Prašymas Nr. 23/2017

Administracinė byla Nr. A-4872-575/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00370-2017-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 28.2; 52.1.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. spalio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovams Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus, dėl sprendimo panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

Ginčo esmė

1 Pareiškėjas A. G. (toliau - ir pareiškėjas) pateikė Kauno apygardos administraciniam teismui skundą (b. l. 4-10), kuriame prašė: 1) panaikinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus (toliau - ir VGTPT Kauno skyrius) 2017 m. vasario 17 d. sprendimą Nr. 2.1-(NTP-2)-17-NT-5574-3564; 2) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus, 500 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą bei procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis 2016 m. gruodžio 14 d. kreipėsi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyrių dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo baudžiamojoje byloje Nr. 1-455-825/2015 (bylos numeris apeliacinės instancijos teisme - 1A-11-175/2016), kurioje buvo kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas. Antrinė teisinė pagalba pareiškėjui buvo reikalinga kasacinio skundo surašymui. VGTPT Kauno skyrius 2017 m. vasario 17 d. priėmė sprendimą, kuriuo atsisakė teikti pareiškėjui valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą, kadangi jis nėra sumokėjęs valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos, teiktos kitoje byloje, išlaidų. Pareiškėjo manymu, skundžiamas aktas pažeidžia jo absoliučią teisę į teisminę gynybą baudžiamojoje byloje. Kadangi šiuo metu atlieka laisvės atėmimo bausmę Kybartų pataisos namuose ir nėra valstybės aprūpinamas jokiomis pajamomis, todėl pasisamdyti advokato negali. Be to, VGTPT Kauno skyrius nėra pateikęs pareiškėjui tinkamos formos sąskaitos ar prašymo sumokėti teisinės pagalbos išlaidas. Pareiškėjo turto ir pajamų lygis nesiekia antrojo lygio pagal Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau - ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas, VGTPĮ) nuostatas. Dėl minėtų VGTPT Kauno skyriaus veiksmų pareiškėjas patyrė pažeminimą, pasijuto nevisaverčiu, dėl to jam kilo neturtinė žala, vertintina 500 000 Eur suma, kurią pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos VGTPT Kauno skyriaus.

3. Atsakovas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyrius, atstovaujantis ir atsakovui Lietuvos valstybei, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 26-27) su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas nurodė, kad VGTPT Kauno skyrius 2016 m. gruodžio 21 d. gavo pareiškėjo prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje. Susipažinus su turima medžiaga, buvo nustatyta, kad 2016 m. gegužės 27 d. VGTPT sprendimu pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2A-291-619/2016, valstybei garantuojant ir apmokant 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Pasibaigus minėtai bylai, pareiškėjui 2016 m. lapkričio 24 d. raštu buvo pranešta apie tai, kad jis privalo sumokėti 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų, t. y. 88,15 Eur. Gavęs pareiškėjo prašymą 2016 m. gruodžio 21 d., VGTPT Kauno skyrius neturėjo jokių duomenų apie jo atliktą mokėjimą, todėl 2017 m. sausio 2 d. raštu kreipėsi į pareiškėją, prašydamas pateikti antrinės teisinės pagalbos išlaidų apmokėjimą pagrindžiančius dokumentus. Per nustatytą terminą pareiškėjas šių duomenų nepateikė, todėl VGTPT Kauno skyrius, vadovaudamasis VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 11 punktu (kuriame nustatyta, jog antrinė tiesinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje, tačiau jis neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų arba jų dalies), pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą. Atsakovo teigimu, VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 11 punkte numatyta VGTPT pareiga neteikti antrinės teisinės pagalbos esant jame numatytoms aplinkybėms.

II.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 27 d. sprendimu (b. l. 54-57) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas pažymėjo, kad vienas iš teisės gauti antrinę teisinę pagalbą apribojimų yra nustatytas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkte - antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų arba jų dalies. Ši teisės norma aiškiai apibrėžia antrinės teisinės pagalbos teikimo apribojimo pagrindą, kuris gali būti taikomas esant dviem sąlygoms: pirma, pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje ir, antra, iki nurodyto termino jis neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų arba jų dalies.

7. Teismas nustatė, kad VGTPT Kauno skyrius 2016 m. lapkričio 24 d. raštu Nr. (2.26)NO-2-7398 pareiškėjui pranešė, jog jis privalo sumokėti 88,15 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų, įmokant šią sumą į vieną iš nurodytų sąskaitų. Rašte nurodyti sąskaitų numeriai, įmokos kodas ir kita mokėjimo atlikimui būtina informacija. Pakartotinai apie įsiskolinimą pareiškėjas buvo informuotas 2017 m. sausio 2 d. raštu Nr. (2.1)NO-2-14, kuriame buvo nustatytas trisdešimties dienų terminas apmokėjimą patvirtinantiems dokumentams pateikti. Per nurodytą terminą pareiškėjas šių duomenų nepateikė. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad VGTPT Kauno skyrius pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą, nustatęs, kad jis nėra apmokėjęs nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų kitoje byloje.

8. Teismas taip pat nurodė, kad VGTPT Kauno skyriaus sprendimas, kuriuo pareiškėjui nustatytas įpareigojimas atlyginti antrinės teisinės pagalbos išlaidas, yra privalomas pareiškėjui. Pareiškėjo subjektyvus nesutikimas sumokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidas neeliminuoja VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 11 punkte įtvirtintos VGTPT pareigos atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą. Pareiškėjas įrodymų, kad yra sumokėjęs antrinės teisinės pagalbos išlaidas valstybei, iki teismo posėdžio pradžios nepateikė ir skunde bei teismo posėdžio metu pripažino, kad nesumokėjo antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalies. Pareiškėjo subjektyvaus pobūdžio argumentai, jog VGTPT Kauno skyriaus motyvai, kuriais grindžiamas skundžiamas sprendimas, yra „prasimanymas", nėra teisiškai reikšmingi. Teismas taip pat pažymėjo, kad VGTPT Kauno skyriaus sprendimo, kuriuo pareiškėjui teikta 50 procentų antrinė teisinė pagalba civilinėje byloje, teisėtumas ir pagrįstumas nėra nagrinėjamos bylos ginčo dalykas, todėl pareiškėjo argumentai dėl to, jog jis buvo nepagrįstai atleistas nuo bylinėjimosi išlaidų ne 100, o tik 50 procentų, nevertinti.

9. Teismas vertino, kad atsisakymas pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalbą pagal jo prašymą nebuvo neproporcingai ribojantis pareiškėjo teisę kreiptis į teismą.

10. Kadangi nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog ginčijamas VGTPT Kauno skyriaus 2017 m. vasario 17 d. sprendimas Nr. 2.1-(NTP-2)-17-NT-5574-3564 yra teisėtas, todėl, nesant nustatytų valstybės valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, nesant vienos iš būtinųjų deliktinės atsakomybės sąlygų, teismas neturėjo pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą bei procesines palūkanas.

III.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimų argumentai

11. Pareiškėjas A. G. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 60-61), kuriame prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 27 d. sprendimą ir bylą grąžinti iš naujo pirmosios instancijos teismui arba tenkinti jo skundą.

12. Apeliacinis skundas grindžiamas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau - ir Konstitucinis Teismas) 2001 m. vasario 12 d. nutarime pateiktu išaiškinimu, kad asmens teisė į gynybą, teisė turėti advokatą yra absoliuti ir negali būti paneigta ar suvaržyta jokiais pagrindais. Taip pat Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau - ir Konvencija) 6 straipsnio 3 dalies c punktu, suteikiančiu teisę gauti teisinę pagalbą nemokamai. Pareiškėjo teigimu, jokių teisinių paslaugų atsakovas civilinėje byloje Nr. 2A-291-619/2016 jam nėra suteikęs (nėra paslaugų suteikimo fakto), o reikalaujama sumokėti 88,15 Eur suma yra pramanyta, kadangi nepateikta paslaugų teikimo sąskaita. Atsakovas neturėjo teisės atsisakyti skirti pareiškėjui advokatą baudžiamojoje byloje nepriklausomai nuo to, ar jis sumokėjo atsakovo reikalaujamas sumas, ar ne.

13. Atsakovas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyrius, atstovaujantis ir atsakovui Lietuvos valstybei, atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 65) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

14. Atsakovas palaiko savo poziciją, motyvus bei argumentus, išdėstytus atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui. Mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

Dėl ginčo teisinių santykių ir taikytinos teisės

15. Byloje ginčijamas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2017 m. vasario 17 d. sprendimas Nr. 2.1-(NTP-2)-17-NT-5574-3564 (b. l. 36), kuriuo atsakovas atsisakė pareiškėjui suteikti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą, remdamasis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktu, kadangi pareiškėjas iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų kitoje byloje, kurioje jam buvo suteikta teisinė pagalba. Pareiškėjas nesutinka su šiuo sprendimu, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalimi, 31 straipsnio 6 dalimi bei Konstitucinio Teismo jurisprudencija, pagal kuriuos, jo manymu, jis turi absoliučią teisę į gynybą (turėti advokatą) baudžiamojoje byloje. Taip pat nesutikimą grindžia Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 8, 11 straipsniais, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 straipsnio 3 dalimi, 14 straipsnio 3 dalimi, Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies c punktu, 13 straipsniu, kurie užtikrina teisę į efektyvią teisminę gynybą, o, esant tam tikroms sąlygoms, ir į nemokamą teisinę pagalbą. Taigi byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos teikimą / atsisakymą ją suteikti, taikymo ir aiškinimo.

16. Kaip minėta, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (ginčui aktuali 2013 m. gegužės 9 d. įstatymo Nr. XII-270 redakcija) 11 straipsnio 7 dalies 11 punkte nustatyta, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų arba jų dalies.

17. Pažymėtina, jog šis atsisakymo teikti asmeniui antrinę teisinę pagalbą pagrindas šiuo atveju sietinas su Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 19 straipsniu, reglamentuojančiu atvejus, kai pareiškėjas apmoka nustatytą antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį, t. y. taikomas situacijoms, kai pareiškėjas sutiko apmokėti skirtumą, susidariusį tarp galutinės antrinės teisinės pagalbos išlaidų sumos ir konkrečioje byloje valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimu jam nustatytos valstybės garantuojamos bei apmokamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalies (likusią 50 arba 75 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį), tačiau gavęs tarnybos pranešimą tokio įsipareigojimo neįvykdo.

18. Pagal nustatytas bylos faktines aplinkybes, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2016 m. gegužės 27 d. sprendimu Nr. 2.1-(NTP-2)-16-T-2150-8485 pareiškėjui A. G. buvo suteikta antrinė teisinė pagalba dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-291-619/2016 apskundimo, valstybei garantuojant ir apmokant 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų (civilinės bylos Nr. 2A-291-619/2016 b. l. 26-28). Pareiškėjas sutiko apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį (50 arba 75 procentų), jeigu, vadovaujantis VGTPĮ 14 straipsniu, valstybės garantuojama ir apmokama antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalis sudarys 50 ar 25 procentus. Faktiškai suteiktą teisinę pagalbą pagal minėtą sprendimą patvirtina kasacinis skundas, teiktas Lietuvos Aukščiausiajam Teismui, surašytas pareiškėjo atstovės advokatės Dianos Ingridos Vinklerytės (civilinės bylos Nr. 2A-291-619/2016 b. l. 17-25), kuri, baigusi teikti antrinę teisinę, 2016 m. spalio 14 d. pateikė Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai prašymą Nr. (3.10)NADV-2-5985 išmokėti užmokestį už pareiškėjui suteiktą antrinę teisinę pagalbą. Prašyme advokatė nurodė, kad 2016 m. liepos 8 d. susipažinimui su bylos medžiaga skyrė 1 vai., 2016 m. liepos 18 d. konsultacijai skyrė 2 val., 2016 m. liepos 21 d. kasacinio skundo rengimui skyrė 12 val. (iš viso sugaišo 15 val.). Taip pat advokatė nurodė, kad patyrė 2,60 Eur išlaidų bei pridėjo tai patvirtinančius duomenis. Antrinės teisinės pagalbos teikimo išlaidų suma - 88,15 Eur pagrįsta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2011 m. liepos 11 d. įsakymo Nr. 1R-176 „Dėl Antrinės teisinės pagalbos išlaidų dydžio apskaičiavimo rekomendacijų patvirtinimo" (2015 m. liepos 7 d. įsakymo Nr. 1R-183 redakcija) 3, 6 punktais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 13 d. nutarimo Nr. 364 „Dėl už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklių patvirtinimo" 3.1., 6, 7, 11, 24.5.1. punktais ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 14 straipsnio 5 dalies 2 punktu, 19 straipsniu. VGTPT 2016 m. lapkričio 24 d. raštu Nr. (2.26) NO-2-7398 pareiškėjui buvo pranešta apie tai, kad jis per trisdešimt dienų nuo šio rašto gavimo privalo apmokėti 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurios sudaro 88,15 Eur (b. l. 33). Pranešimas dėl išlaidų apmokėjimo parengtas bei siųstas, vadovaujantis VGTPĮ 19 straipsnio 2 punktu, Antrinės teisinės pagalbos išlaidų dydžio apskaičiavimo rekomendacijų 14 punktu, ir pareiškėjui išsiųstas 2016 m. lapkričio 28 d. registruota pašto siunta. Tai, kad pareiškėjas gavo šį pranešimą, patvirtina jo 2016 m. gruodžio 30 d. raštas VGTPT (institucijoje gautas 2017 m. sausio 5 d.), kuriame jis prašė patikslinti pranešime nurodytą informaciją, t. y. pateikti sąskaitą, kurioje būtų nurodyti visi išvardyti duomenys. Pažymėtina, jog Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2016 m. gegužės 27 d. sprendimo Nr. 2.1-(NTP-2)-16-T-2150-8485, kuriuo pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba civilinėje byloje, teisėtumas ir pagrįstumas šiuo atveju nėra vertinamas.

19. Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 16 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje; Nr. 1-455-825/2015 pareiškėjas A. G. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - ir Baudžiamasis kodeksas, BK) 182 straipsnio 1 dalį, 214 straipsnio 1 dalį, 215 straipsnio 1 dalį ir subendrinus bausmes (taip pat kartu su 2013 m. lapkričio 21 d. Kauno apylinkės teismo kitoje baudžiamojoje byloje, kurioje pareiškėjas atlieka bausmę, paskirta subendrinta šešerių metų ir septynių mėnesių laisvės atėmimo bausme) nuteistas aštuonerių metų laisvės atėmimo bausme, bausmę atliekant pataisos namuose (baudžiamosios bylos Nr. 1-455-825/2015 VI t., b. l. 40-47). Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 8 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-11-175/2016 pareiškėjo A. G. apeliacinis skundas tenkintas iš dalies ir Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 16 d. nuosprendis pakeistas, panaikinant nuosprendžio dalį, kuria A. G. pripažintas kaltu pagal BK 214 straipsnio 1 dalį ir dėl šios veikos išteisintas neįrodžius, kad jis padarė šią nusikalstamą veiką, taip pat panaikinant nuosprendžio dalį, kuria už veikas paskirtos atskiros bausmės ir galutinė subendrinta bausmė, kitos nusikalstamos veikos perkvalifikuotos kaip viena tęstinė nusikalstama veika, tačiau galutinė subendrinta bausmė palikta - laisvės atėmimas aštuoneriems metams (baudžiamosios bylos Nr. 1-455-825/2015 VII t., b. l. 5-21). Tiek baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teisme (Nr. 1-455-825/2015), tiek apeliacinės instancijos teisme (Nr. 1 A-11-175/2016) pareiškėją atstovavo Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus parinkti gynėjai (atitinkamai advokatė Singrida Samoškienė ir advokatas Darius Karabinas) (baudžiamosios bylos Nr. 1-455-825/2015 IV t., b. l. 13-15; V t., b. l. 14, 22, 24-26, 60-62, 130; VI t., b. l. 64-68, 71, 87-88, 101-102, 115, 120­121,188-190; VII t., b. l. 1). Pareiškėjas 2016 m. gruodžio 14 d. (institucijoje gauta 2016 m. gruodžio 21 d.) kreipėsi į VGTPT Kauno skyrių dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo baudžiamojoje byloje kasacinio skundo surašymui (b. l. 28-32). Atsižvelgus į tai, kad prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą pateikimo metu (2016 m. gruodžio 21 d.) VGTPT neturėjo jokių duomenų apie pareiškėjo atliktą mokėjimą pagal jos 2016 m. lapkričio 24 d. raštą Nr. (2.26) NO-2-7398, VGTPT 2017 m. sausio 2 d. raštu Nr. (2.1) NO-2-14 kreipėsi į pareiškėją, prašydama per trisdešimt dienų pateikti antrinės teisinės pagalbos išlaidų apmokėjimą patvirtinančius dokumentus (b. l. 35). Kadangi pareiškėjas per nustatytą trisdešimties dienų terminą tokių dokumentų nepateikė, VGTPT Kauno skyrius priėmė skundžiamą sprendimą atsisakyti teikti pareiškėjui A. G. antrinę teisinę pagalbą VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto pagrindu. Pareiškėjas A. G. 2017 m. vasario 13 d. pats pateikė Lietuvos Aukščiausiajam Teismui kasacinį skundą, prašydamas panaikinti skundžiamus Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 16 d. ir Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 8 d. nuosprendžius ir priimti išteisinamąjį nuosprendį (baudžiamosios bylos Nr. 1-455-825/2015 VII t., b. l. 46-53). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. birželio 16 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-157-699/2017 pareiškėjo kasacinį skundą atmetė (baudžiamosios bylos Nr. 1-455-825/2015 VII t., b. l. 72-86).

20. Pagal Kybartų pataisos namų pateiktą informaciją kreipimosi į VGTPT Kauno skyrių metu (2016 m. gruodžio 14 d.) pareiškėjo asmeninėje sąskaitoje buvo 3,35 Eur, be to, buvo kliūčių jam jomis naudotis, t. y. pareiškėjo A. G. lėšoms, esančioms Kybartų pataisos namų depozitinėje sąskaitoje, yra taikomos apribojimo priemonės pagal antstolių Mariaus Lekečinsko, Linos Ugnės Dzikienės, Irenos Beliačic, Algimanto Maliukevičiaus ir Irmanto Gaidelio patvarkymus vykdyti išieškojimą iš pareiškėjui A. G. priklausančių lėšų, esančių laisvės atėmimo vietos įstaigos sąskaitoje.

21. Pažymėtina, jog pareiškėjas kreipimosi į VGTPT dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo baudžiamojoje byloje kasacinio skundo surašymui metu nepateko į VGTPĮ 12 straipsnio 1 punkte numatytų asmenų, kurie neatsižvelgiant į Vyriausybės nustatytus turto ir pajamų lygius teisinei pagalbai gauti pagal VGTPĮ turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, kategoriją, kadangi pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - ir Baudžiamojo proceso kodeksas, BPK) 51 straipsnį pareiškėjo atveju gynėjo dalyvavimas nebuvo būtinas (be to, pagal BPK 374(1) str. 2 d. kasacinę bylą nagrinėjant rašytinio proceso tvarka, proceso dalyviai į teismo posėdį nekviečiami), nepaisant to, kad tiek baudžiamojoje byloje Nr. 1-455-825/2015 (pirmojoje instancijoje), tiek baudžiamojoje byloje Nr. 1A-11-175/2016 (apeliacinėje instancijoje) gynėjus pareiškėjui paskyrė teismai, esant būtino gynėjo dalyvavimo pagrindams (pirmosios instancijos teisme - BPK 51 str. pagrindu, apeliacinės instancijos teisme - BPK 322 str. 1 d. pagrindu (nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas).

22. Atsižvelgus į minėtas faktines aplinkybes, byloje neabejotinai nustatyta, kad kreipimosi į VGTPT Kauno skyrių dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo baudžiamojoje byloje kasacinio skundo surašymui metu (2016 m. gruodžio 14 d.) pareiškėjas buvo nuteistas realia laisvės atėmimo bausme (aštuoneriems metams), atlikinėjo bausmę pataisos namuose ir objektyviai (dėl lėšų trūkumo, kuriomis, be kita ko, negalėjo naudotis) neturėjo galimybės sumokėti 50 procentų išlaidų už ankstesnę jam suteiktą antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje. Tokiu būdu, vadovaujantis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto nuostata, pareiškėjas prarado teisę į teisminę gynybą baudžiamojoje byloje dėl to, kad nesumokėjo 88,15 Eur antrinės teisinės pagalbos, teiktos kitoje civilinėje byloje, išlaidų. Taigi, tokia teisėjam buvo atimta.

23. Kita vertus, pažymėtina, jog tiek tarptautiniai teisės aktai, tiek nacionaliniai teisės aktai įtvirtina asmens, kaltinamo nusikaltimo padarymu bendrąja prasme, teisę tiek savarankiškai, tiek pasinaudojant (nemokama) teisine pagalba ginti savo teises teisme. Nacionalinėje teisėje šios teisės apsaugos klausimus reglamentuoja visų pirma Lietuvos Respublikos Konstitucija, kurios 30 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą, o asmeniui, kuris įtariamas padaręs nusikaltimą, ir kaltinamajam nuo jų sulaikymo arba pirmosios apklausos momento garantuojama teisė į gynybą, taip pat ir teisė turėti advokatą (Konstitucijos 31 str. 6 d.).

24. Atsižvelgus į tai, vertinant Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkte nustatyto teisinio reguliavimo pobūdį ir poveikį asmenų teisei į teisminę gynybą, be kita ko, įtariamųjų, kaltinamųjų ar nuteistųjų teisei į nemokamą teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje, teisėjų kolegijai kyla abejonių, ar minėtas VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 11 punktas (2013 m. gegužės 9 d. įstatymo Nr. XII-270 redakcija) tiek, kiek jame nustatytas absoliutus (nesuteikiant galimybės įvertinti konkretaus atvejo aplinkybių) antrinės teisinės pagalbos teikimo baudžiamojoje byloje ribojimas neapmokėjus nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų arba jų dalies kitoje byloje, atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją.

25. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucija yra aukščiausią teisinę galią turintis teisės aktas, grindžiantis šalies teisės sistemą. Visi kiti teisės aktai turi atitikti Konstituciją. Konstitucijoje yra įtvirtintos pagrindinės teisinio reguliavimo nuostatos, ji sudaro įstatymų leidybos pagrindą (2002 m. birželio 19 d. nutarimas). Konstitucijos viršenybės principas reiškia, kad Konstitucija teisės aktų hierarchijoje užima išskirtinę - aukščiausią - vietą, kad joks teisės aktas negali prieštarauti Konstitucijai, kad niekam neleidžiama pažeisti Konstitucijos, kad konstitucinė tvarka turi būti ginama, kad pati Konstitucija įtvirtina mechanizmą, įgalinantį nustatyti, ar teisės aktai (jų dalys) neprieštarauja Konstitucijai. Šiuo atžvilgiu Konstitucijoje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas yra neatsiejamai susijęs su konstituciniu teisinės valstybės principu - universaliu konstituciniu principu, kuriuo grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija. Konstitucijos viršenybės principo pažeidimas reikštų, kad yra pažeidžiamas ir konstitucinis teisinės valstybės principas (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas). Lietuvos Respublikos teisinė sistema grindžiama tuo, kad Konstitucijai neturi prieštarauti joks įstatymas ar kitas teisės aktas, taip pat ir Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, nes Konstitucijos 7 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta: „Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai" (Konstitucinio Teismo 1995 m. spalio 17 d. nutarimas). Konstitucija yra <...> aukščiausios teisinės galios aktas, aukščiausia teisė, visų kitų teisės aktų teisiškumo ir legitimumo matas (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).

26. Konstitucijos 18 straipsnyje įtvirtinta: „Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės." Kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijoje valstybė įpareigojama gerbti žmogaus teises ir laisves, teisinėmis, materialinėmis, organizacinėmis priemonėmis užtikrinti jų gynimą nuo neteisėto kėsinimosi ar ribojimo. Valstybės institucijos, pareigūnai turi saugoti, ginti žmogaus teises ir laisves, o ypač svarbu, kad, vykdydami jiems patikėtas funkcijas, jie patys nepažeistų žmogaus teisių ir laisvių (2000 m. birželio 30 d. nutarimas). Konstitucija yra grindžiama universaliomis, nekvestionuojamomis vertybėmis, inter alia pagarba teisei ir teisės viešpatavimui, valdžios galių ribojimu, valdžios įstaigų priederme tarnauti žmonėms ir atsakomybe visuomenei, teisingumu, atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekiu, žmogaus teisių ir laisvių pripažinimu ir gerbimu (Konstitucinio Teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutarimas).

27. Konstitucijos 110 straipsnyje įtvirtinta, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją.

28. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teismas, vykdydamas teisingumą, turi vadovautis tik Konstitucijai neprieštaraujančiais įstatymais ir kitais teisės aktais, jis negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai (2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d., 2007 m. birželio 27 d., 2009 m. kovo 2 d., 2010 m. rugsėjo 7 d., 2013 m. gruodžio 16 d. nutarimai). Taigi nepašalinus teisėjų kolegijai nagrinėjamu atveju kilusios abejonės dėl pirmiau nurodyto teisinio reguliavimo (Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 str. 7 d. 11 p.) konstitucingumo ir pritaikius tokį teisinį reguliavimą sprendžiant bylą, galėtų būti pažeistos asmens konstitucinės teisės bei laisvės, paneigta konstitucinė teisinės valstybės samprata.

V.

Dėl Konstitucijos 30, 31 straipsnių ir konstitucinio teisinės valstybės principo

29. Minėta, kad Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą.

30. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra suformavęs plačią oficialiąją konstitucinę teisės kreiptis į teismą doktriną, atskleidęs konstitucinius imperatyvus, kurių privalu paisyti teisės aktais reguliuojant šiuos santykius.

31. Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, jog iš konstitucinio teisinės valstybės principo kyla imperatyvas, kad asmuo, manantis, jog jo teisės ar laisvės yra pažeistos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą; kad ši teisė negali būti dirbtinai suvaržoma arba negali būti dirbtinai pasunkinama ją įgyvendinti; kad šios teisės negalima paneigti; kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių ar laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme; kad asmeniui jo pažeistų teisių gynyba teisme garantuojama nepriklausomai nuo jo teisinio statuso; kad asmens pažeistos teisės, inter alia įgytosios teisės, ir teisėti interesai turi būti ginami nepriklausomai nuo to, ar jie tiesiogiai įtvirtinti Konstitucijoje; kad asmens teisės turi būti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai ginamos tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų; kad teisinis reguliavimas, įtvirtinantis asmens teisės į savo teisių ir laisvių teisminę gynybą įgyvendinimo tvarką, turi atitikti inter alia iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantį teisinio aiškumo reikalavimą; kad įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio teisinės valstybės principo, privalo įstatymuose aiškiai nustatyti, kaip ir į kokį teismą asmuo gali kreiptis, kad asmuo iš tikrųjų galėtų įgyvendinti savo teisę kreiptis į teismą dėl savo teisių ir laisvių pažeidimo; kad įstatymų leidėjas pagal Konstituciją negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmuo, nepriklausomai nuo jo teisinio statuso, dėl savo pažeistų teisių negalėtų kreiptis į teismą ar ši jo teisė būtų suvaržyta; taip pat kad tokia teisinė situacija, kai kuri nors asmens teisė ar laisvė negali būti ginama, taip pat ir teismine tvarka, nors pats tas asmuo mano, kad ši teisė ar laisvė yra pažeista, pagal Konstituciją yra neįmanoma, Konstitucija jos netoleruoja (Konstitucinio Teismo 1997 m. spalio 1 d., 2000 m. gegužės 8 d., 2000 m. birželio 30 d., 2001 m. liepos 12 d., 2002 m. liepos 2 d., 2002 m. spalio 23 d., 2003 m. kovo 4 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. vasario 7 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2006 m. lapkričio 27 d., 2007 m. gegužės 15 d., 2008 m. sausio 21 d., 2008 m. sausio 22 d., 2008 m. kovo 15 d., 2010 m. gegužės 13 d., 2011 m. gegužės 11 d., 2011 m. birželio 9 d., 2012 m. gruodžio 10 d., 2013 m. sausio 25 d., 2013 m. liepos 5 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimai, 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2007 m. sausio 31 d., 2010 m. liepos 2 d., 2013 m. liepos 3 d., 2014 m. balandžio 16 d., 2016 m. birželio 28 d. sprendimai).

32. Taip pat Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog konstitucinė asmens teisė kreiptis į teismą, teismų instancinė sistema suponuoja tai, kad įstatymu turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad bendrosios kompetencijos ar pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigto specializuoto pirmosios instancijos teismo baigiamąjį aktą būtų galima apskųsti bent vienos aukštesnės instancijos teismui (2006 m. sausio 16 d., 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. rugsėjo 21 d., 2006 m. lapkričio 27 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai). Įstatyme turi būti ne tik įtvirtinta pati proceso šalies teisė apskųsti pirmosios instancijos teismo baigiamąjį aktą bent vienos aukštesnės instancijos teismui, bet ir nustatyta tokia apskundimo tvarka, kuri leistų aukštesnės instancijos teismui ištaisyti galimas pirmosios instancijos teismo klaidas; priešingu atveju būtų nukrypta nuo konstitucinio teisinės valstybės principo, pažeista asmens konstitucinė teisė į tinkamą teismo procesą (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai); minėtas žemesnės instancijos teismų klaidų ištaisymas ir su tuo susijęs kelio neteisingumui užkirtimas yra atitinkamos bylos šalių ir visuomenės apskritai pasitikėjimo ne tik atitinkamą bylą nagrinėjančiu bendrosios kompetencijos teismu, bet ir visa bendrosios kompetencijos teismų sistema conditio sine qua non (būtina sąlyga) (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas). Pirmosios instancijos teismo baigiamojo akto apskundimo instituto paskirtis yra ne tik teisinėn atsakomybėn patraukto asmens (nuteistojo) teisių, bet ir kitų asmenų, inter alia nukentėjusiojo, teisių ir teisėtų interesų, taip pat viešojo intereso, valstybės teisinės tvarkos gynimas ir apsauga (Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 24 d. nutarimas).

33. Taigi oficialioji konstitucinė doktrina skelbia, jog asmens teisių ir laisvių teisminio gynimo garantija - tai procesinio pobūdžio garantija, esminis asmens teisių ir laisvių konstitucinio instituto elementas, būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga, neatskiriamas konstitucinio teisinės valstybės principo turinio elementas (inter alia Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d., 2013 m. liepos 5 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimai).

34. Taip pat Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalis numato, kad asmeniui, kuris įtariamas padaręs nusikaltimą, ir kaltinamajam nuo jų sulaikymo arba pirmosios apklausos momento garantuojama teisė į gynybą, taip pat ir teisė turėti advokatą.

35. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teisė į gynybą, taip pat teisė turėti advokatą yra viena iš pagrindinių žmogaus teisių, padedančių užtikrinti asmens laisvę ir neliečiamybę bei kitų konstitucinių teisių ir laisvių apsaugą (1996 m. liepos 10 d. nutarimas). Taip pat Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje laiduota asmens teisė į gynybą suponuoja tai, kad jam įstatymu turi būti garantuotos pakankamos procesinės priemonės gintis nuo pareikšto kaltinimo bei užtikrinta galimybė jomis pasinaudoti. Teisė į gynybą yra viena iš teisingo bylos išnagrinėjimo sąlygų. Garantuojant asmens teisę į gynybą sudaromos prielaidos kiekvieną, kuris padarė nusikaltimą, teisingai nubausti ir užtikrinti, kad nekaltas asmuo nebus patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir nuteistas (Konstitucinio Teismo 1999 m. vasario 5 d., 2000 m. rugsėjo 19 d., 2001 m. vasario 12 d., 2001 m. balandžio 12 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai). Konstitucijoje įtvirtintą teisę į gynybą galima sieti su tarptautinės teisės aktų normomis, nustatančiomis atitinkamus asmens, kaltinamo nusikaltimo padarymu, teisių apsaugos standartus. Antai Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalyje numatytos asmens, kaltinamo nusikaltimo padarymu, garantijos, t. y. asmuo inter alia turi teisę gintis pats arba per savo paties pasirinktą gynėją arba, jei jis neturi pakankamai lėšų tam gynėjui atsilyginti, turi gauti pagalbą nemokamai, kai to reikalauja teisingumo interesai; <...> [Įstatyme] išvardytos kaltinamojo teisės reiškia ir atitinkamų valstybės institucijų ar pareigūnų pareigą jas užtikrinti (Konstitucinio Teismo 1999 m. vasario 5 d. nutarimas).

36. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje nustatyta asmens teisė į gynybą, taip pat ir teisė turėti advokatą yra absoliuti, ji negali būti paneigta ar suvaržyta jokiais pagrindais ir jokiomis sąlygomis. <...> Iš Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje įtvirtintos teisės į gynybą, taip pat ir teisės turėti advokatą kyla įstatymų leidėjo pareiga įstatymais sukonkretinti, kaip įgyvendinama ši asmens konstitucinė teisė. Nustatydamas šį teisinį reguliavimą įstatymų leidėjas yra saistomas Konstitucijos. Iš konstitucinės teisės į gynybą, taip pat teisės turėti advokatą kyla ir valstybės institucijų pareiga užtikrinti, kad galimybė įgyvendinti šias teises būtų reali (2001 m. vasario 12 d. nutarimas).

37. Konstitucinėje jurisprudencijoje laikomasi ir pozicijos, kad teisė turėti advokatą kaip veiksmingo teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo sąlyga kyla ne tik iš Konstitucijos 31 straipsni o 6 dalies, bet ir išjos 30 straipsnio 1 dalies, kurioje nustatyta, kad „asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą". <...> teisė kreiptis į teismą ir iš Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalies, 31 straipsnio 6 dalies, nuostatų kylantis reikalavimas asmens teises ginti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai inter alia reiškia, kad įstatymų leidėjas turi nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris sudarytų prielaidas advokato teikiamai teisinei pagalbai, kuria asmuo turi teisę naudotis gindamas savo pažeistas teises ir teisėtus interesus, inter alia kreipdamasis į teismą, būti veiksmingai (Konstitucinio Teismo 2011 m. birželio 9 d. nutarimas).

38. Konstitucinio Teismo aktuose taip pat konstatuota, kad Konstitucija, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą, 31 straipsnio 2 dalyje garantuojamo bylos teisingo išnagrinėjimo nepriklausomame ir bešališkame teisme imperatyvas, konstitucinis teisinės valstybės principas, suponuoja valstybės pareigą įstatyme nustatyta tvarka ir sąlygomis, paisant valstybės finansinių išgalių, užtikrinti veiksmingos teisinės pagalbos, inter alia juridinio konsultavimo ir atstovavimo paslaugų, teikimą tiems socialiai jautriems (pažeidžiamiems) asmenims, kuriems ji kitaip įprastoje teisinių paslaugų rinkoje būtų fiktyvi ar itin sunkiai prieinama dėl finansinių priežasčių, taip pat kitais atvejais, kai tai būtina dėl teisingumo interesų. Įstatymų leidėjas, reglamentuodamas valstybės biudžeto ar kitomis viešosiomis lėšomis finansuojamą ir specialiomis institucinėmis bei organizacinėmis priemonėmis užtikrinamą teisinę pagalbą (viešąją teisinę paslaugą), turi plačią diskreciją pasirinkti jos organizavimo, teikimo ir finansavimo modelį, inter alia nustatyti šią teisinę pagalbą (paslaugą) administruojančius ir tiesiogiai teikiančius subjektus, jų veiklos formas ir apmokėjimo pagrindus (Konstitucinio Teismo 2015 m. liepos 9 d. nutarimas).

39. Taigi, atsižvelgus į aptartas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, matyti, jog asmens teisė turėti advokatą yra viena iš asmens teisės į teisminę gynybą veiksmingo įgyvendinimo sąlygų (Konstitucinio Teismo 2011 m. birželio 9 d. nutarimas). Teisė į gynybą, teisė turėti advokatą yra absoliuti, ji negali būti paneigta ar suvaržyta jokiais pagrindais ir jokiomis sąlygomis, o teisinis reguliavimas turi sudaryti prielaidas advokato teikiamai teisinei pagalbai būti veiksmingai. Galiausiai Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą, jos 31 straipsnio 2 dalyje garantuojamas bylos teisingo išnagrinėjimo imperatyvas, konstitucinis teisinės valstybės principas, suponuoja valstybės pareigą užtikrinti veiksmingos teisinės pagalbos teikimą tiems asmenims, kurie neturi pakankamai lėšų teisinei pagalbai apmokėti, taip pat kitais atvejais, kai tai būtina dėl teisingumo interesų.

VI.

Dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkte (2013 m. gegužės 9 d. įstatymo Nr. XII-270 redakcija) nustatyto teisinio reguliavimo prieštaravimo Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 6 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui

40. Kvestionuojamas teisinis reguliavimas aiškintinas kartu su kitomis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nuostatomis, reglamentavusiomis antrinės teisinės pagalbos teikimo tvarką ginčijamo sprendimo priėmimo metu (t. y. 2017 m. vasario 17 d.).

41. VGTPĮ 11 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog antrinę teisinę pagalbą turi teisę gauti Lietuvos Respublikos piliečiai, kitų Europos Sąjungos valstybių narių piliečiai, taip pat kiti Lietuvos Respublikoje bei kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse teisėtai gyvenantys fiziniai asmenys, kurių turtas ir metinės pajamos neviršija Vyriausybės nustatytų turto ir pajamų lygių teisinei pagalbai gauti pagal šį įstatymą; Lietuvos Respublikos piliečiai, kitų Europos Sąjungos valstybių narių piliečiai, taip pat kiti Lietuvos Respublikoje bei kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse teisėtai gyvenantys fiziniai asmenys, nurodyti šio įstatymo 12 straipsnyje; kiti Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse nurodyti asmenys.

42. Analizuojama teisės norma (VGTPĮ 11 str. 7 d. 11 p.), dėl kurios teisėtumo teisėjų kolegijai kyla abejonių, kaip minėta, nustato, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų arba jų dalies.

43. Pagal VGTPĮ 12 straipsnio 1 punktą teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, neatsižvelgiant į Vyriausybės nustatytus turto ir pajamų lygius teisinei pagalbai gauti pagal šį įstatymą, turi asmenys, kurie turi teisę gauti teisinę pagalbą nagrinėjant baudžiamąsias bylas pagal Baudžiamojo proceso kodekso 51 straipsnį. Vadovaujantis VGTPĮ 21 straipsnio 7 dalimi, kai gynėjo prašo įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis ir gynėjo dalyvavimas nėra būtinas pagal Baudžiamojo proceso kodekso 51 straipsnį, sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo priima valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba šio įstatymo 18 straipsnyje nustatyta tvarka.

44. VGTPĮ 18 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog norintis gauti antrinę teisinę pagalbą asmuo pateikia tarnybai prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą, jo reikalavimą pagrindžiančius dokumentus, jo teisę gauti antrinę teisinę pagalbą įrodančius dokumentus ir rašytinį advokato sutikimą dėl atstovavimo konkrečioje byloje, jeigu pageidauja, kad antrinę teisinę pagalbą teiktų advokatas, kuris neįtrauktas į šio įstatymo 17 straipsnio 2 dalyje nurodytus sąrašus. Sprendimus dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo priima tarnyba. Sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo priimamas iš karto, kai asmuo kreipiasi. Jeigu pareiškėjas nepateikė visų minėtų dokumentų, reikalingų sprendimui dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo priimti, tarnyba ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą gavimo dienos praneša pareiškėjui apie būtinybę per tarnybos nustatytą terminą, kuris turi būti ne trumpesnis kaip 5 darbo dienos, pateikti trūkstamus dokumentus (VGTPĮ 18 str. 2 d.).

45. Vadovaujantis VGTPĮ 19 straipsnio 1 dalimi, prašyme suteikti antrinę teisinę pagalbą turi būti nurodytas pareiškėjo sutikimas apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidas, jeigu būtų nustatyta, kad pagal šį įstatymą jis turi apmokėti 50 arba 75 procentus antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Pareiškėjas apmoka 50 arba 75 procentus antrinės teisinės pagalbos išlaidų, susijusių su gynyba ir atstovavimu bylose, gavęs tarnybos pranešimą. Tarnyba pranešime pareiškėjui nurodo mokėtiną antrinės teisinės pagalbos išlaidų sumą, sąskaitą, į kurią jis turi šią sumą mokėti, ir mokėjimo terminą (VGTPĮ 19 str. 2 d.). Pareiškėjas šio straipsnio 2 dalyje nurodytas išlaidas apmoka per tarnybos nurodytą terminą, bet ne vėliau kaip per mėnesį nuo pranešimo gavimo dienos (VGTPĮ 19 str. 3 d.).

46. Apibendrinus nurodytas įstatymo nuostatas, pažymėtina, kad asmenys (įtariamieji, kaltinamieji bei nuteistieji) turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą baudžiamosiose bylose, neatsižvelgiant į Vyriausybės nustatytus turto ir pajamų lygius teisinei pagalbai gauti pagal VGTPĮ, tik jei tose baudžiamosiose bylose pagal baudžiamojo proceso įstatymus gynėjo dalyvavimas yra būtinas. Kitais atvejais, kai gynėjo prašo įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis, kuriam gynėjo dalyvavimas nėra būtinas pagal baudžiamojo proceso įstatymus, sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo priimamas bendra antrinės teisinės pagalbos teikimo tvarka, numatyta VGTPĮ 18 straipsnyje, inter alia atsižvelgiant ir į bendrąsias valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo sąlygas, numatytas įstatymo trečiajame skirsnyje (taip pat ir 11 straipsnio nuostatas). Tokiu atveju analizuojamoje teisės normoje (VGTPĮ 11 str. 7 d. 11 p.) imperatyviai nustatytas atsisakymo teikti antrinę teisinę pagalbą pagrindas, pareiškėjui (įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam, kurio atveju gynėjo dalyvavimas nėra būtinas) iki nurodyto termino neapmokėjus nustatytų antrinės teisinės pagalbos kitoje byloje išlaidų arba jų dalies, šiuo atveju siejamas su VGTPĮ 19 straipsniu, t. y. kai pareiškėjas nėra apmokėjęs skirtumo, susidariusio tarp galutinės antrinės teisinės pagalbos išlaidų sumos ir konkrečioje byloje valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimu jam nustatytos valstybės garantuojamos bei apmokamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalies (likusios 50 arba 75 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalies), nesant galimybės teismui įvertinti kitas aplinkybes (teisingumo interesų egzistavimą) (pagal Konstitucijos 30 str. 1 d., 31 str. 6 d. bei Konstitucinio Teismo jurisprudenciją), kurios leistų užtikrinti veiksmingos teisinės pagalbos teikimą, teisėjų kolegijos vertinimu, apriboja arba netgi paneigia absoliučią asmens teisę kreiptis į teismą (teisę į teisminę gynybą), teisę turėti gynėją (advokatą) ir apskritai teisę į teisingą teismo procesą (teisingą bylos išnagrinėjimą), kurio elementais yra minėtos teisės.

47. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, teisingumo interesų egzistavimą būtinybei užtikrinti veiksmingos (nemokamos) teisinės pagalbos teikimą pareiškėjui pagrindžia tai, jog pareiškėjui paskirta reali laisvės atėmimo bausmė (tiek pagal ankstesnį 2013 m. lapkričio 21 d. Kauno apylinkės teismo kitoje baudžiamojoje byloje priimtą nuosprendį, tiek pagal analizuojamam atvejui aktualius Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 16 d. bei Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 8 d. nuosprendžius galutinė subendrinta bausmė - aštuoneri metai laisvės atėmimo), kurią jis atlieka pataisos namuose, o kasacinio skundo parengimas, padavimas teismui ir jo galimas patenkinimas lemia šio pareiškėjo teisinio statuso pasikeitimą, pareiškėjas analizuojamam atvejui aktualioje baudžiamojoje byloje buvo kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, kvalifikuotas pagal tris Baudžiamojo kodekso straipsnius (182 str. 1 d. - nesunkus nusikaltimas, 214 str. 1 d., 215 str. 1 d. - apysunkiai nusikaltimai), susidedančias iš daug epizodų ir kurias pirmosios instancijos teismas bei apeliacinės instancijos teismas vertino nevienodai, pareiškėjas savo paties pastangomis kasacinėje instancijoje gynyba efektyviai nepasinaudojo, t. y. kasacinis teismas jo skundą atmetė inter alia nustatęs, jog pareiškėjo (kasatoriaus) kasaciniame skunde suformuluotas prašymas (panaikinti nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį) neatitinka BPK 368 bei 382 straipsnių reikalavimų, kadangi kasacinės instancijos teismas išteisinamųjų nuosprendžių nepriima, didžioji dalis skunde dėstomų argumentų skirti nustatytoms bylos faktinėms aplinkybėms paneigti, įrodymų vertinimui ir jų nepakankamumui teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, tačiau kasacinės instancijos teismas pasisako tik teisės taikymo aspektu ir kt. bei nėra BPK 369 straipsnyje nustatytų apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų, be to, pareiškėjas realiai neturėjo pakankamai lėšų, kuriomis galėtų laisvai disponuoti ir apmokėti ankstesnėje (kitoje) civilinėje byloje teiktos antrinės teisinės pagalbos išlaidas, kurių suma, be kita ko, nėra itin didelė - 88,15 Eur. Taigi, šiuo atveju, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, jos reikšmę pareiškėjo teisinei padėčiai, teisinių klausimų pobūdį, pareiškėjo padėties sudėtingumą, akivaizdu, kad jam gauti teisinę pagalbą (gynėją) kasacinėje instancijoje buvo būtina dėl teisingumo interesų.

48. Nepaisant to, atsižvelgus į nagrinėjamoje byloje taikytiną VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto nuostatą, matyti, kad įstatymų leidėjas, ją formuluodamas, apribojo teismui galimybę įvertinti teisingumo interesus, t. y. tokius, kaip tai, jog teisminis ginčas turi didelę reikšmę asmeniui (pvz., kaltinimas sunkiu nusikaltimu, jam yra paskirta reali, ilgo laikotarpio laisvės atėmimo bausmė, o galimybė kreiptis į teismą (ginti savo interesus teisme) galimai reikštų šio teisinio statuso pasikeitimą, ar kyla pavojus, kad asmeniui gali būti paskirta laisvės atėmimo bausmė), byla sudėtinga (tiek faktiniu, tiek teisiniu požiūriu), asmuo savarankiškai negali pasinaudoti efektyvia teismine gynyba (pvz., dėl proceso ypatumų - kasaciniam skundui keliamų reikalavimų, šio skundo nagrinėjimo apimties, kasacinio teismo įgaliojimų spręsti tik teisės klausimus, teismo vaidmens (aktyvumo) procese arba asmens padėties - nemoka proceso kalbos, yra užsienietis, pabėgėlis, nepilnametis, sergantis psichikos liga ir pan.), neturi pakankamai lėšų apmokėti kitoje byloje teiktos antrinės teisinės pagalbos išlaidas ir pan., dėl kurių asmeniui (įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam, kurio atveju gynėjo dalyvavimas nėra būtinas) baudžiamojoje byloje turėtų būti suteikiama teisinė pagalba, nustatydamas imperatyvią pareigą atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą vien dėl to, jog šiam asmeniui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų arba jų dalies.

49. Be kita ko, atsižvelgus į Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalį, kurioje numatyta, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai, teisėjų kolegijos vertinimu, tai, ar kiekvienu konkrečiu atveju egzistuoja tam tikros faktinės aplinkybės (teisingumo interesai), dėl kurių asmeniui, įtariamam, kaltinamam nusikalstamos veikos padarymu ar nuteistajam (išteisintajam) būtina užtikrinti veiksmingą (nemokamą) teisinę pagalbą, turi spręsti teismas, tačiau ne įstatymų leidėjas ar įstatymų vykdomoji institucija.

50. Be to, nuostata, jog pagal Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalį bei 31 straipsnio 6 dalį valstybė turi pareigą užtikrinti veiksmingos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kaltinamiems nusikalstamos veikos padarymu, teisėjų kolegijos nuomone, aktuali ir kasaciniame procese, kadangi baudžiamasis procesas apima ne tik ikiteisminio tyrimo, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme, tačiau ir apeliacijos bei kasacijos stadijas. Apeliacinės bei kasacinės instancijos teismų sprendimai be abejo turi reikšmės žemesnių instancijų teismų priimtiems sprendimams (nuosprendžiams), baudžiamosios atsakomybės taikymui, leidžia ištaisyti galimas žemesnių instancijų teismų padalytas klaidas, užtikrinti tinkamą teismo procesą. Taip pat šiuo aspektu, manytina, absoliučią teisę į gynybą (inter alia ir į nemokamą advokato (gynėjo) pagalbą) turi kiekvienas baudžiamojon atsakomybėn traukiamas asmuo, ne tik įtariamas ar kaltinamas nusikalstamos veikos padarymu, tačiau ir nuteistasis ar išteisintasis, dėl pakankamų lėšų trūkumo, taip pat kitais atvejais, kai tai būtina dėl teisingumo interesų. Galiausiai, teisė į gynybą (teisinę pagalbą) turi būti praktinė ir veiksminga (efektyvi), o ne tik teorinė ar iliuzinė, jos įgyvendinimas neturėtų priklausyti nuo pernelyg formalių sąlygų. Todėl valstybė privalo imtis pozityvių veiksmų, siekdama užtikrinti, kad pareiškėjas iš tikrųjų pasinaudotų savo teise į nemokamą teisinę pagalbą.

51. Taigi, atsižvelgus į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegijai kyla abejonių, ar Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkte (2013 m. gegužės 9 d. įstatymo Nr. XII-270 redakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas, kuris įpareigoja atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą iki nurodyto termino neapmokėjus nustatytų antrinės teisinės pagalbos kitoje byloje išlaidų arba jų dalies, net kai konkrečiu atveju egzistuoja kitos aplinkybės (teisingumo interesai), dėl kurių asmeniui, įtariamam, kaltinamam nusikalstamos veikos padarymu ar nuteistajam (išteisintajam), kurio atžvilgiu gynėjo dalyvavimas nėra būtinas pagal baudžiamojo proceso įstatymus ir sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo priimamas bendra antrinės teisinės pagalbos teikimo tvarka, vis dėlto būtina užtikrinti veiksmingos (nemokamos) teisinės pagalbos teikimą, atitinka konstitucinius teisės kreiptis į teismą, teisės į gynybą, teisės turėti advokatą, teisės į teisingą teismo procesą (Konstitucijos 30 str. 1 d. bei 31 str. 2, 6 d.) užtikrinimo pagrindus. Be to, kadangi, kaip minėta, Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, jog Konstitucijoje, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalyje bei 31 straipsnio 6 dalyje, įtvirtintos asmens teisė kreiptis į teismą, teisė į gynybą, teisė turėti advokatą yra neatskiriamas konstitucinio teisinės valstybės principo turinio elementas, teisėjų kolegijos vertinimu, minėtų teisių pažeidimas taip pat reikštų ir konstitucinio teisinės valstybės principo pažeidimą.

52. Atsižvelgdama į išdėstytų argumentų visumą, teisėjų kolegija stabdo administracinės bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, kad būtų išspręstas byloje taikytino įstatymo atitikties Konstitucijai klausimas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, 100 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 101 straipsnio 3 punktu, 137 straipsniu, teisėjų kolegija

nutaria:

kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktas (2013 m. gegužės 9 d. įstatymo Nr. XII-270 redakcija) ta apimtimi, kuria jame nustatyta, jog antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų arba jų dalies, net kai nuteistajam asmeniui veiksmingos (nemokamos) teisinės pagalbos teikimo užtikrinimas būtinas dėl teisingumo interesų, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 6 daliai bei konstituciniam teisinės valstybės principui.

Sustabdyti administracinės bylos Nr. A-4872-575/2017 nagrinėjimą iki Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas išnagrinės šį prašymą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius