Prašymo Nr. 1B-4/2017

Administracinė byla Nr. el-1449-764/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04333-2016-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 52.1.4; 55.2

(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2017 m. kovo 27 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Egidijos Puzinskaitės, teisėjų Mariaus Bajoro ir Rasos Ragulskytės- Markovienės,

dalyvaujant pareiškėjui P. M.,

atsakovo atstovei J. B.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. M. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teismas

n u s t a t ė:

Pareiškėjas P. M. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau - Valdyba) 2016-10-12 sprendimą Nr. (11.1)I-5833; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriaus (toliau - Skyrius) 2016-09-14 sprendimą; 3) įpareigoti atsakovą perskaičiuoti pareiškėjui priklausančią tėvystės pašalpą nuo 2016-09-02 iki 2018-09-02.

Pareiškėjas taip pat prašo teismą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau - Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (toliau - Įstatymas) 6 straipsnio 5 dalis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001-01-25 nutarimu Nr. 86 patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų (toliau - Nuostatai) 7 ir 10 punktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau - Konstitucija) 38 straipsnio 1 ir 2 dalims, Konstitucijos 39 straipsnio 1 ir 2 dalims, Konstitucijos 29 straipsnio 1 ir 2 dalims, taip pat konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pareiškėjas taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalis tiek, tiek tik dirbančioms motinoms įstatymas numato mokamas atostogas po gimdymo, palankias darbo sąlygas ir kitas lengvatas, neprieštarauja Konstitucijos 39 straipsnio 1 daliai, Konstitucijos 29 straipsnio 1 ir 2 dalims, Konstitucijos 38 straipsnio 1 ir 2 dalims ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pagrįsdamas savo reikalavimus pareiškėjas nurodė, kad ginčijamais sprendimais tėvystės pašalpa iki vaikui sukaks dveji metai jam buvo apskaičiuota taikant maksimalų 67,81 Eur dienos kompensuojamąjį uždarbį, nors jo dienos kompensuojamasis uždarbis yra 177,09 Eur. Konstitucinis Teismas 2016-03-15 nutarime konstatavo, kad Įstatymo 6 straipsnio 5 dalies nuostatos, kurios nustatė maksimalų kompensuojamąjį darbo užmokestį apskaičiuojant motinystės pašalpą, prieštarauja Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai. Pareiškėjas remiasi šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu, taip pat Konstitucijos nuostatomis ir mano, kad jam paskirta tėvystės pašalpa taip pat turi būti apskaičiuota netaikant maksimalaus kompensuojamojo uždarbio.

Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė jį patenkinti. Taip pat palaikė savo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat nurodė, kad pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą nėra.

Atsiliepime pažymėjo, kad tėvystės pašalpa pareiškėjui iki vaikui sueis dveji metai buvo apskaičiuota vadovaujantis galiojančiu teisiniu reglamentavimu, t. y. Įstatymo 6 straipsnio 2 ir 5 dalimis bei Nuostatų 7, 9 ir 10 punktais. Ginčijamu Valdybos Vilniaus skyriaus 2016-09-14 sprendimu Nr. 6-24-15149, pritaikius teisės į motinystės (tėvystės) pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusį maksimalų dienos kompensuojamąjį uždarbį (67,81 Eur), pareiškėjui paskirta 996,81 Eur dydžio per mėnesį motinystės (tėvystės) pašalpa vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu iki vaikui sueis vieni metai ir 569,60 Eur per mėnesį motinystės (tėvystės) pašalpa vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu iki vaikui sueis dveji metai. Atsakovas nesutinka, kad pareiškėjas yra diskriminuojamas, palyginti su tais asmenimis, kurių pajamos yra mažesnės, taip pat su motinomis nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu. Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje nustatyta konstitucinė mokamų atostogų iki gimdymo ir po jo garantija dirbančioms motinoms, atsižvelgiant į ypatingą moterų būklę ir sveikatos apsaugos poreikį tam tikrą laiką iki gimdymo ir po jo bei ypatingą motinos ir vaiko ryšį tam tikrą laiką po gimdymo. Kita vertus, motinystės (tėvystės) išmokos vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu yra skirtingo pobūdžio išmokos, kurios Konstitucijoje nėra įtvirtintos, ir jos tiek tėvui, tiek motinai apskaičiuojamos vienodai. Įstatyme nustatyta tiek minimali, tiek maksimali kompensuojamojo uždarbio dydžio riba, kad yra solidarumo principo, kuriuo remiasi Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo modelis, išraiška. Toks teisinis reguliavimas užtikrina socialinį teisingumą, taikant perskirstymo principą, taip pat socialinio draudimo išmokoms mokėti būtinų lėšų surinkimą, nieko nediskriminuoja ir niekam neteikia privilegijų.

