Prašymo Nr. 1B-26/2017

Administracinė byla Nr. el-3723-189/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01652-2017-7

Procesinio sprendimo kategorijos 7.6.2; 52.1.4; 55.2

(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2017 m. lapkričio 16 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Blinstrubio, Broniaus Januškos (pirmininkas ir pranešėjas) ir Irenos Paulauskienės,

dalyvaujant pareiškėjos atstovui advokatui Justinui Samuoliui,

atsakovo atstovei J. B.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. G.-S. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teismas

nustatė:

Pareiškėja elektroninio ryšio priemonėmis per EPP kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriaus (toliau - ir VSDFV Vilniaus skyrius) 2017 m. vasario 13 d. sprendimą Nr. 6-12N-1605; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau - ir VSDFV) 2017 m. balandžio 5 d. sprendimą Nr. (11.1) I-2166; 3) įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti pareiškėjai motinystės išmoką už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2017 m. vasario 1 d. iki 2017 m. birželio 6 d.; 4) pareiškėjos naudai priteisti visas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja nesutinka su skundžiamais sprendimais, nurodė, kad jie yra nepagrįsti ir naikintini, o atsakovas turėtų būti įpareigotas apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjai motinystės išmoką už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2017 m. vasario 1 d. iki 2017 m. birželio 6 d.

Pareiškėja nurodo, kad yra profesionali sportininkė, gaunanti pajamas iš sportinės veiklos pagal olimpinės stipendijos sutartis, sudarytas su Lietuvos tautiniu olimpiniu komitetu (toliau - ir LTOK) laikotarpiu nuo 2013 m. sausio mėn. iki 2016 m. spalio mėn. imtinai. Olimpinių stipendijų sutarčių (toliau - LTOK sutartys) 3.2 punkte, be kita ko, nustatyta, kad pareiškėjai mokama stipendija yra apmokestinama mokesčiais ir išmokama atskaičius mokesčius, tarp jų ir socialinio draudimo įmokas. Nors ši įmoka pavadinta kaip stipendija, tačiau iš esmės ji yra atlygis pareiškėjai už įsipareigojimus vykdyti sportinę veiklą, ruoštis olimpinėms žaidynėms, vykdant pasirengimo planus, būti Lietuvos olimpinių rinktinių nare. Todėl pareiškėjos gautos pajamos pagal LTOK sutartis yra laikomos sportinės veiklos pajamomis, nuo kurių mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, tarp jų ir motinystės socialinio draudimo rūšiai. Pareiškėja pagal LTOK sutartis, be kitų laikotarpių, per 24 mėnesius iki motinystės atostogų pradžios (2017 m. vasario 1 d.) arba laikotarpiu nuo 2015 m. vasario iki 2016 m. spalio mėn. imtinai turėjo 10 500 Eur (500 x 21) sportinės veiklos pajamų neatskaičius mokesčių (bruto) arba 8 452,50 Eur (402,50 x 21) sportinės veiklos pajamų atskaičius mokesčius (neto). Pareiškėjos sutartys su LTOK baigėsi 2016 metų spalio mėn.

Be to, pareiškėja laikotarpiu nuo 2008 metų iki 2016 m. birželio mėn. imtinai gaudavo pajamas iš sportinės veiklos pagal valstybės stipendijų mokėjimo olimpinės sporto šakos didelio meistriškumo sportininkams sutartis su Lietuvos olimpiniu sporto centru (toliau - LOSC). Pagal sutartis su LOSC (toliau - ir LOSC sutartys) pareiškėjai kiekvieną mėnesį laikotarpiu nuo 2012 m. liepos 27 d. iki 2016 m. birželio 27 d. buvo mokama 11,5 bazinės socialinės išmokos dydžio stipendija. Pareiškėja pagal LOSC sutartis, be kitų laikotarpių, per 24 mėnesius iki motinystės atostogų pradžios (2017 m. vasario 1 d.) arba laikotarpiu nuo 2015 m. vasario iki 2016 m. spalio mėn. imtinai gavo 7 429 Eur (437 x 17) pajamų iš sportinės veiklos. LOSC sutartys dėl mokėtos valstybinės stipendijos baigėsi 2016 m. birželio 27 d.

Pareiškėjos žiniomis, nuo pagal LOSC sutartis gautų pajamų už pareiškėją nebuvo mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, kadangi, kaip nurodyta LOSC sutartyse, jai buvo mokėta valstybinė stipendija. Pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau - ir GPMĮ) 17 straipsnio 1 dalies 35 punktą pajamų mokesčiu valstybės ir savivaldybių stipendijos nėra apmokestinamos, tačiau Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau - ir VSDĮ) 11 straipsnyje, nustatančiame pajamas ir atvejus, kai socialinio draudimo įmokos neskaičiuojamos, nėra nurodyta, kad nuo valstybės ir savivaldybės stipendijų socialinio draudimo įmokos nemokamos. Pareiškėjos nuomone, pagal LOSC sutartis ji gavo sportinės veiklos pajamas, nors jos ir traktuojamos kaip valstybės stipendija, todėl nuo šių pajamų turėtų būti mokamos socialinio draudimo įmokos. Šią savo poziciją grindžia ir Mokesčių administravimo įstatymo (toliau - ir MAĮ) 13 straipsnio 3 ir 19 punktų nuostatomis.

Pareiškėja laikotarpiu nuo 2012 m. spalio iki 2016 m. rugsėjo taip pat gaudavo 456 Eur dydžio doktorantūros studijų stipendiją pagal sutartį su Lietuvos sporto universitetu.

Pareiškėja, pasibaigus LTOK sutarčiai, dėl nėštumo nebegalėjo tęsti intensyvių treniruočių bei dalyvauti varžybose. Nebegalėdama tęsti sportinės veiklos ir gauti iš sportinės veiklos pajamų, pareiškėja nuo 2016 m. lapkričio 1 d. įsiregistravo Vilniaus teritorinėje darbo biržoje.

