momentu galiojusi įstatymo redakcija - 2015 m. birželio 25 d. redakcija.

20. Vidaus tarnybos statuto 32 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareigūnai, kurie atlikdami jiems patikėtas pareigas pažeidė įstatymų reikalavimus, įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka, atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį, traukiami tarnybinėn, administracinėn, materialinėn ar baudžiamojon atsakomybėn. Už tarnybinius nusižengimus skiriamos tarnybinės nuobaudos (Vidaus tarnybos statuto 33 str. 1 d.). Tarnybinis nusižengimas - tai šiame statute ir kituose teisės aktuose nustatytos vidaus tarnybos tvarkos pažeidimas ar pareigūno pareigų neatlikimas, padarytas dėl pareigūno kaltės (Vidaus tarnybos statuto 2 str. 7 d.).

21. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas tarnybinio nusižengimo sampratą, ne kartą yra konstatavęs, kad tarnybinis nusižengimas yra viena iš teisės pažeidimų rūšių, todėl jam būdingi visi teisės pažeidimo elementai, t. y. objektas, subjektas, objektyvioji ir subjektyvioji pusės (2012 m. gruodžio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A(520) -3015/2012; 2013 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A(492)-577/2013; 2012 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A(520)-2901/2012). Taigi kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant klausimą dėl tarnybinės atsakomybės taikymo, turi būti nustatyta, ar atitinkamuose valstybės tarnautojo veiksmuose yra tarnybinio nusižengimo sudėtis, t. y. turi būti nustatyti visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai - pažeidimo padarymo faktas, jį padaręs valstybės tarnautojas, valstybės tarnautojo kaltė, atitinkamais atvejais - pasekmės, priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių.

22. Vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 33 straipsnio 2 dalimi, pareigūnui gali būti skiriama viena iš šių tarnybinių nuobaudų: pastaba; papeikimas; griežtas papeikimas; laipsnio pažeminimas viena pakopa; perkėlimas į žemesnes pareigas; atleidimas iš vidaus tarnybos.

23. Vidaus tarnybos statuto 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tarnybinė nuobauda skiriama, atsižvelgiant į tarnybinį nusižengimą padariusio pareigūno kaltę, tarnybinio nusižengimo padarymo priežastis, aplinkybes ir padarinius, į pareigūno veiklą iki tarnybinio nusižengimo padarymo, tarnybinę atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, į Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatyme ar į Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatyme nustatytais atvejais ir tvarka pateiktą informaciją. Pagal Korupcijos prevencijos įstatymą gauta informacija gali būti panaudota skiriant pareigūnui tarnybinę nuobaudą tik tuo atveju, kai ši informacija išslaptinama teisės aktų nustatyta tvarka.

24. Pagal Vidaus tarnybos statuto 33 straipsnio 7 dalį, kai yra duomenų apie galimą pareigūno tarnybinį nusižengimą, atliekamas tarnybinis patikrinimas. Tarnybinių patikrinimų atlikimo, tarnybinių nuobaudų pareigūnams skyrimo ir panaikinimo tvarką, taip pat sprendimų dėl pareigūnų, atleistų iš vidaus tarnybos, pripažinimo padariusiais tarnybinį nusižengimą ir dėl tarnybinių nuobaudų, kurios turėtų būti jiems skirtos, priėmimo tvarką nustato vidaus reikalų ministras (Vidaus tarnybos statuto 33 str. 12 d.). Tarnybinę nuobaudą pareigūnui skiria pareigūną į pareigas skyręs vadovas (Vidaus tarnybos statuto 33 str. 10 d.).

25. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. IV-308 patvirtintas Tarnybinių patikrinimų atlikimo, tarnybinių nuobaudų pareigūnams skyrimo ir panaikinimo, sprendimų dėl pareigūnų, atleistų iš vidaus tarnybos, pripažinimo padariusiais tarnybinį nusižengimą ir dėl tarnybinių nuobaudų, kurios turėtų būti jiems skirtos, priėmimo tvarkos aprašas (toliau - ir Aprašas).

26. Apraše reglamentuojami konkretūs kompetentingų subjektų procedūriniai veiksmai pradedant, atliekant ir užbaigiant tarnybinį patikrinimą, skiriant tarnybinę nuobaudą, šių veiksmų atlikimo terminai. Aprašo 7 punkte nustatyta, kad tarnybinis patikrinimas pradedamas pareigūną į pareigas skiriančiam vidaus reikalų statutinės įstaigos vadovui ar kitam pareigūnui, turinčiam teisę pavesti atlikti tarnybinius patikrinimus, gavus asmens skundą, tarnybinį pranešimą, prokuroro nutarimą iškelti drausminę bylą, visuomenės informacijos priemonėse paskelbtą ar kitokią informaciją apie galimą pareigūno tarnybinį nusižengimą ir ne vėliau kaip kitą darbo dieną pavedus tarnybinius nusižengimus tiriančio padalinio vadovui ar kitam darbuotojui atlikti tarnybinį patikrinimą, 26 punkte - kad tarnybinis patikrinimas baigiamas, surašant tarnybinio patikrinimo išvadą, kurioje išdėstomos nustatytos aplinkybės bei jas pagrindžiantys įrodymai ir pateikiamas teisinis tikrinamo pareigūno veikos įvertinimas, 31 punkte - kad vadovas, turintis teisę skirti į pareigas, atsižvelgdamas į išvadoje konstatuotus pareigūno padarytus teisės aktų pažeidimus bei vadovaudamasis Vidaus tarnybos statuto 33 straipsnio 1 ir 6 dalių nuostatomis, priima įsakymą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo.

27. Vidaus tarnybos statuto 62 straipsnio 1 dalies 7 punkte įtvirtinta, kad pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, kai savo poelgiu pažemina pareigūno vardą. Pareigūno vardo pažeminimas - tai pareigūno veika, padaryta dėl pareigūno kaltės, susijusi ar nesusijusi su tarnybinių pareigų atlikimu, tačiau akivaizdžiai žeminanti vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griaunanti pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituojanti (Vidaus tarnybos statuto 2 str. 5 d.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad tokio pobūdžio priemonės taikymas yra skirtas ne tik tam, kad drausmine tvarka būtų nubaustas pareigūno vardą pažeminęs asmuo, bet ir tam, kad tokiu būdu būtų saugomas vidaus reikalų sistemos autoritetas visuomenėje, būtų formuojamas visuomenės teigiamas požiūris į šios sistemos veiklos principingumą ir efektyvumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A(438)-2659/2012, 2013 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A(662)-106/2013).

28. Dėl procedūrų, taikomų siekiant nustatyti, ar asmuo pažemino pareigūno vardą, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs praktiką, kad institucija turi pareigą tinkamai išsiaiškinti reikšmingas aplinkybes, kuriomis remiantis galima daryti išvadą, jog tam tikra kalta pareigūno veika buvo pažemintas pareigūno vardas. Paprastai svarbu išsiaiškinti šiuos aspektus: ar nebuvo suvaržyta pareigūno teisė dalyvauti tyrimo procedūroje ir gintis nuo jam pateikiamų įtarimų (svarbiausiais šios teisės elementais laikytinas pranešimas apie tai, jog asmuo yra įtariamas padaręs galimai neteisėtą veiką, kuri gali būti vertinama, kaip pareigūno vardo pažeminimas bei asmens teisė pateikti savo paaiškinimus); ar tyrimą atliko nešališkas subjektas; ar atlikus tyrimą, priimtas motyvuotas ir pagrįstas sprendimas. Šiuo atveju taip pat turi būti taikomas atleidimo iš tarnybos pagal aptariamą pagrindą terminas, kuris atitinka terminą, nustatytą tarnybinių nuobaudų skyrimui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1554-662/2015, Administracinių bylų praktika Nr. 29, p. 286-317). Atsižvelgiant į Aprašo 1 punktą, šis teisės aktas reglamentuoja tarnybinių patikrinimų atlikimą ir dėl pareigūno vardą žeminančių veikų atlikimo. Taigi atsižvelgiant į pareigūno vardo pažeminimo esmę ir pobūdį, asmens veiksmai, kuriais pažeminamas pareigūno vardas, prilygintinas tarnybiniam nusižengimui, o teisinių pasekmių pritaikymas už šiuos veiksmus - tarnybinei atsakomybei plačiąja prasme.

29. Apibendrinus išdėstytas nuostatas, pažymėtina, kad tarnybinės atsakomybės pagal Vidaus tarnybos statutą pagrindas - tarnybinis nusižengimas ar kiti veiksmai, kuriais pažeminamas pareigūno vardas. Sprendžiant dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo ar kitų teisinių pasekmių taikymo, esminę reikšmę turi konkretaus tarnybinio nusižengimo ar kitos veikos, kuria pažeminamas pareigūno vardas, sudėties nustatymas. Tarnybinio patikrinimo metu turi būti ištirtos ir objektyviai įvertintos visos tarnybinei atsakomybei taikyti reikšmingos aplinkybės. Vidaus tarnybos pareigūnų tarnybinės atsakomybės taikymas apima tam tikrą konkrečiais pradžios ir pabaigos momentais, etapais ir terminais apibrėžtą procedūrą, kurios metu pradėjus tarnybinį patikrinimą, tam tikrų duomenų, kuriuos gali sudaryti ir Kriminalinės žvalgybos įstatymo nustatyta tvarka gauta informacija, pagrindu tiriamos galimo tarnybinio nusižengimo aplinkybės, nustatinėjama pareigūno kaltė, ir kurios pabaigoje, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, priimamas arba nepriimamas sprendimas skirti pareigūnui tarnybinę nuobaudą ar inter alia atleisti pareigūną iš vidaus tarnybos už pareigūno vardo pažeminimą. Taigi siekiant pritaikyti tarnybinę atsakomybę, leidžiama naudotis ir vertinti Kriminalinės žvalgybos įstatymo nustatyta tvarka pateiktą informaciją.

30. Kaip matyti, Vidaus tarnybos statuto nuostatos nukreipia į Kriminalinės žvalgybos įstatymą. Nagrinėjamoje byloje susiklosčiusiems teisiniams santykiams taikytina 2015 m. kovo 26 d. šio įstatymo redakcija, įsigaliojusi nuo 2015 m. liepos 1 d., todėl ja toliau remiamasi šiame teismo procesiniame sprendime.

31. Kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimo atvejai ir tvarka įtvirtinti Kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnyje „Kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimas".

32. Pagal šio straipsnio 1 dalį, kriminalinės žvalgybos informacija gali būti naudojama šiais atvejais: 1) kriminalinės žvalgybos uždaviniams įgyvendinti; 2) bendradarbiaujant kriminalinės žvalgybos subjektams; 3) pateikiant informaciją apie asmenį Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatymo nustatyta tvarka; 4) Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių ir kitų teisės aktų numatytais atvejais keičiantis kriminalinės žvalgybos informacija su užsienio valstybių teisėsaugos institucijomis, tarptautinėmis organizacijomis ir Europos Sąjungos agentūromis; 5) šio straipsnio 3 ir 4 dalyse numatytais atvejais ir kitais įstatymų numatytais atvejais.

33. Kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad kriminalinės žvalgybos informacija apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką, prokurorui sutikus, kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos vadovo sprendimu gali būti išslaptinama ir panaudojama tiriant drausminius ir (ar) tarnybinius nusižengimus. Vadinasi, pagal šioje įstatymo nuostatoje įtvirtintą teisinį reguliavimą, tiriant tarnybinius nusižengimus inter alia tuos, kuriuos padarė vidaus tarnybos sistemos pareigūnas, t. y. nustatant tarnybinio nusižengimo ar kitos veikos, kuria pažeminamas pareigūno vardas, sudėties požymius, įstatyme nustatyta tvarka leidžiama pasinaudoti išslaptinta kriminalinės žvalgybos informacija apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką, kurią įvykdė tarnybinėn atsakomybėn traukiamas pareigūnas.

34. Kriminalinės žvalgybos įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje kriminalinės žvalgybos informacija apibrėžiama, kaip kriminalinės žvalgybos subjektų veiklos metu, sprendžiant kriminalinės žvalgybos uždavinius, surinkti ir teisės aktų nustatyta tvarka užfiksuoti duomenys. Pažymėtina, kad pagal minėtą Kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 3 dalį, leidžiama pasinaudoti ne visa kriminalinės žvalgybos informacija, o tik informacija apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką.

35. Korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos apibrėžiamos Lietuvos Respublikos

korupcijos prevencijos įstatyme. Pagal šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalį (bylai aktuali 2012 m. spalio 17 d. redakcija), korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos- tai kyšininkavimas, prekyba poveikiu, papirkimas, kitos nusikalstamos veikos, jeigu jos padarytos viešojo administravimo sektoriuje arba teikiant viešąsias paslaugas siekiant sau ar kitiems asmenims naudos: piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimas, piktnaudžiavimas oficialiais įgaliojimais, dokumentų ar matavimo priemonių suklastojimas, sukčiavimas, turto pasisavinimas ar iššvaistymas, tarnybos paslapties atskleidimas, komercinės paslapties atskleidimas, neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimas, nusikalstamu būdu įgytų pinigų ar turto legalizavimas, kišimasis į valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens veiklą ar kitos nusikalstamos veikos, kai tokių veikų padarymu siekiama ar reikalaujama kyšio, papirkimo arba nuslėpti ar užmaskuoti kyšininkavimą ar papirkimą.

36. Taikant tarnybinę atsakomybę pagal Vidaus tarnybos statutą, Vidaus tarnybos statuto 33 straipsnio 1 dalis ir Kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 3 dalis turi būti taikomos kartu. Taigi pagal šiose teisės normose nustatytą teisinį reguliavimą, kriminalinės žvalgybos subjektų veiklos metu surinkti ir teisės aktų nustatyta tvarka užfiksuoti duomenys apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką gali būti išslaptinami ir panaudojami taikant tarnybinę atsakomybę pagal Vidaus tarnybos statutą.

37. Teisėjų kolegijai kyla abejonių, ar toks teisinis reguliavimas, pagal kurį taikant tarnybinę atsakomybę vidaus tarnybos sistemos pareigūnams pagal Vidaus tarnybos statutą, leidžiama naudotis išslaptinta kriminalinės žvalgybos informacija apie šių pareigūnų korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką, atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją.

38. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucija yra aukščiausią teisinę galią turintis teisės aktas, grindžiantis šalies teisės sistemą. Visi kiti teisės aktai turi atitikti Konstituciją. Konstitucijoje yra įtvirtintos pagrindinės teisinio reguliavimo nuostatos, ji sudaro įstatymų leidybos pagrindą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. birželio 19 d. nutarimas). Konstitucijos viršenybės principas reiškia, kad Konstitucija teisės aktų hierarchijoje užima išskirtinę - aukščiausią - vietą, kad joks teisės aktas negali prieštarauti Konstitucijai, kad niekam neleidžiama pažeisti Konstitucijos, kad konstitucinė tvarka turi būti ginama, kad pati Konstitucija įtvirtina mechanizmą, įgalinantį nustatyti, ar teisės aktai (jų dalys) neprieštarauja Konstitucijai. Šiuo atžvilgiu Konstitucijoje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas yra neatsiejamai susijęs su konstituciniu teisinės Valstybės principu - universaliu konstituciniu principu, kuriuo grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija. Konstitucijos viršenybės principo pažeidimas reikštų, kad yra pažeidžiamas ir konstitucinis teisinės valstybės principas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas).

39. Konstitucijos 18 straipsnyje įtvirtinta: „Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės." Kaip yra pažymėjęs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, Konstitucijoje valstybė įpareigojama gerbti žmogaus teises ir laisves, teisinėmis, materialinėmis, organizacinėmis priemonėmis užtikrinti jų gynimą nuo neteisėto kėsinimosi ar ribojimo. Valstybės institucijos, pareigūnai turi saugoti, ginti žmogaus teises ir laisves, o ypač svarbu, kad, vykdydami jiems patikėtas funkcijas, jie patys nepažeistų žmogaus teisių ir laisvių (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d. nutarimas). Konstitucija yra grindžiama universaliomis, nekvestionuojamomis vertybėmis, inter alia pagarba teisei ir teisės viešpatavimui, valdžios galių ribojimu, valdžios įstaigų priederme tarnauti žmonėms ir atsakomybe visuomenei, teisingumu, atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekiu, žmogaus teisių ir laisvių pripažinimu ir gerbimu (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutarimas).

40. Konstitucijos 110 straipsnyje įtvirtinta, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Taigi nepašalinus teisėjų kolegijai nagrinėjamu atveju kilusios abejonės dėl pirmiau nurodyto teisinio reguliavimo konstitucingumo ir pritaikius tokį teisinį reguliavimą sprendžiant bylą, galėtų būti pažeistos asmens konstitucinės teisės bei laisvės.

V.

Dėl kriminalinės žvalgybos paskirties ir jos metu surinktos informacijos pobūdžio

41. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijos preambulėje įtvirtintas atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekis suponuoja kiekvieno žmogaus ir visos visuomenės saugumą nuo nusikalstamų kėsinimųsi. Užtikrinti tokį saugumą yra viena iš valstybės priedermių ir vienas iš prioritetinių uždavinių. Tai būtina, nes nusikalstamumas pažeidžia svarbiausias asmens teises ir laisves, saugias gyvenimo sąlygas, neigiamai veikia visuomenės gerovę, valstybės ekonominio, kultūrinio, politinio gyvenimo pagrindus. Plintant nusikalstamumui, ypač organizuotam, korupcijai, yra griaunamas pasitikėjimas valstybės valdžia, įstatymais, didėja nepagarba jiems, nustatytai tvarkai. Todėl valstybė yra priversta imtis įvairių teisėtų priemonių, leidžiančių kontroliuoti nusikalstamumą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarimas).

42. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinius baudžiamosios atsakomybės pagrindus, yra konstatavęs, kad teisinėje valstybėje įstatymų leidėjas turi teisę ir kartu pareigą įstatymais uždrausti veikas, kuriomis daroma esminė žala asmenų, visuomenės ar valstybės interesams arba keliama grėsmė, kad tokia žala atsiras; inter alia tai, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas baudžiamajame įstatyme nusikalstamomis gali įvardyti tik tas veikas, kurios yra iš tikrųjų pavojingos ir kuriomis daroma didelė žala asmens, visuomenės ir valstybės interesams (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d., 2003 m. birželio 10 d. nutarimai). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra pripažinęs, kad nusikaltimų užkardymas, tyrimas, nustatymas - viešasis interesas ir valstybės nuolatinė veikla (inter alia Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimas).

43. Nusikaltimai - tai teisės pažeidimai, kuriais šiurkščiausiai pažeidžiamos konstitucinės žmonių teisės ir laisvės, kitos konstitucinės vertybės. Baudžiamoji atsakomybė už nusikalstamas veikas yra viena iš žmogaus teisių ir laisvių, kitų konstitucinių vertybių apsaugos ir gynimo priemonių (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d., 2003 m. liepos 4 d. nutarimai). Asmenų, padariusių nusikaltimus, baudžiamasis persekiojimas - tai vienas iš būdų įgyvendinti Konstitucijos nuostatas, užtikrinančias žmogaus teisę į gyvybę (19 straipsnis), jo asmens neliečiamumą ir orumą (21 straipsnis), būsto neliečiamumą (24 straipsnis) ir kitas teises bei laisves (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d., 2003 m. birželio 10 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 lapkričio 10 d. nutarimai).

44. Taigi pagal Konstituciją valstybė turi konstitucinę pareiga apsaugoti visuomenę ir kiekvieną jos asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo. To siekdama, valstybė turi baudžiamuoju įstatymu uždrausti pačias pavojingiausias veikas, nustatyti baudžiamąją atsakomybę už jas (inter alia nustatyti pačias griežčiausias bausmes), vykdyti nusikalstamų veikų prevenciją ir operatyvų jų išaiškinimą. Šioms valstybės funkcijoms įgyvendinti pirmiausia yra skirtas Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas.

45. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2000 m. gegužės 8 d. nutarime taip pat yra pažymėjęs, kad valstybė kovoje su įvairių formų nusikalstamumu taiko įvairius specialius tyrimo metodus. Jų pobūdį, formas nulemia atskirų nusikaltimų kategorijų pavojingumas, sudėtingumas, paplitimas. Kurti tokias specialias priemones, metodus ir tai naudoti atskleidžiant nusikaltimus, nustatant kaltininkus yra pateisinama ir būtina, nes kai kurių nusikaltimų įprastais tyrimo būdais, metodais dažnai būna neįmanoma atskleisti arba tai padaryti labai sunku. Paprastai tai yra patys sunkiausi, gerai organizuoti ar labai latentiški nusikaltimai, keliantys realų pavojų daugelio žmonių, visuomenės ar net valstybės saugumui.

46. Taigi dėl tam tikrų sunkių ar labai sunkių nusikaltimų, ar esant specifinėms įstatyme apibrėžtoms situacijoms, būtina panaudoti specialius tyrimo metodus ir būdus, kurių taikymas padėtų užtikrinti viešąjį interesą - pasiekti nusikalstamų veikų prevencijos ir tinkamo atskleidimo tikslus. Kriminalinė žvalgyba - viena iš tų specifinių teisinių valstybės kovos su nusikalstamumu priemonių (formų), kurios panaudojimo pagrindus, sąlygas bei tvarką reglamentuoja minėtas 2012 m. spalio 2 d. Seimo priimtas Kriminalinės žvalgybos įstatymas.

47. Kriminalinė žvalgyba, atsižvelgiant į šio įstatymo 2 straipsnio 6 dalį, apibrėžiama, kaip kriminalinės žvalgybos subjektų veikla renkant, fiksuojant, vertinant ir panaudojant turimą informaciją apie kriminalinės žvalgybos objektus, vykdoma šio įstatymo nustatyta tvarka. Kriminalinės žvalgybos objektai - tai galimai rengiamos, daromos ar padarytos nusikalstamos veikos, jas rengiantys, darantys ar padarę asmenys, šių asmenų aktyvūs veiksmai neutralizuojant kriminalinę žvalgybą, kiti su valstybės nacionaliniu saugumu susiję įvykiai ir asmenys (2 str. 10 d.).

48. Kriminalinės žvalgybos uždaviniai nustatyti Kriminalinės žvalgybos įstatymo 4 straipsnyje, kurie yra: 1) nusikalstamų veikų prevencija; 2) nusikalstamų veikų išaiškinimas, taip pat rengiančių, darančių ar padariusių nusikalstamas veikas asmenų nustatymas; 3) asmenų apsauga nuo nusikalstamo poveikio; 4) asmenų, kurie slapstosi nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo, nuteistų, taip pat dingusių be žinios asmenų paieška; 5) daiktų, pinigų, vertybinių popierių, kito turto, susijusio su nusikalstamų veikų padarymu, paieška; 6) kriminalinės žvalgybos subjektų vidaus saugumo užtikrinimas.

49. Taigi pagal nurodytą teisinį reguliavimą, kriminalinės žvalgybos subjektai, atlikdami kriminalinės žvalgybos veiklą, jos metu renka, fiksuoja, vertina ir panaudoja turimą informaciją apie galimai rengiamas, daromas ar padarytas nusikalstamas veikas, jas rengiančius, darančius ar padariusius asmenis, šių asmenų aktyvius veiksmus neutralizuojant kriminalinę žvalgybą, kitus su valstybės nacionaliniu saugumu susijusius įvykius ir asmenis, tokia veikla siekdami nusikalstamų veikų prevencijos, išaiškinimo, rengiančių, darančių ar padariusių nusikalstamas veikas asmenų nustatymo, asmenų apsaugos nuo nusikalstamo poveikio, asmenų, kurie slapstosi nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo, nuteistų, taip pat dingusių be žinios asmenų paieškos, daiktų, pinigų, vertybinių popierių, kito turto, susijusio su nusikalstamų veikų padarymu, paieškos, kriminalinės žvalgybos subjektų vidaus saugumo užtikrinimo.

50. Kriminalinės žvalgybos metu kriminalinės žvalgybos informacija renkama tam tikrais įstatyme nustatytais būdais ir priemonėmis: panaudojant agentūrinę veiklą; apklausą; apžiūrą; kontrolinį patikrinimą; kontroliuojamąjį gabenimą, nusikalstamos veikos imitavimą, pasalą, sekimą, slaptąją operaciją; teisėsaugos institucijų užduotų (Kriminalinės žvalgybos įstatymo 2 str. 8 ir 13 dalys).

51. Kriminalinės žvalgybos subjektai, vykdydami kriminalinę žvalgybą, naudojasi tam tikromis Kriminalinės žvalgybos 6 straipsnyje nustatytomis teisėmis. Šios teisės įgyvendinamos minimame įstatyme ir kituose teisės aktuose nustatyta tvarka (6 str. 4 d.), o dėl kai kurių įgyvendinimo, kai atliekamas kriminalinės žvalgybos tyrimas, reikalingos prokuroro ar teismo sankcijos (6 str. 3 d.). Kriminalinės žvalgybos subjektai, be kita ko, turi teisę gauti informaciją iš ūkio subjektų, teikiančių elektroninių ryšių tinklus ir (ar) paslaugas, Lietuvos banko, finansų įmonių ir kredito įstaigų, specialia tvarka panaudoti technines priemones, atlikti slaptą pašto siuntų ir jų dokumentų apžiūrą, pašto siuntų kontrolę ir paėmimą, susirašinėjimo ir kitokio susižinojimo slaptą kontrolę, slapta patekti į asmens būstą, tarnybines ir kitas patalpas, uždaras teritorijas, transporto priemones, taip pat atlikti jų apžiūrą, paimti tirti dokumentus, daiktus, medžiagų pavyzdžius, kitus kriminalinei žvalgybai reikalingus objektus ir juos apžiūrėti ir (ar) pažymėti, neskelbdami apie jų paėmimą, panaudoti kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdus: kontroliuojamąjį gabenimą, nusikalstamos veikos imitavimą, sekimą, teisėsaugos institucijų užduotį.

52. Pažymėtina, kad kriminalinės žvalgybos metu negali būti pažeistos žmogaus teisės ir laisvės. Atskiri šių teisių ir laisvių ribojimai yra laikini ir gali būti taikomi tik įstatymų nustatyta tvarka, siekiant apginti kito asmens teises ir laisves, nuosavybę, visuomenės ir valstybės saugumą (Kriminalinės žvalgybos įstatymo 5 str. 1 d.).

53. Asmeniui, kurio atžvilgiu buvo taikyta kriminalinė žvalgyba, tačiau gauta informacija nepasitvirtino ir ikiteisminis tyrimas nepradėtas, bet atsirado teisinės neigiamos pasekmės, pareikalavus, turi būti pateikti kriminalinės žvalgybos metu apie jį surinkti duomenys, išskyrus šio įstatymo 19 straipsnio 7 dalyje nustatytus duomenis (Kriminalinės žvalgybos įstatymo 5 str. 6 d.).

54. Kriminalinės žvalgybos metu ar pabaigus kriminalinės žvalgybos tyrimą nustačius, kad gauta kriminalinės žvalgybos informacija apie kriminalinės žvalgybos objektą nepasitvirtino arba kad kriminalinės žvalgybos uždaviniai nebus įgyvendinti, informacijos apie kriminalinės žvalgybos objektą rinkimas turi būti nedelsiant sustabdomas, o surinkta informacija sunaikinama. Jeigu pabaigus kriminalinės žvalgybos tyrimą kriminalinės žvalgybos informacija apie kriminalinės žvalgybos objektą nebuvo panaudota šio įstatymo 19 straipsnyje nustatyta tvarka, kriminalinės žvalgybos tyrimo metu surinkta informacija apie privatų asmens gyvenimą per 3 mėnesius turi būti sunaikinama. Prieš 1 mėnesį iki minėtos sankcionuotais kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdais surinktos informacijos sunaikinimo apie tai pranešama kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdus sankcionavusiam pareigūnui ir prokurorui, rengusiam motyvuotą teikimą dėl kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdų sankcionavimo. Kita nepanaudota informacija, esanti nutrauktose kriminalinio tyrimo bylose ar (ir) informacinėse sistemose, saugoma teisės aktų, kurie reglamentuoja kriminalinės žvalgybos tyrimo bylų ir duomenų, esančių informacinėse sistemose, saugojimą, naudojimą ir naikinimą, nustatyta tvarka. Surinktos informacijos naikinimo tvarką nustato kriminalinės žvalgybos pagrindinė institucija (Kriminalinės žvalgybos įstatymo 5 str. 7 d.).

55. Vykdydami kriminalinę žvalgybą, kriminalinės žvalgybos subjektai, be kita ko, privalo vykdyti kriminalinę žvalgybą tik tuo atveju, kai kitais būdais neįmanoma ar sudėtinga apginti asmens ar valstybės interesus; nutraukti kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdų ir priemonių naudojimą, kai paaiškėja, kad informacija apie kriminalinės žvalgybos objektą nepasitvirtino arba kriminalinės žvalgybos uždaviniai nebus įgyvendinti; užtikrinti kriminalinės žvalgybos informacijos saugumą; užtikrinti, kad visa kriminalinės žvalgybos informacija būtų renkama tik siekiant įgyvendinti kriminalinės žvalgybos uždavinius, o gauta informacija būtų naudojama pagal paskirtį šio įstatymo nustatyta tvarka (Kriminalinės žvalgybos įstatymo 7 str. 1 d.).