Teismo posėdyje atsakovo atstovė palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat nesutiko, kad būtų tenkinamas pareiškėjo prašymas ir kreiptasi į Konstitucinį Teismą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime pažymėjo, kad Valdybos Vilniaus skyrius pareiškėjo tėvystės pašalpą (nuo 2016-09-02 iki 2018-09-02) iki vaikui sukaks dveji metai pagrįstai apskaičiavo remdamasis Įstatymo 6 straipsnio 5 dalies nuostatomis ir taikydamas maksimalų 67,81 Eur dienos kompensuojamąjį uždarbį, galiojusį teisės į pašalpą atsiradimo mėnesį. Konstitucinio Teismo 2016-03-15 nutarimu Nr. KT8-N5/2016 Įstatymo 6 straipsnio 5 dalis bei Nuostatų 7, 10 punktai buvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai tiek, kiek jie yra taikomi apskaičiuojant motinystės pašalpas. Vadinasi, Įstatymo 6 straipsnio 5 dalies nuostatos yra galiojančios ir jomis privalo būti vadovaujamasi apskaičiuojant tėvystės ar motinystės (tėvystės) pašalpas. Taip pat nurodė, kad pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą nėra, nes pareiškėjui paskirta motinystės (tėvystės) pašalpa (skiriama apdraustajam asmeniui vaiko priežiūros atostogų metu, kol vaikui sueis vieni arba dveji metai) nėra Konstitucijoje įtvirtinta priemonė, skirta dirbančios nėščios ar pagimdžiusios moters ypatingos būklės ir sveikatos apsaugai, ypatingam vaiko ir motinos ryšiui pirmosiomis jo gyvenimo savaitėmis užtikrinti, o yra valstybės paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, priemonė, kuri patenka į Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalies reguliavimo sritį.

Teismas

ko n s t a t u o j a:

Byloje ginčas keliamas dėl to, ar pagrįstai pareiškėjui paskirta tėvystės pašalpa laikotarpiu nuo 2016-09-02 iki 2018-09-02 (iki vaikui sueis dveji metai), apskaičiuota pritaikius Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje nustatytą teisės į motinystės (tėvystės) pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusį maksimalų dienos kompensuojamąjį uždarbį (67,81 Eur), o ne jo dienos kompensuojamąjį uždarbį (177,09 Eur).

Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas kreipėsi į Valdybos Vilniaus skyrių, su 2016-09-09 prašymu skirti jam motinystės (tėvystės) pašalpą už laikotarpį nuo 2016-09-02 iki 2018-09-02, t. y. iki vaikui sueis dveji metai.

Valdybos Vilniaus skyriaus 2016-09-14 sprendimu Nr. 6-24-15149, pritaikius teisės į motinystės (tėvystės) pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusį maksimalų dienos kompensuojamąjį uždarbį (67,81 Eur), pareiškėjui paskirta 996,81 Eur dydžio per mėnesį motinystės (tėvystės) pašalpa vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu iki vaikui sueis vieneri metai ir 569,60 Eur per mėnesį motinystės (tėvystės) pašalpa vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu iki vaikui sueis dveji metai.

Nesutikdamas su tokiu atsakovo sprendimu, pareiškėjas padavė skundą Valdybai, prašydamas jį panaikinti ir priimti naują sprendimą - perskaičiuoti jam paskirtą motinystės (tėvystės) pašalpą taikant 177,09 Eur vienos dienos kompensuojamąjį uždarbį.

Išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, Valdyba 2016-10-12 sprendimu Nr. (11.1)I-5833 jį patenkinti atsisakė, nurodydama, kad Valdybos Vilniaus skyriaus 2016-09-14 sprendimas Nr. 6-24-15149 yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti nėra pagrindo.

Motinystės (tėvystės) išmokų, skiriamų ir mokamų vaiko priežiūros atostogų metu, skyrimo ir apskaičiavimo tvarka reglamentuojama Įstatyme ir Nuostatuose.

Įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 3 punkte nustatyta, kad motinystės (tėvystės) pašalpos skiriamos apdraustajam asmeniui vaiko priežiūros atostogų metu, kol vaikui sueis vieni arba dveji metai. Pagal Įstatymo 20 straipsnį, motinystės (tėvystės) pašalpa mokama vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu nuo nėštumo ir gimdymo atostogų pabaigos tol, kol vaikui sueis vieni arba dveji metai (1 dalis), jeigu motina negavo motinystės pašalpos už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį, tai motinystės (tėvystės) pašalpa turintiems teisę ją gauti šio įstatymo 19 straipsnyje nurodytiems asmenims skiriama nuo vaiko gimimo dienos (2 dalis). Įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad motinystės (tėvystės) pašalpos dydis nuo nėštumo ir gimdymo atostogų pabaigos, kol vaikui sueis vieni metai, yra 100 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio, jeigu apdraustasis pasirenka gauti šią pašalpą, kol vaikui sueis vieni metai. Jeigu apdraustasis pasirenka gauti motinystės (tėvystės) pašalpą, kol vaikui sueis dveji metai, šios pašalpos dydis nuo nėštumo ir gimdymo atostogų pabaigos, kol vaikui sueis vieni metai, yra 70 procentų, o kol vaikui sueis dveji metai, - 40 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio.

Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kompensuojamasis uždarbis, pagal kurį nustatomas motinystės (tėvystės) pašalpų dydis, yra apskaičiuojamas pagal apdraustojo asmens draudžiamąsias pajamas, turėtas per paeiliui einančius 12 kalendorinių mėnesių, buvusių iki praeito kalendorinio mėnesio prieš nėštumo ir gimdymo, tėvystės arba vaiko priežiūros atostogų pradžios mėnesį. To paties straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis pašalpoms apskaičiuoti negali viršyti teisės į atitinkamą pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos.

Nuostatų 7 punkte nustatyta, kad pašalpos gavėjo kompensuojamasis uždarbis pašalpoms skaičiuoti negali viršyti einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių atostogų vaikui prižiūrėti pradžios mėnesį, 3,2 dydžio sumos. Pagal Nuostatų 9 punktą, vidutinis dienos kompensuojamasis uždarbis motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) pašalpoms apskaičiuojamas paeiliui einančių 12 kalendorinių mėnesių, buvusių iki praeito kalendorinio mėnesio prieš vaiko priežiūros atostogų pradžios mėnesį, draudžiamąsias pajamas dalijant iš to paties laikotarpio darbo dienų pagal kalendorių skaičiaus (taikoma 5 dienų darbo savaitė), atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu perkeltas poilsio dienas. Nuostatų 10 punkte nustatyta, kad maksimalus dienos kompensuojamasis uždarbis apskaičiuojamas einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių vaiko priežiūros atostogų pradžios mėnesį, 3,2 dydžio sumą dalijant iš tų metų vidutinio mėnesio darbo dienų skaičiaus (taikoma 5 darbo dienų savaitė).

Nagrinėjamu atveju susiklostė tokia faktinė ir teisinė situacija, kai tėvystės pašalpa iki vaikui sueis dveji metai, kuri pareiškėjui buvo paskirta nuo vaiko gimimo dienos (2016-09-02), buvo apskaičiuota pritaikius Įstatymo 6 str. 5 d. nuostata, kadangi pareiškėjo kompensuojamasis uždarbis (177,09 Eur) viršijo maksimalų kompensuojamąjį uždarbį (67,81 Eur), t. y. teisės į motinystės (tėvystės) pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumą.