Pareiškėjos teigimu, tiek VSDFV Vilniaus skyrius 2017 m. vasario 13 d., tiek VSDFV 2017 m. balandžio 5 d. sprendime nuodyta, kad buvo vadovaujamasi Apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro (toliau - ir Registras) duomenimis, vertinant, ar pareiškėja buvo apdraustasis asmuo, bei vertinant motinystės socialinio draudimo stažą, nors pareiškėja savo skunde VSDFV pateikė duomenis apie faktiškai gautas pajamas iš sportinės veiklos. Taigi atsakovas ir VSDFV neįvertino visų pareiškėjos sportinės veiklos pajamų, nuo kurių buvo ar privalėjo būti mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos draudžiant pareiškėją motinystės socialiniu draudimu, todėl atsakovas tik formaliai ir tik remdamasis Registro duomenimis įvertino pareiškėjos prašymą skirti motinystės išmoką už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį.

Pareiškėja skunde nesutinka su atsakovo skaičiuojama socialinio draudimo pradžios data (2016 m. spalio 4 d.), kuri grindžiama VSDĮ 12 straipsnio 1 dalimi. Pareiškėjos teigimu, sistemiškai aiškinant VSDĮ 12 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad socialinio draudimo pradžios data yra atlygio išmokėjimo (toliau - ir LMSDĮ) 4 straipsnio 3 dalies nuostatas, kad asmenys apdraustaisiais laikomi ne ilgesnį kaip 24 mėnesių laikotarpį nuo valstybinio socialinio draudimo pradžios datos, galima daryti išvadą, jog asmeniui kiekvieną kartą gavusiam atlygį prasideda socialinis draudimas ir jis gali tęstis iki 24 mėn., atsižvelgiant į tai, ar per šį laikotarpį buvo sumokėtos valstybinio socialinio draudimo įmokos nuo pajamų sumos, ne mažesnės kaip šio laikotarpio minimaliųjų mėnesinių algų suma. Asmeniui socialinio draudimo laikotarpiai prasideda ir tęsiasi tiek nuo anksčiausiai, tiek nuo vėliausiai gauto atlygio, už kurį buvo sumokėtos socialinio draudimo įmokos, dienos. Taigi, pareiškėjos gautų sporto veiklos pajamų, nuo kurių buvo sumokėtos ar turėjo būti sumokėtos socialinio draudimo įmokos, suma per laikotarpį nuo valstybinio socialinio draudimo pradžios datos (2015 m. vasario 1 d.) iki draudžiamojo įvykio datos (2017 m. vasario 1 d.) buvo didesnė negu minėto laikotarpio minimaliųjų mėnesinių algų suma. Todėl pareiškėja atitiko LMSDĮ 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtintus kriterijus bei 2017 m. vasario 1 d. dieną buvo apdraustoji.

Pareiškėjos teigimu, VSDFV Vilniaus skyrius ir VSDFV taikydami LMSDĮ 4 straipsnio 3 dalį vertina tik pareiškėjos socialinio draudimo įmokų bazę nuo apmokestinamųjų pajamų, o socialinio draudimo pradžią tik kaip vėliausiai gautų pajamų datą, tačiau toks vertinimas yra nelogiškas, prieštaraujantis VSDĮ nuostatoms bei diskriminuojantis pareiškėją, palyginti su asmenimis, gaunančiais pajamas iš darbo santykių.

Pareiškėjos teigimu, skundžiamame sprendime nėra pateiktas stažo skaičiavimas, todėl ji negali įvertinti stažo apskaičiavimo pagrįstumo. Mano, kad jos socialinio draudimo stažas apskaičiuotas nepagrįstai ir turėtų būti ilgesnis.

Pareiškėja taip pat pateikė prašymą dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 2 dalis, tiek, kiek joje nėra nustatyta, kad moteriai gaunančiai pajamas iš sportinės veiklos, nevykdant individualios veiklos, turinčiai šio straipsnio 1 dalyje nurodytą motinystės socialinio draudimo stažą, kuri neteko sportinės veiklos pajamų, motinystės išmoka mokama šio įstatymo 17 straipsnyje nustatyta tvarka, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, 38 straipsnio 1 ir 2 dalims, 39 straipsnio 2 daliai.

Pareiškėja teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau - ir ABTĮ) 77 straipsnis). Bylos nagrinėjimo atidėjimo pagrindų nenustatyta (ABTĮ 79 straipsnis).

Pareiškėjos atstovas teismo posėdžio metu palaikė skunde išdėstytus argumentus, papildomų paaiškinimų iš esmės nepateikė, prašė tenkinti prašymą dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą ir skundą tenkinti. (2017 m. spalio 9 d. teismo posėdžio garso įrašas).

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilnius skyrius atsiliepime su skundu nesutinka, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 47-62).

Nurodo, kad pagal LMSDĮ 16 straipsnio 1 dalies nuostatas, teisę gauti motinystės išmoką turi motinystės socialiniu draudimu apdrausti asmenys, kuriems suteiktos nėštumo ir gimdymo atostogos, jeigu jie iki pirmosios nėštumo ir gimdymo atostogų dienos turi ne trumpesnį kaip 12 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius motinystės socialinio draudimo stažą. Išimtis, kada motinystės išmoka mokama motinystės socialiniu draudimu neapdraustai moteriai, turinčiai reikiamą motinystės socialinio draudimo stažą, nustato to paties straipsnio 2 dalis.

LMSDĮ 3 straipsnio 1 dalis reglamentuoja apdraustojo asmens sąvoką. Remiantis LMSDĮ 4 straipsnio 3 dalimi, asmenys, gaunantys pajamas iš sporto veiklos, laikomi apdraustaisiais nuo valstybinio socialinio draudimo pradžios datos iki draudžiamojo įvykio dienos, jeigu per šį laikotarpį buvo sumokėtos valstybinio socialinio draudimo įmokos (toliau - ir VSD įmokos) nuo pajamų sumos, ne mažesnės kaip šio laikotarpio minimaliųjų mėnesinių algų (toliau - ir MMA) suma. Nurodyti asmenys apdraustaisiais laikomi ne ilgesnį kaip 24 mėnesių laikotarpį nuo valstybinio socialinio draudimo pradžios datos. VSDĮ 12 straipsnio 1 dalis (iki 2016 m. gruodžio 31 d. galiojusios įstatymo redakcijos 9 straipsnio 1 dalis) nustato, kad už asmenis, gaunančius pajamas iš sporto veikios, draudėjo ir apdraustojo asmens VSD įmokas į Valstybinio socialinio draudimo fondą priskaičiuoja, išskaito ir sumoka draudėjas atitinkamo atlygio išmokėjimo dieną, kuri yra laikoma asmens socialinio draudimo pradžios data.