56. Kriminalinės žvalgybos konstitucinė prigimtis, Kriminalinės žvalgybos įstatyme nustatytas visuminis teisinis reguliavimas inter alia kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdai ir priemonės pagrindžia ypatingą šios veiklos paskirtį, susijusią su didelių valstybės galių panaudojimu siekiant nusikalstamų veikų prevencijos ir išaiškinimo, bei specifišką, išimtinį ir neviešą šios veiklos pobūdį, kuris susijęs su galimu esminiu poveikiu asmens teisėms, t. y. ir su įsiterpimu į privatų asmens gyvenimą.

57. Konstitucijos 22 straipsnyje įtvirtinta:

„Žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas.

Asmens susirašinėjimas, pokalbiai telefonu, telegrafo pranešimai ir kitoks susižinojimas neliečiami.

Informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą.

Įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą".

58. Atsižvelgiant į oficialią konstitucinę doktriną, šiame Konstitucijos straipsnyje įtvirtintos normos gina asmens teisę į privatumą. Ši asmens teisė apima privatų, šeimos ir namų gyvenimą, asmens fizinę ir psichinę neliečiamybę, garbę ir reputaciją, asmeninių faktų slaptumą, draudimą skelbti gautą ar surinktą konfidencialią informaciją ir kt. Savavališkai ir neteisėtai kišantis į žmogaus privatų gyvenimą kartu yra kėsinamasi į jo garbę bei orumą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d., 2000 m. gegužės 8 d., 2002 m. rugsėjo 19 d., 2002 m. spalio 23 d. nutarimai). Privatus žmogaus gyvenimas - tai individo asmeninis gyvenimas: gyvenimo būdas, šeimyninė padėtis, gyvenamoji aplinka, santykiai su kitais asmenimis, individo pažiūros, įsitikinimai, įpročiai, jo fizinė bei psichinė būklė, sveikata, garbė, orumas ir kt. Konstitucijoje yra įtvirtintas žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumas, iš kurio kyla asmens teisė į privatumą. Konstitucijos 22 straipsnio 3 dalies nuostata „informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą", taip pat 4 dalies nuostata „įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą" yra vienos svarbiausių asmens privataus gyvenimo neliečiamybės garantijų. Jomis asmens privatus gyvenimas saugomas nuo valstybės, kitų institucijų, jų pareigūnų, kitų asmenų neteisėto kišimosi (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimas).

59. Visa tai pagrindžia, kad kriminalinės žvalgybos informacija - tai ir duomenys apie privatų asmens gyvenimą, gaunami ribojant asmens teisę į privatumą. Pirmiau minėta, kad pagal kriminalinės žvalgybos sampratą, ši veikla apima ir kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimą. Vadinasi, žmogaus teisių apsauga, teisių ir laisvių ribojimo pagrindai taikytini ir kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimui, be kita ko, tarnybinės atsakomybės taikymo srityje.

VI.

Dėl vidaus tarnybos ir tarnybinės atsakomybės paskirties bei pobūdžio

60. Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalis įtvirtina konstitucinę piliečių teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą. Kaip yra konstatavęs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, valstybės tarnybos santykiai (plačiausia prasme) apima santykius, susijusius su piliečio konstitucinės teisės lygiomis sąlygomis stoti j Lietuvos Respublikos valstybės tarnybą įgyvendinimu, taip pat santykius, susiklostančius piliečiui įstojus į valstybės tarnybą ir einant pareigas valstybės tarnyboje; su valstybės tarnybos santykiais yra glaudžiai susiję ir kai kurie santykiai, susiklostantys asmeniui baigus eiti pareigas valstybės tarnyboje (pavyzdžiui, santykiai, susiję su tam tikrais buvusių valstybės tarnautojų darbinės veiklos apribojimais, su pensijomis, skiriamomis ir mokamomis buvusiems valstybės tarnautojams, ir kt.) (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarimai).

61. Oficialioje konstitucinėje doktrinoje pažymėta, kad statutinė valstybės tarnyba yra specifinė valstybės tarnybos rūšis, besiskirianti nuo kitokios (civilinės) valstybės tarnybos ir karo tarnybos. Iš statutinės valstybės tarnybos sampratos kyla šie jai būdingi bruožai: specialus teisinis reguliavimas atitinkamos tarnybos ypatumus nustatančiais teisės aktais (statutais), griežto hierarchinio pavaldumo statutiniai santykiai, kuriems būdingas inter alia ypatingas tarnybos atlikimo režimas (inter alia tarnybos pareigų vykdymo, tarnybos laiko, tarnybinės subordinacijos ypatumai, pareigūnų karjerą ir vietą statutinių santykių hierarchijoje žyminčių specialių tarnybinių laipsnių (rangų) sistema, tarnybinės (drausminės) atsakomybės specifika), specialūs reikalavimai statutinių valstybės institucijų pareigūnams (inter alia susiję su jų lojalumu Lietuvos valstybei ir patikimumu, išsilavinimu, amžiumi, sveikatos būkle ir pan.), specifiniai šių pareigūnų įgaliojimai (inter alia jiems nepavaldžių asmenų atžvilgiu, taip pat susiję su prievartos priemonių naudojimu), specialios socialinės ir kitos garantijos (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2012 m. vasario 27 d. nutarimai).

62. Minėta, kad vidaus tarnybos teisinius santykius reglamentuoja Vidaus tarnybos statutas. Atsižvelgiant į šio statuto 2 straipsnį, vidaus tarnyba - tai vidaus tarnybos sistemos pareigūno statuso įgijimo, pasikeitimo ir praradimo bei su vidaus tarnybos sistemos pareigūno statusu susijusių teisinių santykių visuma (10 d.), vidaus tarnybos sistema- tai vidaus reikalų ministrui pavestos valdymo srities vidaus reikalų statutinių įstaigų ir vidaus tarnybos sistemos pareigūnų visuma ir ryšiai tarp jų (11 d.), vidaus tarnybos sistemos pareigūnas - tai šiame statute nustatyta tvarka į pareigūno pareigas priimtas statutinis valstybės tarnautojas, atliekantis įstatymuose nustatytas funkcijas, kuriomis užtikrinamas vidaus reikalų įstaigai įstatymuose nustatytų uždavinių ir funkcijų įgyvendinimas, turintis įstatymų suteiktus viešojo administravimo įgaliojimus dėl sau nepavaldžių asmenų ir (ar) vadovaujantis pareigūnams (12 d.).

63. Vidaus reikalų statutinė įstaiga Vidaus tarnybos statuto 2 straipsnio 9 punkte apibrėžiama, kaip valstybės politiką viešojo saugumo srityje įgyvendinantis vidaus reikalų ministro valdymo srities viešasis juridinis asmuo, kurio vidaus tarnybos sistemos pareigūnų tarnyba organizuojama statutiniais pagrindais. Vidaus reikalų įstaigos - tai: 1) vidaus reikalų centrinės įstaigos: Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos; Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos; Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos; Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos; Vadovybės apsaugos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos; Viešojo saugumo tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos; 2) kitos vidaus reikalų įstaigos - vidaus reikalų centrinėms įstaigoms pavaldžios teritorinės, specializuotos ir kitos įstaigos; 3) vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigos.

64. Taigi pagal Konstituciją ir Vidaus tarnybos statutą vidaus tarnyba - tai teisiniai santykiai, susiklostantys asmeniui įgyjant vidaus tarnybos sistemos pareigūno statusą, vykdant statutinio valstybės tarnautojo pareigas vidaus reikalų statutinėje įstaigoje, taip pat su vidaus tarnybos sistemos pareigūno statuso pasikeitimu ir praradimu susiję teisiniai santykiai. Vidaus tarnybos sistemos paskirtis - garantuoti viešąjį interesą, vykdant vidaus reikalų statutinei įstaigai priskirtas funkcijas, susijusias su viešuoju saugumu. Siekiant, kad vidaus reikalų sistemos įstaigų pareigūnai tinkamai vykdytų minėtas funkcijas, įstatyme yra sureglamentuota šių pareigūnų inter alia tarnybinė atsakomybė.

65. Minėta, kad vidaus tarnybos sistemos pareigūnai už tarnybinius nusižengimus ir kitus veiksmus, kuriais pažeminamas pareigūno vardas, traukiami tarnybinėn atsakomybėn. Taip pat minėta, kad tarnybinis nusižengimas - Vidaus tarnybos statute ir kituose teisės aktuose nustatytos vidaus tarnybos tvarkos pažeidimas ar pareigūno pareigų neatlikimas, padarytas dėl pareigūno kaltės; pareigūno vardo pažeminimas - pareigūno veika, padaryta dėl pareigūno kaltės, susijusi ar nesusijusi su tarnybinių pareigų atlikimu, tačiau akivaizdžiai žeminanti vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griaunanti pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituojanti. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad tarnybos pažeidimo objektu pripažįstama nustatyta vidaus tarnybos tvarka, tarnybinio nusižengimo objektyvioji pusė - tai statutinio valstybės tarnautojo neteisėtas elgesys - tarnybos pareigų, nustatytų Vidaus tarnybos statute, pareigybių aprašymuose, teisės aktuose, reglamentuojančiuose policijos veiklą, viešąjį administravimą, valstybės tarnybą, neatlikimas arba netinkamas atlikimas. Tarnybinio nusižengimo subjektyvioji pusė - tai statutinio valstybės tarnautojo, neatlikusio ar netinkamai atlikusio pareigas, kaltė, kuri gali pasireikšti tiek tyčios, tiek neatsargumo forma (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A(520)-3015/2012; 2013 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A(492)-577/2013; 2012 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A(520)-2901/2012).