Pažymėtina, kad ginčo byloje dėl Valdybos Vilniaus skyriaus sprendimu paskirtos tėvystės pašalpos dydžio apskaičiavimo teisingumo byloje nėra. Kita vertus, pareiškėjas mano, kad jo atžvilgiu taikytos Įstatymo 6 straipsnio 5 dalies ir Nuostatų 7 ir 10 punktų nuostatos pažeidžia jo teises ir teisėtus interesus, prieštarauja Konstitucijai ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucijos 38 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta: „Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę.“ Tai yra bendro pobūdžio konstituciniai principai, kuriais išreiškiamas valstybės įsipareigojimas įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų užtikrinta, kad šeima, motinystė, tėvystė ir vaikystė, kaip konstitucinės vertybės, būtų visokeriopai puoselėjamos ir saugomos (Konstitucinio Teismo 2012-02-27 ir 2015-09-22 nutarimai). Aiškindamas iš Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalies kylančią valstybės priedermę kurti šeimai, motinystei, tėvystei ir vaikystei palankią aplinką, Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad nepilnamečių vaikų turinčioms šeimoms, atsižvelgiant į jų poreikius ir visuomenės bei valstybės išgales, gali būti teikiama tam tikra parama, taip pat kad šioje srityje įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į įvairius socialinius, demografinius, ekonominius veiksnius, inter alia, valstybės materialines ir finansines galimybes, turi plačią diskreciją pasirinkti konkrečias apsaugos ir paramos priemones (2012-02-27 ir 2015-09-22 nutarimai).

Konstitucinis valstybės įsipareigojimas saugoti ir globoti šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę, kaip bendrasis principas, yra išreikštas, inter alia, Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje, kurioje garantuojama valstybės globa ir parama šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad dirbančioms motinoms įstatymas nustato mokamas atostogas iki gimdymo ir po jo, palankias darbo sąlygas ir kitas lengvatas.

Konstitucinis Teismas 2004-03-05 nutarime išaiškino, kad Konstitucijoje expressis verbis nėra nustatyti paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, teikimo pagrindai, sąlygos, terminai, dydžiai. Tai, laikydamasis Konstitucijos normų ir principų, paisydamas visuomenės ir valstybės išgalių, turi nustatyti įstatymų leidėjas. Šioje srityje įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją, tačiau neleistina, kad valstybės paramos šeimai teikimas būtų susietas su tokiomis aplinkybėmis (sąlygomis), kurios dirbtinai apsunkintų šios paramos gavimą.

Konstitucinis Teismas 2012-02-27 nutarime taip pat yra pažymėjęs, kad įgyvendindamas savo diskreciją ir nustatydamas globos ir paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, formas, jų teikimo sąlygas, įstatymų leidėjas negali paneigti Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos garantijos esmės ir iš Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalies kylančios valstybės priedermės saugoti ir globoti konstitucines vertybes - šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę. Nustatydamas atostogų, skirtų vaikams auginti ir auklėti namuose, teikimo pagrindus, sąlygas, trukmę, jų metu teiktinos finansinės paramos dydžius, įstatymų leidėjas turi paisyti konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, protingumo, proporcingumo, įgytų teisių ir teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, lygiateisiškumo, konstitucinių vertybių pusiausvyros principų ir socialinės darnos imperatyvų.

Vadinasi, pagal Konstituciją, kiekvienai dirbančiai motinai yra suteikiama garantija į mokamas atostogas iki gimdymo ir po jo, palankias darbo sąlygas ir kitas lengvatas, taip pat Konstitucija suteikia teisę įstatymų leidėjui nustatyti konkrečias paramos formas vaikus auginančioms šeimoms, inter alia, ir atostogas vaiko priežiūrai, jų teikimo pagrindus, sąlygas, terminus ir dydžius. Kita vertus, kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, tai nustatant negali būti paneigtos Konstitucijos 38 straipsnio 1 ir 2 dalyse bei Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos garantijos, be to, turi būti laikomasi konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, protingumo, proporcingumo, įgytų teisių ir teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, lygiateisiškumo, konstitucinių vertybių pusiausvyros principų ir socialinės darnos imperatyvų.