VSDĮ 5 straipsnio 1 dalis (iki 2016 m. gruodžio 31 d. galiojusios įstatymo redakcijos 4 straipsnio 5 dalis) numato, kad nuolatiniai Lietuvos gyventojai, gaunantys pajamas iš sporto veiklos, kaip ši sąvoka apibrėžta GPMĮ, iš draudėjo - Lietuvos vieneto, su kuriuo jie nesusiję darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais taip, kaip šie santykiai apibrėžti GPMĮ (toliau - asmenys, gaunantys pajamas iš sporto veiklos iš draudėjo, su kuriuo jie nesusiję darbo santykiais), draudžiami pensijų, ligos ir motinystės socialiniu draudimu, išskyrus atvejus, kai tokios pajamos gaunamos verčiantis individualia veikla.

Remiantis VSDĮ 7 straipsnio 3 dalimi (redakcija, galiojusi iki 2016 m. gruodžio 31 d.) asmenų, gaunančių pajamas iš sporto veiklos, iš draudėjo, su kuriuo jie nesusiję darbo santykiais, VSD įmokų bazę sudaro 50 procentų pajamų už sporto veiklą sumos.

Pagal VSDĮ 13 straipsnio 4 dalies nuostatas visos socialinio draudimo išmokos skaičiuojamos remiantis Registro duomenimis.

Remiantis Registre esančiais duomenimis, 2015 m. vasario 1 d. - 2017 m. sausio 31 d. laikotarpiu, t. y. 24 mėn. laikotarpis iki pareiškėjos nėštumo ir gimdymo atostogų 2017 m. vasario 1 d. pradžios, LTOK už pareiškėją iki 2016 m. spalio 4 d., vadovaudamasis VSDĮ 7 straipsnio 3 dalimi (redakcija, galiojusi iki 2016 m. gruodžio 31 d.), kas mėnesį mokėjo VSD įmokas, priskaičiuotas nuo 250 Eur sumos. Vadovaujantis LMSDĮ 4 straipsnio 3 dalies nuostatomis, pareiškėjos socialinio draudimo laikotarpiai apskaičiuojami kaip iš sporto veiklos pajamų, nuo kurių buvo sumokėtos VSD įmokos, ir atlygio gavimo dieną galiojusios MMA santykis. Vadovaujantis VSDĮ 12 straipsnio 1 dalimi, socialinio draudimo laikotarpio pradžia laikoma atlygio už sporto veiklą išmokėjimo asmeniui diena. Pagal Registre nurodytų pareiškėjos draudžiamųjų pajamų (t. y. pajamos, nuo kurių VSDĮ nustatyta tvarka buvo priskaičiuotos ir įmokėtos VSD įmokos) ir jų gavimo dieną galiojusios MMA santykį, pareiškėja valstybiniu socialiniu draudimu buvo draudžiama nuo 2015 m. vasario mėn. iki 2016 m. spalio mėn. imtinai. Šis laikotarpis neapima pareiškėjos teisės į motinystės išmoką atsiradimo 2017 m. vasario 1 d. dienos, todėl jai motinystės išmoka skundžiamu VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimu buvo pagrįstai neskirta kaip neatitinkančiai LMSDĮ 16 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytos sąlygos. Pažymi, kad pareiškėja taip pat neatitinka to paties LMSDĮ straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų, kurioms esant motinystės išmoka skiriama motinystės socialiniu draudimu neapdraustai moteriai.

Remiantis VSDĮ 2 straipsnio 1 dalimi, draudžiamosios pajamos yra visos asmens pajamos ir kitos sumos, nuo kurių šiame įstatyme nustatyta tvarka priskaičiuotos ir privalo būti įmokėtos VSD įmokos, taip pat šiame straipsnyje nustatytos socialinio draudimo išmokos. LMSDĮ 3 straipsnio 1 dalis nustato, kad apdraustasis asmuo yra fizinis asmuo, kuris pats moka ir (ar) už jį yra mokamos arba pagal įstatymus turėjo būti mokamos VSD įmokos VSDĮ nustatyta tvarka. Vadovaudamasis VSDĮ 7 straipsnio 3 dalimi (redakcija, galiojusi iki 2016 m. gruodžio 31 d.), draudėjas LTOK nuo pareiškėjai iki 2016 m. spalio 4 d. kas mėnesį priskaičiuotų 500 Eur sporto veiklos pajamų privalėjo mokėti ir mokėjo VSD įmokas nuo 250 Eur sumos, todėl VSDFV Vilniaus skyrius apskaičiuodamas pareiškėjos socialinio draudimo laikotarpius pagrįstai vertino pajamas iš pareiškėjos sporto veiklos, nuo kurių VSDĮ nustatyta tvarka privalėjo būti sumokėtos ir buvo sumokėtos VSD įmokos.

Dėl pareiškėjos pateiktų LOSC sutarčių pažymėjo, kad netgi jei pareiškėjai iki 2016 m. birželio 27 d. priskaičiuotų valstybės stipendijos sumų LOSC būtų skaičiavęs ir mokėjęs VSD įmokas, faktas, jog pareiškėja teisės į motinystės išmoką atsiradimo dieną nebuvo draudžiama motinystės socialiniu draudimu, nepasikeistų.

Dėl pareiškėjos argumentų, kad ji laikotarpiu nuo 2012 m. spalio mėn. iki 2016 m. rugsėjo mėn. gaudavo 456 Eur dydžio doktorantūros studijų stipendiją pagal sutartį su Lietuvos sporto universitetu, paaiškino, kad, vadovaujantis VSDĮ 11 straipsnio 1 dalies 11 punktu (iki 2016 m. gruodžio 31 d. galiojusios įstatymo redakcijos 8 straipsnio 1 dalies 12 punktas), VSD įmokos nuo švietimo įstaigų mokamų studentų ir mokinių stipendijų neskaičiuojamos.

Dėl pareiškėjos argumentų, kad ji yra diskriminuojama asmenų, gaunančių pajamas iš darbo santykių, atžvilgiu, nurodė, kad šie teiginiai nepagrįsti, nes, skirtingai, nei pajamas iš darbo santykių gaunančių asmenų atveju, pareiškėjos VSD įmokos mokamos tik nuo pusės iš sporto veiklos gautų pajamų, todėl pareiškėjos socialinio draudimo laikotarpius apskaičiuojant pagal visas jai priskaičiuotas sporto veiklos pajamas, pareiškėjai būtų suteikta nepagrįstų privilegijų.

Atsakovo atstovė teismo posėdžio metu palaikė atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus, papildomų paaiškinimų iš esmės nepateikė, pareiškėjos prašymą dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą prašė spręsti teismo nuožiūra, o skundą atmesti kaip nepagrįstą (2017 m. spalio 9 d. teismo posėdžio garso įrašas).

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime su skundu nesutinka prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 39-46).

Nurodo, kad pagal Registro duomenis, iki pirmosios nėštumo ir gimdymo atostogų dienos per paskutinius 24 mėnesius (2015 m. vasario 1 d. - 2017 m. sausio 31 d.) pareiškėja yra įgijusi 15 mėnesių 21 dienos motinystės socialinio draudimo stažą, kai už ją kas mėnesį nuo 250 Eur sumos buvo sumokėtos socialinio draudimo įmokos. Bendrą 5 250,00 Eur sporto veiklos pajamų sumą padalinus iš autorinio atlygio gavimo laikotarpiu galiojusių MMA, apskaičiuotas pareiškėjos ligos ir motinystės socialinio draudimo stažas yra: 1250 Eur : 300 Eur + 1500 Eur: 325 Eur + 1500 Eur : 350 Eur + 1000 Eur : 380 Eur = 15,7 mėn.; 0,7 x 30 d. = 21 d. Kadangi motinystės socialiniu draudimu pareiškėja buvo draudžiama tik kaip sportininkė, nesusijusi su draudėju darbo santykiais, skiriant motinystės išmoką, jos socialinio draudimo laikotarpis apskaičiuotas kaip vėliausiai (2016 m. spalio 4 d.) iš sporto veiklos gautų 250,00 Eur dydžio pajamų, nurodytų Registre, ir atlygio gavimo dieną galiojusios MMA (380 Eur) santykis. Taip apskaičiuotas socialinio draudimo laikotarpis yra 20 dienų (250 Eur: 380 Eur = 0,66 mėn.; 0,66 x 30 d. = 20 d.). Taigi pareiškėja yra laikoma apdraustąja laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 4 d. iki 2016 m. spalio 23 d. Teisę į motinystės išmoką pareiškėja įgijo 2017 m. vasario 1 d. jau pasibaigus draudimo laikotarpiui, todėl teisės į motinystės išmoką atsiradimo dieną pareiškėja nebuvo drausta motinystės draudimu. Taigi, atsakovas 2017 m. vasario 13 d. sprendimu Nr. 6-12N-1605 pagrįstai neskyrė pareiškėjai motinystės išmokos nuo 2017 m. vasario 1 d., nes pareiškėja neatitiko vienos iš LMSDĮ 16 straipsnio 1 dalyje nustatytų motinystės išmokos skyrimo sąlygų - teisės į motinystės išmoką dieną ji nebuvo drausta motinystės socialiniu draudimu.

Nors pareiškėja turi reikiamą motinystės socialinio draudimo stažą, tačiau jos draudimo laikotarpis baigėsi 2016 m. spalio 23 d. Skirti pareiškėjai motinystės išmoką pagal LMSDĮ 16 straipsnio 2 dalį (kaip motinystės socialiniu draudimu neapdraustai moteriai, turinčiai reikiamą motinystės socialinio draudimo stažą) nėra teisinio pagrindo, nes pareiškėjos draudimo laikotarpis baigėsi ne dėl įstatyme nustatytų atvejų (darbo sutarties pasibaigimo arba atleidimo iš tarnybos), bet dėl olimpinės stipendijos sutarties (sporto veiklos) pasibaigimo. Pažymi, kad nėščiai moteriai, neturinčiai teisės gauti motinystės išmokos iš Valstybinio socialinio draudimo fondo lėšų, yra mokama vienkartinė išmoka nėščiai moteriai pagal Išmokų vaikams įstatymą.

VSDFV teigimu, 2016 m. spalio 4 d. pareiškėja užsiregistravo teritorinėje darbo biržoje ir jai suteiktas bedarbio statusas. Teritorinėse darbo biržose užsiregistravę bedarbiai yra laikomi apdraustaisiais privalomuoju sveikatos draudimu (Sveikatos draudimo įstatymo 6 straipsnio 3 dalis). Laikinojo nedarbingumo atveju bedarbiui yra garantuojamas tik nemokamas gydymas, tačiau nėra mokamos ligos socialinio draudimo išmokos, nes nei ligos ir (ar) motinystės, nei kitomis socialinio draudimo rūšimis teritorinėse darbo biržose užsiregistravę bedarbiai nėra draudžiami (tik privalomuoju sveikatos draudimu).

Pažymi, kad socialinio draudimo išmokos (tarp jų ir motinystės išmokos) apskaičiuojamos vadovaujantis ne asmenų pateiktais pajamų gavimą įrodančiais dokumentais, bet pagal Registro duomenis (LMSDĮ 32 straipsnio 2 dalis, Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų, patvirtintų 2001 m. sausio 25 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 86 (toliau - ir Nuostatai) 13, 21 punktai, VSDĮ 13 straipsnio 4 dalis).

VSDFV nurodė, kad iki 2016 m. gruodžio 31 d. asmenų, gaunančių pajamas iš sporto veiklos ar atlikėjo veiklos, socialinio draudimo įmokų bazę sudarė 50 procentų pajamų už sporto ir (ar) atlikėjo veiklą ir (ar) pagal autorinę sutartį sumos (iki 2016 m. gruodžio 31 d. galiojusi Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 3 dalies redakcija), todėl valstybinio socialinio draudimo įmokos už asmenis, gaunančius pajamas iš sporto veiklos, iki 2016 m. gruodžio 31 d. buvo mokamos nuo pusės jų pajamų.

LMSDĮ 4 straipsnio 3 dalyje nurodyti asmenys apdraustaisiais laikomi ne ilgesnį kaip 24 mėnesių laikotarpį nuo valstybinio socialinio draudimo pradžios datos. Ši nuostata leidžia nustatyti draudimo laikotarpius tiems asmenims, kurie nėra įdarbinti pas atlygį mokantį draudėją. Taip pat ši nuostata apibrėžia draudimo laikotarpį tuo atveju, kai už asmenį, gaunantį pajamas iš sporto veiklos, iš karto yra sumokamos įmokos nuo didesnės kaip 24 MMA sumos, ir toks asmuo yra laikomas apdraustuoju tik 24 mėnesius nuo pajamų (didesnių už 24 MMA) gavimo dienos.

Trečiojo suinteresuoto asmens atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai, atsiliepime į skundą nurodyta, kad trečiojo suinteresuoto asmens atstovas teismo posėdyje nedalyvaus (b. l. 42, 44).

Teismas

konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2017 m. vasario 13 d. sprendimo Nr. 6-12N-1605 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2017 m. balandžio 5 d. sprendimo Nr. (11.1) I-2166 teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo VSDFV Vilniaus skyriui išmokėti jai motinystės išmoką už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2017 m. vasario 1 d. iki 2017 m. birželio 6 d.

Byloje nustatyta, kad pareiškėja kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių su 2017 m. vasario 2 d. prašymu skirti motinystės išmoką už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2017 m. vasario 1 d. iki 2017 m. birželio 6 d. (b. l. 63-68).

VSDFV Vilniaus skyrius 2017 m. vasario 13 d. sprendimu Nr. 6-12N-1605 neskyrė pareiškėjai motinystės išmokos už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2017 m. vasario 1 d. iki 2017 m. birželio 6 d., nes teisės į motinystės išmoką dieną (2017 m. vasario 1 d.) Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjo registro duomenimis nebuvo draudžiama motinystės socialiniu draudimu (b. l. 68).

Pareiškėja, nesutikdama su VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimu, su skundu kreipėsi į VSDFV (b. l. 16-19).

VSDFV 2017 m. balandžio 5 d. sprendimu Nr. (11.1) I-2166 pareiškėjos skundo netenkino, motyvuodama, kad skirti motinystės išmoką pasibaigus socialinio draudimo laikotarpiui nėra teisinio pagrindo, nes pareiškėja neatitinka LMSDĮ 16 straipsnio 2 dalyje visų nurodytų sąlygų, t. y. teisės į motinystės išmoką dieną (2017 m. vasario 1 d.) nebuvo draudžiama motinystės socialiniu draudimu (b. l. 25-26).

Pareiškėja, nesutikdama su VSDFV Vilniaus skyriaus 2017 m. vasario 13 d. sprendimu Nr. 6- 12N-1605 ir VSDFV 2017 m. balandžio 5 d. sprendimu Nr. (11.1) I-2166, prašydama šiuos sprendimus panaikinti ir įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti jai motinystės išmoką už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2017 m. vasario 1 d. iki 2017 m. birželio 6 d., su skundu kreipėsi į teismą.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau - ir ABTĮ) 18 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad administraciniai teismai nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos Konstitucinio Teismo kompetencijai. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalį, Konstitucinis Teismas turi išimtinę konstitucinę kompetenciją tirti ir spręsti, ar bet kuris Seimo, Respublikos Prezidento arba Vyriausybės aktas, taip pat bet kuris referendumu priimtas aktas (jo dalis) neprieštarauja bet kuriam aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2006 m, birželio 6 d. nutarimai, 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas, 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Minėtos taisyklės taikomos ir tais atvejais, kai teismas suabejoja, ar Lietuvos Respublikos Prezidento aktas arba Lietuvos Respublikos Vyriausybės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, neprieštarauja įstatymams ar Konstitucijai.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau - ir LVAT) 2014 m. sausio 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-520-2401/2013 yra nurodęs, kad jeigu kokio nors klausimo išsprendimas yra Konstitucinio Teismo kompetencija, tai to klausimo sprendimas nėra kitų teismų kompetencija. Kitoks traktavimas sudarytų prielaidas teismams prisiimti Konstitucijoje nenustatytų įgaliojimų ir įsiterpti į Konstitucinio Teismo įgaliojimus.

Motinystės išmokų skyrimo ir mokėjimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas ir Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatai (aktuali Nuostatų redakcija patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr. 283).

LMSDĮ 16 straipsnio 1 dalis nustato, kad teisę gauti motinystės išmoką turi motinystės socialiniu draudimu apdrausti asmenys, kuriems suteiktos nėštumo ir gimdymo atostogos, jeigu jie iki pirmosios nėštumo ir gimdymo atostogų dienos turi ne trumpesnį kaip 12 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius motinystės socialinio draudimo stažą. Išimtis, kada motinystės išmoka mokama motinystės socialiniu draudimu neapdraustai moteriai, turinčiai reikiamą motinystės socialinio draudimo stažą, nustato to paties straipsnio 2 dalis.

LMSDĮ 3 straipsnio 1 dalis nustato, kad apdraustasis asmuo yra fizinis asmuo, kuris pats moka ir (ar) už jį mokamos arba pagal įstatymus turėjo būti mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka.

Remiantis LMSDĮ 4 straipsnio 3 dalimi, asmenys, gaunantys pajamas iš sporto veiklos, laikomi apdraustaisiais nuo valstybinio socialinio draudimo pradžios datos iki draudžiamojo įvykio dienos, jeigu per šį laikotarpį buvo sumokėtos VSD įmokos nuo pajamų sumos, ne mažesnės kaip šio laikotarpio minimaliųjų mėnesinių algų (toliau - MMA) suma. Nurodyti asmenys apdraustaisiais laikomi ne ilgesnį kaip 24 mėnesių laikotarpį nuo valstybinio socialinio draudimo pradžios datos. VSD įstatymo 12 straipsnio 1 dalis (iki 2016 gruodžio 31 d. galiojusios įstatymo redakcijos 9 straipsnio 1 dalis) nustato, kad už asmenis, gaunančius pajamas iš sporto veiklos, draudėjo ir apdraustojo asmens VSD įmokas į Valstybinio socialinio draudimo fondą priskaičiuoja, išskaito ir sumoka draudėjas atitinkamo atlygio išmokėjimo dieną, kuri yra laikoma asmens socialinio draudimo pradžios data.

Teismo nuomone, nagrinėjamoje byloje yra pagrindas manyti, kad LMSDĮ 16 straipsnio 2 dalis, kiek ji nenustato teisės į motinystės išmoką asmeniui, gavusiam pajamas iš sportinės veiklos, kurio sportinės veiklos sutartis pasibaigė asmens (pareiškėjos) nėštumo metu, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, 38 straipsnio 1 ir 2 dalims, 39 straipsnio 2 daliai.

LMSDĮ 16 straipsnio 2 dalis nustato, kad motinystės išmoka mokama tik toms moterims (turinčioms reikiamą motinystės socialinio draudimo stažą), kurioms pasibaigė darbo sutartis arba kurios buvo atleistos iš tarnybos. Tai reiškia, kad tik darbo teisinius santykius ar tarnybos teisinius santykius turėjusios moterys išsaugo teisę į motinystės išmoką net ir tuo atveju, jeigu teisės į motinystės išmoką atsiradimo dieną jos nebuvo laikomos apdraustosiomis, kaip to reikalauja LMSDĮ 16 straipsnio 1 dalies 1 punktas.

LMSDĮ 16 straipsnio 2 dalis nenustato, kad motinystės išmoka turi būti mokama kitais pagrindais pajamas gavusioms moterims (turinčioms reikiamą motinystės socialinio draudimo stažą). Todėl, teismo nuomone, LMSDĮ 16 straipsnio 2 dalis skirtingai reguliuoja teisę į motinystės išmoką moterims (turinčioms reikiamą motinystės socialinio draudimo stažą), priklausomai nuo to, kokios veiklos pagrindu jos gaudavo pajamas.

Be to, LMSDĮ apskritai nenustato, kad moteris turi teisę gauti motinystės išmoką tuo atveju, jeigu ji turinti reikiamą motinystės socialinio draudimo stažą bei gavusi pajamas iš sporto veiklos (VSDĮ 5 straipsnio 1 dalyje nurodytos kategorijos asmuo) iki teisės į motinystės išmoką gavimo dienos netenka sportinės veiklos pajamų ir lieka neapdrausta, nes pasibaigė jos draudimo apsaugos laikotarpis (kaip numato LMSDĮ 4 straipsnio 3 dalis.). Tokiu būdu moterų, kurios turėjo darbo ar tarnybos teisinius santykius bei moterų, kurios gavo pajamas iš sportinės veiklos ir nevykdė individualios veiklos, teisės j motinystės išmoką pagal LMSDĮ 16 straipsnio 2 dalį yra vertinamos skirtingai.

Pažymėtina, kad LMSDĮ 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimo laikotarpis, kai asmuo paskutinį kartą gauna draudžiamąsias pajamas, negali būti prilyginamas galimybei gauti motinystės išmoką sportinę veiklą vykdžiusiai moteriai po to, kai moteris prarado pajamas iš sportinės veiklos, kadangi pagal LMSDĮ 16 straipsnio 2 dalį motinystės išmoka skiriama tuomet, kai draudimo laikotarpis moteriai jau yra pasibaigęs, t. y. kai moteris jau nebėra laikoma apdraustąja, kaip to reikalauja LMSDĮ 16 straipsnio 1 dalies 1 punktas. Taigi, LMSDĮ 16 straipsnio 2 dalis nustato skirtingą teisės į motinystės išmoką reguliavimą reikiamą motinystės socialinio draudimo stažą turinčioms moterims, atsižvelgiant į tai, iš kokios veiklos jos prieš tai gaudavo draudžiamąsias pajamas.

Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalis nustato, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys yra lygūs. Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų (Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog „pagal Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą konstitucinį asmenų lygybės įstatymui principą reikalaujama, kad teisėje pagrindinės teisės ir pareigos būtų įtvirtintos visiems vienodai; šis principas reiškia žmogaus teisę būti traktuojamam vienodai su kitais, įpareigoja vienodus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai, bet nepaneigia to, kad įstatymu gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingoje padėtyje, atžvilgiu; konstitucinis asmenų lygybės principas būtų pažeistas, jeigu tam tikri asmenys ar jų grupės būtų traktuojami skirtingai, nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas; vertinant, ar pagrįstai yra nustatytas skirtingas teisinis reguliavimas, būtina atsižvelgti į konkrečias teisines aplinkybes; pirmiausia turi būti įvertinti asmenų ir objektų, kuriems taikomas skirtingas teisinis reguliavimas, teisinės padėties skirtumai“ (žr., pvz., 2016 m. kovo 15 d. nutarimą Nr. KT8-N5/2016). Taigi, pagal Konstitucinio Teismo doktriną konstitucinio asmenų lygybės principas nėra pažeidžiamas, jeigu asmenys ar jų grupių nevienodas traktavimas gali būti objektyviai pateisinamas. Šioje byloje nagrinėjamu atveju LMSDĮ 16 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas skirtingas moterų teisės į motinystės išmoką traktavimas, teismo nuomone, nėra objektyviai pateisinamas.

Pareiškėjos sportinė veikla, nevykdant individualios veiklos, pagal savo esmę yra labiausiai panaši į tarnybos teisinius santykius, taip pat į darbo teisinius santykius. Be to, objektyviai paaiškinamų priežasčių tam, kad pagal LMSDĮ 16 straipsnio 2 dalį motinystės socialinio draudimo išmoka yra skiriama tik moterims, kurios turėjo darbo arba tarnybos teisinius santykius, apskritai nėra.

Pareiškėja sportinės veiklos pajamas gavo pagal sutartis su Lietuvos Tautiniu Olimpiniu Komitetu ir pagal sutartis su Lietuvos olimpiniu sporto centru. Sutartimis su LTOK pareiškėja buvo įsipareigojusi būti Lietuvos olimpinių rinktinių nare, laikytis sportinio rengimo planų siekiant atstovauti Lietuvai olimpinėse žaidynėse, laikytis LTOK patvirtintų taisyklių ir kt., o LTOK buvo įsipareigojęs mokėti pareiškėjai už tai atlygį, mokėti socialinio draudimo įmokas už pareiškėją bei turėjo teisę nutraukti sutartis, jeigu ji būtų atsisakiusi būti Lietuvos rinktinės nare, būtų nustojusi sportuoti ir rengtis olimpinėms žaidynėms, jeigu netektų Lietuvos pilietybės ir kt. Iš esmės sutartimis su LTOK pareiškėja įsipareigojo atstovauti sportiniuose renginiuose (olimpiadose) valstybę už tam tikrą atlygį. Sutartimi su LOSC pareiškėja taip pat buvo įsipareigojusi rengtis tarptautinėms varžyboms ir jose atstovauti valstybei, o LOSC, įgyvendindama Kūno kultūros ir sporto departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės veiklą, įsipareigojo mokėti jai tam tikrą atlygį. Sportininko pajamos iš sutarčių su LTOK ar LOSC yra fiksuotos, mokamos reguliariai sutarčių galiojimo laikotarpiu, nepriklauso nuo sportinės veiklos rezultatų ir (ar) apimties, sportininkas taip pat privalo laikytis tam tikro patvirtinto rengimosi tarptautinėms varžyboms plano, t. y. paklusti LTOK ar LOSC nustatytai tvarkai. Taigi, teismo nuomone, savo esme aptartos sutartys yra panašios į darbo sutartis ar tarnybai būdingus teisinius santykius.

Pareiškėjos įsipareigojimas atstovauti valstybei tarptautiniuose sportiniuose renginiuose buvo viena iš kūno kultūros ir sporto sistemos, kurią užtikrina valstybė, sudedamųjų dalių, kadangi didelio meistriškumo sportininkų rengimas yra viena iš kūno kultūros ir sporto sistemą apimančių veiklos sričių (Kūno kultūros ir sporto įstatymo (toliau - KKSĮ) 5 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Kūno kultūros ir sporto sistemos valdyme valstybė turi tam tikrą kompetenciją, įtvirtintą KKSĮ I skirsnyje, taip pat kompetenciją rengiant olimpinių rinktinių sportininkus (KKSĮ 34 straipsnis). Sportininko įsipareigojimas atstovauti valstybei tarptautiniuose sportiniuose renginiuose bei valstybės atstovavimas juose yra dalis valstybės politikos kūno kultūros ir sporto srityje įgyvendinimo. Todėl pareiškėjos įsipareigojimai pagal sutartis su LTOK ir LOSC atstovauti valstybei tarptautiniuose sporto renginiuose, ruoštis šiems renginiams bei laikytis KKSĮ bei sutartyse įtvirtintų sąlygų, vertintini kaip pareiškėjos įsipareigojimas valstybei, kad valstybė galėtų įgyvendinti jai įstatymo priskirtas funkcijas formuojant kūno kultūros ir sporto politiką.

Pareiškėja gaudavo pajamas tik iš sportinės veiklos, atstovaudama valstybei tarptautiniuose sporto renginiuose. Papildomų pajamų, dėl kurių pareiškėjos veiklą būtų galima prilyginti individualiai (komercinei) veiklai ir dėl kurių ji būtų privalėjusi vykdyti individualią veiklą pagal įstatymų reikalavimus, pareiškėja negaudavo. Pareiškėjos sportinės veiklos specializacija - lengvoji atletika, skirtingai nuo kitų sporto šakų (pvz., krepšinis, futbolas, tenisas ir pan.), paprastai nėra komercinė sporto šaka. Lengvosios atletikos didelio meistriškumo sportininkai paprastai gauna tik finansavimą iš valstybės ar nacionalinių šios sporto šakos federacijų, todėl toks pareiškėjos įsipareigojimas valstybei, už kurį mokamas atlygis, galėtų būti prilygintas tarnybai bei yra panašus į įsipareigojimą dirbti darbdavio naudai.

Pažymėtina, kad moters galimybės nėštumo metu ir toliau gauti pajamas iš sportinės veiklos nesiverčiant kita individualia veikla, nėra vienodos lyginant su moterimis, kurios turėjo darbo ar tarnybos teisinius santykius, t. y. moteris, kurios darbinė veikla yra sportinė veikla, neturi tokių pačių galimybių tinkamai vykdyti darbinę veiklą kaip moteris, kuri turi darbo ar tarnybos santykius. Galima manyti, kad tokios galimybės moteriai, vykdančiai sportinę veiklą, yra netgi mažesnės, nes aktyvi sportinė veikla (rengimasis sportinėms varžyboms ar rungtyniavimas jose) gali turėti neigiamų pasekmių nėščios moters ar vaisiaus sveikatai, todėl tokia moteris būtų priversta darbinę (sportinę) veiklą nutraukti anksčiau ir užsiimti kita darbine veikla, tam kad būdų apdrausta, nei moteris, turėjusi darbo ar tarnybos teisinius santykius.

Be to, diferenciacija dėl motinystės išmokos skyrimo nutrūkus motinystės socialiniam draudimui pagal pajamų šaltinį, teismo nuomone, taip pat nėra pagrįsta, kadangi pajamų šaltinis ir jų dydis svarbus tik tiek, kiek reikia pagal LMSDĮ nustatyti asmens motinystės socialinio draudimo laikotarpius bei motinystės išmokos dydį. Todėl, teismo nuomone, nėra jokių objektyviai paaiškinamų priežasčių tam, kad pagal LMSDĮ 16 straipsnio 2 dalį motinystės socialinio draudimo išmoka yra skiriama tik moterims, kurios turėjo darbo arba tarnybos teisinius santykius, ir negalėtų būti skiriama moteriai, valstybės naudai vykdžiusiai sportinę veiklą.

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje siekiama užtikrinti šeimos, motinystės, tėvystės, vaikystės, kaip konstitucinių vertybių, apsaugą (Konstitucijos 38 straipsnio 1 ir 2 dalys, 39 straipsnio 1 dalis). Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalis nustato, kad valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę. Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad valstybė globoja šeimas, auginančias ir auklėjančias vaikus namuose, įstatymo nustatyta tvarka teikia joms paramą. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad dirbančioms motinoms įstatymas nustato mokamas atostogas iki gimdymo ir po jo, palankias sąlygas ir kitas lengvatas.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 27 d. nutarime, aiškindamas Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalį, yra pabrėžęs, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas teisės į Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje dirbančioms motinoms tam tikrą pagrįstą laiką iki gimdymo ir po jo garantuojamas mokamas atostogas įgyvendinimą ir atsižvelgdamas į konstitucinę jų paskirtį, paisydamas kitų Konstitucijos normų ir principų, inter alia (be kita ko) konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, protingumo, lygiateisiškumo imperatyvų, privalo nustatyti inter alia (be kita ko) šių atostogų suteikimo sąlygas, pagrįstą (minimalią ir maksimalią) šių atostogų trukmę, taip pat tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį atostogų metu būtų užtikrintas išmokų, kurių dydis atitiktų per protingą laikotarpį iki atostogų gauto atlyginimo vidurkį, mokėjimas.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau - ESTT), savo jurisprudencijoje aiškindamas motinystės atostogų turinį, yra pažymėjęs, kad nėščioms darbuotojoms suteikta teisė į motinystės atostogas turi būti vertinama kaip ypatingos svarbos socialinės teisės apsaugos priemonė (2007 m. rugsėjo 20 d. sprendimo byloje Kiiski, C-116/06, 49 punktas).

Konstitucinio Teismo ir ESTT doktrinoje pabrėžiama pareiga įstatymų leidėjui įstatymuose įtvirtinti nėščių darbuotojų garantiją - nėštumo ir gimdymo atostogų metu gauti motinystės išmoką. Ši garantija turi būti užtikrinama nepažeidžiant konstitucinio asmenų lygybės įstatymui principo. Neįtvirtinus moterims, gaunančioms pajamas iš sportinės veiklos nesiverčiant individualia veikla teisės pagal LMSDĮ 16 straipsnio 2 dalį gauti motinystės išmoką, įvertinus Konstitucijoje įtvirtintą valstybės pareigą užtikrinti šeimos, motinystės, kaip konstitucinių vertybių, apsaugą ir teikti socialinę paramą motinystei, yra pagrindo manyti, kad pažeidžiama tokių moterų konstitucinė teisė į socialinę paramą motinystės atveju, tokių moterų teisėti lūkesčiai, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijai.

Teismo nuomone, nenustatant teisinio reguliavimo, kad moteris gavusi pajamas iš sportinės veiklos, kuri nesivertė individualia veikla ir kuri turėjo pakankamą motinystės socialinio draudimo stažą, tačiau kurios sportinės veiklos sutartis ir socialinis draudimas baigėsi iki teisės į motinystės išmoką gavimo dienos, pagal LMSDĮ 16 straipsnio 2 dalį neturi teisės į motinystės išmoką, kyla abejonių, ar tinkamai užtikrinama Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje nustatyta mokamų atostogų iki gimdymo ir po jo garantija.

Pažymėtina, kad šioje byloje skundžiami sprendimai turi pareiškėjai ir papildomų pasekmių. Pareiškėjai negavus motinystės išmokos, sutrumpėjo jos socialinio draudimo stažas ir neteko teisės ir į vaiko priežiūros išmoką.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismui kyla abejonių, ar Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nėra nustatyta, kad moteriai, gaunančiai pajamas iš sportinės veiklos ir nevykdančiai individualios veiklos, turinčiai šio straipsnio 1 dalyje nurodytą motinystės socialinio draudimo stažą, kuri neteko sportinės veiklos pajamų, motinystės išmoka mokama šio įstatymo 17 straipsnyje nustatyta tvarka, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, 38 straipsnio 1 ir 2 dalims, 39 straipsnio 2 daliai.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, bylos nagrinėjimas iš esmės atnaujinamas, teismas kreipiasi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nėra nustatyta, kad moteriai, gaunančiai pajamas iš sportinės veiklos ir nevykdančiai individualios veiklos, turinčiai šio straipsnio 1 dalyje nurodytą motinystės socialinio draudimo stažą, kuri neteko sportinės veiklos pajamų, motinystės išmoka mokama šio įstatymo 17 straipsnyje nustatyta tvarka, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, 38 straipsnio 1 ir 2 dalims, 39 straipsnio 2 daliai, o byla sustabdoma.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, 81 straipsnio 9 dalimi, 100 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 3 dalimi, 101 straipsnio 3 punktu, 107, 108 straipsniais,

nutaria:

Atnaujinti administracinės bylos Nr. eI-3723-189/2017 nagrinėjimą iš esmės.

Kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 2 dalis (2016 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. XII-2501 (nuo 2017 m. sausio 1 d. - remiantis 2016 m. gruodžio 20 d. įstatymu Nr. XIII-138 (TAR, 2016, Nr. 2016-29842)) (TAR, 2016, Nr. 2016-20641) redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, 38 straipsnio 1 daliai, 38 straipsnio 2 daliai, 39 straipsnio 2 daliai.

Administracinę bylą Nr. eI-3723-189/2017 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-01652-2017-7) sustabdyti, iki Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas išnagrinės šį prašymą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Tomas Blinstrubas

Bronius Januška

Irena Paulauskienė