66. Esminis elementas, suponuojantis atleidimo iš vidaus tarnybos dėl pareigūno vardo pažeminimo taikymą, yra visuomenės požiūris į atitinkamą pareigūno veikimą ar neveikimą tuo aspektu, kiek tai tiesiogiai susiję su tarnybos sistemos autoritetu ir kiek tai siejama su visuomenės lūkesčiais bei pasitikėjimu tarnybos sistema. Pareigūno vardo pažeminimas yra siejamas su tam tikrų objektyvių bei subjektyvių teisiškai reikšmingų aplinkybių buvimu: pareigūno kalte dėl tam tikros veikos, priešingos teisės ar tarnybinės etikos normų reikalavimams, bei ta veika sukeltomis pasekmėmis - tarnybos autoriteto pažeminimu, neigiamos klaidingos visuomenės nuomonės apie tarnybą, kaip instituciją, ir (ar) jos pareigūnus sudarymu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A(662) -1914/2012).

67. Taigi tarnybinė atsakomybė pareigūnui pagal Vidaus tarnybos statutą gali būti pritaikyta, nustačius konkrečias jo veikas (veiksmus ar neveikimą), kuriomis pažeisti teisės aktai, reglamentuojantys pareigūno pareigas vidaus tarnybos sistemoje, kurios nustatytos vidaus tarnybos veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose, kituose teisės aktuose ir detalizuotas pareigūno pareigybės aprašymuose ir instrukcijose, taip pat tarnybinės etikos normų reikalavimai. Vadinasi, taikant tarnybinę atsakomybę pagal Vidaus tarnybos statutą, siekiama vidaus tarnybos pažeidimų prevencijos ir poveikio priemonių pritaikymo pažeidėjui už netinkamą vidaus tarnybos funkcijų atlikimą ar tarnybinės etikos reikalavimų nesilaikymą, t. y. sudrausminti pareigūną paskiriant jam tarnybinę nuobaudą, taip pat užtikrinti vidaus reikalų sistemos autoritetą visuomenėje, neleisti vidaus tarnyboje dirbti asmenims, kurie savo veiksmais akivaizdžiai rodo nepagarbą visuomenei. Tai suponuoja išvadą, kad tarnybinės atsakomybės pagal Vidaus tarnybos statutą paskirtis - užtikrinti tvarką vidaus tarnybos sistemoje ir visuomenės pagarbą šiai sistemai. Taikant tarnybinę atsakomybę pagal Vidaus tarnybos statutą, nėra siekiama nubausti asmenis už korupcinio pobūdžio nusikalstamas veikas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse. Tarnybinė atsakomybė pagal Vidaus tarnybos statutą nėra baudžiamoji atsakomybė, o jos taikymas nėra baudžiamasis procesas.

VII.

Dėl Kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 3 dalyje ir Vidaus tarnybos statuto 33 straipsnio 1 dalyje nustatyto teisinio reguliavimo prieštaravimo konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 22 ir 33 straipsniams

68. Minėta, kad vykdant kriminalinės žvalgybos veiklą, paprastai įsiterpiama į privatų asmens gyvenimą, o pats kriminalinės žvalgybos pobūdis sąlygoja, jog tiek renkant kriminalinės žvalgybos informaciją, tiek ją panaudojant, ribojamas asmens privataus gyvenimo neliečiamumas.

69. Pagal Konstituciją žmogaus teisė į privatumą nėra absoliuti. Riboti konstitucines žmogaus teises ir laisves, tarp jų ir teisę į privatumą, galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d., 2002 m. spalio 23 d. nutarimai).

70. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis proporcingumo principas yra vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2009 m. balandžio 10 d. nutarimai). Konstitucinis proporcingumo principas reiškia, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir jos neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2010 m. birželio 29 d. nutarimas).

71. Vadinasi, atsižvelgiant į oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, Konstitucijos 22 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą gali būti ribojama, be kita ko, naudojant kriminalinės žvalgybos informaciją, jeigu laikomasi šių sąlygų: pirma, toks ribojimas įtvirtintas įstatyme; antra, tokiu ribojimu siekiama teisėto ir visuomenei svarbaus tikslo; trečia, toks ribojimas yra būtinas nurodytiems tikslams pasiekti ir nevaržo asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti.

72. Žmogaus teisė į privataus gyvenimo gerbimą yra įtvirtinta ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau - Konvencija), kuri yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisės sistemos dalis (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarimas), 8 straipsnyje: „1. Kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas, būsto neliečiamybė ir susirašinėjimo slaptumas". Konvencijos 8 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti šios teisės ribojimo pagrindai: „2. Valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi šiomis teisėmis, išskyrus įstatymo nustatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, visuomenės apsaugos ar šalies ekonominės gerovės interesais, siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat būtina žmonių sveikatai ar moralei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti".

73. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, kaip teisės aiškinimo šaltinis, yra aktuali ir Lietuvos teisės aiškinimui bei taikymui (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2008 m. gegužės 28 d. nutarimai).

74. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstama, kad slaptas asmens sekimas inter alia telefoninių pokalbių kontrolė patys savaime reiškia Konvencijos 8 straipsnyje garantuojamų teisių apribojimą (pvz., žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 1978 m. rugsėjo 6 d. sprendimą byloje Klass ir kiti prieš Vokietiją (pareiškimo Nr. 5029/71), 2010 m. gegužės 18 d. sprendimą byloje Kennedy prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 26839/05), 2012 m. spalio 31d. sprendimą byloje Drakšas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 36662/04). Valstybės vykdomas duomenų apie asmenį rinkimas, laikymas ir atskleidimas taip pat laikomas teisės į privataus gyvenimo gerbimą ribojimu (pvz., žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje S. ir Marper prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimų Nr. 30562/04 ir 30566/04).

75. Kita vertus, Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje laikomasi nuostatos, kad valstybės institucijos turi teisę apriboti asmens teisę į privataus gyvenimo gerbimą, esant trims būtinoms sąlygoms: pirma, tai turi būti nustatyta įstatymu; antra, tai turi būti būtina demokratinėje visuomenėje; trečia, turi būti siekiama Konvencijos 8 straipsnio 2 dalyje nustatytų tikslų (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1990 m. balandžio 24 d. sprendimas byloje Huvig prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 11105/84), 1998 m. kovo 25 d. sprendimas byloje Kopp prieš Šveicariją (pareiškimo Nr. 23224/94). Europos Žmogaus Teisių Teismas yra konstatavęs, kad kišimasis į privatų asmens gyvenimą turi būti pagrįstas nacionalinės teisės nuostatomis, tačiau nacionalinė teisė turi atitikti teisės viršenybės demokratinėje valstybėje principą; toks valstybės įsikišimas turi būti būtinas (pvz., žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 1985 m. balandžio 26 d. sprendimą byloje Malone prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8691/79), 2000 m. gegužės 4 d. sprendimą byloje Rotaru prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 28341/95). Būtinumo kriterijus reiškia, kad kišimasis atitinka egzistuojantį socialinį poreikį ir yra proporcingas siekiamam tikslui (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1988 m. kovo 24 d. sprendimas byloje Olsson prieš Švediją (pareiškimo Nr. 10465/83).

76. Taigi pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką asmens teisė į privataus gyvenimo gerbimą gali būti ribojama tik nustačius valstybės saugumo, visuomenės apsaugos ar šalies ekonominės gerovės interesą, siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, ir neviršijus to, kas būtina šiems tikslams pasiekti.

77. Teisėjų kolegijos vertinimu, Vidaus tarnybos statuto 33 straipsnio 1 dalyje ir Kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį kriminalinės žvalgybos subjektų veiklos metu surinkti ir teisės aktų nustatyta tvarka užfiksuoti duomenys apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką gali būti išslaptinami ir panaudojami taikant tarnybinę atsakomybę pagal Vidaus tarnybos statutą, neatitinka visų asmens teisių inter alia asmens teisės į privataus gyvenimo neliečiamumą ir gerbimą ribojimo sąlygų.

78. Viešojo intereso, susijusio su nusikalstamų veikų prevencija ir atskleidimu bei nusikalstamos veikos padarymu kaltų asmenų patraukimu baudžiamojon atsakomybėn, svarba suponuoja, kad kriminalinės žvalgybos būdų ir priemonių panaudojimas, šiais būdais bei priemonėmis surinktos informacijos apie privatų asmens gyvenimą panaudojimas siekiant kriminalinės žvalgybos uždavinių, inter alia šių duomenų panaudojimas baudžiamajame procese yra per se konstituciškai pateisinama ir proporcinga valstybės priemonė. Tačiau kaip išplaukia iš pirmiau šiame procesiniame sprendime išdėstytų nuostatų, nusikalstamų veikų ir tarnybinių nusižengimų, kitokių pareigūno vardą žeminančių veiksmų pavojingumas yra nevienodas: pirmaisiais kėsinamasi į vertingiausias visuomenėje pripažįstamas vertybes, antraisiais iš esmės pažeidžiama vidaus tarnybos tvarka ir menkinamas vidaus tarnybos autoritetas. Traukiant asmenis tarnybinėn atsakomybėn, nėra vykdomas baudžiamasis procesas ir nėra siekiama juos nubausti pagal baudžiamąjį įstatymą. Vadinasi, kriminalinės žvalgybos metu surinktos informacijos panaudojimo galimybės, atsižvelgiant į šių dviejų procesų (baudžiamojo ir tarnybinės atsakomybės taikymo) tikslus ir paskirtį, taip pat turi būti nevienodos.

79. Minėta, kad tarnybinės atsakomybės pagal Vidaus tarnybos statutą paskirtis - užtikrinti tvarką vidaus tarnybos sistemoje ir visuomenės pagarbą šiai sistemai. Šis tikslas pats savaime yra teisėtas ir konstituciškai svarbus viešasis interesas, tačiau kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimas, atsižvelgiant į prieš tai aptartą jos pobūdį ir pirminę paskirtį, traukiant asmenis tarnybinėn atsakomybėn, manytina, nėra būtina ir proporcinga valstybės priemonė nurodytam tikslui pasiekti. Kišimasis į asmens privatų gyvenimą (inter alia panaudojant kriminalinės žvalgybos informaciją) galbūt neatitinka visuomenės poreikio užtikrinti vidaus tarnybos tvarką ir apsaugoti jos autoritetą ir varžo asmens teises į privataus asmens gyvenimo gerbimą akivaizdžiai labiau negu reikia nurodytam tikslui pasiekti.

80. Kaip nurodyta pirmiau, Konstitucijos 33 straipsnis inter alia įtvirtina piliečių teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarimuose yra pažymėjęs, kad piliečio konstitucinė teisė lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą yra kiekvieno asmens konstitucinės teisės pasirinkti darbą atmaina. Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje inter alia yra įtvirtinta, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą. Ši laisvė yra viena iš būtinų žmogaus gyvybinių poreikių tenkinimo, deramos padėties visuomenėje užtikrinimo sąlygų. Konstitucinė kiekvieno žmogaus laisvė pasirinkti darbą suponuoja įstatymų leidėjo pareigą sudaryti teisines prielaidas įgyvendinti šią laisvę. Sudarydamas jas įstatymų leidėjas turi įgaliojimus, atsižvelgdamas į darbo pobūdį, nustatyti teisės laisvai pasirinkti darbą įgyvendinimo sąlygas. Tai darydamas jis turi paisyti Konstitucijos (Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. liepos 4 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d., 2008 m. sausio 7 d., 2008 m. vasario 20 d., 2010 m. kovo 22 d. nutarimai).

81. Minėta, kad konstitucinė valstybės tarnybos, taip pat vidaus tarnybos samprata, apima ir teisinius santykius, susiklostančius vidaus tarnybos pareigūnams vykdant nustatytas pareigas. Tarnybinė atsakomybė, kaip ir bet kuri teisinės atsakomybės rūšis, reiškia asmens statuso (šiuo atveju statutinio valstybės tarnautojo) pasikeitimą, t. y. sukelia neigiamas teisines pasekmes asmeniui. Atsižvelgiant į Vidaus tarnybos statute įtvirtintas tarnybines nuobaudas ir atleidimo pagrindus, matyti, kad už tarnybinį nusižengimą ar kitus veiksmus, kuriais pažeminamas pareigūno vardas, pareigūnas gali būti pašalinamas iš vidaus tarnybos. Ši teisinė pasekmė daro esminį poveikį asmens teisės laisvai pasirinkti darbą inter alia stoti į vidaus tarnybą įgyvendinimui. Vidaus tarnybos statuto 12 straipsnio 1 straipsnyje įtvirtinta, kad draudžiama priimti į vidaus tarnybą asmenį, kuris, be kita ko, anksčiau ėjo statutinio valstybės tarnautojo pareigas ir buvo atleistas už pareigūno vardo pažeminimą ar buvo atleistas iš valstybės tarnybos už tarnybinį nusižengimą ir nuo šio atleidimo dienos nepraėjo 3 metai. Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 17 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad asmuo nėra patikimas ir lojalus Lietuvos valstybei ir leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija tokiam asmeniui neišduodamas, jeigu asmuo, be kita ko, buvo atleistas iš pareigų dėl pareigūno vardo pažeminimo ir nuo atleidimo iš pareigų dienos nepraėjo 3 metai. Kitų tarnybinių nuobaudų paskyrimas daro įtaką pareigūno karjerai ir tarnybinės veiklos vertinimui (Vidaus tarnybos statuso 19, 25 str.). Taigi, atsižvelgiant į tarnybinės atsakomybės esminį poveikį vidaus tarnybos pareigūno statusui, kriminalinės žvalgybos duomenų panaudojimo taikant šią atsakomybę galimybė, vertintina, kaip valstybės nustatyta priemonė, kuria ribojama asmens konstitucinė teisė lygiomis sąlygomis stoti į vidaus tarnybą ir išsaugoti vidaus tarnybos pareigūno statusą. Šiai valstybės priemonei taikytini konstituciniai asmens teisių ir laisvių ribojimo pagrindai.

82. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad Konstitucijoje yra įtvirtinta vertybių pusiausvyra. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijoje įtvirtintos vertybės sudaro darnią sistemą, tarp jų yra pusiausvyra. Konstitucijos saugomų vertybių sandūroje būtina rasti sprendimus, užtikrinančius, kad nė viena iš tokių vertybių nebus paneigta ar nepagrįstai apribota. Kitaip būtų pažeista Konstitucijos saugomų vertybių pusiausvyra, konstitucinis atviros, darnios pilietinės visuomenės imperatyvas, konstitucinis teisinės valstybės principas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. spalio 23 d., 2003 m. kovo 4 d. nutarimai). Individo autonominiai interesai ir viešasis interesas negali būti priešpriešinami, juos būtina derinti (nes ir asmens teisės, ir viešasis interesas yra konstitucinės vertybės), čia turi būti užtikrinta teisinga pusiausvyra (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimai). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat pripažįsta, kad valstybė, siekdama nepažeisti Konvencijos, teisinėmis priemonėmis privalo išlaikyti teisingą konkuruojančių interesų (viešo ir privataus) pusiausvyrą (pvz., žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje S. ir Marper prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimų Nr. 30562/04 ir 30566/04).

83. Nagrinėjamu atveju išdėstytos nuostatos reiškia, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjui kyla pareiga išlaikyti pusiausvyrą tarp dviejų konstitucinių vertybių - viešojo intereso užtikrinti vidaus tarnybos tvarką ir garantuoti pasitikėjimą vidaus tarnybos sistema - ir konstitucinių asmens teisių (teisės į privataus gyvenimo neliečiamumą ir teisės lygiomis sąlygomis stoti į vidaus tarnybą). Vidaus tarnybos sistemos pareigūnas, darydamas tarnybinį nusižengimą ar kitokiais veiksmais žemindamas pareigūno vardą, sensu stricto nevykdo inter alia korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos, todėl įstatymų leidėjas, reguliuodamas vidaus tarnybos teisinius santykius ir nustatydamas ginčijamą teisinį reguliavimą, manytina, nepagrįstai neįvertino ir neatsižvelgė į kriminalinės žvalgybos ypatingą paskirtį, susijusią su nusikalstamų veikų prevencija ir išaiškinimu, bei specifišką ir išimtinį šios veiklos pobūdį, kuris, be kita ko, susijęs su įsiterpimu į privatų asmens gyvenimą, t. y. Konstitucijos 22 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos asmens teisės ribojimu. Taigi kriminalinės žvalgybos informacijos apie korupcinio pobūdžio nusikalstamas veikas panaudojimas tarnybinės atsakomybės pritaikymo tikslais nesant tam konstitucinio pagrindo, teisėjų kolegijos vertinimu, laikytinas paneigiančiu ir asmens teisę lygiomis sąlygomis stoti į valstybės (vidaus) tarnybą inter alia išlaikyti statutinio valstybės tarnautojo statusą.

84. Kylant abejonei, kad nustatytu teisiniu reguliavimu apribojamos Konstitucijos 22 ir 33 straipsniuose įtvirtintos asmens teisės, nesant tam konstitucinių pagrindų, vertintina, kad įstatymų leidėjas galbūt neužtikrino, jog tarp Konstitucijoje įtvirtintų vertybių - viešojo intereso užtikrinti vidaus tarnybos tvarką ir visuomenės pasitikėjimą vidaus tarnybos sistema bei nurodytų asmens konstitucinių teisių užtikrinimo būtų išlaikyta pusiausvyra ir nepažeistas konstitucinis teisinės valstybės principas.

VIII.

Dėl Kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 3 dalies ir Vidaus tarnybos statuto 33 straipsnio 1 dalies tiek, kiek juose nenustatytas pagal Konstituciją reikalaujamas teisinis reguliavimas, prieštaravimo konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 22 ir 33 straipsniams, taip pat Konstitucijos 30 ir 109 straipsniams

85. Teisėjų kolegijai taip pat kyla abejonių, ar Kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 3 dalyje ir Vidaus tarnybos statuto 33 straipsnio 1 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį sprendžiant vidaus tarnybos pareigūno tarnybinės atsakomybės klausimą, leidžiama pasinaudoti kriminalinės žvalgybos informacija apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką, atitinka kitą konstitucinį asmens teisių, garantuojamų Konstitucijos 22 ir 33 straipsniuose, ribojimo sąlygą, susijusią su reikalavimu tokį ribojimą įtvirtinti įstatyme. Teisėjų kolegijos vertinimu, reikalavimas asmens teisių ar laisvių ribojimą įtvirtinti įstatyme apima ir reikalavimą, kad šis ribojimas įstatyme būtų sureglamentuotas tinkamai.

86. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad vienas esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų yra teisinis tikrumas ir teisinis aiškumas. Teisinio tikrumo ir teisinio aiškumo imperatyvas suponuoja tam tikrus privalomus reikalavimus teisiniam reguliavimui: jis privalo būti aiškus ir darnus, teisės normos turi būti formuluojamos tiksliai, jose negali būti dviprasmybių (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2004 m. sausio 26 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. birželio 22 d., 2010 m. gegužės 13 d., 2013 m. vasario 20 d. nutarimai). Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktika taip pat patvirtina, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas tam tikrus visuomeninius santykius, privalo paisyti iš Konstitucijos kylančių teisės sistemos nuoseklumo, vidinio neprieštaringumo imperatyvų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2008 m. lapkričio 5 d. sprendimai, 2009 m. kovo 2 d., 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimai).

87. Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog garantuojant asmens teisių apsaugą būtina paisyti pamatinių teisinės valstybės principų, kurie reikalauja, kad jurisdikcinės ir kitos teisės taikymo institucijos būtų nešališkos ir nepriklausomos, siektų nustatyti objektyvią tiesą ir sprendimą priimtų tik teisės pagrindu. Sprendžiant konstitucinės arba kitokios teisinės atsakomybės klausimą minėtieji teisinės valstybės principai realizuojami per asmens, kuriam ši sankcija taikoma, procesines teises ir jų garantijas. Asmens teisių pripažinimas - būtinas teisės viešpatavimo elementas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. gegužės 11 d., 2000 m. rugsėjo 19 d., 2003 m. sausio 24 d. nutarimai). Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas, be kitų reikalavimų, suponuoja ir tai, kad visos valstybės valdžią įgyvendinančios ir kitos valstybės institucijos turi veikti remdamosi teise ir paklusdamos teisei, kad Konstitucija turi aukščiausią teisinę galią ir kad įstatymai, Vyriausybės nutarimai bei kiti teisės aktai turi atitikti Konstituciją (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. lapkričio 17 d. nutarimai).

88. Kaip minėta, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad nacionalinė teisė, kuria ribojama asmens teisė į privataus gyvenimo gerbimą, turi atitikti teisės viršenybės demokratinėje valstybėje principą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1985 m. balandžio 26 d. sprendimas byloje Malone prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8691/79). Šiuo klausimu Europos Žmogaus Teisių Teismas yra išvystęs tam tikrus tinkamos teisės, tinkamo įstatymo (angl. „quality of the law") kriterijus, pagal kuriuos teisinis reguliavimas turi būti pakankamai aiškus, t. y. toks, kad asmuo adekvačiai žinotų ir suprastų, taip pat galėtų numatyti sąlygas bei aplinkybes, kurioms esant valdžios institucijos gali panaudoti slapto asmens sekimo priemones (pvz., žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2009 m. birželio 9 d. sprendimą byloje Kvasnica prieš Slovakiją (pareiškimo Nr. 72094/01). Malone prieš Jungtinę Karalystę byloje Europos Žmogaus Teisių Teismas vertino, kad nacionalinė teisė neįtvirtino aiškių nuostatų dėl valdžios institucijų veiklos slaptai klausantis telefoninių pokalbių pobūdžio ir apimties (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1985 m. balandžio 26 d. sprendimas byloje Malone prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8691/79), taip pat žr. 1990 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje Kruslin prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 11801/85).

89. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra konstatavęs, kad valstybės institucijų veikla nėra „nustatyta įstatymu", jeigu valstybės institucijų veikla, kaupiant ir panaudojant informaciją, susijusią su asmens privačiu gyvenimu, inter alia vykdoma nesant nustatytų valstybės institucijų veiklos ribų, procedūros, kurios reikėtų laikytis panaudojant tokią informaciją, valstybės institucijų veiklos kaupiant ir panaudojant informaciją, susijusią su asmens privačiu asmeniniu gyvenimu, veiklos teisėtumo priežiūros (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. gegužės 4 d. sprendimas byloje Rotaru prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 28341/95). Taigi Europos Žmogaus Teisių Teismas paprastai vertina, ar pagal nacionalinę teisę ar praktiką, yra suteikiama adekvačių ir efektyvių priemonių, apsaugančių nuo valdžios piktnaudžiavimo įgaliojimais.

90. Kadangi kriminalinės žvalgybos veikla apima ir jos metu surinktos informacijos panaudojimą, išdėstyti „kokybiškos teisės" reikalavimai taikytini ir reglamentuojant šios informacijos panaudojimą, kai sprendžiamas tarnybinės atsakomybės pagal Vidaus tarnybos statutą taikymo klausimas.

91. Minėta, kad vykdant kriminalinę žvalgybą, atliekami veiksmai, susiję su asmens teisių ir laisvių apribojimais, o kriminalinės žvalgybos informacija - tai ir duomenys apie privatų asmens gyvenimą. Minėta ir tai, kad tarnybinės atsakomybės taikymas inter alia pareigūno pašalinimas iš vidaus tarnybos sistemos už pareigūno vardo pažeminimą suponuoja asmens teisės lygiomis sąlygomis stoti į valstybės (inter alia vidaus) varžymą. Todėl nagrinėjamo klausimo kontekste pirmiau išdėstytos oficialios konstitucinės doktrinos, Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos nuostatos inter alia konstitucinis teisinio reguliavimo aiškumo imperatyvas reiškia, kad pagal Konstituciją reikalaujama, jog klausimai dėl kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimo taikant tarnybinę atsakomybę įstatyme (įstatymuose) būtų sureglamentuoti itin detaliai ir aiškiai, t. y. taip, kad subjektas, taikantis tarnybinę atsakomybę, neturėtų galimybių piktnaudžiauti suteiktais įgaliojimais, nebūtų sudarytos sąlygos taikant teisę pernelyg suvaržyti asmens teisių inter alia nepagrįstai nepažeisti asmens privatumo, o tarnybinėn atsakomybėn traukiamas pareigūnas galėtų tinkamai pasinaudoti gynyba nuo savavališkų valdžios veiksmų. Išdėstytos nuostatos nagrinėjamu atveju reiškia ir tai, kad įstatymu įtvirtinant asmens teisės į privataus gyvenimo neliečiamumą ir teisės lygiomis sąlygomis stoti į valstybės (inter alia vidaus) tarnybą ribojimus, kartu, paisant iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų, įstatyme detaliai turi būti įtvirtintos tinkamos tokio ribojimo realizavimo sąlygos inter alia kriminalinės žvalgybos informacijos apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką, panaudojimo sprendžiant tarnybinės atsakomybės pagal Vidaus tarnybos statutą klausimą, procedūra.

92. Paminėti konstituciniai reikalavimai nagrinėjamu atveju svarbūs ir veiksmingos teisminės gynybos užtikrinimo aspektu. Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatuotas iš konstitucinio teisinės valstybės principo bei kitų Konstitucijos nuostatų kylantis imperatyvas, kad asmuo, manantis, jog jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą, kuris išspręstų ginčą. Asmens teisė kreiptis į teismą suponuoja ir jo teisę į tinkamą teisinį procesą, ji yra būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga. Pabrėžtina, kad negali būti dirbtinai suvaržoma asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą arba nepagrįstai apsunkinamas jos įgyvendinimas (inter alia Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai). Asmens teisės turi būti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai ginamos tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (inter alia Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d., 2006 m. birželio 6 d. nutarimai).

93. Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtinta, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai (1 d.); Teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo (3 d.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalis yra neatskiriamai susijusi su Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalimi, kurioje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių ar laisvių gynimo, su Konstitucijoje įtvirtintu teisinės valstybės principu, su asmens prigimtine teise į teisingumą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 2 d. nutarimas). Iš Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies teismams kyla pareiga teisingai ir objektyviai išnagrinėti bylas, priimti motyvuotus ir pagrįstus sprendimus (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimas). Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, jog konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne tik formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne tik išorinę Teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet - svarbiausia - tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi; vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas).

94. Konvencijos 13 straipsnis taip pat reikalauja, kad nacionalinėje teisėje būtų užtikrintos veiksmingos teisinės gynybos priemonės. Aiškindamas šį Konvencijos straipsnį inter alia Konvencijos 8 straipsnio pažeidimo vertinimo kontekste, Europos Žmogaus Teisių Teismas paprastai atsižvelgia į tai, ar nacionalinėje teisėje yra įtvirtinti procedūriniai saugikliai (angl. ,,procedural safeguards"). Pavyzdžiui, šis teismas yra nurodęs, kad tais atvejais, kai asmuo neturi galimybės pats kreiptis į teismą dėl jam taikomų apribojimų, nes jie taikomi be asmens žinios, pavyzdžiui, slaptas asmens stebėjimas, telefoninių pokalbių klausymasis ar kitos operatyvinės priemonės, reikalaujama, kad būtų procedūra, kurios metu tokių priemonių taikymo pagrįstumą ir trukmę patikrintų nepriklausoma ir nešališka institucija (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1978 m. rugsėjo 6 d. sprendimas byloje Klass ir kiti prieš Vokietiją (pareiškimo Nr. 5029/71), 2000 m. gegužės 4 d. sprendimas byloje Rotaru prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 28341/95).

95. Paminėtos nuostatos reiškia, kad kiekvienas asmuo, kurio pagal Konstituciją suteiktos teisės ir laisvės buvo pažeistos, turi teisę į veiksmingą teisminę gynybą. Tinkamas teismo procesas (veiksminga teisminė kontrolė) reikalauja, kad teismas, vykdantis individualaus administracinio akto teisėtumo kontrolę, turi galėti patikrinti, ar įrodymai, kuriais pagrįstas šis sprendimas, buvo gauti ir naudojami nepažeidžiant Konstitucijos užtikrinamų teisių. Todėl teisėjų kolegijai kyla abejonių, kad nagrinėjamu atveju nesant teisės aktuose įtvirtintos detalios kriminalinės žvalgybos informacijos apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką panaudojimo sprendžiant tarnybinės atsakomybės pagal Vidaus tarnybos statutą klausimą procedūros, galbūt varžoma ir reikšmingai apribojama asmens teisės teisminiu būdu apginti savo pažeistas teises (teisę į privatų gyvenimą, teisę stoti į valstybės tarnybą) įgyvendinimas, kadangi tokiu atveju asmuo neturi galimybių įvertinti valdžios veiksmų teisėtumo. Nesant nustatytos tokios procedūros, taip pat galbūt konstituciškai nepagrįstai apsunkinamas teismų priedermių, kylančių iš Konstitucijos 109 straipsnio, konstitucinio teisinės valstybės principo, realizavimas.

96. Iš Vidaus tarnybos statuto 33 straipsnio, kuriame įtvirtinta analizuojama teisės norma, kitų šio statuto nuostatų matyti, kad šiame teisės akte jokia kriminalinės žvalgybos informacijos apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką panaudojimo sprendžiant tarnybinės atsakomybės pagal Vidaus tarnybos statutą klausimą procedūra nėra nustatyta. Tokia tvarka nėra sureglamentuota ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 1V-308 patvirtintame Tarnybinių patikrinimų atlikimo, tarnybinių nuobaudų pareigūnams skyrimo ir panaikinimo, sprendimų dėl pareigūnų, atleistų iš vidaus tarnybos, pripažinimo padariusiais tarnybinį nusižengimą ir dėl tarnybinių nuobaudų, kurios turėtų būti jiems skirtos, priėmimo tvarkos apraše, nors minėti teisės aktai, atsižvelgiant į juose nurodytą paskirtį, reguliuoja vidaus tarnybos teisinius santykius, be kita ko, susijusius ir su tarnybinės atsakomybės taikymu vidaus tarnybos sistemos pareigūnams.

97. Kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 3 straipsnyje įtvirtinta, kad kriminalinės žvalgybos informacija apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką prokurorui sutikus kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos vadovo sprendimu gali būti išslaptinama ir panaudojama tarnybinės atsakomybės taikymo tikslu. Taigi pagal Kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 3 straipsnyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, dėl kriminalinės žvalgybos informacijos apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką išslaptinimo, siekiant ją panaudoti taikant tarnybinę atsakomybę, reikalingas prokuroro sutikimas ir kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos vadovo sprendimas. Tačiau nei Kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 3 straipsnyje, nei kitose šio įstatymo nuostatose, nei kitame teisės akte nėra reglamentuota aptariamos informacijos panaudojimo sprendžiant tarnybinės atsakomybės pagal Vidaus tarnybos statutą klausimą procedūra, nors tokia procedūra, atsižvelgiant į pirmiau aptartą konstitucinį teisinės valstybės principą, šiame ar kitame teisės akte (inter alia Vidaus tarnybos statute) pagal Konstituciją turėtų būti nustatyta.

98. Pažymėtina, kad Kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad kai kriminalinės žvalgybos informacija panaudojama baudžiamajame procese, jos panaudojimo tvarką nustato generalinis prokuroras. Panaudojant kriminalinės žvalgybos informaciją baudžiamajame procese, turi būti apsaugoti kriminalinės žvalgybos subjektų teisėti interesai užtikrinant kriminalinės žvalgybos slaptųjų dalyvių saugumą ir neatskleidžiant informacijos apie naudojamas technines priemones ir (ar) detalių duomenų apie kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdų ir priemonių naudojimą. Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2012 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. I-383 yra patvirtintos Rekomendacijos dėl Kriminalinės žvalgybos įstatymo, Baudžiamojo proceso kodekso normų taikymo ir kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimo baudžiamajame procese. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, nei Kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 2 dalis, nei minėtos rekomendacijos kriminalinės žvalgybos informaciją naudojant tarnybiniuose santykiuose netaikytinos, kadangi baudžiamasis procesas ir tarnybinių nuobaudų (kitokios tarnybinės atsakomybės formų) taikymo procedūra iš esmės skiriasi tiek pagal pradėjimo ir vykdymo pagrindus, vykdančius subjektus, taikomas priemones, tiek pagal galimas pasekmes asmens statusui. Be to, rekomendacijos nėra privalomas teisės aktas, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, asmens garantijos, kad nebus atliekami savavališki valdžios institucijų (subjekto, įgalioto taikyti tarnybinę atsakomybę) veiksmai naudojant kriminalinės žvalgybos duomenis taikant tarnybinę atsakomybę, nėra tinkamai užtikrintos. Taigi nei eksplicitiškai, nei implicitiškai kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimo taikant tarnybinę atsakomybę procedūra nėra nustatyta, nors Konstitucija, atsižvelgiant nagrinėjamų teisinių santykių turinį, reikalauja, kad toks teisinis reguliavimas būtų nustatytas Kriminalinės žvalgybos įstatyme, Vidaus tarnybos statute arba kitame su nagrinėjamais teisiniais santykiais susijusiame teisės akte. Teismas dėl pirmiau nurodytų motyvų negali šios spragos pašalinti ad hoc, todėl vertintina, kad tokiu teisiniu reguliavimu galbūt nesilaikyta iš Konstitucijos 22 ir 33 straipsnių kylančio reikalavimo įstatymų leidėjui nustatyti tokį kriminalinės žvalgybos informacijos apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką panaudojimo taikant tarnybinę atsakomybę reguliavimą, kuriuo būtų paisoma konstitucinio teisinės valstybės principo inter alia teisinio tikrumo, teisės sistemos nuoseklumo, vidinio neprieštaringumo imperatyvų, taip pat Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies ir 109 straipsnio 1 ir 3 dalių.

99. Atsižvelgdama į išdėstytų argumentų visumą, teisėjų kolegija stabdo administracinės bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, kad būtų išspręstas byloje taikytinų įstatymų atitikties Konstitucijai klausimas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, 100 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 101 straipsnio 3 punktu, 137 straipsniu,

n u t a r i a :

Kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti:

1) ar Vidaus tarnybos statuto 26 straipsnio 1 dalis (2015 m. kovo 26 d. redakcija), 33 straipsnio 1 dalis (2015 m. birželio 25 d. redakcija) tiek, kiek jose nustatyta, kad „[t]arnybinė nuobauda skiriama atsižvelgiant į <...> Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatyme nustatytais atvejais ir tvarka pateiktą informaciją“, Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 3 dalis (2015 m. kovo 26 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatyta, kad „[k]riminalinės žvalgybos informacija apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką, prokurorui sutikus, kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos vadovo sprendimu gali būti išslaptinama ir panaudojama tiriant <...> tarnybinius nusižengimus" neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui inter alia jo apimam proporcingumo elementui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsniui ir 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „[p]piliečiai turi teisę <...> lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“;

2) ar Vidaus tarnybos statuto 26 straipsnio 1 dalis (2015 m. kovo 26 d. redakcija), 33 straipsnio 1 dalis (2015 m. birželio 25 d. redakcija), Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 3 dalis (2015 m. kovo 26 d. redakcija) tiek, kiek jose nenustatyta kriminalinės žvalgybos informacijos apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką panaudojimo sprendžiant tarnybinės atsakomybės pagal Vidaus tarnybos statutą klausimą procedūra, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsniui, 30 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „[p]piliečiai turi teisę <...> lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“, 109 straipsnio 1 ir 3 dalims.

Sustabdyti administracinės bylos Nr. eA-2766-438/2017 nagrinėjimą iki Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas išnagrinės šį prašymą.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Administracinė byla Nr. eA-2766-438/2017

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00126-2016-3

Procesinio sprendimo kategorija 55.1.5

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gegužės 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio ir Romano Klišausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo teismo nutarties rašymo apsirikimo taisymo klausimą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 3 d. nutartyje, priimtoje išnagrinėjus administracinę bylą pagal pareiškėjo A. L. ir atsakovo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. L. skundą atsakovui Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymo panaikinimo, grąžinimo į tarnybą ir darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. gegužės 3 d. nutartimi nutarė sustabdyti administracinės bylos Nr. eA-2766-438/2017 nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti:

1) ar Vidaus tarnybos statuto 26 straipsnio 1 dalis (2015 m. kovo 26 d. redakcija), 33 straipsnio 1 dalis (2015 m. birželio 25 d. redakcija) tiek, kiek jose nustatyta, kad „[t]arnybinė nuobauda skiriama atsižvelgiant į <...> Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatyme nustatytais atvejais ir tvarka pateiktą informaciją“, Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 3 dalis (2015 m. kovo 26 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatyta, kad „[k]riminalinės žvalgybos informacija apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką, prokurorui sutikus, kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos vadovo sprendimu gali būti išslaptinama ir panaudojama tiriant <...> tarnybinius nusižengimus“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui inter alia jo apimam proporcingumo elementui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsniui ir 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „[p]piliečiai turi teisę <...> lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą";

2) ar Vidaus tarnybos statuto 26 straipsnio 1 dalis (2015 m. kovo 26 d. redakcija), 33 straipsnio 1 dalis (2015 m. birželio 25 d. redakcija), Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 3 dalis (2015 m. kovo 26 d. redakcija) tiek, kiek jose nenustatyta kriminalinės žvalgybos informacijos apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką panaudojimo sprendžiant tarnybinės atsakomybės pagal Vidaus tarnybos statutą klausimą procedūra, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsniui, 30 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „[p]piliečiai turi teisę <...> lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą", 109 straipsnio 1 ir 3 dalims.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

II.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 96 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kol sprendimas neįvykdytas, teismas gali savo iniciatyva ar proceso šalių prašymu ištaisyti sprendime aptiktus rašymo apsirikimus ar aiškias aritmetines klaidas. Ištaisymų klausimas išsprendžiamas priimant nutartį, nepranešus proceso šalims.

Aukščiau nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 3 d. nutarties rezoliucinėje dalyje netiksliai nurodyta Vidaus tarnybos statuto 26 straipsnio 1 dalies redakcija (2015 m. kovo 26 d. redakcija) ir Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 3 dalies redakcija (2015 m. kovo 26 d. redakcija). Vietose, kuriose įrašyta „Vidaus tarnybos statuto 26 straipsnio 1 dalis (2015 m. kovo 26 d. redakcija)", turi būti įrašyta „Vidaus tarnybos statuto 26 straipsnio 1 dalis (2013 m. birželio 27 d. redakcija)", vietose, kuriose įrašyta „Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 3 dalis (2015 m. kovo 26 d. redakcija)", turi būti įrašyta „Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 3 dalis (originali įstatymo redakcija)". Šios rašymo apsirikimo klaidos priimtos nutarties turinio ir esmės nekeičia, todėl taisomos, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 96 straipsnio 2 dalimi.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 96 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Ištaisyti rašymo apsirikimą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 3 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje eA-2766-438/2017, ir šios nutarties rezoliucinės dalies vietose, kuriose įrašyta „Vidaus tarnybos statuto 26 straipsnio 1 dalis (2015 m. kovo 26 d. redakcija)", įrašyti „Vidaus tarnybos statuto 26 straipsnio 1 dalis (2013 m. birželio 27 d. redakcija)", vietose, kuriose įrašyta „Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 3 dalis (2015 m. kovo 26 d. redakcija)", įrašyti „Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 3 dalis (originali įstatymo redakcija)".

Nutartis neskundžiama.

Nutartis skelbiama Teisės aktų registre.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas