Prašymo Nr. 1B-28/2017

Administracinė byla Nr. el-4634-815/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02534-2017-7

Procesinio sprendimo kategorija 7.6.4; 52.1.4; 52.2; 55.2

(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2017 m. gruodžio 11 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Violetos Petkevičienės ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), dalyvaujant atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriaus atstovei S. S., viešame teismo posėdyje nagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. O. (D. O.) skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriui ir trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teismas,

nustatė:

I

1. Pareiškėjas D. O. (toliau - ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas:

1.1. panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriaus (toliau - ir VSDFV Vilniaus skyrius, atsakovas) 2017 m. gegužės 15 d. sprendimą Nr. 6-24-7925;

1.2. panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau - ir VSDFV) 2017 m. birželio 26 d. sprendimą Nr. (11.1E) I-3993;

1.3. įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių perskaičiuoti pareiškėjo vaiko priežiūros išmokos dydį ir vaiko priežiūros laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 4 d. iki 2018 m. birželio 3 d. taikant paskaičiuotą dienos kompensuojamąjį uždarbį 153,41 Eur;

1.4. priteisti iš atsakovo pareiškėjo naudai sumokėtą žyminį mokestį;

1.5. sustabdyti šią administracinę bylą iki Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimo dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (toliau - ir Įstatymas) 6 straipsnio 5 dalies (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų (toliau - ir Nuostatai) 7 punkto (2012 m. rugpjūčio 21 d. redakcija), 10 punkto (2011 m. gruodžio 28 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 dalims, 39 straipsnio 1 daliai, teisinės valstybės principui.

2. Skundas iš esmės grindžiamas tokiais argumentais.

2.1. Pareiškėjas VSDFV Vilniaus skyriui 2017 m. gegužės 8 d. pateikė prašymą skirti vaiko priežiūros išmoką, laikotarpiui nuo 2017 m. birželio 4 d. iki 2018 m. birželio 3 d. 2017 m. gegužės 15 d. atsakovas priėmė sprendimą Nr. 6-24-7925 „Dėl D. O. teisės į vaiko priežiūros išmoką", kuriame pareiškėjui laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 4 d. iki 2018 m. birželio 3 d. paskaičiavo vaiko priežiūros išmoką, kur vietoj apskaičiuoto kompensuojamo uždarbio (teisės į išmoką atsiradimo dienai), kuris yra 153,41 Eur, pritaikė maksimalaus dienos kompensuojamą uždarbį, kuris yra 77,41 Eur. Pareiškėjas su tokiu atsakovo sprendimu bei jame apskaičiuota vaiko priežiūros išmoką nesutiko ir 2017 m. gegužės 31 d. pateikė skundą VSDFV.

2.2. 2017 m. birželio 26 d. VSDFV priėmė sprendimą Nr. (11.1E) I-3993 „Dėl vaiko priežiūros išmokos", kuriuo atsisakė tenkinti pareiškėjo skundą bei paliko galioti atsakovo sprendimą. Pažymėtina, jog atsisakymas tenkinti pareiškėjo skundą buvo grindžiamas Įstatymo 6 straipsnio 5 dalimi, kurioje yra įtvirtinta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis vaiko priežiūros išmokoms apskaičiuoti negali viršyti dviejų šalies vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių, galiojusių už praeitą ketvirtį iki teisės gauti vaiko priežiūros išmoką atsiradimo dienos, dydžio. Taigi, remiantis šia nuostata VSDFV konstatavo, kad atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 6 straipsnio 5 dalimi, apskaičiuodamas vaiko priežiūros išmoką, pagrįstai taikė pareiškėjo teisės į išmoką dienai nustatytą maksimalų dienos kompensuojamąjį uždarbį (77,41 Eur) ir 2017 m. gegužės 15 d. sprendime Nr. 6-24-7925 teisingai apskaičiavo 650,24 Eur (77,41 Eur x 40 proc. x 21 d. d.) dydžio per mėnesį vaiko priežiūros išmoką iki vaikui sueis dveji metai.

2.3. Nurodė, kad įstatymuose nėra nustatyta maksimali pajamų suma, nuo kurios valstybinio socialinio draudimo įmokos nebūtų mokamos, tačiau yra nustatyta maksimali pašalpos suma, kurią įmokas mokėjęs asmuo gali gauti, nepaisant kiek daug valstybinio socialinio draudimo įmokų jis yra sumokėjęs. Be to, maksimalią sumą, nustatant konkrečiu dydžiu (tiesa, nors ir šiek tiek nežymiai kintančiu, atsižvelgiant į tam tikrus valstybinius rodiklius, pvz. einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį, metinį vidutinį darbo dienų skaičių ir pan.), neatsižvelgiant į tai, kad priklausomai nuo sumokėtų valstybinio socialinio draudimo įmokų, vienų asmenų gaunama pašalpos suma gali būti beveik lygi arba nežymiai skirtis nuo maksimalios kompensuojamosios pašalpos sumos, o kitų asmenų, kaip kad šiuo atveju pareiškėjo, tas skirtumas gali būti daugiau nei dvigubas, yra pažeidžiami bendrieji teisingumo, protingumo, sąžiningumo, teisinės valstybės principai.

2.4. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 5 dalis nustato, kad sutuoktinių teisės šeimoje lygios, 39 straipsnio 2 dalis nustato, kad dirbančioms motinoms įstatymas numato mokamas atostogas iki gimdymo ir po jo, palankias darbo sąlygas ir kitas lengvatas. Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad pagal Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalį dirbančioms motinoms tam tikrą pagrįstą laiką iki gimdymo ir po jo garantuojamos mokamos atostogos suponuoja tai, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas teisės į šias atostogas įgyvendinimą ir atsižvelgdamas į konstitucinę jų paskirtį, paisydamas kitų Konstitucijos normų ir principų (inter alia konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, protingumo, lygiateisiškumo imperatyvų), privalo nustatyti šių atostogų suteikimo sąlygas, pagrįstą (minimalią ir maksimalią) šių atostogų trukmę, taip pat tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį atostogų metų būtų užtikrintas išmokų, kurių dydis atitiktų per protingą laikotarpį iki atostogų gauto atlyginimo vidurkį, mokėjimas.

2.5. Atsakovo sprendimu nustatytas išmokos dydis, kuriuo pareiškėjui paskirta daugiau nei dvigubai mažesnė išmokos suma, lyginant su jo darbo uždarbiu, pažeidžia visas minėtas konstitucines normas ir principus. Be to, tuo taip pat yra pažeidžiamas ir pareiškėjo teisėtų lūkesčių principas, kadangi pareiškėjas, mokėdamas dideles valstybinio socialinio draudimo įmokas, tikėjosi ir atitinkamos vaiko priežiūros išmokos, tačiau dabar atsakovo sprendimu jam yra paskirta daugiau nei perpus, nei jo gautas vidutinis darbo užmokestis, mažesnė vaiko priežiūros išmoka.

2.6. Taigi akivaizdu, kad tokie atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens priimti sprendimai yra nesuderinami su Konstitucijos nuostatomis, konstituciniais teisinės valstybės, teisingumo, protingumo, sąžiningumo, teisėtų lūkesčių principais. Dėl šių priežasčių tokie sprendimai turi būti pripažinti kaip neteisėti bei nepagrįsti, o pareiškėjui vaiko priežiūros išmoka turi būti paskaičiuota pagal jo dienos kompensuojamąjį uždarbį teisės į išmoką atsiradimo dienai, t. y. dienai 153,41 Eur.

II

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas iš esmės grindžiamas tokiais argumentais.

1. Atkreipė dėmesį, kad visos socialinio draudimo išmokos skiriamos vadovaujantis teisės aktų, galiojančių teisės į atitinkamą socialinio draudimo išmoką atsiradimo dieną, nuostatomis. Pareiškėjas teisę į vaiko priežiūros išmoką įgijo 2017 m. birželio 4 d., todėl, priimant VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimą, pareiškėjo vidutinis dienos kompensuojamasis uždarbis, remiantis Įstatymu bei Nuostatais, apskaičiuotas pagal jo draudžiamąsias pajamas, turėtas laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 1 d. iki 2017 m. balandžio 30 d., sudarė 153,41 Eur (38 812,51 Eur / 253 d. d.). Teisės į vaiko priežiūros išmoką atsiradimo mėnesį galiojęs maksimalus dienos kompensuojamasis uždarbis sudarė 77,41 Eur. Šis maksimalus dienos kompensuojamasis uždarbis apskaičiuotas pagal 2016 m. IV ketvirtį galiojusio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio (812,80 Eur) 2 dydžių sumą bei 2017 metų vidutinį mėnesio darbo dienų skaičių (812,80 Eur x 2 / 21 d. d.). Kadangi pareiškėjo vidutinis dienos kompensuojamasis uždarbis (153,41 Eur) buvo didesnis už teisės į išmoką atsiradimo mėnesį galiojusį maksimalų dienos kompensuojamąjį uždarbį (77,41 Eur), VSDFV Vilniaus skyrius teisėtai ir pagrįstai, vadovaudamasis Įstatymo 6 straipsnio 5 dalimi, apskaičiavo pareiškėjui 650,24 Eur per mėnesį (77,41 Eur x 40 proc. x 21 d. d.) vaiko priežiūros išmoką vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu iki vaikui sukaks dveji metai.

2. Pažymėjo, kad VSDFV Vilniaus skyrius, kaip viešojo administravimo institucija, savo veikloje privalo vadovautis galiojančiais įstatymais ir kitais teisės aktais bei juos vykdyti. VSDFV Vilniaus skyriui įstatymų nėra suteikta teisė taikyti teisės aktų nuostatas savo nuožiūra, jų netaikyti, šias nuostatas aiškinti plečiamai ar skirti ir mokėti išmokas kitaip, nei numatyta socialinį draudimą reglamentuojančiuose teisės aktuose. VSDFV Vilniaus skyrius pareiškėjo atžvilgiu privalėjo taikyti ir taikė galiojančius teisės aktus, priimdamas ginčijamą 2017 m. gegužės 15 d. sprendimą Nr. 6-24-7925 tinkamai pritaikė nuostatas dėl vaiko priežiūros išmokos dydžio apskaičiavimo ir maksimalaus kompensuojamojo uždarbio dydžio pritaikymo. Taigi VSDFV, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą jo netenkinti ir atsisakyti įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių perskaičiuoti pareiškėjo vaiko priežiūros išmoką, pritaikant jo faktinį vienos dienos kompensuojamąjį uždarbį.

3. Visos socialinio draudimo išmokos skiriamos vadovaujantis teisės aktų, galiojančių teisės į atitinkamą socialinio draudimo išmoką atsiradimo dieną, nuostatomis. Pareiškėjas teisę į vaiko priežiūros išmoką įgijo 2017 m. birželio 4 d. Įstatymų leidėjas 2016 m. birželio 28 d. priėmė Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-110 pakeitimo įstatymą Nr. XII- 2501 (įsigaliojo 2017 m. sausio 1 d.), kuriuo Įstatymas buvo išdėstytas nauja redakcija. Pareiškėjo teisės į vaiko priežiūros išmoką atsiradimo metu galiojančioje Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis vaiko priežiūros išmokai apskaičiuoti negali viršyti dviejų šalies vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių, galiojusių užpraeitą ketvirtį iki teisės gauti vaiko priežiūros išmoką atsiradimo dienos, dydžio. Tuo tarpu Konstituciniame Teisme nagrinėjama Įstatymo 6 straipsnio 5 dalies (2011 m. gruodžio 28 d. redakcija), kurioje nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis pašalpoms apskaičiuoti negali viršyti teisės į atitinkamą pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, atitiktis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 1 ir 2 dalims, 39 straipsnio 1 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė, įgyvendindama naujos redakcijos Ligos ir motinystės įstatymą, 2017 m. balandžio 12 d. priėmė nutarimą Nr. 283 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimo Nr. 86 „Dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų patvirtinimo" pakeitimo" (įsigaliojo 2017 m. balandžio 21 d.), kuriuo Nuostatai buvo išdėstyti nauja redakcija. Pareiškėjo teisės į vaiko priežiūros išmoką įgijimo metu aktuali Nuostatų 7 punkto redakcija reglamentuoja vidutinio dienos kompensuojamojo uždarbio ligos ir profesinės reabilitacijos išmokoms apskaičiavimo tvarką, o Nuostatų 10 punkto redakcija - minimalaus kompensuojamojo uždarbio apskaičiavimo tvarką. Minėta, kad Konstitucinis Teismas šiuo metu nagrinėja Nuostatų 7 punkto (2012 m. rugpjūčio 21 d. redakcija) ir 10 punkto (2011 m. gruodžio 28 d. redakcija) pirmos pastraipos, kuriuose nustatyta maksimalaus kompensuojamojo uždarbio dydžio apskaičiavimo tvarka, konstitucingumą.

Taigi darytina išvada, kad pareiškėjo reikalavimai nėra betarpiškai susiję su Konstituciniame Teisme nagrinėjama Įstatymo 6 straipsnio 5 dalies (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija), Nuostatų 7 punkto (2012 m. rugpjūčio 21 d. redakcija) ir 10 punkto (2011 m. gruodžio 28 d. redakcija) atitiktimi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 1 ir 2 dalims, 39 straipsnio 1 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui, todėl pareiškėjo prašymas stabdyti šią administracinę bylą iki Konstitucinis Teismas išnagrinės konstitucinę bylą Nr. 4-2017 yra nepagrįstas.

III

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas iš esmės grindžiamas tokiais argumentais.

1. Skunde VSDFV pareiškėjas teigė, kad apskaičiuojant vaiko priežiūros išmokos dydį pareiškėjo vidutinis dienos kompensuojamasis uždarbis buvo apribotas maksimaliu dienos kompensuojamuoju uždarbiu pažeidžiant Konstitucijoje įtvirtintas teises ir principus, taip pat paskutinius Konstitucinio Teismo nutarimus. Pareiškėjui buvo atsakyta, kad Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimu Nr. KT8-N5/2016 Įstatymo 6 straipsnio 5 dalis (galiojusi iki 2016 m. gruodžio 31 d.) bei Nuostatų 7, 10 punktai (galioję iki 2017 m. balandžio 20 d.) buvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai ta apimtimi, kiek juose nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai (už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį) apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos. Įstatymo 6 straipsnio 5 dalies nuostata tiek, kiek ji taikoma apskaičiuojant motinystės (tėvystės) pašalpas (nuo 2017 m. sausio 1 d. vadinamas vaiko priežiūros išmokomis), nebuvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai. Be to, pareiškėjui vaiko priežiūros išmoka skirta pagal Įstatymo redakciją, galiojusią nuo 2017 m. sausio 1 d., todėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2017 m. gegužės 15 d. sprendimas Nr. 6-24-7925 paliktas galioti kaip teisėtas ir pagrįstas.

2. Pareiškėjas teismui pateiktame skunde neišdėstė skundžiamų administracinių aktų neteisėtumo pagrindų. Pareiškėjo skundo argumentai iš esmės yra susiję ne su skundžiamais administraciniais aktais, atsakovo kompetencija ar procedūrų pažeidimais, bet su Įstatymo nuostatų neatitikimu teisingumo, protingumo, sąžiningumo, teisinės valstybės principams bei tam tikroms Konstitucijos nuostatoms.

3. Skundžiami sprendimai atitinka reikalavimus individualiems administraciniams aktams ir pareiškėjas nepateikė įrodymų, liudijančių priešingai, todėl skundžiami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, ir nėra pagrindo juos naikinti. Atsižvelgiant į tai, turėtų būti netenkinamas ir išvestinis pareiškėjo reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus (perskaičiuoti pareiškėjui paskirtos vaiko priežiūros išmokos dydį).

4. Nurodė, kad teisėtų lūkesčių principas iš esmės yra susijęs su aplinkybe, kad asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos tik tuomet, jei jos įgytos pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus. Tai reiškia, kad asmuo turi teisę reikalauti, kad tokio dydžio išmokos, kurios asmeniui buvo paskirtos ir mokamos, būtų jam mokamos ir toliau. Pareiškėjo lūkestis gauti vidutinio savo darbo užmokesčio dydžio vaiko priežiūros išmoką nėra teisėtas, nes tokio dydžio vaiko priežiūros išmoka pareiškėjui nebuvo paskirta, be to, vaiko priežiūros išmokos (iki 2016 m. gruodžio 31 d. - motinystės (tėvystės) išmokos) dydis, lygus asmens gaunamo vidutinio darbo užmokesčio dydžiui, Įstatyme nėra ir niekada nebuvo numatytas.

5. Konstitucinio Teismo priimtas nutarimas, dėl kurio pareiškėjas prašo stabdyti administracinę bylą, nagrinėjamu atveju neturės įtakos pareiškėjo teisėms, nes Konstituciniame Teisme sprendžiamas klausimas dėl nebegaliojančios Įstatymo nuostatos, kuri pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pritaikyta. Konstitucinio Teismo priimtas nutarimas nagrinėjamoje byloje turės įtakos tik tiems sprendimams, kurie buvo priimti pagal Įstatymo 6 straipsnio 5 dalies 2011 m. gruodžio 15 d. redakciją ir iki būsimo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo nebus įvykdyti Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme.

IV

Teismo posėdyje dalyvavusi atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriaus atstovė Sigita Savickienė prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimų motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, teismo posėdyje pateiktus paaiškinimus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,

konstatuoja:

I

Šioje administracinėje byloje inter alia nustatyta:

1. Pareiškėjas 2017 m. gegužės 8 d. VSDFV Vilniaus skyriui pateikė prašymą skirti vaiko priežiūros išmoką už 2016 m. birželio 3 d. gimusį vaiką už laikotarpį nuo 2017 m. birželio 4 d. iki kol vaikui sueis 2 metai (1 t., b. el. 5-7).

2. 2017 m. gegužės 15 d. VSDFV Vilniaus skyrius priėmė sprendimą Nr. 6-24-7925 „Dėl D. O. teisės į vaiko priežiūros išmoką", kuriuo, vadovaudamasis Įstatymo 6 straipsnio 5 dalimi, 22, 23 ir 24 straipsniais, nusprendė skirti pareiškėjui vaiko priežiūros išmoką nuo 2017 m. birželio 4 d. iki 2018 m. birželio 3 d. (iki vaikui sukaks dveji metai) pagal apskaičiavimą 77,41 Eur x 40 proc. x 21 d. d. = 650,24 Eur per mėnesį (dienos kompensuojamasis uždarbis (teisės į išmoką atsiradimo datai): asmens - 153,41 Eur, minimalus - 7,74 Eur, maksimalus - 77,41 Eur) (1 t., b. el. 12).

3. 2017 m. gegužės 31 d. pareiškėjas pateikė skundą VSDFV dėl jam 2017 m. gegužės 15 d. VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimu Nr. 6-24-7925 priskaičiuoto vaiko priežiūros išmokos dydžio, kuriuo prašė VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimą panaikinti ir įpareigoti perskaičiuoti paskirtą vaiko priežiūros išmoką pagal asmens kompensuojamąjį uždarbį, t. y. 153,41 Eur už vieną dieną. Nurodė, kad skundžiamame sprendime maksimalus dienos kompensuojamasis uždarbis yra paskirtas pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teises ir principus, o taip pat, paskutinius Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo sprendimus. Kadangi visą jo darbo laikotarpį įmokos Sodrai buvo mokamos nuo visos darbo užmokesčio sumos, buvo pagrįstai tikėtasi didesnių socialinių garantijų t. y. kad vaiko priežiūros išmoką kompensuos gaunamų pajamų vidurkį (1 t., b. el. 47).

4. Išnagrinėjusi pareiškėjo 2017 m. gegužės 31 d. skundą 2017 m. birželio 26 d. VSDFV priėmė sprendimą Nr. (11.1E) I-3993 „Dėl vaiko priežiūros išmokos", kuriuo atmetė pareiškėjo skundą ir paliko galioti VSDFV Vilniaus skyriaus 2017 m. gegužės 15 d. sprendimą Nr. 6-24-7925. Sprendimas iš esmės grindžiamas tokiais argumentais.

4.1. Teisę gauti vaiko priežiūros išmoką už 2016 m. birželio 3 d. gimusį vaiką pareiškėjas įgijo 2017 m. birželio 4 d. Apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenimis, pagal draudžiamąsias pajamas, turėtas laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 1 d. iki 2017 m. balandžio 30 d., apskaičiuotas pareiškėjo vienos dienos kompensuojamasis uždarbis yra 153,41 Eur (38 812,51 Eur / 253 d. d.). Teisės į vaiko priežiūros išmoką atsiradimo dieną (t. y. 2017 m. birželio 4 d.) galiojantis maksimalus dienos kompensuojamasis uždarbis yra 77,41 Eur (812,80 Eur x 2 / 21 d. d.), kuris apskaičiuotas pagal 2016 m. IV ketvirčio dviejų šalies vidutinių darbo užmokesčių sumą (1 625,60 Eur) bei 2017 m. vidutinį mėnesio darbo dienų skaičių (21 d. d.). Kadangi pareiškėjo vidutinis dienos kompensuojamasis uždarbis (153,41 Eur), apskaičiuotas pagal pareiškėjo draudžiamąsias pajamas, yra didesnis už teisės į išmoką dienai galiojantį maksimalų dienos kompensuojamąjį uždarbį (77,41 Eur), VSDFV Vilniaus skyrius, vadovaudamasis Įstatymo 6 straipsnio 5 dalimi, apskaičiuodamas vaiko priežiūros išmoką, pagrįstai taikė pareiškėjo teisės į išmoką dienai nustatytą maksimalų dienos kompensuojamąjį uždarbį (77,41 Eur) ir 2017 m. gegužės 15 d. sprendime Nr. 6-24-7925 teisingai apskaičiavo 650,24 Eur (77,41 Eur x 40 proc. x 21 d. d.) dydžio per mėnesį vaiko priežiūros išmoką iki vaikui sueis dveji metai.

4.2. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimu Nr. KT8-N5/2016 Įstatymo 6 straipsnio 5 dalis bei Nuostatų 7, 10 punktai (galioję iki 2017 m. balandžio 20 d.) buvo pripažinti prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai tik ta apimtimi, kiek juose nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai (už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį) apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos. Įstatymo 6 straipsnio 5 dalies nuostata tiek, kiek ji taikoma apskaičiuojant motinystės (tėvystės) pašalpas (nuo 2017 m. sausio 1 d. - vaiko priežiūros išmokas), nebuvo pripažinta prieštaraujančia Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Todėl nuo 2017 m. sausio 1 d. Įstatymo 6 straipsnio 5 dalies nuostatos pakeistos tik dėl motinystės išmokų (už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį) apskaičiavimo (1 t., b. el. 8-9).

II

1. Šioje administracinėje byloje sprendžiant, ar yra teisinis pagrindas panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriaus 2017 m. gegužės 15 d. sprendimą Nr. 6-24-7925, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2017 m. birželio 26 d. sprendimą Nr. (11.1E) I-3993, taip pat įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių perskaičiuoti pareiškėjo vaiko priežiūros išmokos dydį ir vaiko priežiūros laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 4 d. iki 2018 m. birželio 3 d. taikant paskaičiuotą dienos kompensuojamąjį uždarbį 153,41 Eur, atkreiptinas dėmesys į tai, kad šiuo metu Lietuvos Respublikos Konstituciniame Teisme yra rengiama konstitucinės justicijos byla Nr. 4/2017, kurioje pagal Vilniaus apygardos administracinio teismo pateiktą prašymą bus nagrinėjama, ar Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-110 6 straipsnio 5 dalies (2011-12-15 įstatymo Nr. XI-1803 redakcija), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001-01-25 nutarimu Nr. 86 patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 7 punkto (Vyriausybės 2012-08-21 nutarimu Nr. 975 nustatyta redakcija) ir 10 punkto (Vyriausybės 2011-12-28 nutarimu Nr. 1536 nustatyta redakcija) nuostatos tiek, kiek jos taikomos skiriant ir apskaičiuojant motinystės (tėvystės) pašalpas, atitinka Konstitucijos 38 straipsnio 1 ir 2 dalis, Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalį, konstitucinius teisinės valstybės, proporcingumo, lygiateisiškumo ir teisėtų lūkesčių principus. Paminėtina, kad minėtame Vilniaus apygardos administracinio teismo prašyme (2017 m. kovo 27 d. nutartyje) konstatuota:

„Motinystės (tėvystės) išmokų, skiriamų ir mokamų vaiko priežiūros atostogų metu, skyrimo ir apskaičiavimo tvarka reglamentuojama Įstatyme ir Nuostatuose.

Įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 3 punkte nustatyta, kad motinystės (tėvystės) pašalpos skiriamos apdraustajam asmeniui vaiko priežiūros atostogų metu, kol vaikui sueis vieni arba dveji metai. Pagal Įstatymo 20 straipsnį, motinystės (tėvystės) pašalpa mokama vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu nuo nėštumo ir gimdymo atostogų pabaigos tol, kol vaikui sueis vieni arba dveji metai (1 dalis), jeigu motina negavo motinystės pašalpos už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį, tai motinystės (tėvystės) pašalpa turintiems teisę ją gauti šio įstatymo 19 straipsnyje nurodytiems asmenims skiriama nuo vaiko gimimo dienos (2 dalis). Įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad motinystės (tėvystės) pašalpos dydis nuo nėštumo ir gimdymo atostogų pabaigos, kol vaikui sueis vieni metai, yra 100 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio, jeigu apdraustasis pasirenka gauti šią pašalpą, kol vaikui sueis vieni metai. Jeigu apdraustasis pasirenka gauti motinystės (tėvystės) pašalpą, kol vaikui sueis dveji metai, šios pašalpos dydis nuo nėštumo ir gimdymo atostogų pabaigos, kol vaikui sueis vieni metai, yra 70 procentų, o kol vaikui sueis dveji metai, - 40 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio.

Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kompensuojamasis uždarbis, pagal kurį nustatomas motinystės (tėvystės) pašalpų dydis, yra apskaičiuojamas pagal apdraustojo asmens draudžiamąsias pajamas, turėtas per paeiliui einančius 12 kalendorinių mėnesių, buvusių iki praeito kalendorinio mėnesio prieš nėštumo ir gimdymo, tėvystės arba vaiko priežiūros atostogų pradžios mėnesį. To paties straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis pašalpoms apskaičiuoti negali viršyti teisės į atitinkamą pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos.

Nuostatų 7 punkte nustatyta, kad pašalpos gavėjo kompensuojamasis uždarbis pašalpoms skaičiuoti negali viršyti einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių atostogų vaikui prižiūrėti pradžios mėnesį, 3,2 dydžio sumos. Pagal Nuostatų 9 punktą, vidutinis dienos kompensuojamasis uždarbis motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) pašalpoms apskaičiuojamas paeiliui einančių 12 kalendorinių mėnesių, buvusių iki praeito kalendorinio mėnesio prieš vaiko priežiūros atostogų pradžios mėnesį, draudžiamąsias pajamas dalijant iš to paties laikotarpio darbo dienų pagal kalendorių skaičiaus (taikoma 5 dienų darbo savaitė), atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu perkeltas poilsio dienas. Nuostatų 10 punkte nustatyta, kad maksimalus dienos kompensuojamasis uždarbis apskaičiuojamas einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių vaiko priežiūros atostogų pradžios mėnesį, 3,2 dydžio sumą dalijant iš tų metų vidutinio mėnesio darbo dienų skaičiaus (taikoma 5 darbo dienų savaitė).

Nagrinėjamu atveju susiklostė tokia faktinė ir teisinė situacija, kai tėvystės pašalpa iki vaikui sueis dveji metai, kuri pareiškėjui buvo paskirta nuo vaiko gimimo dienos (2016-09-02), buvo apskaičiuota pritaikius Įstatymo 6 str. 5 d. nuostatas, kadangi pareiškėjo kompensuojamasis uždarbis (177,09 Eur) viršijo maksimalų kompensuojamąjį uždarbį (67,81 Eur), t. y. teisės į motinystės (tėvystės) pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumą.

Pažymėtina, kad ginčo byloje dėl Valdybos Vilniaus skyriaus sprendimu paskirtos tėvystės pašalpos dydžio apskaičiavimo teisingumo byloje nėra. Kita vertus, pareiškėjas mano, kad jo atžvilgiu taikytos Įstatymo 6 straipsnio 5 dalies ir Nuostatų 7 ir 10 punktų nuostatos pažeidžia jo teises ir teisėtus interesus, prieštarauja Konstitucijai ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucijos 38 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta: „Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę." Tai yra bendro pobūdžio konstituciniai principai, kuriais išreiškiamas valstybės įsipareigojimas įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų užtikrinta, kad šeima, motinystė, tėvystė ir vaikystė, kaip konstitucinės vertybės, būtų visokeriopai puoselėjamos ir saugomos (Konstitucinio Teismo 2012-02-27 ir 2015-09-22 nutarimai). Aiškindamas iš Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalies kylančią valstybės priedermę kurti šeimai, motinystei, tėvystei ir vaikystei palankią aplinką, Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad nepilnamečių vaikų turinčioms šeimoms, atsižvelgiant į jų poreikius ir visuomenės bei valstybės išgales, gali būti teikiama tam tikra parama, taip pat kad šioje srityje įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į įvairius socialinius, demografinius, ekonominius veiksnius, inter alia, valstybės materialines ir finansines galimybes, turi plačią diskreciją pasirinkti konkrečias apsaugos ir paramos priemones (2012-02-27 ir 2015-09-22 nutarimai).

Konstitucinis valstybės įsipareigojimas saugoti ir globoti šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę, kaip bendrasis principas, yra išreikštas, inter alia, Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje, kurioje garantuojama valstybės globa ir parama šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose. Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad dirbančioms motinoms įstatymas nustato mokamas atostogas iki gimdymo ir po jo, palankias darbo sąlygas ir kitas lengvatas.

Konstitucinis Teismas 2004-03-05 nutarime išaiškino, kad Konstitucijoje expressis verbis nėra nustatyti paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, teikimo pagrindai, sąlygos, terminai, dydžiai. Tai, laikydamasis Konstitucijos normų ir principų, paisydamas visuomenės ir valstybės išgalių, turi nustatyti įstatymų leidėjas. Šioje srityje įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją, tačiau neleistina, kad valstybės paramos šeimai teikimas būtų susietas su tokiomis aplinkybėmis (sąlygomis), kurios dirbtinai apsunkintų šios paramos gavimą.

Konstitucinis Teismas 2012-02-27 nutarime taip pat yra pažymėjęs, kad įgyvendindamas savo diskreciją ir nustatydamas globos ir paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, formas, jų teikimo sąlygas, įstatymų leidėjas negali paneigti Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos garantijos esmės ir iš Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalies kylančios valstybės priedermės saugoti ir globoti konstitucines vertybes - šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę. Nustatydamas atostogų, skirtų vaikams auginti ir auklėti namuose, teikimo pagrindus, sąlygas, trukmę, jų metu teiktinos finansinės paramos dydžius, įstatymų leidėjas turi paisyti konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, protingumo, proporcingumo, įgytų teisių ir teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, lygiateisiškumo, konstitucinių vertybių pusiausvyros principų ir socialinės darnos imperatyvų.

Vadinasi, pagal Konstituciją, kiekvienai dirbančiai motinai yra suteikiama garantija į mokamas atostogas iki gimdymo ir po jo, palankias darbo sąlygas ir kitas lengvatas, taip pat Konstitucija suteikia teisę įstatymų leidėjui nustatyti konkrečias paramos formas vaikus auginančioms šeimoms, inter alia, ir atostogas vaiko priežiūrai, jų teikimo pagrindus, sąlygas, terminus ir dydžius. Kita vertus, kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, tai nustatant negali būti paneigtos Konstitucijos 38 straipsnio 1 ir 2 dalyse bei Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos garantijos, be to, turi būti laikomasi konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, protingumo, proporcingumo, įgytų teisių ir teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, lygiateisiškumo, konstitucinių vertybių pusiausvyros principų ir socialinės darnos imperatyvų.

Konstitucinis Teismas 2016-03-15 nutarime išaiškino, kad Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta mokamų atostogų dirbančioms motinoms iki gimdymo ir po jo garantija yra specifinė 38 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos motinystės ir vaikystės apsaugos priemonė, skirta dirbančios nėščios ir pagimdžiusios moters ypatingos būklės ir sveikatos apsaugai, ypatingam motinos ir vaiko ryšiui pirmosiomis jo gyvenimo savaitėmis užtikrinti, sudarant sąlygas dirbančiai moteriai tam tikrą pagrįstą laiką iki gimdymo ir po jo atsitraukti nuo darbinės (profesinės) veiklos; ši konstitucinė garantija, kuria užtikrinama viena iš dviejų Konstitucijoje expressis verbis nurodytų mokamų atostogų rūšių, lemia įstatymų leidėjo pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį šių atostogų apmokėjimas būtų siejamas su dirbančios moters iki atostogų gautu atlyginimu ir šių atostogų metu mokamų išmokų dydis atitiktų per protingą laikotarpį iki atostogų gauto atlyginimo vidurkį; įstatymų leidėjas turi diskreciją pasirinkti, iš kokių šaltinių bus apmokamos dirbančių motinų atostogos iki gimdymo ir po jo: šios atostogos, inter alia, gali būti finansuojamos valstybės biudžeto lėšomis, taip pat gali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį šių atostogų apmokėjimas būtų grindžiamas socialiniu draudimu, arba gali būti pasirenkamas dar kitoks jų finansavimo modelis. Atsižvelgęs į tai, kad įstatymuose nebuvo įtvirtintas teisinis reguliavimas, kuriuo visoms dirbančioms moterims, turinčioms teisę pagal Įstatymą nėštumo ir gimdymo atostogų metu gauti motinystės pašalpą, būtų nustatytas jų gauto atlyginimo vidurkį atitinkančių išmokų mokėjimas už nėštumo ir gimdymo atostogų laiką, Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011-12-15 redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu, pagal kurį maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, nėra tinkamai užtikrinama Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje nustatyta mokamų atostogų iki gimdymo ir po jo garantija, pagal kurią dirbančioms motinoms iki gimdymo ir po jo garantuojamų atostogų metu mokamų išmokų dydis turi atitikti per protingą laikotarpį iki šių atostogų gauto atlyginimo vidurkį.

Teismas sutinka, kad įstatymų leidėjas turi diskreciją nustatyti globos ir paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, formas, jų teikimo sąlygas, taip pat kad nėštumo ir gimdymo atostogos bei vaiko priežiūros atostogos pagal savo pobūdį ir trukmę yra skirtingos. Kita vertus, teismui kyla abejonių, ar tarp šių valstybės teikiamos paramos formų yra tokie esminiai skirtumai, kuriais gali būti pagrįsta skirtinga pašalpų apskaičiavimo tvarka, t. y. skiriamų pašalpų maksimalaus dydžio ribojimas. Tiek motinystės, tiek ir motinystės (tėvystės) pašalpų mokėjimas kildinamas iš Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos garantijos, kad valstybė globoja ir teikia paramą šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose. Pagal savo paskirtį, motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpos skirtos užtikrinti tėvų teisę atsitraukti nuo darbinės veiklos ir tam tikrą laikotarpį skirti vaikų auginimui. Vadinasi, nustatydamas skirtingas tos pačios garantijos įgyvendinimo formas, įstatymų leidėjas turi užtikrinti, kad nebūtų pažeisti konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, protingumo, proporcingumo, įgytų teisių ir teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, lygiateisiškumo, konstitucinių vertybių pusiausvyros principai ir socialinės darnos imperatyvai.

Konstitucinis Teismas 2016-03-15 nutarime pažymėjo, kad motinystės pašalpos, mokamos nėštumo ir gimdymo laikotarpiu, paskirtis yra specifinė, nes skirta užtikrinti dirbančios nėščios ir pagimdžiusios moters ypatingą būklę ir sveikatos apsaugą, ypatingą motinos ir vaiko ryšį pirmosiomis jo gyvenimo savaitėmis. Kita vertus, gali susiklostyti atvejai, kai pagimdžiusi motina neatitinka Įstatyme nustatytų sąlygų ir nėra įgijusi teisės į nėštumo ir gimdymo atostogas arba nusprendžia tokia Įstatyme jai nustatyta teise nepasinaudoti, todėl motinystės (tėvystės) pašalpa, mokama vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu, skiriama nuo vaiko gimimo dienos. Tokiu atveju susiklosto nelygiateisė padėtis, kadangi paskirta motinystės (tėvystės) pašalpa yra ribojama teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio suma.

Teismo vertinimu, motinystės (tėvystės) pašalpos apskaičiavimas taikant Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą ribojimą teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio suma yra neproporcingas, palyginant su motinystės pašalpos apskaičiavimu, netaikant tokio ribojimo. Pažymėtina, kad, pagal Įstatymo 18 straipsnio 1 dalį, motinystės pašalpa nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu mokama 100 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio, ir, remiantis Konstitucinio Teismo išaiškinimu, maksimaliu dydžiu neribojama. Tačiau motinystės (tėvystės) pašalpa 100 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio mokama tik tuo atveju, jei skiriama iki vaikui sueis vieneri metai, jei motinystės (tėvystės) pašalpa skiriama iki vaikui sueis dveji metai - pirmaisiais metais skiriama 70 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio pašalpa, o antraisiais metais - 40 procentų. Be to, vadovaujantis Įstatymo 6 straipsnio 5 dalies nuostatomis, motinystės (tėvystės) pašalpa ribojama teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio suma. Vadinasi, nustatydamas motinystės (tėvystės) pašalpos apskaičiavimo tvarką, įstatymų leidėjas įtvirtino dvigubą ribojimą, t. y. procentine pašalpos dydžio išraiška ir maksimaliu pašalpos dydžiu, kuris nustatomas pagal teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumą.

Teismo vertinimu, Įstatymo 6 straipsnio 5 dalies nuostatų taikymas apskaičiuojant motinystės (tėvystės) pašalpą yra neproporcingas dar ir tuo aspektu, kad maksimalus dydis yra taikomas tik ribojant skiriamos pašalpos dydį, tačiau nėra nustatytas maksimalus dydis, nuo kurio nemokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Vadinasi, nors asmenys valstybinio socialinio draudimo įmokas mokėjo nuo visos pajamų sumos, jiems skiriama motinystės (tėvystės) pašalpa yra apribojama. Be to, didesnes pajamas gavusiems asmenims, kurie sumokėjo didesnes valstybinio socialinio draudimo įmokas, skiriama pašalpa yra ribojama tam tikru maksimaliu pašalpos dydžiu, nors asmenims, kurie gavo mažesnes pajamas ir sumokėjo mažesnes valstybinio socialinio draudimo įmokas ir kurių kompensuojamasis darbo užmokestis neviršijo maksimalios ribos, joks ribojimas nėra taikomas. Mokėdami atitinkamo dydžio valstybinio socialinio draudimo įmokas, asmenys yra įgiję teisėtą lūkestį, kad jiems bus skirta proporcingo dydžio motinystės (tėvystės) pašalpa.

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, ir atsižvelgus į nurodytas konstitucinės doktrinos nuostatas, teismui kyla abejonių, ar Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011-12-15 įstatymo Nr. XI-1803 redakcija), taip pat Nuostatų 7 punkte (Vyriausybės 2012-08-21 nutarimu Nr. 975 nustatyta redakciją) ir 10 punkte (Vyriausybės 2011-12-28 nutarimu Nr. 1536 nustatyta redakcija) įtvirtintas maksimalus kompensuojamasis uždarbis tiek, kiek jis taikomas apskaičiuojant motinystės (tėvystės) pašalpos dydį, neprieštarauja Konstitucijos 38 straipsnio 1 ir 2 dalims, taip pat ar nepaneigia Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos garantijos esmės - visokeriopai puoselėti ir saugoti tokias konstitucines vertybes kaip motinystė, tėvystė ir vaikystė, nepažeidžia konstitucinio teisinės valstybės principo ir iš jo kylančių imperatyvų - proporcingumo, lygiateisiškumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos.

Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad vienas iš esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų yra principas, kad neturi būti taikomas teisės aktas, prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktui. Konstitucijos 110 str. 1 d. nustatyta, jog teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai, o šio straipsnio 2 d. - tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar šis įstatymas arba kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Jei kilus abejonėms dėl byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai teismas nesustabdytų bylos nagrinėjimo ir nesikreiptų į Konstitucinį Teismą, kad šios abejonės būtų pašalintos, ir byloje būtų pritaikytas teisės aktas, kurio atitiktis Konstitucijai kelia abejonių, teismas rizikuotų priimti tokį sprendimą, kuris nebūtų teisingas (2006-01-16 nutarimas). Minėtame nutarime Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, kad teismai, suabejoję Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleisto arba referendumu priimto teisės akto (jo dalies) atitiktimi aukštesnės galios teisės aktui, inter alia, Konstitucijai, ne tik gali, bet ir privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti ir spręsti, ar Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleistas arba referendumu priimtas teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktui, inter alia, Konstitucijai (2006-03-28 nutarimas).

Įvertinęs susiklosčiusią faktinę situaciją ir ginčui taikytiną teisinį reguliavimą, teismas konstatuoja, kad kilus abejonėms dėl šiam ginčui taikytinų teisės aktų konstitucingumo, kyla pareiga sustabdyti administracinę bylą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Įstatymo 6 straipsnio 5 dalies (2011-12-15 įstatymo Nr. XI-1803 redakcija), taip pat Nuostatų 7 punkto (Vyriausybės 2012-08-21 nutarimu Nr. 975 nustatyta redakcija) ir 10 punkto (Vyriausybės 2011-12-28 nutarimu Nr. 1536 nustatyta redakcija) nuostatų tiek, kiek jos taikomos skiriant ir apskaičiuojant motinystės (tėvystės) pašalpas, atitikties Konstitucijos 38 straipsnio 1 ir 2 dalims, Konstitucijos 39 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, proporcingumo, lygiateisiškumo ir teisėtų lūkesčių principams (Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis)".

2. Teismas atkreipia dėmesį, kad šioje byloje yra iš esmės identiškos faktinės aplinkybės, minėtosioms Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 27 d. nutartyje, išskyrus laikotarpį, t. y. vaiko priežiūros atostogos šioje byloje yra nuo 2017 m. birželio 4 d. iki 2018 m. birželio 3 d. Todėl šioje administracinėje byloje turėtų būti taikomos Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalies (2016 m. birželio 28 d. redakcija) nuostata „Maksimalus kompensuojamasis uždarbis <...> vaiko priežiūros išmokoms apskaičiuoti negali viršyti dviejų šalies vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių, galiojusių užpraeitą ketvirtį iki <...> teisės gauti <...> vaiko priežiūros išmoką atsiradimo dienos, dydžio", Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 9 punkto (2017 m. balandžio 12 d. redakcija) nuostata „Maksimalus dienos kompensuojamasis uždarbis <...> vaiko priežiūros išmokoms apskaičiuojamas šalies vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio, galiojusio užpraeitą ketvirtį iki <...> teisės gauti <...> vaiko priežiūros išmoką atsiradimo dienos, 2 dydžių sumą dalijant iš tų metų vidutinio mėnesio darbo dienų skaičiaus (taikoma 5 darbo dienų savaitė)". Jų atitiktimi minėtoms Konstitucijos nuostatoms teismas abejoja tais pačiais argumentais, kurie nurodyti šio teismo sprendimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 1 punkte, todėl jų nekartoja, nes teisinis reguliavimas liko iš esmės toks pats: tebeliko nustatytas vaiko priežiūros išmokų maksimalus dydis.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, 81 straipsnio 9 dalimi, 100 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 3 dalimi, 101 straipsnio 3 punktu teismas

nutaria:

Atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės.

Kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalies (2016 m. birželio 28 d. redakcija) nuostata „Maksimalus kompensuojamasis uždarbis <...> vaiko priežiūros išmokoms apskaičiuoti negali viršyti dviejų šalies vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių, galiojusių užpraeitą ketvirtį iki <...> teisės gauti <...> vaiko priežiūros išmoką atsiradimo dienos, dydžio", Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 9 punkto (2017 m. balandžio 12 d. redakcija) nuostata „Maksimalus dienos kompensuojamasis uždarbis <...> vaiko priežiūros išmokoms apskaičiuojamas šalies vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio, galiojusio užpraeitą ketvirtį iki <...> teisės gauti <...> vaiko priežiūros išmoką atsiradimo dienos, 2 dydžių sumą dalijant iš tų metų vidutinio mėnesio darbo dienų skaičiaus (taikoma 5 darbo dienų savaitė)" atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 1 ir 2 dalis, 39 straipsnio 1 dalį, konstitucinius teisinės valstybės, proporcingumo, lygiateisiškumo ir teisėtų lūkesčių principus.

Sustabdyti šią administracinę bylą iki Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas išnagrinės šį prašymą ir įsigalios priimtas nutarimas.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Marius Bajoras

Violeta Petkevičienė

Ernestas Spruogis