Konstitucinis Teismas 2016-03-15 nutarime išaiškino, kad Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta mokamų atostogų dirbančioms motinoms iki gimdymo ir po jo garantija yra specifinė 38 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos motinystės ir vaikystės apsaugos priemonė, skirta dirbančios nėščios ir pagimdžiusios moters ypatingos būklės ir sveikatos apsaugai, ypatingam motinos ir vaiko ryšiui pirmosiomis jo gyvenimo savaitėmis užtikrinti, sudarant sąlygas dirbančiai moteriai tam tikrą pagrįstą laiką iki gimdymo ir po jo atsitraukti nuo darbinės (profesinės) veiklos; ši konstitucinė garantija, kuria užtikrinama viena iš dviejų Konstitucijoje expressis verbis nurodytų mokamų atostogų rūšių, lemia įstatymų leidėjo pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį šių atostogų apmokėjimas būtų siejamas su dirbančios moters iki atostogų gautu atlyginimu ir šių atostogų metu mokamų išmokų dydis atitiktų per protingą laikotarpį iki atostogų gauto atlyginimo vidurkį; įstatymų leidėjas turi diskreciją pasirinkti, iš kokių šaltinių bus apmokamos dirbančių motinų atostogos iki gimdymo ir po jo: šios atostogos, inter alia, gali būti finansuojamos valstybės biudžeto lėšomis, taip pat gali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį šių atostogų apmokėjimas būtų grindžiamas socialiniu draudimu, arba gali būti pasirenkamas dar kitoks jų finansavimo modelis. Atsižvelgęs į tai, kad įstatymuose nebuvo įtvirtintas teisinis reguliavimas, kuriuo visoms dirbančioms moterims, turinčioms teisę pagal Įstatymą nėštumo ir gimdymo atostogų metu gauti motinystės pašalpą, būtų nustatytas jų gauto atlyginimo vidurkį atitinkančių išmokų mokėjimas už nėštumo ir gimdymo atostogų laiką, Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011-12-15 redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu, pagal kurį maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, nėra tinkamai užtikrinama Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje nustatyta mokamų atostogų iki gimdymo ir po jo garantija, pagal kurią dirbančioms motinoms iki gimdymo ir po jo garantuojamų atostogų metu mokamų išmokų dydis turi atitikti per protingą laikotarpį iki šių atostogų gauto atlyginimo vidurkį.

Teismas sutinka, kad įstatymų leidėjas turi diskreciją nustatyti globos ir paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, formas, jų teikimo sąlygas, taip pat kad nėštumo ir gimdymo atostogos bei vaiko priežiūros atostogos pagal savo pobūdį ir trukmę yra skirtingos. Kita vertus, teismui kyla abejonių, ar tarp šių valstybės teikiamos paramos formų yra tokie esminiai skirtumai, kuriais gali būti pagrįsta skirtinga pašalpų apskaičiavimo tvarka, t. y. skiriamų pašalpų maksimalaus dydžio ribojimas. Tiek motinystės, tiek ir motinystės (tėvystės) pašalpų mokėjimas kildinamas iš Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos garantijos, kad valstybė globoja ir teikia paramą šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose. Pagal savo paskirtį, motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpos skirtos užtikrinti tėvų teisę atsitraukti nuo darbinės veiklos ir tam tikrą laikotarpį skirti vaikų auginimui. Vadinasi, nustatydamas skirtingas tos pačios garantijos įgyvendinimo formas, įstatymų leidėjas turi užtikrinti, kad nebūtų pažeisti konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, protingumo, proporcingumo, įgytų teisių ir teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, lygiateisiškumo, konstitucinių vertybių pusiausvyros principai ir socialinės darnos imperatyvai.

Konstitucinis Teismas 2016-03-15 nutarime pažymėjo, kad motinystės pašalpos, mokamos nėštumo ir gimdymo laikotarpiu, paskirtis yra specifinė, nes skirta užtikrinti dirbančios nėščios ir pagimdžiusios moters ypatingą būklę ir sveikatos apsaugą, ypatingą motinos ir vaiko ryšį pirmosiomis jo gyvenimo savaitėmis. Kita vertus, gali susiklostyti atvejai, kai pagimdžiusi motina neatitinka Įstatyme nustatytų sąlygų ir nėra įgijusi teisės į nėštumo ir gimdymo atostogas arba nusprendžia tokia Įstatyme jai nustatyta teise nepasinaudoti, todėl motinystės (tėvystės) pašalpa, mokama vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu, skiriama nuo vaiko gimimo dienos. Tokiu atveju susiklosto nelygiateisė padėtis, kadangi paskirta motinystės (tėvystės) pašalpa yra ribojama teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio suma.

Teismo vertinimu, motinystės (tėvystės) pašalpos apskaičiavimas taikant Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą ribojimą teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio suma yra neproporcingas, palyginant su motinystės pašalpos apskaičiavimu, netaikant tokio ribojimo. Pažymėtina, kad, pagal Įstatymo 18 straipsnio 1 dalį, motinystės pašalpa nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu mokama 100 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio, ir, remiantis Konstitucinio Teismo išaiškinimu, maksimaliu dydžiu neribojama. Tačiau motinystės (tėvystės) pašalpa 100 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio mokama tik tuo atveju, jei skiriama iki vaikui sueis vieneri metai, jei motinystės (tėvystės) pašalpa skiriama iki vaikui sueis dveji metai - pirmaisiais metais skiriama 70 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio pašalpa, o antraisiais metais - 40 procentų. Be to, vadovaujantis Įstatymo 6 straipsnio 5 dalies nuostatomis, motinystės (tėvystės) pašalpa ribojama teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio suma. Vadinasi, nustatydamas motinystės (tėvystės) pašalpos apskaičiavimo tvarką, įstatymų leidėjas įtvirtino dvigubą ribojimą, t. y. procentine pašalpos dydžio išraiška ir maksimaliu pašalpos dydžiu, kuris nustatomas pagal teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumą.

Teismo vertinimu, Įstatymo 6 straipsnio 5 dalies nuostatų taikymas apskaičiuojant motinystės (tėvystės) pašalpą yra neproporcingas dar ir tuo aspektu, kad maksimalus dydis yra taikomas tik ribojant skiriamos pašalpos dydį, tačiau nėra nustatytas maksimalus dydis, nuo kurio nemokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Vadinasi, nors asmenys valstybinio socialinio draudimo įmokas mokėjo nuo visos pajamų sumos, jiems skiriama motinystės (tėvystės) pašalpa yra apribojama. Be to, didesnes pajamas gavusiems asmenims, kurie sumokėjo didesnes valstybinio socialinio draudimo įmokas, skiriama pašalpa yra ribojama tam tikru maksimaliu pašalpos dydžiu, nors asmenims, kurie gavo mažesnes pajamas ir sumokėjo mažesnes valstybinio socialinio draudimo įmokas ir kurių kompensuojamasis darbo užmokestis neviršijo maksimalios ribos, joks ribojimas nėra taikomas. Mokėdami atitinkamo dydžio valstybinio socialinio draudimo įmokas, asmenys yra įgiję teisėtą lūkestį, kad jiems bus skirta proporcingo dydžio motinystės (tėvystės) pašalpa.

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, ir atsižvelgus į nurodytas konstitucinės doktrinos nuostatas, teismui kyla abejonių, ar Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011-12-15 įstatymo Nr. XI-1803 redakcija), taip pat Nuostatų 7 punkte (Vyriausybės 2012-08-21 nutarimu Nr. 975 nustatyta redakciją) ir 10 punkte (Vyriausybės 2011-12-28 nutarimu Nr. 1536 nustatyta redakcija) įtvirtintas maksimalus kompensuojamasis uždarbis tiek, kiek jis taikomas apskaičiuojant motinystės (tėvystės) pašalpos dydį, neprieštarauja Konstitucijos 38 straipsnio 1 ir 2 dalims, taip pat ar nepaneigia Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos garantijos esmės - visokeriopai puoselėti ir saugoti tokias konstitucines vertybes kaip motinystė, tėvystė ir vaikystė, nepažeidžia konstitucinio teisinės valstybės principo ir iš jo kylančių imperatyvų - proporcingumo, lygiateisiškumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos.

Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad vienas iš esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų yra principas, kad neturi būti taikomas teisės aktas, prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktui. Konstitucijos 110 str. 1 d. nustatyta, jog teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai, o šio straipsnio 2 d. - tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar šis įstatymas arba kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Jei kilus abejonėms dėl byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai teismas nesustabdytų bylos nagrinėjimo ir nesikreiptų į Konstitucinį Teismą, kad šios abejonės būtų pašalintos, ir byloje būtų pritaikytas teisės aktas, kurio atitiktis Konstitucijai kelia abejonių, teismas rizikuotų priimti tokį sprendimą, kuris nebūtų teisingas (2006-01-16 nutarimas). Minėtame nutarime Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, kad teismai, suabejoję Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleisto arba referendumu priimto teisės akto (jo dalies) atitiktimi aukštesnės galios teisės aktui, inter alia, Konstitucijai, ne tik gali, bet ir privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti ir spręsti, ar Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleistas arba referendumu priimtas teisės aklas (jo dalis) neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktui, inter alia, Konstitucijai (2006-03-28 nutarimas).

Įvertinęs susiklosčiusią faktinę situaciją ir ginčui taikytiną teisinį reguliavimą, teismas konstatuoja, kad kilus abejonėms dėl šiam ginčui taikytinų teisės aktų konstitucingumo, kyla pareiga sustabdyti administracinę bylą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Įstatymo 6 straipsnio 5 dalies (2011-12-15 įstatymo Nr. XI-1803 redakcija), taip pat Nuostatų 7 punkto (Vyriausybės 2012-08-21 nutarimu Nr. 975 nustatyta redakcija) ir 10 punkto (Vyriausybės 2011-12-28 nutarimu Nr. 1536 nustatyta redakcija) nuostatų tiek, kiek jos taikomos skiriant ir apskaičiuojant motinystės (tėvystės) pašalpas, atitikties Konstitucijos 38 straipsnio 1 ir 2 dalims, Konstitucijos 39 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, proporcingumo, lygiateisiškumo ir teisėtų lūkesčių principams (Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis).

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, 81 straipsnio 9 dalimi, 100 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 3 dalimi, 101 straipsnio 3 punktu teismas

n u t a r i a:

Atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės.

Kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar 2000-12-21 Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-110 6 straipsnio 5 dalies (2011-12-15 įstatymo Nr. XI-1803 redakcija), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001-01-25 nutarimu Nr. 86 patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 7 punkto (Vyriausybės 2012-08-21 nutarimu Nr. 975 nustatyta redakcija) ir 10 punkto (Vyriausybės 2011-12-28 nutarimu Nr. 1536 nustatyta redakcija) nuostatos tiek, kiek jos taikomos skiriant ir apskaičiuojant motinystės (tėvystės) pašalpas, atitinka Konstitucijos 38 straipsnio 1 ir 2 dalis, Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalį, konstitucinius teisinės valstybės, proporcingumo, lygiateisiškumo ir teisėtų lūkesčių principus.

Sustabdyti administracinę bylą pagal pareiškėjo P. M. skundą, iki Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas išnagrinės šį prašymą ir įsigalios priimtas nutarimas.

Nutartis neskundžiama.

Kolegijos pirmininkė ir pranešėja Egidija Puzinskaitė

Teisėjai Marius Bajoras

Rasa Ragulskytė-Markovienė