Prašymo Nr. 1B-22/2016

Administracinė byla Nr. eA-4175-624/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00530-2016-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.4, 3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2016 m. gruodžio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko, Arūno Sutkevičiaus ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. Z. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo - J. P.).

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas D. Z. (toliau - ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau - ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2016 m. sausio 22 d. sprendimą Nr. (15/4-1)31-109(00005) (toliau - ir Sprendimas); 2) įpareigoti Migracijos departamentą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

2. Skundžiamu Sprendimu pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau - ir leidimas laikinai gyventi) šeimos susijungimo pagrindu, kai Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio sutuoktinis, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis. Atsisakymo teisinis pagrindas - pareiškėjas neatitiko sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau - ir Įstatymas) 43 straipsnio 1 dalies 5 punkte. Pareiškėjas nurodė, jog 2015 m. rugsėjo 3 d. Danijoje sudarė santuoką su tos pačios lyties asmeniu - Lietuvos Respublikos piliečiu J. P. Pareiškėjo teigimu, Migracijos departamentas, netinkamai įvertinęs teisės normas, padarė nepagrįstą išvadą, kad į apskaitą civilinės metrikacijos įstaigoje neįtraukta santuoka nėra pagrindas išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo pagrindu. Pažymėjo, jog Įstatymas nenumato, kad užsienyje sudarytos santuokos liudijimo įtraukimas į apskaitą Lietuvos Respublikos metrikacijos įstaigoje yra privalomas. Pareiškėjo manymu, pagal Įstatymą siekiant gauti leidimą gyventi Lietuvoje remiantis šeimos nario statusu, nėra būtina apskaityti kitoje valstybėje sudarytą santuoką. Pažymėjo, kad Danijoje išduotas santuokos liudijimas visiškai patvirtina pareiškėjo šeiminį ryšį su asmeniu, gyvenančiu Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas taip pat rėmėsi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau - ir EŽTT) praktika, akcentuodamas, kad pagal tarptautinių teismų praktiką šeimos egzistavimas nepriklauso nuo to, ar santuoka sudaryta teisėtai. Be to, teismai yra nurodę, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau - ir Konvencija) 8 straipsnio apsauga taikoma ir šeimoms, kurios sudarė santuokas, tačiau kitoje valstybėje narėje dėl nacionalinėje teisėje numatytų reikalavimų jos nėra pripažįstamos. Lietuvos Respublika yra prisijungusi prie Konvencijos, todėl leidimo gyventi kartu su šeimos nariu neišdavimas būtų neproporcingas asmenų teisės į privatų ir kartu šeimos gyvenimą pažeidimas. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad nei Įstatymas, nei 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičiant reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir panaikinanti Direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 72/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB (toliau - ir Direktyva 2004/38/EB), plačiau sutuoktinio sąvokos neapibrėžia, taip pat sąvokose nėra apibrėžta ir sutuoktinių lytis. Taigi, teisės aktuose nėra reglamentuota, kad santuoka turi būti sudaryta tik tarp skirtingos lyties asmenų. Valstybės narės, taikydamos Europos Sąjungos teisę, turi laikytis pagrindinių teisių, įskaitant diskriminavimo dėl seksualinės orientacijos uždraudimo. Todėl pareiškėjas turėjo galėti naudotis Direktyvos 2004/38/EB suteikiamomis teisėmis, neatsižvelgiant į lytį, seksualinę orientaciją, rasę, religiją ar kitokius aspektus. Pažymėjo, kad pareiškėjo prašymas dėl leidimo gyventi išdavimo niekaip nepažeidžia ir negali pažeisti viešosios tvarkos. Pabrėžė, kad pareiškėjas ir jo sutuoktinis (Europos Sąjungos pilietis) turėjo teisę vykti į kitą Europos Sąjungos valstybę narę ir, vadovaujantis tos šalies nacionalinės teisės nuostatomis, įregistruoti santuoką, todėl jie, įgyvendinantys laisvo asmenų judėjimo teisę, negali būti pripažįstami pažeidę viešąją tvarką. Priešingi atsakovo vertinimai laikytini diskriminuojančiais seksualinės orientacijos pagrindu.

3. Atsakovas Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti. Atsakovas nurodė, jog skundžiamą Sprendimą priėmė vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu ir remdamasis Vidaus reikalų ministerijos 2016 m. sausio 14 d. rašte išdėstyta pozicija, jog pareiškėjui negali būti išduotas leidimas laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu dėl to, kad pareiškėjo santuoka pagal nacionalinius teisės aktus Lietuvos Respublikoje negali būti sudaryta ir nepripažįstama, taip pat neatitinka Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau - ir CK) nustatytų santuokos sudarymo sąlygų ir nėra įtraukta į apskaitą civilinės metrikacijos įstaigoje. Tuo pagrindu atsakovas nusprendė, kad pareiškėjas neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punkte. Pažymėjo, kad CK 3.12 straipsnyje nustatytas draudimas tuoktis tos pačios lyties asmenims. Todėl, pagal Vidaus reikalų ministerijos poziciją ir nacionalinės teisės aktus, santuoka tarp vienos lyties asmenų Lietuvos Respublikoje negali būti sudaryta ir pripažįstama. Atsakovas skundžiamu Sprendimu neneigė tarp tos pačios lyties sudarytos santuokos, tačiau tik konstatavo, kad Įstatymo 43 straipsnio prasme šiuo atveju nėra šeimos susijungimo atvejo, kaip pagrindo išduoti leidimą laikinai gyventi. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad pagal Įstatymą leidimui laikinai gyventi Lietuvoje šeimos susijungimo pagrindu nėra būtina apskaityti kitoje valstybėje sudarytą santuoką. Pažymėjo, jog CK 1.25 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad santuoka registruojama Lietuvos Respublikos civilinės metrikacijos įstaigose, jeigu bent vieno santuoką sudarančių nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje arba bent vienas yra Lietuvos Respublikos pilietis santuokos sudarymo metu. Šiuo aspektu taip pat rėmėsi CK 3.281 straipsniu. Civilinės metrikacijos taisyklių, patvirtintų Teisingumo ministro 2006 m. gegužės 19 d. įsakymu Nr. 1R-160 „Dėl Civilinės metrikacijos taisyklių patvirtinimo“ (toliau - ir Taisyklės) 78 punkte nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, po 1990 m. kovo 11 d. užsienio valstybių institucijose įregistravę santuoką, privalo ją įtraukti į apskaitą abiejų sutuoktinių arba vieno iš jų gyvenamosios vietos civilinės metrikacijos įstaigoje. Atsakovas rėmėsi Įstatymo 2 straipsnio 251 dalimi ir 101 straipsniu bei nurodė, kad šiuo atveju pareiškėjas kreipėsi dėl leidimo laikinai gyventi, o ne dėl Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo gyventi šalyje kortelės, kuri išduodama Sąjungos piliečio šeimos nariui, atvykstančiam gyventi į Lietuvos Respubliką kartu su Lietuvos Respublikos piliečiu, pasinaudojusiu laisvo judėjimo Europos Sąjungoje teise, ar pas jį, todėl pareiškėjui buvo taikytos Įstatymo III skyriaus Trečiojo skirsnio nuostatos, o ne V skyriaus nuostatos. Pažymėjo, kad Migracijos departamentas 2015 m. birželio 11 d. ir 2015 m. rugsėjo 24 d. ei. laiškais informavo J. P. dėl pareiškėjo galimybės kreiptis dėl Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo gyventi šalyje kortelės gavimo, tačiau pareiškėjas šia teise nepasinaudojo.

II.

4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 23 d. sprendimu pareiškėjo D. Z. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

5. Teismas vadovavosi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 43 straipsnio 1 dalies 5 punkto, 26 ir 35 straipsnių nuostatomis bei pažymėjo, kad byloje iš esmės nebuvo ginčo dėl sudarytos santuokos, kas reikštų, jog formaliai egzistuoja Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtintas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo pagrindas, tačiau nagrinėjamu atveju abejonė Migracijos departamentui kilo vertinant, ar pareiškėjas gali būti laikomas Lietuvos Respublikos piliečio J. P. šeimos nariu nacionalinės teisės aktų nuostatų kontekste bei ar išduotas santuokos liudijimas galėtų būti prilygintas dokumentui, įrodančiam santuoką sudariusių asmenų teisę į šeimos susijungimą Lietuvos Respublikoje.

6. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 3 ir 4 dalimis, CK 3.7, 3.12 straipsniais, Taisyklių 1, 2, 3, 78, 81 punktais bei nurodė, kad sistemiškai vertinant paminėtas teisės aktų nuostatas, darytina išvada, jog Lietuvos Respublikoje į apskaitą civilinės metrikacijos įstaigoje galėtų būti įtraukiami duomenys tik apie tokią užsienio valstybėje įregistruotą santuoką, kuri sudaryta tarp skirtingų lyčių asmenų, t. y. sudaryta nepažeidžiant CK 3.12-3.17 straipsniuose nustatytų santuokos sudarymo sąlygų. Sprendžiant leidimo gyventi išdavimo klausimą reikalinga vadovautis duomenimis apie asmenų šeimyninę padėtį, esančiais gyventojų registre, į kurį duomenys perkeliami iš civilinės metrikacijos apskaitos. Civilinės metrikacijos apskaitoje fiksuojami faktiniai duomenys apie santuokas, kurios sudarytos nepažeidžiant CK 3.12-3.17 straipsniuose nustatytų santuokos sudarymo sąlygų. Pagal Lietuvos Respublikoje galiojančius teisės aktus, esminė santuokos sudarymo sąlyga - santuoka turėtų būti sudaryta tik tarp skirtingų lyčių asmenų. Santuoka, sudaryta tarp tos pačios lyties asmenų, nacionalinės teisės aktų nuostatų prasme laikytina sudaryta pažeidžiant CK 3.12-3.17 straipsniuose nustatytas santuokos sudarymo sąlygas ir, kaip šiuo atveju, negalinti sukelti reikalingų teisinių pasekmių, turinčių esminės reikšmės sprendžiant klausimą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad Migracijos departamentas pareiškėjo atžvilgiu pagrįstai vadovavosi nacionaliniais teisės aktais, kurių kontekste nusprendė, jog tarp pareiškėjo ir J. P. sudarytos santuokos pagrindu atsiradę šeimyniniai santykiai nelaikytini tapačiais santykiams, atsiradusiems šeimos susijungimo pagrindu Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punkto prasme, sutiko su Sprendimo išvada, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo pagrindu negali būti išduodamas, nes pareiškėjas neatitiko sąlygų, kurios būtinos gauti leidimui gyventi pagal Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punktą.

7. Teismas nesutiko su pareiškėjo skundo argumentais, jog užsienyje sudarytos santuokos liudijimo įtraukimas į apskaitą Lietuvos Respublikos metrikacijos įstaigoje nėra privalomas. Pažymėjo, jog, priešingai nei skunde nurodė pareiškėjas, Taisyklių 78 punkto nuostata yra imperatyvaus pobūdžio, todėl užsienyje sudarytos santuokos liudijimo įtraukimas į apskaitą Lietuvos Respublikos metrikacijos įstaigoje yra privalomas. Pabrėžė, jog teismas iš esmės nekvestionuoja Danijoje išduoto santuokos liudijimo, patvirtinančio pareiškėjo šeimyninį ryšį su asmeniu gyvenančiu Lietuvos Respublikoje, teisėtumo, tačiau nagrinėjamu atveju, sprendžiant klausimą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, priešingai nei teigia pareiškėjas, yra būtina užsienio valstybėje sudarytą santuoką įtraukti į apskaitą Lietuvos Respublikoje. Teismas nurodė, kad esminė sąlyga leidimui laikinai gyventi gauti Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punkto prasme yra Civilinio kodekso nuostatoms neprieštaraujanti santuoka.

8. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad, kaip yra nurodęs Europos Žmogaus Teisių Teismas, teisių apsaugos sistema, numatyta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1968 m. liepos 23 d. sprendimas byloje Belgian Linguistic prieš Belgiją). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams). Taigi pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą pirmiausia tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į Europos Žmogaus Teisių Teismą sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms, ir pirmiausia yra vadovaujamasi vidaus teise (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2006 m. kovo 29 d. sprendimas byloje Cocchiarella prieš Italiją). Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad bylos medžiaga nesudaro pagrindo teigti, jog Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, iš esmės išreiškė diskriminuojantį požiūrį į asmenis dėl jų seksualinės orientacijos. Migracijos departamentas tik vertino pareiškėjo teisinę padėtį, t. y., ar tarp dviejų tos pačios lyties asmenų sudaryta santuoka gali būti pripažinta sudaryta teisėtai nacionalinės teisės aktų nuostatų kontekste. Vien tik tai, kad pareiškėjo atžvilgiu buvo priimtas neigiamo pobūdžio sprendimas, nereiškia, kad Migracijos departamentas veikė diskriminuojančiai. Pareiga bet kurioje srityje efektyviai įgyvendinti teisės aktų nuostatas pirmiausia tenka nacionalinėms institucijoms, todėl Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, pirmiausia ir vadovavosi būtent nacionalinės teisės aktais, reglamentuojančiais leidimo laikinai gyventi išdavimo teisinius pagrindus. Atsižvelgdamas į tai, teismas nesutiko su pareiškėjo skundo argumentu, kad nagrinėjamu atveju reikalinga vadovautis ne Lietuvos Respublikos teisės aktais, o Konvencija bei Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimais.

9. Teismas argumentavo, jog neproporcingas asmenų teisės į privatų ir kartu šeimos gyvenimą pažeidimas galėtų būti būtent pareiškėjo skundo tenkinimo atveju, kadangi tenkinus pareiškėjo skundą iš esmės susidarytų tokia situacija, kai nacionalinėje teisėje nesant įtvirtintos įstatyminės galimybės sudaryti santuoką tarp tos pačios lyties asmenų, tokio pobūdžio santuoką norintys įteisinti kiti asmenys (pvz., Lietuvos Respublikos piliečiai) tokios galimybės neturėtų (pagal nacionalinę teisę tos pačios lyties asmenų santuoka negalima). Pareiškėjo skundo tenkinimas ir leidimo laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu išdavimas reikštų tokio pobūdžio santuokos pripažinimą (įteisinimą), o tai prieštarauja nacionalinės teisės aktų nuostatoms (Konstitucijos 38 str. 3 d., CK 3.7 str. 1 d., 3.7 str. 2 d., 3.12 str.). Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, jog pareiškėjas neįrodė neproporcingo asmenų teisių į privatų, o kartu - ir į šeimos, gyvenimą pažeidimo.

10. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjas santuokos atitikimo nacionalinės teisės aktų nuostatoms neįrodė, tad tenkinti pareiškėjo skundo reikalavimą ir panaikinti Sprendimą skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo. Teismas taip pat nurodė, jog reikalavimas įpareigoti Migracijos departamentą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje yra išvestinis iš reikalavimo panaikinti Sprendimą, todėl nepripažinus Sprendimo neteisėtumo, atitinkamai reikalavimas dėl įpareigojimo taip pat negali būti tenkinamas. 11. Pareiškėjas D. Z. padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - pareiškėjo skundą tenkinti.

12. Apeliaciniame skunde nurodo, kad Įstatyme, siekiant gauti leidimą gyventi Lietuvoje remiantis šeimos nario statusu, nėra numatytas reikalavimas apskaityti kitoje valstybėje sudarytą santuoką, todėl toks perteklinis atsakovo reikalavimas yra teisiškai nepagrįstas.

13. Įstatyme nėra numatyta, jog santuoka turi būti sudaryta tik tarp skirtingos lyties asmenų, todėl formaliai jokių kliūčių tos pačios lyties sutuoktinių šeimos susijungimui nėra. Pareiškėjas formaliai atitinka visas Įstatyme numatytas sąlygas, kurios numatytos norint gauti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas nesiekia pripažinti Danijoje sudarytos santuokos Lietuvoje tam, kad ji sukeltų tokius pat teisinius padarinius, kuriuos sukelia Lietuvoje sudarytos santuokos. Šiuo atveju svarbus yra pats santuokos sudarymo faktas, kuris patvirtina pareiškėjo šeiminį ryšį. Atsižvelgiant į tai, jog Konstitucinis Teismas, aiškindamas šeimos sampratą, rėmėsi ne vien nacionalinėmis teisės normomis, tačiau pabrėžė ir tarptautinių teisės šaltinių taikymo svarbą, pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas vadovautis Konvencija bei Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimais dėl šeimos sampratos detalizavimo, netinkamai įvertino situaciją, dėl ko priėjo prie klaidingos išvados ir priėmė nepagrįstą sprendimą.

14. Pareiškėjas mano, kad detalus, sisteminis normų aiškinimas tik patvirtina, jog asmenys, sudarę santuoką su tos pačios lyties asmeniu, yra diskriminuojami dėl seksualinės orientacijos, todėl kad jų atžvilgiu nėra užtikrinamos teisės gyventi kartu su sutuoktiniu. Atsakovas, neleisdamas pareiškėjui į priimančiąją šalį lydėti tos pačios lyties savo sutuoktinio, su kuriuo šis yra sudaręs santuoką kitoje valstybėje narėje, pažeidžia asmenų judėjimo laisvę, kurią garantuoja Europos Sąjungos pirminė teisė.

15. Pareiškėjas pabrėžia, jog jis nesiekia santuokos pripažinimo civilinių teisių kontekste, jis tik siekia įgyvendinti vieną iš jam suteiktų teisių - teisę gyventi kartu su savo sutuoktiniu, todėl šeiminių ryšių nepripažinimas, remiantis vien tik ta aplinkybe, kad santuoka nėra įregistruota teisės aktų numatyta tvarka, yra nepagrįstas ir neproporcingas teisių ribojimas.

16. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Nurodo, kad Migracijos departamentas savo poziciją išdėstė atsiliepime į pareiškėjo skundą, teiktame pirmosios instancijos teismui, papildomų paaiškinimų neturi.

Išplėstinė teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2016 m. sausio 22 d. sprendimo Nr. (15/4-1)31-109(00005) teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas prašo panaikinti minėtą sprendimą bei įpareigoti Migracijos departamentą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

18. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas, Baltarusijos Respublikos pilietis, 2015 m. rugsėjo 22 d. kreipėsi į Migracijos departamentą, prašydamas išduoti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo pagrindu, nurodydamas, kad Lietuvoje gyvena jo sutuoktinis (b. l. 32-40). Pareiškėjas pateikė santuokos liudijimą, iš kurio matyti, kad 2015 m. rugsėjo 3 d. pareiškėjas Danijoje sudarė santuoką su tos pačios lyties asmeniu - Lietuvos Respublikos piliečiu J. P. (b. l. 20-24). Remdamasis šios santuokos sudarymo faktu, pareiškėjas prašė išduoti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

43. Migracijos departamentas ginčijamame Sprendime (b. l. 9-14) pažymėjo, kad pareiškėjas formaliai atitinka Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies, 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 43 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimus, tačiau papildomo vertinimo reikalauja aplinkybė, kad pareiškėjas santuoką yra sudaręs su tos pačios lyties asmeniu, (vertinęs šią aplinkybę, Migracijos departamentas padarė išvadą, kad pareiškėjas neatitinka (statyme nustatytų sąlygų, kadangi pareiškėjo sudaryta santuoka negali būti pripažįstama Lietuvos Respublikoje, todėl jam negali būti išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo pagrindu.

V.

20. Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 43 straipsnio 1 dalyje yra nustatyti atvejai, kai užsieniečiui gali būti išduodamas leidimas laikinai gyventi šeimos susijungimo atveju. Šios dalies 1-4 ir 6, 7 punktuose yra nustatyti šeimos susijungimo atvejai, kai Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio tiesiosios giminystės linijos giminaičiai ar vieno iš tėvų, globojančių nepilnametį užsienietį, sutuoktinis, Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punkte (2006 m. lapkričio 28 d. įstatymo Nr. X-924 redakcija) nustatyta, kad „leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju, kai Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis ir kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba užsienietis, turintis leidimą gyventi.“ Ši Įstatymo nuostata teisę į šeimos susijungimą sieja su santuoka arba registruotos partnerystės sutartimi, t. y. yra nustatytas baigtinis sąrašas atvejų, kada gali būti išduodamas leidimas laikinai gyventi šeimos susijungimo atveju, kai Lietuvos Respublikoje gyvena asmuo, su kuriuo užsienietis yra sukūręs šeimos gyvenimą.

21. Taip pat pažymėtina, kad šeimos narių sąvoka yra pateikta Įstatymo 2 straipsnio 26 dalyje, kurioje nustatyta, jog „šeimos nariai - sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, nepilnamečiai vaikai (įvaikiai) (toliau - vaikai), įskaitant sutuoktinio arba asmens, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, nepilnamečius vaikus, jeigu jie nesusituokę ir yra priklausomi nuo tėvų, taip pat pirmos eilės tiesiosios aukštutinės Unijos giminaičiai, kurie išlaikomi ne mažiau kaip vienus metus ir negali pasinaudoti kitų šeimos narių, gyvenančių užsienio valstybėje, parama." Taigi ir pagal šią Įstatymo normą šeimos nariu yra laikomas tik toks partneris (asmuo), su kuriuo yra sudaryta santuoka arba registruotos partnerystės sutartis.

22. Kaip minėta, pareiškėjas nagrinėjamoje byloje yra sudaręs santuoką Danijoje su tos pačios lyties asmeniu. Pareiškėjas pažymi, kad nesiekia santuokos pripažinimo civilinių teisinių pasekmių, tačiau siekia įgyvendinti teisę į šeimos susijungimą su asmeniu, su kuriuo teigia sukūręs šeimos gyvenimą.

23. Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui bei apeliaciniame skunde taip pat remiasi Europos Sąjungos teise, ir konkrečiai Direktyva 2004/38/EB. Ši direktyva nustato naudojimosi Europos Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių laisvo judėjimo ir gyvenimo valstybių narių teritorijoje teise reikalavimus. Direktyva 2004/38/EB taikoma visiems Sąjungos piliečiams, kurie atvyksta į kitą valstybę narę, kurios piliečiai jie nėra, ir jų šeimos nariams, kurie juos lydi arba prisijungia prie jų (3 straipsnio 1 dalis). Taigi ši direktyva taikoma tiems Europos Sąjungos piliečiams (ir jų šeimos nariams), kurie įgyvendino savo laisvo judėjimo teisę Europos Sąjungoje, t. y. gyvena kitoje valstybėje narėje, o ne jų pilietybės valstybėje narėje.

24. Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką valstybė narė privalo suteikti Europos Sąjungos piliečio šeimos nariui (trečiosios šalies piliečiui) leidimą atvykti ir gyventi į Europos Sąjungos valstybę, kuri yra Europos Sąjungos piliečio pilietybės valstybė, kartu su Europos Sąjungos piliečiu, jei tas Europos Sąjungos pilietis kartu su tuo sutuoktiniu išvyko gyventi į kitą valstybę narę, ir po to grįžo gyventi į savo pilietybės valstybę (1992 m. liepos 7 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimas byloje The Queen prieš Immigration Appeal Tribunal ir Surinder Singh, C-370/90, EU:C:1992:296, 25 punktas).

25. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra konstatavęs, jog Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 21 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad tuo atveju, kai Sąjungos pilietis faktiškai gyveno kitoje nei jo pilietybės valstybėje narėje pagal Direktyvos 2004/38/EB 7 straipsnio 1 ir 2 dalyse arba 16 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintas sąlygas ir jų laikydamasis, ir dėl to gyveno ar pradėjo gyventi šeimos gyvenimą su trečiosios šalies piliečiu, šios direktyvos nuostatos pagal analogiją taikomos, kai tas Sąjungos pilietis su atitinkamu savo šeimos nariu grįžta į savo kilmės valstybę. Išvestinės teisės gyventi šio Sąjungos piliečio kilmės valstybėje suteikimo trečiosios šalies piliečiui, Sąjungos piliečio šeimos nariui, sąlygos iš principo negali būti griežtesnės nei minėtoje direktyvoje numatytos išvestinės teisės gyventi šalyje suteikimo trečiosios šalies piliečiui, šeimos nariui Sąjungos piliečio, pasinaudojusio teise laisvai judėti ir apsigyvenusio kitoje nei savo pilietybės valstybėje narėje, sąlygos. Dėl klausimo, ar susumavus kelis trumpus apsilankymus priimančiojoje valstybėje narėje Sąjungos piliečio šeimos narys trečiosios šalies pilietis Sąjungos piliečiui grįžus į savo pilietybės valstybę narę gali įgyti išvestinę teisę joje gyventi, Teisingumo Teismas pažymėjo, kad tokia teisė gyventi šalyje gali būti suteikiama tik tuomet, kai gyvenimas šalyje atitinka Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 1 ir 2 dalyse arba 16 straipsnyje įtvirtintas sąlygas. Šiuo aspektu trumpiems apsilankymams kitoje negu Sąjungos piliečio pilietybės valstybėje narėje, kaip antai savaitgaliams ar atostogoms, net juos susumavus, taikomas Direktyvos 2004/38 6 straipsnis ir jie neatitinka minėtų sąlygų (2014 m. kovo 12 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimas sujungtose bylose O/B C-456/12, EU:C:2014:135, 59, 61 punktai).

26. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas kartu su savo sutuoktiniu būtų gyvenę kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje pagal Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 1 ir 2 dalyse arba 16 straipsnyje įtvirtintas sąlygas. Be to, pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovė, kalbėdama apie galimybę pareiškėjui kreiptis dėl ES piliečio šeimos nario leidimo gyventi šalyje kortelės, pažymėjo, kad pareiškėjo sutuoktinis nėra pasinaudojęs judėjimo laisve. Taigi išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, kad Direktyva 2004/38/EB nagrinėjamoje byloje nėra taikytina.

27. Pažymėtina, kad pareiškėjas taip pat remiasi Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatomis. Vis dėlto, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, šeimos ir privataus gyvenimo apsaugos klausimus reglamentuoja bei asmenų lygybės principą nacionalinėje teisėje visų pirma įtvirtina Lietuvos Respublikos Konstitucija. Kaip ne kartą yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, Konstitucija yra aukščiausią teisinę galią turintis teisės aktas, grindžiantis šalies teisės sistemą. Visi kiti teisės aktai turi atitikti Konstituciją. Konstitucijoje yra įtvirtintos pagrindinės teisinio reguliavimo nuostatos, ji sudaro įstatymų leidybos pagrindą (Konstitucinio Teismo 2002 m. birželio 19 d. nutarimas). Konstitucijos viršenybės principas reiškia, kad Konstitucija teisės aktų hierarchijoje užima išskirtinę - aukščiausią - vietą, kad joks teisės aktas negali prieštarauti Konstitucijai, kad niekam neleidžiama pažeisti Konstitucijos, kad konstitucinė tvarka turi būti ginama, kad pati Konstitucija įtvirtina mechanizmą, įgalinantį nustatyti, ar teisės aktai (jų dalys) neprieštarauja Konstitucijai. Šiuo atžvilgiu Konstitucijoje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas yra neatsiejamai susijęs su konstituciniu teisinės valstybės principu - universaliu konstituciniu principu, kuriuo grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija. Konstitucijos viršenybės principo pažeidimas reikštų, kad yra pažeidžiamas ir konstitucinis teisinės valstybės principas (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas). Lietuvos Respublikos teisinė sistema grindžiama tuo, kad Konstitucijai neturi prieštarauti joks įstatymas ar kitas teisės aktas, taip pat ir Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, nes Konstitucijos 7 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta: „Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai“ (Konstitucinio Teismo 1995 m. spalio 17 d. nutarimas). Konstitucija yra <...> aukščiausios teisinės galios aktas, aukščiausia teisė, visų kitų teisės aktų teisiškumo ir legitimumo matas (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).

28. Konstitucijos 18 straipsnyje įtvirtinta: „Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės.“ Kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijoje valstybė įpareigojama gerbti žmogaus teises ir laisves, teisinėmis, materialinėmis, organizacinėmis priemonėmis užtikrinti jų gynimą nuo neteisėto kėsinimosi ar ribojimo. Valstybės institucijos, pareigūnai turi saugoti, ginti žmogaus teises ir laisves, o ypač svarbu, kad, vykdydami jiems patikėtas funkcijas, jie patys nepažeistų žmogaus teisių ir laisvių (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d. nutarimas). Konstitucija yra grindžiama universaliomis, nekvestionuojamomis vertybėmis, inter alia pagarba teisei ir teisės viešpatavimui, valdžios galių ribojimu, valdžios įstaigų priederme tarnauti žmonėms ir atsakomybe visuomenei, teisingumu, atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekiu, žmogaus teisių ir laisvių pripažinimu ir gerbimu (Konstitucinio Teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutarimas). Konstitucija - antimažoritarinis aktas; ji gina individą (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas).

29. Atsižvelgiant į šias konstitucinės jurisprudencijos nuostatas, išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, svarbu visų pirma įvertinti, ar nagrinėjamoje byloje taikytina norma - Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punktas - neprieštarauja aukščiausios galios teisiniam aktui - Konstitucijai.

30. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta, jog „santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu“. Civilinio kodekso 3.7 straipsnyje yra įtvirtinta, jog „santuoka yra įstatymų nustatyta tvarka įformintas savanoriškas vyro ir moters susitarimas sukurti šeimos teisinius santykius. Vyras ir moteris, įstatymų nustatyta tvarka įregistravę santuoką, yra sutuoktiniai.“ Civilinio kodekso 3.12 straipsnyje yra nustatyta, jog „santuoką leidžiama sudaryti tik su skirtingos lyties asmeniu“. Taigi nacionalinėje teisėje santuoka yra suprantama kaip skirtingų lyčių asmenų susitarimas sukurti šeimos teisinius santykius, todėl pareiškėjo sudaryta santuoka, neatitintanti šios sampratos ir prieštaraujanti imperatyvioms Lietuvos Respublikos teisėje įtvirtintoms santuokos sudarymo sąlygoms, nepatenka į Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytus atvejus teisei į šeimos susijungimą įgyvendinti. Vis dėlto, kaip minėta, pareiškėjas teigia, jog Danijoje sudaryta santuoka patvirtina jį yra sukūrus šeimos gyvenimą su Lietuvos Respublikos piliečiu, todėl nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl tos pačios lyties asmenį), kurių sudaryta užsienyje santuoka nėra pripažįstama Lietuvos Respublikoje dėl imperatyvaus draudimo tuoktis tos pačios lyties asmenims, tačiau kurių bendro gyvenimo tikslas yra sukurti šeimos santykius, teisės į šeimos susijungimą.

31. Kadangi nagrinėjamoje byloje taikytiname Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punkte yra nustatyti tik du atvejai, kai užsieniečiui gali būti išduodamas leidimas laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu, t. y. kai Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis ir kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba užsienietis, turintis leidimą gyventi, išplėstinei teisėjų kolegijai kyla abejonė, ar ši teisės norma neprieštarauja Konstitucijos 38 straipsnio 1 ir 2 dalims, 22 straipsnio 1 ir 4 dalims, 29 straipsniui bei konstituciniam teisinės valstybės principui.

32. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 110 straipsnyje nustatyta, jog teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Pagal Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalį, joks įstatymas ar kitas aktas negali prieštarauti Konstitucijai. Atsižvelgdama į tai, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, jog, siekiant pašalinti kilusias abejones, yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punktas atitinka Konstituciją.

VI.

33. Konstitucijos 38 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta: „Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas“; 2 dalyje nustatyta: „Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę.“ Konstitucinis Teismas 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime yra pažymėjęs, jog konstitucinė šeimos samprata negali būti kildinama tik iš santuokos instituto, įtvirtinto Konstitucijos 38 straipsnio 3 dalies nuostatose. Konstitucinis Teismas nurodė, kad santuoka yra vienas iš šeimos konstitucinio instituto pagrindų šeimos santykiams kurti. Tai yra istoriškai susiklostęs šeimos modelis, neabejotinai turintis išskirtinę vertę visuomenės gyvenime, užtikrinantis Tautos ir valstybės gyvybingumą bei istorinį išlikimą. Tačiau, kaip pažymėjo Konstitucinis Teismas, tai nereiškia, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 38 straipsnio 1 dalies nuostatas, nėra saugomos ir ginamos kitokios nei santuokos pagrindu sudarytos šeimos, inter alia santuokos nesudariusių vyro ir moters bendras gyvenimas, kuris grindžiamas pastoviais emocinio prieraišumo, tarpusavio supratimo, atsakomybės, pagarbos, bendro vaikų auklėjimo ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, kurie yra konstitucinių motinystės, tėvystės ir vaikystės institutų pagrindas.

34. 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu, o šių santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi. Iš Konstitucijos 38 straipsnio 1 dalies kylanti valstybės pareiga įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų šeimos, kaip konstitucinės vertybės, apsaugą, suponuoja ne tik valstybės pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, kuriuo inter alia būtų sudarytos prielaidos šeimai tinkamai funkcionuoti, būtų stiprinami šeimos santykiai, ginamos šeimos narių teisės ir teisėti interesai, bet ir valstybės pareigą įstatymais ir kitais teisės aktais taip sureguliuoti šeimos santykius, kad nebūtų sudaroma prielaidų diskriminuoti šeimos santykių dalyvių <...>. Pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį teisinės valstybės principą, Seimas, kaip įstatymų leidžiamosios valdžios institucija, vykdydamas savo konstitucinius įgaliojimus ir teisės aktais reguliuodamas šeimos santykius, inter alia formuluodamas tų santykių subjektų sąvokas, privalo paisyti Konstitucijos ir iš jos kylančių reikalavimų, inter alia lygiateisiškumo, žmogaus orumo, privataus gyvenimo gerbimo. Pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį teisinės valstybės principą, Seimui, kaip įstatymų leidžiamosios valdžios institucijai, įstatymais ir kitais teisės aktais reguliuojant šeimos santykius ir apibrėžiant šeimą kaip teisinių santykių subjektą, kyla pareiga atsižvelgti į reguliuojamų santykių specifiką, inter alia į teisinių santykių subjektų ypatumus, objektyviai lemiančius būtinybę juos apibrėžti tų konkrečių santykių, kurių dalyviai jie yra, kontekste.

35. Aiškindamas Konstitucijos 29 straipsnio, kuriame nustatyta, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs (1 dalis), žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu (2 dalis), nuostatas, Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs:

- Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta formali visų asmenų lygybė, šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintas asmenų nediskriminavimo ir privilegijų neteikimo principas;

- konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas reikalauja, kad teisėje pagrindinės teisės ir pareigos būtų įtvirtintos visiems vienodai;

- konstitucinio asmenų lygybės principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant; šis principas nepaneigia to, kad įstatymu gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu;

- konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeistas, jeigu tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokio dydžio skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas;

- vertinant, ar pagrįstai yra nustatytas skirtingas reguliavimas, būtina atsižvelgti į konkrečias teisines aplinkybes; pirmiausia turi būti įvertinti asmenų ir objektų, kuriems taikomas skirtingas teisinis reguliavimas, teisinės padėties skirtumai.

Konstitucijoje, inter alia jos 29 straipsnyje, įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas neatsiejamas nuo konstitucinio teisinės valstybės principo, kuris yra universalus principas ir kuriuo grindžiama visa Lietuvos teisės sistema bei pati Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 28 d. nutarimas).

36. Konstitucijos 22 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas.“ To paties straipsnio 4 dalyje įtvirtinta: „Įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą.“ Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog žmogaus teisė į privatumą nėra absoliuti. Pagal Konstituciją riboti konstitucines žmogaus teises ir laisves, tarp jų ir teisę į privatumą, galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d., 2002 m. spalio 23 d., 2003 m. kovo 24 d. nutarimai). Ribojant asmens teises ir laisves <...> negali būti pažeistas konstitucinis proporcingumo principas, kaip vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų, kuris reiškia ir tai, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir kad šios priemonės neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti (Konstitucinio Teismo 2009 m gruodžio 11 d. nutarimas).

VII.

37. Kaip minėta, nagrinėjamoje administracinėje byloje kilo ginčas, ar pareiškėjas, Baltarusijos pilietis, kurio Danijoje su Lietuvos Respublikos piliečiu sudaryta santuoka neatitinka nacionalinėje teisėje įtvirtintos santuokos sampratos ir prieštarauja jos (nacionalinės teisės) nustatytoms imperatyvioms santuokos sudarymo sąlygoms, tačiau kuris, kaip teigiama, yra sukūręs santykius, savo turiniu atitinkančius šeimos sampratą (šeiminį ryšį), su tos pačios lyties Lietuvos Respublikos piliečiu, turi teisę į šeimos susijungimą.

38. Nagrinėjamoje byloje taikytina teisės norma - Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punktas - nustato, kad teisę į šeimos susijungimą turi tik tie užsieniečiai, kurie yra arba susituokę, arba įregistravę partnerystę su Lietuvos Respublikos piliečiu arba užsieniečiu, turinčiu leidimą gyventi. Taigi šioje normoje nėra nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo pagrindu ir tada, kai užsieniečio bendro gyvenimo su Lietuvos Respublikos piliečiu tikslas yra sukurti šeimos santykius, nors jo su Lietuvos Respublikos piliečiu sudaryta santuoka nėra pripažįstama pagal nacionalinę teisę dėl imperatyvaus draudimo sudaryti santuoką tos pačios lyties asmenims. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, toks šioje normoje įtvirtintas reguliavimas neatitinka konstitucinės jurisprudencijos nuostatų, jog pagal Konstituciją yra ginamos ir kitokios nei santuokos pagrindu sudarytos šeimos; konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu, o šių santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi. Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punkte esant nustatytiems tik dviem atvejams, kada užsieniečiui gali būti išduodamas leidimas laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu, yra paneigiama tų asmenų, kurių sudaryta santuoka nėra pripažįstama pagal nacionalinę teisę dėl imperatyvaus draudimo tuoktis tos pačios lyties asmenims, tačiau kurių bendro gyvenimo tikslas yra sukurti šeiminius santykius, teisė į šeimos susijungimą. Be to, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, toks teisės į šeimos susijungimą paneigimas kartu yra ir šių asmenų privataus gyvenimo ribojimas tam nesant objektyvaus pateisinimo.

39. Pažymėtina ir tai, kad šiuo metu nacionalinėje teisėje nėra numatyta galimybių tos pačios lyties asmenų porai, sukūrusiai stabilius santykius, gauti šeimos narių (pagal Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punktą bei 2 straipsnio 26 dalį) statusą, t. y. susituokti ar įregistruoti partnerystę. Kaip minėta, pagal nacionalinę teisę santuoką leidžiama sudaryti tik su skirtingos lyties asmeniu, o partnerystės registravimas numatytas taip pat tarp skirtingų lyčių asmenų (Civilinio kodekso 3.229 straipsnis), be to, teisės aktai, reglamentuojantys partnerystės įregistravimo tvarką, nėra priimti (Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 28 straipsnis). Taigi tos pačios lyties asmenys, kurių bendro gyvenimo tikslas yra sukurti šeimos santykius, pagal Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punktą negali įgyvendinti teisės į šeimos susijungimą.

40. Kaip ne kartą yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas reikalauja, kad teisėje pagrindinės teisės ir pareigos būtų įtvirtintos visiems vienodai; konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeistas, jeigu tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokio dydžio skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas. Nagrinėjamoje byloje išplėstinei teisėjų kolegijai kyla abejonių, ar tarp asmenų, kurie yra sudarę nacionalinės teisės nuostatas atitinkančią santuoką ar įregistravę partnerystę ir asmenų, kurie yra sukūrę santykius, savo turiniu atitinkančius šeimos sampratą, tačiau kurių užsienyje sudaryta santuoka nėra pripažįstama Lietuvos Respublikoje dėl imperatyvaus draudimo sudaryti santuoką tos pačios lyties asmenims, yra tokio pobūdžio ir tokio dydžio skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas, įvertinus imperatyvų draudimą diskriminuoti asmenis dėl jų seksualinės orientacijos, būtų objektyviai pateisinamas. Manytina, kad toks šių asmenų teisės į šeimos susijungimą neįtvirtinimas Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punkte yra neproporcingas šių asmenų teisės į šeimos ir privataus gyvenimo apsaugą ribojimas.

41. Kadangi, kaip minėta, Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, jog Konstitucijoje, inter alia jos 29 straipsnyje, įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas yra neatsiejamas nuo konstitucinio teisinės valstybės principo, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, asmenų lygiateisiškumo principo pažeidimas taip pat reikštų ir konstitucinio teisinės valstybės principo pažeidimą.

42. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinei teisėjų kolegijai kyla abejonė, ar Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punktas ta apimtimi, kuria jame nėra nustatyta, jog leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju ir tada, kai Lietuvos Respublikoje gyvena asmuo, esantis Lietuvos Respublikos piliečiu, su kuriuo užsieniečio sudaryta santuoka nėra pripažįstama Lietuvos Respublikoje dėl imperatyvaus draudimo tuoktis tos pačios lyties asmenims, tačiau su kuriuo jis yra sukūręs santykius, savo turiniu atitinkančius šeimos sampratą, neprieštarauja Konstitucijos 22 straipsnio 1 ir 4 dalims, 29 straipsniui, 38 straipsnio 1 ir 2 dalims ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, toks reguliavimas turi būti nustatytas būtent Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punkte, kadangi būtent ši įstatymo norma nustato atvejus, kai užsieniečiui gali būti išduodamas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo pagrindu, kai Lietuvos Respublikoje gyvena asmuo, su kuriuo užsienietis yra sukūręs santykius, savo turiniu atitinkančius šeimos sampratą, ir kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba užsienietis, turintis leidimą gyventi.

Apibendrindama aukščiau išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 82 straipsnio 9 dalimi ir 98 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 99 straipsnio 3 punktu, 133 straipsniu, išplėstinė teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės.

Kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 43 straipsnio 1 dalies 5 punktas (2006 m. lapkričio 28 d. įstatymo Nr. X-924 redakcija) ta apimtimi, kuria jame nenustatyta, jog leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju ir tada, kai Lietuvos Respublikoje gyvena asmuo, esantis Lietuvos Respublikos piliečiu, su kuriuo užsieniečio sudaryta santuoka nėra pripažįstama Lietuvos Respublikoje dėl imperatyvaus draudimo tuoktis su tos pačios lyties asmenims, tačiau su kuriuo jis yra sukūręs santykius, savo turiniu atitinkančius šeimos sampratą, neprieštarauja Konstitucijos 22 straipsnio 1 ir 4 dalims, 29 straipsniui, 38 straipsnio 1 ir 2 dalims bei konstituciniam teisinės valstybės principui.

Administracinę bylą sustabdyti iki Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas išnagrinės šį prašymą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius

Skirgailė Žalimienė