Prašymo Nr. 1B-1/2017

Administracinė byla Nr. A-184-492/2017

Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00845-2013-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3; 22.6; 52.1.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2017 m. vasario 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo R. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą atsakovui R. P., tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos Respublikos valstybės kontrolei dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras (toliau - ir pareiškėjas, prokuroras), gindamas viešąjį interesą, kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydamas priteisti iš atsakovo R. P. (toliau - ir atsakovas) Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai (toliau- ir VRM) 61 805,21 Eur (213 401,02 Lt) nuostoliams atlyginti.

2. Pagrįsdamas savo reikalavimą prokuroras nurodė, kad Lietuvos Respublikos valstybės kontrolė (toliau - ir Valstybės kontrolė), atlikusi VRM 2011 metų valstybinį finansinį auditą, konstatavo, kad VRM ir jai pavaldi įstaiga Valstybės tarnybos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau - ir Valstybės tarnybos departamentas) panaudojo valstybės biudžeto lėšas neteisėtai atleisto ir teismo sprendimu grąžinto darbuotojo O. Š. darbo užmokesčiui už priverstinės pravaikštos laiką, piniginei kompensacijai už priverstinės pravaikštos laikotarpiu nepanaudotas kasmetines atostogas ir neturtinei žalai apmokėti, taip pat dėl neteisėtai atleisto darbuotojo grąžinimo į pareigas atleistos darbuotojos išeitinei išmokai apmokėti. Atsižvelgdama į tai, Valstybės kontrolė kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą (toliau - ir Generalinė prokuratūra), kad būtų ginamas viešasis interesas. Nagrinėjant pareiškimą nustatyta, kad įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu buvo pakeistas vidaus reikalų ministro R. P. priimtas 2009 m. spalio 2 d. įsakymas Nr. 1TE-253, kuriuo O. Š. skirta tarnybinė nuobauda - griežtas papeikimas, ir jam skirtas papeikimas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu buvo panaikintas vidaus reikalų ministro R. P. priimtas 2010 m. kovo 9 d. įsakymas Nr. 1TE-58 (toliau - ir įsakymas), kuriuo O. Š. skirta tarnybinė nuobauda ir jis atleistas iš einamų pareigų. Panaikinus Įsakymą kaip neteisėtą, O. Š. buvo grąžintas į eitas pareigas, priteistas vidutinis darbo užmokestis už visą priverstinės pravaikštos laiką, taip pat 289,62 Eur (1 000 Lt) neturtinės žalos atlyginimas. Dėl neteisėtų vidaus reikalų ministro įsakymų VRM atsirado nuostolių, todėl turi būti sprendžiamas klausimas dėl materialinės atsakomybės už valstybei padalytą žalą taikymo R. P., kuris, kaip politikas, darbo teisiniais santykiais buvo susijęs su valstybe ir VRM. Kadangi spręstinas klausimas dėl žalos, padarytos netinkamai atliekant vadovo pareigas „vidiniuose“ santykiuose, R. P. veiksmai nagrinėjamu atveju vertinti remiantis darbo teisės normomis. Materialinė darbuotojo atsakomybė atsiranda esant Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau - ir DK) 246 straipsnyje nustatytiems pagrindams, t. y. neteisėtiems veiksmams, žalai, priežastiniam ryšiui tarp neteisėtos veikos ir žalos, pažeidėjo kaltei, tarp pažeidėjo ir nukentėjusios šalies egzistuoja darbo teisiniai santykiai, o žalos atsiradimas susijęs su darbo veikla. Neteisėti vidaus reikalų ministro R. P. veiksmai yra konstatuoti įsiteisėjusiuose Vilniaus apygardos administracinio teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimuose. Iš teismų sprendimuose nustatytų faktinių aplinkybių ir išvadų matyti, kad R. P., priimdamas 2009 m. spalio 2 d. įsakymą Nr. 1TE-253 ir skirdamas O. Š. griežčiausią tarnybinę nuobaudą, turėjo ir galėjo suprasti, kad ji nėra proporcinga padarytiems pažeidimams, nes net tarnybinio tyrimo komisijos išvadose buvo siūloma O. Š. skirti švelniausią tarnybinę nuobaudą - pastabą. Be to, spręsdamas dėl siūlomos taikyti nuobaudos rūšies keitimo, šį savo sprendimą atsakovas turėjo motyvuoti ir pagrįsti. Vadinasi, atsakovas turėjo ir galėjo žinoti, kad nėra pagrindo Įsakymu O. Š. skirti pačią griežčiausią nuobaudą - atleidimą iš pareigų. Atsakovo siekis bet kokia kaina ir rizika atleisti O. Š. iš pareigų yra akivaizdus, nes per pusę metų jo atžvilgiu buvo pradėti 7 tarnybiniai patikrinimai. Buvusio ministro veiksmai vertintini kaip tyčiniai ir sukėlę turtinę žalą VRM. Turtinę žalą sudaro dėl neteisėto atleidimo O. Š. išmokėtas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką, Valstybės tarnybos departamento direktorės pareigas vietoj O. Š. laikinai ėjusiai L. T. išmokėta 2 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė kompensacija, O. Š. išmokėta piniginė kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas, teismo sprendimu priteistas 289,62 Eur (1 000 Lt) neturtinės žalos atlyginimas ir 139,02 Eur (480 Lt) patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas. Pagal DK 255 straipsnio 1 dalį, darbuotojas privalo atlyginti visą žalą, jei ji padaryta tyčia. Pareiškėjo teigimu, R. P. veiksniai buvo tyčiniai ir sąmoningi, todėl atsakovas turėtų atlyginti visus VRM patirtus nuostolius.

3. Atsakovas R. P. atsiliepime į Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros pareiškimą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas pažymėjo, kad O. Š. atleidimas iš pareigų nesukėlė jokių nuostolių, nes į jo pareigas buvo priimtas kitas pareigas Valstybės tarnybos departamente ėjęs asmuo. Be to, jam einant pareigas būtų mokamas darbo užmokestis. Įtakos nuostolių dydžiui turėjo per ilgai trukę teisminiai procesai. Atsakovo nuomone, Vilniaus apygardos administracinio teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimuose nėra konstatuoti jo neteisėti veiksmai. Visi O. Š. atžvilgiu atlikti tarnybiniai patikrinimai buvo pradėti esant objektyviems pagrindams ir vykdant ministro funkcijas, susijusias su pavaldžių įstaigų priežiūra ir kontrole. Nors 2003-2008 metais O. Š. tarnybinių funkcijų atlikimas buvo vertinamas gerai, 2009 metų jo veikla neatitiko įstaigos vadovui keliamų reikalavimų.

5. Atsakovas paaiškino, kad jo veiksmuose negali būti nustatyta viena iš būtinų sąlygų materialinei atsakomybei kilti, t. y. neteisėti veiksmai. Veikdamas Lietuvos Respublikos vardu atsakovas tinkamai vykdė savo pareigas, veikė sąžiningai ir protingai, prieš priimdamas įsakymus dėl tarnybinių nuobaudų skyrimo, surinko visą reikiamą informaciją, konsultavosi su teisės specialistais, nuobaudą paskyrė nepraleisdamas nustatytų terminų. Taip pat nurodė, kad pareiškimas negali būti tenkinamas, nes paduotas praleidus trejų metų ieškinio senaties terminą.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės kontrolė atsiliepime į pareiškimą palaikė pareiškime išdėstytus argumentus ir prašė jį tenkinti.

7. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vidaus reikalų ministerija atsiliepime į pareiškimą prašė ginčą spręsti teismo nuožiūra.

II.

8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 17 d. sprendimu pareiškėjo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą tenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovo R. P. Vidaus reikalų ministerijai 15 907,28 Eur turtinei žalai atlyginti.

9. Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl atsakovo R. P. - buvusio ministro materialinės atsakomybės už VRM patirtą žalą, pasireiškusią tuo, kad jai pavaldi įstaiga - Valstybės tarnybos departamentas - valstybės biudžeto lėšas panaudojo neteisėtai atleisto darbuotojo darbo užmokesčiui už priverstinės pravaikštos laiką, piniginei kompensacijai už priverstinės pravaikštos metu nepanaudotas kasmetines atostogas, neturtinei žalai apmokėti, taip pat dėl neteisėtai atleisto darbuotojo grąžinimo į pareigas iš jų atleistos darbuotojos išeitinei kompensacijai apmokėti.

10. Bylos duomenys patvirtino, kad Valstybės kontrolė atliko VRM 2011 metų finansinį (teisėtumo) valstybinį auditą ir 2012 m. liepos 19 d. audito ataskaitoje Nr. FA-P-40-3- 51 konstatavo, inter alia, kad VRM ir jai pavaldi įstaiga Valstybės tarnybos departamentas panaudojo 174,8 tūkst. Lt programos „Vidaus reikalų ministrui pavestų valdymo sričių valstybės politikos formavimas, įgyvendinimo koordinavimas ir kontrolė“ ir 33,7 tūkst. Lt programos „Valstybės tarnybos politikos įgyvendinimas ir valdymo tobulinimas“ lėšų neteisėtai atleisto ir teismo sprendimu į pareigas grąžinto darbuotojo darbo užmokesčiui už priverstinės pravaikštos laiką, kompensacijai už priverstinės pravaikštos metu nepanaudotas kasmetines atostogas, neturtinei žalai ir dėl neteisėtai atleisto darbuotojo grąžinimo iš einamų pareigų atleistos darbuotojos išeitinei kompensacijai apmokėti.

11. Teismas aiškino, kad valstybės tarnautojų materialinės atsakomybės sąlygas ir žalos atlyginimo tvarką bei valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę į žalą padariusį valstybės tarnautoją reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau - ir VTĮ) 32 ir 33 straipsnių nuostatos. Pagal VT| 4 straipsnio 5 dalies 1 punktą, šis įstatymas valstybės politikams, t. y. ir ministrams (2 str. 11 d.), netaikomas. Ministrų kompetenciją, atsakomybę ir atskaitomybę bei skyrimo tvarką reglamentuoja Vyriausybės įstatymas, tačiau jame nėra nuostatų, nustatančių ministro atsakomybę už neteisėtus veiksmus, atliekant įstatymo jam pavestas funkcijas, t. y. nėra nustatyta materialinė ministro atsakomybė. Tačiau atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, ir įvertinus, kad galimai neteisėti veiksmai, iš kurių kildinamas reikalavimas atlyginti žalą, buvo padaryti ministerijos vadovui vykdant vidaus administravimo funkcijas, konstatuotina, kad kilusiam ginčui spręsti taikytinos panašius teisinius santykius reglamentuojančios VTĮ nuostatos, reglamentuojančios valstybės tarnautojų materialinę atsakomybę, ir DK. 246 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios materialinės atsakomybės taikymo sąlygas. Pažymėta, kad specialioji teisėjų kolegija, spręsdama bylos rūšinio teismingumo klausimą, 2014 m. gegužės 6 d. nutartyje nurodė, kad byla teisminga administraciniam teismui, nes atsakovas į pareigas paskirtas Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu, todėl ginčui spręsti taikytinos VTĮ 33 straipsnio nuostatos.

12. Teismas darė išvadą, kad įsiteisėjusiais teismo sprendimais, kuriuose nustatytos aplinkybės nagrinėjamoje byloje turi prejudicinę reikšmę, jau buvo konstatuota, kad vidaus reikalų ministras, skirdamas Valstybės tarnybos departamento direktoriui O. Š. tarnybines nuobaudas, pažeidė VTĮ 29 straipsnio 2 ir 4 dalies nuostatas. Vadinasi, viena iš būtinų sąlygų materialinei R. P. atsakomybei kilti, t. y. neteisėti veiksmai, yra nustatyti įsiteisėjusiuose Vilniaus apygardos administracinio teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimuose, todėl iš naujo neįrodinėtini.

13. Byloje esantys duomenys tvirtino, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą O. Š. 2011 m. spalio 4 d. buvo sumokėta 29 210,56 Eur (100 858,21 Lt) darbo užmokesčio, o 2011 m. spalio 13 d. - 289,62 Eur (1 000 Lt) neturtinės žalos atlyginimas, nuo apskaičiuotos darbo užmokesčio sumos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos sąskaitą sumokėta 5 765,25 Eur (19 906,26 Lt) gyventojų pajamų mokesčio ir 1 153,04 Eur (3 981,23 Lt), 2 306,08 Eur (7 962,45 Lt) bei 11 907,14 Eur (41 112,97 Lt) Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto įmokų, o atleidimo metu - 3 996,76 Eur (13 800 Lt) kompensacija už nepanaudotas atostogas. Dėl O. Š. grąžinimo į pareigas atleistai Valstybės tarnybos departamento direktorei buvo išmokėta 2 vidutinių darbo užmokesčio dydžių išeitinė kompensacija ir kompensacija už nepanaudotas atostogas - 5 697,65 Eur (19 672,86 Lt). Įvertinęs nagrinėjamu atveju susiklosčiusią situaciją, teismas konstatavo, kad šios VRM išmokėtos sumos yra VRM dėl neteisėtų jos vadovo veiksmų patirta tiesioginė materialinė žala. Byloje nustatyti faktiniai duomenys patvirtino, kad tarp neteisėtų veiksmų ir VRM patirtos žalos egzistuoja akivaizdus priežastinis ryšys, t. y. nurodytų piniginių sumų išmokėjimą tiesiogiai lėmė priimti neteisėti įsakymai.

14. Teismas kaip nepagrįstus atmetė atsakovo argumentus, kad O. Š. išmokėtos sumos negali būti pripažintos tiesioginiais nuostoliais, nes nurodytos sumos jam einant Valstybės tarnybos departamento direktoriaus pareigas vis tiek būtų išmokėtos.

15. Įvertinęs nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes ir įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose pateiktą motyvaciją, teismas su Generalinės prokuratūros argumentais, kad neteisėti R. P. veiksmai buvo padaryti esant netiesioginei tyčiai, nesutiko ir manė, kad byloje nėra surinkta įrodymų, kad atsakovo neteisėti veiksmai buvo tyčiniai. Priešingai, teismas pažymėjo, kad nors vidaus reikalų ministro 2009 m. spalio 2 d. įsakymas Nr. 1TE-253 buvo pakeistas, o 2010 m. kovo 9 d. įsakymas Nr. 1TE-253 panaikintas, administracines bylas išnagrinėję teismai pripažino, kad O. Š. padarė jam inkriminuotus tarnybinius nusižengimus. Vidaus reikalų ministro įsakymų neteisėtumas buvo konstatuotas dėl to, kad buvo pažeistos VTĮ 29 straipsnio nuostatos ir O. Š. skirtos neproporcingos - per griežtos - tarnybinės nuobaudos. Teismai pažymėjo, kad vidaus reikalų ministras turėjo įvertinti padarytų tarnybinių nusižengimų pobūdį ir sunkumą bei skirti adekvačias tarnybines nuobaudas.

16. Teismas konstatavo, kad neteisėtų įsakymų priėmimą lėmė ne tyčiniai atsakovo veiksmai, bet neapdairus ir nerūpestingas elgesys, t. y. neatsargumas. Skirdamas O. Š. tarnybines nuobaudas, atsakovas turėjo ir galėjo suprasti, kad tarnybinė nuobauda nėra proporcinga padaryto pažeidimo pobūdžiui ir sunkumui, yra neadekvati, todėl neteisėta. Taip pat teismas teigė, kad nagrinėjamu atveju nustatytos visos būtinosios sąlygos atsakovo materialinei atsakomybei taikyti, tačiau kadangi nėra pagrindo neribotai materialinei atsakomybei taikyti, t. y. tyčios, priteistinos sumos dydis pagal Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 2 dalies nuostatas turi būti ribojamas 6 vidutiniais darbo užmokesčiais.

17. Teismas išaiškino, kad trejų metų ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo tada, kada VRM išmokėjo O. Š. ir dėl jo grąžinimo į pareigas atleistai darbuotojai priklausančias pinigų sumas, t. y. anksčiausiai nuo 2011 m. rugsėjo 29 d. Pareiškimas Klaipėdos apygardos teisme gautas 2013 m. gruodžio 31 d., t. y. nepraėjus trejiems metams nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos.

18. Teismas nustatė, jog R. P. tuo metu nebuvo vidaus reikalų ministras, todėl teismas, apskaičiuodamas iš jo priteistinos žalos dydį, rėmėsi VRM 2012 m. lapkričio 22 d. pažymoje Nr. 7PŽ-248 nurodytais duomenimis apie R. P. vidutinį mėnesinį darbo užmokestį tą dieną, kai jis nustojo eiti pareigas. Šioje pažymoje buvo nurodyta, kad vidutinis mėnesinis atsakovo darbo užmokestis buvo 2 651,21 Eur (9 154,11 Lt), tai teismas VRM priteisė 6 vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių sumą - 15 907,28 Eur (54 924,66 Lt).

III.

19. Atsakovas R. P. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 17 d. sprendimą ir priimti naują - atmesti Generalinės prokuratūros prašymą dėl žalos priteisimo.

20. Atsakovas nurodo, kad teismas nepagrįstai vadovavosi VTĮ ir DK normomis pagal analogiją, kaip reguliuojančiomis panašų santykį. Nagrinėjamu atveju teisės spragos nėra ir todėl taikyti įstatymo (ar teisės) analogiją nėra pagrindo. Atsakovo teigimu, teisinį santykį tarp pareiškėjo ir atsakovo reguliuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - ir CK) II knygos 2 dalies normos. Atsakovo veiksniai negali būti laikomi neteisėtais. Atsakovas veikė kaip juridinio asmens (Lietuvos Respublikos) organas, taigi atsakovas privalėjo elgtis pagal fiduciarines pareigas, t. y. šiuo atveju vykdyti fiduciarines sąžiningumo ir protingumo pareigas, o tai reiškia elgtis rūpestingai. Rūpestingo elgesio standartas reiškia, kad asmuo prieš priimdamas sprendimą surenka reikiamą informaciją, jei reikia - pasitelkia ekspertus ir priima sprendimą. Tai, kad kitas teisinis santykis (atleidimo) pripažįstamas teismo neteisėtu, nereiškia, kad asmuo pažeidžia rūpestingo elgesio standartą.

21. Atsakovo veiksmai taip pat negali būti laikomi neteisėtais, nes jis naudojosi jam Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo suteikta teise (ir pareiga) priimti sprendimus vadovaujantis savo įsitikinimais ir vertinimais (diskrecijos teisė), įskaitant įstatymų nustatyta tvarka pasirinkti ministerijos darbuotojus ir priimti bei atleisti juos iš darbo. Atsakovo pareigų apimtis naudojantis diskrecijos teise buvo laikytis nustatytų procedūrų ir šių pareigų atsakovas laikėsi tinkamai. Sprendimas priimtas sprendžiant kompleksinį, vertinamojo pobūdžio klausimą, dėl kurio vertinimo išsiskyrė ir teismų pozicijos.

22. Atsakovo teigimu, jo veiksmuose nėra nei civilinės atsakomybės, nei materialinės atsakomybės atsiradimui būtinų sąlygų: neteisėtų veiksmų ir kaltės. Jis nesiekė tyčia padaryti Lietuvos Respublikai žalos (tyčios kaltės forma). Atsakovas nesielgė neapdairiai, nerūpestingai, neatidžiai (neatsargumo kaltės forma), nes jis neveikė ultra vires, įsakymai dėl tarnybinių nuobaudų paskyrimo buvo priimti laikantis tarnybinių patikrinimo atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo reikalavimų ir nustatytos tvarkos ir terminų, atsakovas veiksmus suderino su teisininkais ir personalo skyriaus darbuotojais ir gavo jų pritarimą (įsakymo vizos).

23. Net ir sutinkant, jog pagal įstatymo analogiją gali būti taikomos VTĮ bei DK nuostatos (nors VTĮ tiesiogiai nurodoma, kad jis netaikytinas valstybės politikams, taigi pagal analogiją apskritai negalėtų būti taikomas), kuriomis remdamasis teismas tenkino pareiškėjo prašymą iš dalies, atsakovas nesutinka, jog jo veiksmuose yra sąlygos, būtinos materialinei ar valstybės tarnautojų materialinei atsakomybei atsirasti: jis neatliko neteisėtų veiksmų, jo veiksmuose nenustatytas pakankamas kaltės laipsnis. Taip pat, atsižvelgiant į tai, kad VTĮ tiesiogiai nurodoma, kad jis netaikytinas valstybės politikams, taigi pagal analogiją apskritai negali būti taikomas, net ir darant nepagrįstą prielaidą, kad atsakovo veiksmuose buvo kaltė, taikytinas ne VTĮ įtvirtintas 6, o DK numatytas 3 vidutinio darbo užmokesčio apribojimas.

24. Pareiškėjas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo Vilniaus administracinio teismo 2015 m. lapkričio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti.

25. Pareiškėjas teigia, kad nagrinėjamu atveju susiklostė situacija - ginčo santykį reglamentuojančio įstatymo nebuvimas, kuri atitiko Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau - ir ABTĮ) 4 straipsnio 6 dalies nuostatą, leidžiančią teismui taikyti įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius. Atsižvelgiant į tai, atsakovo teiginiai, kad teisės spragos ginčo atveju nėra, pripažintini nepagrįstais. Atsakovo nuomonė dėl CK II knygos normų taikymo taip pat negali būti laikoma teisinga, nes jo nurodytos nuostatos nereglamentuoja vadovo atsakomybės už veiksmus, padarytus veikiant juridinio asmens vidiniuose santykiuose su darbuotojais, šiuo atveju valstybės tarnautojais. Atsakovo nurodyta CK norma, t. y. 2.87 straipsnio 1 dalis yra bendro pobūdžio deklaratyvi norma, nustatanti juridinio asmens valdymo organo nario pareigą veikti sąžiningai ir protingai kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad CK II knygos 2 dalyje nėra kalbama apie žalos, padarytos neteisėtais veiksmais, atlyginimą, todėl, net ir sutinkant su atsakovo nuomone, kad teismas pagal analogiją turėjo taikyti CK normas, taikytinos šio kodekso 6 knygos normos, kuriose nustatytas žalos atlyginimo mechanizmas, pagrindai, sąlygos ir tvarka.

26. Pareiškėjas nurodo, kad nepaisant ginčo santykio teisinio kvalifikavimo (materialinė atsakomybė pagal VTĮ ar pagal DK), valstybės tarnautojo materialinei atsakomybei taikyti iš esmės būtina nustatyti tas pačias sąlygas. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad nagrinėjamu atveju buvo įrodytos visos materialinei atsakomybei taikyti būtinos sąlygos ir iš atsakovo pagrįstai buvo priteista pinigų suma, kurią pastarasis turi atlyginti valstybei.

27. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu 2009 m. lapkričio 20 d. civilinėje byloje Nr. 3K-7-444/2009, galima spręsti, kad atsakovo veiksmai, iš kurių kildinama žala, buvo atlikti veikiant ministerijos vidiniuose santykiuose, t. y. žala padaryta vykdant vidaus administravimo funkcijas - užtikrinant ministerijos funkcionavimą (Vyriausybės įstatymo 26 str. 3 d. 14 p.,), o ne valstybės politikos įgyvendinimą, todėl pareiškėjas sutinka su teismo išvada, kad labiausiai panašumo kriterijų turinčiu teisės aktu ginčo atveju laikytinas VTĮ ir jo nuostatos, reglamentuojančios valstybės tarnautojo materialinę atsakomybę.

28. Pareiškėjo teigimu, atsakovo argumentas, jog teismas neturėjo vadovautis teismų sprendimais kitose bylose ir laikyti jų precedentais šioje byloje, nepagrįstas. Pareiškėjas pažymi, kad neteisėti veiksmai, būtinoji žalai atlyginti sąlyga, nagrinėjamu atveju yra konstatuoti įsiteisėjusiais teismų sprendimais ir nutartimis. Faktinės bylų aplinkybės patvirtina, kad O. Š. iš Valstybės tarnybos departamento direktoriaus pareigų atleistas neteisėtai, tai yra pažeidžiant VTĮ 29 straipsnio 2 dalies reikalavimą skiriant tarnybinę nuobaudą atsižvelgti į kaltę, tarnybinio nusižengimo padarymo priežastis, aplinkybes ir padarinius, į valstybės tarnautojo veiklą iki tarnybinio nusižengimo padarymo, tarnybinę atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.

29. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės kontrolė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

30. Valstybės kontrolės nuomone, teismas pagrįstai priteisė 6 vidutinių darbo užmokesčių dydžio žalos atlyginimą iš atsakovo, kadangi pastarasis, neatsižvelgdamas į komisijos tarnybiniam nusižengimui tirti siūlymus skirti švelniausią tarnybinę nuobaudą, skyrė pačią griežčiausią. Tokiu būdu atsakovas veikė neatsakingai, nors turėjo ir galėjo įvertinti savo priimamų sprendimų riziką. Nepaisydamas specialistų / ekspertų išvadų, priėmė nemotyvuotą, vienašališką sprendimą, prieštaraujantį imperatyvioms teisės normoms (VTĮ 29 str. 2 ir 4 d.). Neturtinė žala kildinama iš neteisėtų atsakovo veiksmų priimant sprendimą dėl atleidimo iš tarnybos. Teismas vertindamas, kad atsakovo veiksmų neteisėtumas yra nustatytas, ir atsižvelgdamas į visas pateiktas aplinkybes pagrįstai priteisė atlyginti neturtinę žalą. VRM neteisėtai atleisto darbuotojo neturtinei žalai sumokėti panaudojo valstybės biudžeto lėšas. Atsižvelgiant į tai, kad dėl neteisėtų atsakovo veiksmų kilo žala valstybės biudžetui, kurio racionaliu naudojimu suinteresuota visa visuomenė, išieškant žalą iš kaltų asmenų, pagrįstai buvo taikomos viešojo intereso gynimo priemonės ir Vilniaus apygardos administracinis teismas pagrįstai taikė materialinę atsakomybę atsakovui R. P.

31. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vidaus reikalų ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo ginčą spręsti teismo nuožiūra.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

32. Prieš nagrinėjant atsakovo apeliacinį skundą dėl tokio pirmosios instancijos teismo sprendimo pažymėtina, kad byla pagal apeliacinį skundą Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo pradėta nagrinėti iki 2016 m. liepos 1 d. Todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymas Nr. XII-2399) 8 straipsnio 2 dalimi, ši administracinė byla nagrinėtina pagal tvarką, galiojusią iki 2016 m. liepos 1 d. Atitinkamai šiame baigiamajame teismo akte remiamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo redakcija, galiojusia iki minėto pakeitimo įstatymo įsigaliojimo.

33. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl reikalavimo atsakovui R. P. - buvusiam Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrui - atlyginti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos patirtą žalą, kilusią dėl atsakovo priimtų įsakymų ir pasireiškusią tuo, kad Vidaus reikalų ministerijai pavaldi įstaiga - Valstybės tarnybos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau - ir Valstybės tarnybos departamentas) - valstybės biudžeto lėšas panaudojo neteisėtai atleisto darbuotojo darbo užmokesčiui už priverstinės pravaikštos laiką, piniginei kompensacijai už priverstinės pravaikštos metu nepanaudotas kasmetines atostogas, neturtinei žalai apmokėti, taip pat dėl neteisėtai atleisto darbuotojo grąžinimo į pareigas iš jų atleistos darbuotojos išeitinei kompensacijai apmokėti.

34. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą priteisti iš R. P. Vidaus reikalų ministerijai 61 805,21 Eur nuostoliams atlyginti tenkino iš dalies ir konstatavo, jog veiksmai, iš kurių kildinama prašoma atlyginti žala, atsakovo buvo atlikti veikiant vidaus administravimo srityje, dėl to teismas pagal įstatymo analogiją ginčui taikė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 2 dalies nuostatas bei priteisė Vidaus reikalų ministerijai 6 vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių sumą (15 907,28 Eur) iš atsakovo R. P. turtinei žalai atlyginti.

35. Atsakovas R. P. apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir mano, jog teismas nepagrįstai vadovavosi Valstybės tarnybos įstatymo ir Darbo kodekso normomis, kadangi teisinius santykius tarp Lietuvos Respublikos ir atsakovo reguliuoja Civilinio kodekso II knygos 2 dalies normos.

36. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog pareiškėjas Vidaus reikalų ministerijos patirtą žalą kildina iš atsakovo R. P., ėjusio vidaus reikalų ministro pareigas, įsiteisėjusiais teismų sprendimais pripažintų neteisėtais 2009 m. spalio 2 d. įsakymo Nr. 1TE-58, kuriuo Valstybės tarnybos departamento direktoriui O. Š. skirta tarnybinė nuobauda - griežtas papeikimas, ir 2010 m. kovo 9 d. įsakymo Nr. 1TE-58, kuriuo Valstybės tarnybos departamento direktoriui O. Š. skirta tarnybinė nuobauda - atleidimas iš pareigų, sukeltų materialinio pobūdžio pasekmių. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 15 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A(63)-3535/2011 vidaus reikalų ministro 2010 m. kovo 9 d. įsakymas Nr. 1TE-58 panaikintas, O. Š. grąžintas į jo buvusias pareigas, iš Vidaus reikalų ministerijos O. Š. priteistas negautas vidutinis darbo užmokestis už visą priverstinės pravaikštos laiką iki teismo sprendimo įvykdymo dienos ir 1 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas. Byloje esantys duomenys patvirtina atitinkamų sumų O. Š. išmokėjimą. Be to, dėl O. Š. grąžinimo į pareigas atleistai Valstybės tarnybos departamento direktorei buvo išmokėta 2 vidutinių darbo užmokesčio dydžių išeitinė kompensacija ir kompensacija už nepanaudotas atostogas. Taigi iš atsakovo (buvusio vidaus reikalų ministro) reikalaujama atlyginti Vidaus reiklų ministerijos patirtą žalą dėl vidaus reikalų ministro įsakymų, kuriuos jis priėmė taikydamas tarnybinę atsakomybę (skirdamas tarnybines nuobaudas) Vidaus reikalų ministerijai pavaldžios įstaigos (Valstybės tarnybos departamento) direktoriui.

37. Teisėjų kolegija pažymi, kad viešojo administravimo subjekto (įstaigos) vadovo kompetencija įgyvendinant tarnybinę atsakomybę (skiriant tarnybines nuobaudas) priskirtina prie viešojo administravimo subjekto (įstaigos) vidaus administravimo. Vidaus administravimas - tai veikla, kuria užtikrinamas viešojo administravimo subjekto savarankiškas funkcionavimas (struktūros tvarkymas, dokumentų, personalo, turimų materialinių ir finansinių išteklių valdymas), kad jis galėtų atlikti viešąjį administravimą (Viešojo administravimo įstatymo 2 str. 3 d., Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 str. 2 d. (2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X- 1174 redakcija). Aiškindamas vidaus administravimo sąvoką, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad vidaus administravimas visada yra nukreiptas į vidinį viešojo administravimo subjekto veiklos organizavimą, todėl aktai, priimami vidaus administravimo metu, visada yra adresuojami subjektams, tam tikrais sisteminiais, struktūriniais ir (ar) organizaciniais ryšiais susijusiems su šį aktą priėmusiu subjektu. Atitinkamai vidaus administravimo aklų privalomumą asmenims, kuriems jie adresuojami, lemia ne šiuose aktuose įtvirtinta valstybės valia, išreikšta per viešojo administravimo subjektams suteikiamus įgaliojimus, o šių asmenų organizacinis ir (ar) struktūrinis pavaldumas jį priėmusiam subjektui bei būtinybė paklusti atitinkamos institucijos, įstaigos, tarnybos ar organizacijos vidaus darbo tvarkai (2007 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. 1444-1/2007, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 11, 2007).

38. Materialinės atsakomybės sąlygos ir žalos atlyginimo tvarka, taip pat valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisė į žalą padariusį valstybės tarnautoją yra įtvirtinta Valstybės tarnybos įstatymo VII skyriuje „Valstybės tarnautojų skatinimas ir atsakomybė“ (32 ir 33 str.). Tačiau Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 5 dalies 1 punkte (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855 redakcija, su pakeitimais, atliktais 2003 m. liepos 4 d. įstatymu Nr. IX-1694) imperatyviai numatyta, jog Valstybės tarnybos įstatymas netaikomas valstybės politikams. Valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 11 dalyje nurodyta, jog valstybės politikai - tai asmenys, įstatymų nustatyta tvarka išrinkti ar paskirti į Respublikos Prezidento, Seimo Pirmininko, Seimo nario, Ministro Pirmininko, ministro, savivaldybės tarybos nario, savivaldybės mero, savivaldybės mero pavaduotojo pareigas. Lietuvos Respublikos valstybės politikų elgesio kodekso 2 straipsnio 1 dalyje taip pat pateikta valstybės politikų sąvoka - asmenys, įstatymų nustatyta tvarka išrinkti į Seimo nario, Respublikos Prezidento, Europos Parlamento nario, savivaldybės tarybos nario ar savivaldybės mero pareigas ar paskirti į Vyriausybės nario, savivaldybės mero pavaduotojo pareigas. Nagrinėjamu atveju atliekant vidaus administravimo veiklą padarytą materialinę žalą siekiama prisiteisti iš ministro, kuris turi valstybės politiko statusą. Taigi ministras turi valstybės politiko statusą, o Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 5 dalies 1 punkto norma suponuoja, kad Valstybės tarnybos įstatymo 32 ir 33 straipsniai, reglamentuojantys materialinės atsakomybės sąlygas ir žalos atlyginimo tvarką, taip pat valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę į žalą padariusį valstybės tarnautoją, ministrui netaikytini. Taigi tai, kad nagrinėjamu atveju Valstybės tarnybos įstatymas ginčui netaikytinas, yra expressis verbis įtvirtinta įstatyme (Valstybės tarnybos įstatymo 4 str. 5 d. 1 p.), todėl teismas šiuo atveju negali teisės spragos užpildyti ad hoc ir taikant teisę.

39. Pažymėtina, kad ministrų kompetenciją, atsakomybę ir atskaitomybę bei skyrimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymas. Ministrų statusas yra aptartas Vyriausybės įstatymo 26 straipsnyje, kuriame numatyta, jog ministrai yra atsakingi už jiems pavestas valdymo sritis (26 str. 1 d.) (1998 m. balandžio 28 d. įstatymo Nr. VIII-717 redakcija, su pakeitimais, atliktais 2007 m. birželio 14 d. įstatymu Nr. X-1182). Ministrų kompetencija detaliai reglamentuojama Vyriausybės įstatymo 26 straipsnio 3 dalyje (1998 m. balandžio 28 d. įstatymo Nr. VIII-717 redakcija, su pakeitimais, padarytais 2009 m. kovo 10 įstatymu Nr. XI-185), kurioje, inter alia, numatyta, jog ministras įstatymų nustatyta tvarka priima į pareigas ir atleidžia iš jų ministerijos valstybės tarnautojus ir darbuotojus, dirbančius pagal darbo sutartis ir gaunančius darbo užmokestį iš valstybės biudžeto ir valstybės pinigų fondų, juos skatina, skiria jiems tarnybines ar drausmines nuobaudas ir pašalpas arba šias funkcijas gali pavesti vykdyti ministerijos kancleriui (13 p.); įstatymų nustatyta tvarka priima į pareigas ir atleidžia iš jų įstaigų prie ministerijos vadovus, juos skatina ir skiria jiems tarnybines ar drausmines nuobaudas ir pašalpas, jei įstatymai nenustato kitaip (14 p.). Tačiau Vyriausybės įstatyme nėra aptarta ministro materialinė atsakomybė už teisės aktų reikalavimų nesilaikymą ar netinkamą jo kompetencijai priskirtų pareigų atlikimą (neatlikimą), t. y. Vyriausybės įstatyme neįtvirtinta ministrų materialinė atsakomybė už atliekant ministerijos vidaus administravimą, inter alia skiriant tarnybines nuobaudas, neteisėta kalta veika valstybės ir savivaldybės institucijai ir įstaigai padarytą tiesioginę materialinę žalą. Vyriausybės, inter alia ministrų, atsakomybė ir atskaitomybė detaliau aptarta Vyriausybės įstatymo 5 straipsnyje. Vyriausybės įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje (1998 m. balandžio 28 d. įstatymo Nr. VIII-717 redakcija) numatyta, kad ministrai, vadovaudami jiems pavestoms valdymo sritims, yra atsakingi Seimui, Respublikos Prezidentui ir tiesiogiai pavaldūs Ministrui Pirmininkui. Tačiau Vyriausybės įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje, kurioje yra detalizuojama ministrų atsakomybė, taip pat nėra numatyta materialinė ministrų atsakomybė už atliekant ministerijos vidaus administravimą, inter alia skiriant tarnybines nuobaudas, neteisėta kalta veika valstybės ir savivaldybės institucijai ir įstaigai padarytą tiesioginę materialinę žalą. Materialinė ministrų atsakomybė taip pat nenumatyta Vyriausybės įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje, kurioje reglamentuojama ministrų atsakomybė už jiems pavestas valdymo sritis.

40. Analizuojant Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl politinio ministro statuso ir jo atsakomybės atliekant ministerijos valdymą, matyti, kad Konstitucijos 93 straipsnyje numatyta, jog pradėdami eiti savo pareigas, Ministras Pirmininkas ir ministrai Seime prisiekia būti ištikimi Lietuvos Respublikai, laikytis Konstitucijos ir įstatymų. Priesaikos tekstą nustato Vyriausybės įstatymas. Konstitucijoje, kaip ir Vyriausybės įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje, nurodyta jog ministrai, vadovaudami jiems pavestoms valdymo sritims, yra atsakingi Seimui, Respublikos Prezidentui ir tiesiogiai pavaldūs Ministrui Pirmininkui (Konstitucijos 96 str. 2 d.). Konstitucijos 101 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ministrai turi atsiskaityti Seime už savo veiklą. Ministro atsakomybė už ministerijos veiklą nustatyta ir Vyriausybės įstatyme: antai jo 26 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatyta, kad ministras yra tiesiogiai atsakingas už Vyriausybės programos įgyvendinimą ministerijos kompetencijai priklausančiais klausimais; šios dalies 2 punkte nustatyta, kad ministras užtikrina įstatymų, Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių, Respublikos Prezidento dekretų, Vyriausybės nutarimų, Ministro Pirmininko potvarkių ir kitų teisės aktų vykdymą. Ministro atsakomybė nustatyta ir kituose šio straipsnio punktuose (Konstitucinio Teismo 1999 m. lapkričio 23 d. nutarimas).

41. Konstitucijos 98 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog ministras vadovauja ministerijai, sprendžia ministerijos kompetencijai priklausančius klausimus, taip pat vykdo kitas įstatymų numatytas funkcijas. Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad Konstitucijos 98 straipsnio 1 dalies nuostatos „ministras vadovauja ministerijai“ turinį sudaro šie elementai: ministras turi teisę įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka pasirinkti ministerijos darbuotojus ir priimti juos į darbą bei atleisti iš darbo; ministras turi teisę organizuoti ministerijos darbuotojų darbą, kad būtų vykdomos įstatymais ir kitais teisės aktais ministerijai nustatytos funkcijos; ministras turi teisę duoti visiems ministerijos darbuotojams privalomus vykdyti nurodymus; ministras turi teisę taikyti drausminio poveikio priemones visiems ministerijos darbuotojams, kurie nevykdo savo pareigų ar ministro nurodymų arba netinkamai juos vykdo, taip pat skatinti visus ministerijos darbuotojus (Konstitucinio Teismo 1999 m. lapkričio 23 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad Konstitucijos 98 straipsnio 1 dalyje numatyti įgaliojimai vadovauti ministerijai suponuoja asmeninę ministro atsakomybę už visą ministerijos veiklą ir už tai, kad ministerijos darbuotojai tinkamai atliktų savo pareigas (Konstitucinio Teismo 1999 m. lapkričio 23 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad ministras, pagal Konstitucijos 98 straipsnio 1 dalį turėdamas įgaliojimus vadovauti ministerijai, kartu yra atsakingas už visos ministerijos veiklą, už tai, kad būtų vykdomi įstatymai, Vyriausybės nutarimai ir kiti teisės aktai. Vadinasi, ministras taip pat yra atsakingas už ūkinę ir finansinę ministerijos veiklą nepriklausomai nuo šios veiklos pobūdžio (Konstitucinio Teismo 1999 m. lapkričio 23 d. nutarimas).

42. Įvertinus Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl politinio ministro statuso ir asmeninės jo atsakomybės atliekant ministerijos valdymą, galima teigti, jog ministras yra asmeniškai atsakingas už ministerijos vidaus administravimą. Kaip matyti iš Konstitucinio Teismo praktikos, Konstitucijos 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta ministro kompetencija vadovauti ministerijai suponuoja ministro asmeninę atsakomybę už ministerijos veiklą. Iš Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje atskleistos ir Vyriausybės įstatymo 26 straipsnio 3 dalyje apibrėžtos ministro kompetencijos matyti, jog jis turi plačius įgaliojimus politiniame valstybės valdyme, tačiau taip pat ir ministerijos vidaus administravimo srityje. Teisėjų kolegijos vertinimu, Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra vedama takoskyra tarp politinės ministro atsakomybės Seimui, Respublikos Prezidentui ir tiesioginio pavaldumo Ministrui Pirmininkui, bei asmeninės atsakomybės atliekant ministerijos (viešojo administravimo subjekto) vidaus administravimą, įskaitant ūkinį ir finansinį jos valdymą. Be to, Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad ir valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų veikloje, be joms pavestų valstybės funkcijų vykdymo, esama ir kitokios veiklos, inter alia susijusios su vidinio administravimo funkcijų vykdymu (2010 m. gegužės 13 d. nutarimas). Atsižvelgiant į išskiriamą ministro asmeninę atsakomybę atliekant ministerijos (viešojo administravimo subjekto) vidaus administravimą, turi būti teisiškai sureguliuota ir materialinė ministro atsakomybė už atliekant tokį vidaus administravimą padarytą žalą. Teisėjų kolegijos vertinimu, konstitucinis ministro statusas bei Konstitucijos jam pavesti įgaliojimai, inter alia vadovauti ministerijai ir atlikti vidaus administravimo funkcijas, implikuoja įstatymų leidėjo pareigą įstatyme aiškiai ir konkrečiai apibrėžti teisinius santykius dėl materialinės ministro atsakomybės už neteisėta kalta veika atliekant ministerijos vidaus administravimą, inter alia skiriant tarnybines nuobaudas, valstybės ir savivaldybės institucijai ir įstaigai padarytą tiesioginę materialinę žalą, ir tas teisinis reguliavimas, paisant iš Konstitucijos kylančių teisės sistemos nuoseklumo, vidinio neprieštaringumo imperatyvų ir atsižvelgiant į visuomeninių santykių turinį, turi būti nustatytas būtent Vyriausybės įstatyme, reglamentuojančiame ministrų kompetenciją, atsakomybę ir atskaitomybę.

43. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pažymėta ir tai, jog tam, kad Vyriausybė galėtų nekliudomai vykdyti Konstitucijos ir įstatymų jai pavestas pareigas, Konstitucijoje yra įtvirtintas Ministro Pirmininko ir ministrų imunitetas. Konstitucijos 100 straipsnyje nustatyta, kad Ministras Pirmininkas ir ministrai negali būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn, suimti, negali būti kitaip suvaržyta jų laisvė be išankstinio Seimo sutikimo, o tarp Seimo sesijų - be išankstinio Respublikos Prezidento sutikimo (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d. nutarimas). Tokios pat Ministro Pirmininko ir ministrų neliečiamumo garantijos įtvirtintos ir Vyriausybės įstatymo 12 straipsnyje. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuota, jog <...> Vyriausybės nariams <...> tam, kad galėtų vykdyti jiems Konstitucijoje nustatytas funkcijas įgyvendinant valstybės valdžią, Konstitucijoje yra nustatytas ypatingas teisinis statusas, inter alia yra expressis verbis įtvirtinti imunitetai (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai, 2013 m. gegužės 2 d. sprendimas). Taigi, kaip matyti, imuniteto įtvirtinimas yra siejamas su valstybės valdžios, o ne vidaus administravimo funkcijų įgyvendinimu.

44. Konstitucija yra valstybės valdžią ribojanti aukščiausioji teisė, joje yra įtvirtintas atsakingo valdymo principas (Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d. nutarimas, 2010 m. spalio 27 d. išvada), pagal kurį valstybės institucijos ir pareigūnai turi tinkamai įgyvendinti jiems pagal Konstituciją ir įstatymus suteiktus įgaliojimus (Konstitucinio Teismo 2015 m. birželio 11 d. nutarimas). Demokratinėje teisinėje valstybėje visos valstybės institucijos ir visi pareigūnai privalo vadovautis Konstitucija ir teise. Valdžios atsakomybė visuomenei neatsiejama nuo konstitucinio teisinės valstybės principo; ji konstituciškai įtvirtinama nustačius, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, valdžios galias riboja Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 31 d. išvada, 2010 m. gegužės 13 d, nutarimas, 2010 m. spalio 27 d. išvada). Konstitucinis reikalavimas, kad Lietuvos valstybės valdžia būtų organizuota demokratiškai ir kad šalyje būtų demokratinis politinis režimas, yra neatsiejamas nuo Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies nuostatos, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, taip pat nuo šio straipsnio 2 dalies nuostatos, kad valdžios galias riboja Konstitucija. Demokratinių valdžios institutų prigimtis yra tokia, kad visi asmenys, kurie įgyvendina politinę žmonių valią, yra įvairiomis formomis kontroliuojami, kad ši valia nebūtų iškreipta (Konstitucinio Teismo 1996 m. gegužės 29 d. sprendimas).

45. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad valstybės institucijų ir pareigūnų veiklos teisinio reguliavimo srityje teisinės valstybės principai įgyvendinami, be kita ko, derinant pasitikėjimą valstybės pareigūnais su jų veiklos vieša kontrole bei atsakomybe visuomenei; teisinėje sistemoje turi būti įtvirtinta galimybė atleisti iš pareigų valstybės pareigūnus, kurie pažeidžia įstatymus, asmeninius ar grupinius interesus iškelia aukščiau visuomenės interesų, savo veiksmais diskredituoja valstybės valdžią; valdžios atsakomybė visuomenei - teisinės valstybės principas, kuris konstituciškai įtvirtinamas nustatant, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, o piliečiai turi teisę tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atstovus valdyti savo šalį, kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus (1999 m. gegužės 11 d. nutarimas).

46. Konstitucinis Teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas; šie konstituciniai principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius, vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui; neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise (inter alia 2003 m. kovo 4 d., 2013 m. vasario 15 d., 2016 m. birželio 20 d. nutarimai). Taip pat svarbu pastebėti, kad įstatymų leidėjas pagal Konstituciją turi pareigą teisės aktais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad valstybės pareigūnai, vykdantys funkcijas įgyvendinant valstybės valdžią, visi asmenys, priimantys visuomenei ir valstybei reikšmingus sprendimus, galėtų tinkamai vykdyti savo įgaliojimus, kad būtų išvengta viešųjų ir privačių interesų supriešinimo, kad nebūtų sudaryta teisinių prielaidų valstybės pareigūnams, vykdantiems funkcijas įgyvendinant valstybės valdžią, visiems asmenims, priimantiems visuomenei ir valstybei reikšmingus sprendimus, veikti ne Tautos ir Lietuvos valstybės, bet savo asmeniniais ar grupiniais interesais, naudotis savo statusu savo ar sau artimų asmenų arba kitų asmenų privačiai naudai gauti, kad būtų galima veiksmingai kontroliuoti, kaip valstybės pareigūnai, vykdantys funkcijas įgyvendinant valstybės valdžią, visi asmenys, priimantys visuomenei ir valstybei reikšmingus sprendimus, laikosi šių reikalavimų, ir kad nurodyti valstybės pareigūnai ir kiti asmenys, jeigu jie nepaiso minėtų reikalavimų, būtų traukiami atsakomybėn pagal Konstituciją ir įstatymus (Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2010 m. gegužės 13 d. nutarimai).

47. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegijos vertinimu, tokia situacija, kuomet Vyriausybės įstatyme nėra numatyta materialinė ministrų atsakomybės už atliekant ministerijos vidaus administravimą, inter alia skiriant tarnybines nuobaudas, neteisėta kalta veika valstybės ir savivaldybės institucijai ir įstaigai padarytą tiesioginę materialinę žalą, nėra suderinama su Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu principu valstybės įstaigos tarnauja žmonėms, taip pat konstituciniais atsakingo valdymo ir teisinės valstybės principais.

48. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas - universalus principas, kuriuo yra grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija, kad šio konstitucinio principo turinys atsiskleidžia įvairiose Konstitucijos nuostatose, inter alia jos 29 straipsnyje, kuriame įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas. Konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo pažeidimas kartu yra ir konstitucinių teisingumo, darnios visuomenės imperatyvų, taigi ir konstitucinio teisinės valstybės principo, pažeidimas (inter alia Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d., 2012 m. gruodžio 14 d., 2013 m. vasario 22 d. nutarimai).

49. Tokia situacija, kuomet ministras, kaip viešojo administravimo subjekto (įstaigos) vadovas nėra materialiai atsakingas už savo veiksmus, atliktus vidaus administravimo srityje, inter alia skiriant tarnybines nuobaudas, kai tokiu pat atveju kitas viešojo administravimo subjekto (įstaigos) vadovas, kuris yra ne ministras, tačiau atlieka tokias pat funkcijas įstaigos vidaus administravime, inter alia skiria tarnybines nuobaudas, ir pagal Valstybės tarnybos įstatymą gali būti traukiamas materialinėn atsakomybėn (Valstybės tarnybos įstatymo 28 str.), nesiderina su konstituciniu lygiateisiškumo principu, įtvirtintu Konstitucijos 29 straipsnyje. Ministras, kaip įstaigos vadovas, vykdydamas įstaigos vidaus administravimą, inter alia skirdamas tarnybines nuobaudas, atsiduria geresnėje padėtyje nei toks viešojo administravimo subjekto (įstaigos) vadovas, atliekantis vidaus administravimą, inter alia skirdamas tarnybines nuobaudas, kuris nėra ministras. Teisėjų kolegijos vertinimu, tarp ministro, kaip viešojo administravimo subjekto vadovo, atliekančio ministerijos vidaus administravimą, inter alia skiriančio tarnybines nuobaudas, ir tarp viešojo administravimo subjekto (įstaigos) vadovo, atliekančio įstaigos vidaus administravimą, kuris nėra ministras, nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas materialinės atsakomybės aspektu būtų objektyviai pateisinamas.

50. Aiškindamas Konstitucijos 29 straipsnio turinį Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad formalios visų asmenų lygybės principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant, ir vykdant teisingumą; šis principas įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pačius faktus savavališkai vertinti skirtingai; minėtas principas būtų pažeidžiamas, jei tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisintinas (Konstitucinio Teismo inter alia 1996 m. lapkričio 20 d., 2003 m. lapkričio 17 d., 2003 m. gruodžio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeistas, jeigu tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (2015 m. gegužės 14 d. nutarimas).

51. Teisėjų kolegijai taip pat kyla klausimas, ar tokia situacija, pagal kurią ministras nėra materialiai atsakingas už savo veiksmus, atliktus vidaus administravimo srityje, inter alia skiriant tarnybines nuobaudas, neprieštarauja konstituciniam žalos atlyginimo principui, numatytam Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje.

52. Saugant ir ginant žmogaus (ir apskaitai asmens - ne tik fizinio, bet ir juridinio) teises ir laisves, inter alia žmogaus orumą, ypatinga svarba tenka žalos atlyginimo institutui (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 16 d. nutarimas, 2010 m. vasario 3 d. nutarimas). Pagal Konstitucinio Teismo praktiką, būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas, kylantis iš Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 2 dalies, kurioje nustatyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas (inter alia Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. rugpjūčio 19 d., 2011 m. sausio 6 d. nutarimai). Bendrieji konstituciniai žalos atlyginimo nukentėjusiam asmeniui pagrindai kyla inter alia iš konstitucinių teisingumo, teisinės valstybės principų (inter alia Konstitucinio Teismo 2010 m. vasario 3 d., 2010 m. lapkričio 29 d. nutarimai). Įtvirtinant konstitucinį žalos atlyginimo principą siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalą, ji bus atlyginta (Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2010 m. vasario 3 d. nutarimai). Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą išleisti įstatymą ar įstatymus, nustatančius žalos atlyginimą asmeniui už jam padarytą materialinę ir moralinę žalą (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2010 m. vasario 3 d. nutarimai). Įstatymais turi būti sudarytos visos reikiamos teisinės prielaidos padarytą žalą atlyginti teisingai (inter alia Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d., 2009 m. kovo 27 d., 2011 m. sausio 6 d. nutarimai). Pagal Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį, konstitucinį teisingumo principą įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris sudarytų prielaidas atsirasti tokiai situacijai, kad asmuo, patyręs žalą, inter alia moralinę, negalėtų gauti teisingo jos atlyginimo (Konstitucinio Teismo 2010 m. vasario 3 d., 2010 m. lapkričio 29 d. nutarimai).

53. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad Konstitucijoje netoleruojamas toks teisinis reguliavimas, kai teismas, pagal Konstituciją (inter alia jos 109 straipsnį) privalantis vykdyti teisingumą, negali, atsižvelgdamas į visas turinčias reikšmės bylos aplinkybes, nustatyti asmeniui padarytos materialinės ir (arba) moralinės žalos dydžio ir, vadovaudamasis teise, inter alia nenusižengdamas teisingumo, protingumo, proporcingumo imperatyvams, priteisti teisingo atlyginimo už asmens patirtą materialinę ir (arba) moralinę žalą (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d., 2009 m. kovo 27 d., 2011 m. sausio 6 d. nutarimai).

54. Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinę valstybės sampratą, savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad valstybė yra visos visuomenės organizacija (2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. kovo 4 d., 2003 m. rugsėjo 30 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2003 m. gruodžio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai); valstybės, kaip visos visuomenės politinės organizacijos, valdžia apima visą valstybės teritoriją, jos paskirtis - užtikrinti žmogaus teises ir laisves, garantuoti viešąjį interesą (2003 m. gruodžio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai); valstybė, vykdydama savo funkcijas, turi veikti visos visuomenės interesais (2003 m. kovo 4 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Pastebėtina, jog valstybės lėšos, kiti ištekliai turi būti naudojami skaidriai, dėl to visa visuomenė yra suinteresuota, kad valstybės biudžeto lėšos nebūtų naudojamos nepagrįstai ir kad valstybei padaryta žala būtų atlyginta.

55. Taigi negali susidaryti tokia situacija, kuomet asmuo neatsako už teisės aktų reikalavimų nesilaikymą ar netinkamą priskirtų pareigų atlikimą / neatlikimą, o Vyriausybės įstatyme nenumačius materialinės ministrų atsakomybės už atliekant ministerijos vidaus administravimą, inter alia skiriant tarnybines nuobaudas, neteisėta kalta veika valstybės ir savivaldybės institucijai ir įstaigai padarytą tiesioginę materialinę žalą nesudaromos reikiamos teisinės prielaidos reikalauti ir gauti valstybės institucijai ir valstybei iš ministro teisingą anksčiau aptartą žalos atlyginimą.

56. Vadovaujantis anksčiau išdėstytais motyvais, teisėjų kolegijai kyla abejonė, ar Vyriausybės įstatymas, taip pat jo 5 straipsnio 3 dalis ir 26 straipsnio 1 dalis tiek, kiek juose nėra eksplicitiškai numatyta materialinė ministro atsakomybė už neteisėta kalta veika atliekant ministerijos vidaus administravimą, inter alia skiriant tarnybines nuobaudas, valstybės ir savivaldybės institucijai ir įstaigai padarytą tiesioginę materialinę žalą, neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtintam principui valstybės įstaigos tarnauja žmonėms, konstituciniams atsakingo valdymo, teisinės valstybės ir žalos atlyginimo principams.

V.

57. Kita vertus, atsakovas įsakymus, sukėlusius materialinio pobūdžio teisines pasekmes, priėmė vadovaudamasis Valstybės tarnybos įstatymu. Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog tarnybinę nuobaudą skiria arba sprendimą dėl asmens, ėjusio valstybės tarnautojo pareigas, pripažinimo padarius tarnybinį nusižengimą ir sprendimą dėl tarnybinės nuobaudos, kuri turėtų būti jam skirta, priima valstybės tarnautoją į pareigas priėmęs asmuo. Taigi tokia situacija, kai vidaus reikalų ministras skiria tarnybines nuobaudas įstaigos prie Vidaus reikalų ministerijos vadovui, atitinka valstybės tarnyboje susiklostančius teisinius santykius. Pavyzdžiui, pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos viršininkui suteiktą kompetenciją, teritorinės valstybinės mokesčių inspekcijos viršininką į pareigas priima ir iš pareigų atleidžia Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos viršininkas Valstybės tarnybos įstatymo nustatyta tvarka (Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 21 str. 3 d.), atitinkamai pagal Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 5 dalį, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos viršininkas yra kompetentingas skirti teritorinės valstybinės mokesčių inspekcijos viršininkui tarnybinę nuobaudą. Kaip jau minėta anksčiau, iš Konstitucijos 98 straipsnio 1 dalies ir Vyriausybės įstatymo 26 straipsnio 3 dalies išplaukia, jog ministras turi plačius įgaliojimus viešojo administravimo subjekto (ministerijos) vidaus administravime, todėl byloje susiklosčiusiu atveju, skirdamas įstaigos prie Vidaus reikalų ministerijos vadovui (Valstybės tarnybos departamento direktoriui) tarnybines nuobaudas, vidaus reikalų ministras veikė ne kaip valstybės politikas, vykdantis / įgyvendinantis valstybinį valdymą, o kaip viešojo administravimo subjekto (ministerijos) vadovas, atlikdamas vidaus administravimą (pagal Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnį skirdamas tarnybines nuobaudas).

58. Pastebėtina, jog teisinį reguliavimą dėl valstybės tarnautojų materialinės atsakomybės detalizuoja Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnis (įsakymų, iš kurio kildinama Vidaus reikalų ministerijos patirta žala, priėmimo metu galiojusi 2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855 redakcija), kurio 1 dalis nustato, kad valstybės tarnautojas turi atlyginti savo neteisėta kalta veika valstybės ir savivaldybės institucijai ir įstaigai padarytą tiesioginę materialinę žalą, o 2 dalis numato, kad valstybės tarnautojas atlygina visą šio straipsnio 1 dalyje nurodytą žalą, jeigu ją padarė atlikdamas vidaus administravimo veiklą, tačiau atlygintinos žalos dydis negali viršyti 6 vidutinių valstybės tarnautojo darbo užmokesčių. Valstybės tarnybos įstatymo 33 straipsnyje yra reglamentuojama valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisė į žalą padariusį valstybės tarnautoją. Taigi būtent Valstybės tarnybos 32 straipsnyje, inter alia dalyje yra numatyta valstybės tarnautojų atsakomybė už žalą, padarytą atliekant vidaus administravimo veiklą, o Valstybės tarnybos įstatymo 33 straipsnyje numatyta valstybės tarnautojo padarytą žalą atlyginusios valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos regreso teisė reikalauti iš žalą padariusio valstybės tarnautojo žalos atlyginimo.

59. Kaip atlikti vidaus administravimo srityje ir patenkantys į Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 2 dalies reguliavimo sritį, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kvalifikuoti šie valstybės tarnautojų veiksmai: valstybės tarnautojos - personalo skyriaus vyriausiosios specialistės - veiksmai atliekant pareigybės funkcijas, susijusias su įsakymų dėl pareigūnų atleidimo iš vidaus tarnybos projektų rengimu (netinkamai taikant teisės aktus išeitinių kompensacijų skaičiavimo srityje) (2011 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A(662)-1102/2011); Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos direktoriaus veiksmai atleidus valstybės tarnautoją iš eitų pareigų Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu - kai panaikinama valstybės tarnautojo pareigybė (išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-38-662/2015); 2009 m. lapkričio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A(662)-1297/2009 teisėjų kolegija sprendė, kad Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Varėnos rinktinė, išmokėjusi kompensaciją trečiajam suinteresuotam asmeniui G. B., kuris buvo sužalotas atsakovo, įgijo regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę į atsakovą dėl išmokėtos kompensacijos dydžio, nes tokia atgręžtinio reikalavimo teisė įtvirtinta inter alia Valstybės tarnybos įstatymo 33 straipsnio 2 dalyje.

60. Tačiau, kaip jau minėta anksčiau, Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 5 dalies 1 punkte (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855 redakcija, su pakeitimais, atliktais 2003 m. liepos 4 d. įstatymu Nr. IX-1694) imperatyviai numačius, jog Valstybės tarnybos įstatymas netaikomas valstybės politikams, Valstybės tarnybos įstatymo 32 ir 33 straipsnių nuostatos ministrui netaikytinos.

61. Atsižvelgiant į anksčiau teisėjų kolegijos išdėstytus argumentus ir Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto principo valstybės įstaigos tarnauja žmonėms, konstitucinių atsakingo valdymo, teisinės valstybės ir žalos atlyginimo principų, teisėjų kolegijai kyla klausimas, ar toks Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 5 dalies 1 punkte įtvirtintas reguliavimas, pagal kurį apribojama galimybė ministrams taikyti materialinę atsakomybę už atliekant ministerijos vidaus administravimą, inter alia skiriant tarnybines nuobaudas, neteisėta kalta veika valstybės ir savivaldybės institucijai ir įstaigai padarytą tiesioginę materialinę žalą ir valstybės ar savivaldybės institucijai ar įstaigai, atlyginusiai ministro vidaus administravimo srityje, inter alia skiriant tarnybines nuobaudas, padarytą žalą, apribojama galimybė iš ministro taikant regreso teisę reikalauti atlyginti tokią žalą, neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtintam principui valstybės įstaigos tarnauja žmonėms, konstituciniams atsakingo valdymo, teisinės valstybės ir žalos atlyginimo principams.

62. Pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį teisinės valstybės principą, negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kurį taikant asmuo, nesilaikantis teisės aktų nustatytų reikalavimų, galėtų išvengti teisinės atsakomybės; konstitucinis teisinės valstybės principas būtų pažeistas, jei įstatyme nebūtų nustatytos atitinkamos teisinio poveikio priemonės, skirtos asmenims, nesilaikantiems teisės aktų nustatytų reikalavimų (Konstitucinio Teismo 2011 m. sausio 31 d. nutarimas, 2013 m. gruodžio 6 d. nutarimas).

63. Kaip jau minėta anksčiau, negali susidaryti tokia situacija, kuomet asmuo neatsako už teisės aktų reikalavimų nesilaikymą ar netinkamą priskirtų pareigų atlikimą / neatlikimą, o Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 5 dalies 1 punkte įtvirtintas teisinis reguliavimas nesudaro reikiamų teisinių prielaidų reikalauti iš ministro teisingo atlyginimo už neteisėta kalta veika valstybės institucijai atliekant ministerijos vidaus administravimą, inter alia skiriant tarnybines nuobaudas, padarytą tiesioginę materialinę žalą.

64. Taip pat, teisėjų kolegijos vertinimu, tokia situacija, kuomet pagal Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 5 dalies 1 punkte įtvirtintą reguliavimą ministrui materialinė atsakomybė už atliekant ministerijos vidaus administravimą, inter alia skiriant tarnybines nuobaudas, neteisėta kalta veika valstybės ir savivaldybės institucijai ir įstaigai padarytą tiesioginę materialinę žalą netaikoma, o tokiu pat atveju viešojo administravimo subjekto (įstaigos) vadovui, kuris yra ne ministras, tačiau atlieka tokias pat funkcijas įstaigos vidaus administravime, inter alia skiria tarnybines nuobaudas, ir tokiam įstaigos vadovui materialinė atsakomybė už atliekant įstaigos vidaus administravimą, inter alia skiriant tarnybines nuobaudas, neteisėta kalta veika valstybės institucijai padarytą tiesioginę materialinę žalą, yra taikoma, nesiderina su konstituciniu lygiateisiškumo principu, įtvirtintu Konstitucijos 29 straipsnyje. Pagal minėtą reguliavimą ministras, kaip įstaigos vadovas, vykdydamas įstaigos vidaus administravimą, inter alia skirdamas tarnybines nuobaudas, atsiduria geresnėje padėtyje nei toks įstaigos vadovas, atliekantis vidaus administravimą, inter alia skirdamas tarnybines nuobaudas, kuris nėra ministras.

65. Valstybės tarnybos įstatymas nustato pagrindinius valstybės tarnybos principus, valstybės tarnautojo statusą, atsakomybę, darbo užmokestį, socialines ir kitas garantijas, valstybės tarnybos valdymo teisinius pagrindus (1 str.). Valstybės tarnybos įstatymas yra pagrindinis teisės aktas, taikomas atliekant vidaus administravimą, inter alia skiriant tarnybines nuobaudas, be to, šio įstatymo 4 straipsnyje yra detaliai aptariamas Valstybės tarnybos įstatymo taikymas. Atsižvelgdama į ministrui suteikiamus įgaliojimus ministerijos vidaus administravimo srityje, teisėjų kolegija vertina, jog Valstybės tarnybos įstatyme turėtų būti aiškiai ir konkrečiai apibrėžiami teisiniai santykiai dėl ministro materialinės atsakomybės vidaus administravimo srityje, inter alia skiriant tarnybines nuobaudas, nurodant, jog jam taikomi Valstybės tarnybos įstatymo 32 ir 33 straipsniai.

66. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju yra pagrindas atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymas, inter alia jo 5 straipsnio 3 dalis, 26 straipsnio 1 dalis (1998 m. balandžio 28 d. įstatymo Nr. VII1-717 redakcija, su pakeitimais, atliktais 2007 m. birželio 14 d. įstatymu Nr. X-1182) tiek, kiek juose eksplicitiškai nenumatyta materialinė ministro atsakomybė už neteisėta kalta veika atliekant ministerijos vidaus administravimą, inter alia skiriant tarnybines nuobaudas, valstybės ir savivaldybės institucijai ir įstaigai padarytą tiesioginę materialinę žalą, neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtintam principui valstybės įstaigos tarnauja žmonėms, konstituciniams atsakingo valdymo, teisinės valstybės ir žalos atlyginimo principams; taip pat, ar Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 5 dalies 1 punktas (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855 redakcija, su pakeitimais, atliktais 2003 m. liepos 4 d. įstatymu Nr. IX-1694) tiek, kiek jame nenustatyta sąlyga, jog ministrams taikomi Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 32 ir 33 straipsniai, įtvirtinantys materialinę atsakomybę už tiesioginę materialinę žalą, padarytą valstybės ir savivaldybės institucijai ir įstaigai neteisėta kalta veika atliekant ministerijos vidaus administravimą, inter alia skiriant tarnybines nuobaudas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtintam principui valstybės įstaigos tarnauja žmonėms, konstituciniams atsakingo valdymo, teisinės valstybės ir žalos atlyginimo principams.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 4 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 82 straipsnio 9 dalimi, 98 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 99 straipsnio 3 punktu, 133 straipsniu,

n u t a r i a:

Atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės.

Kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti:

1) ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymas, inter alia jo 5 straipsnio 3 dalis, 26 straipsnio 1 dalis (1998 m. balandžio 28 d. įstatymo Nr. VIII-717 redakcija, su pakeitimais, atliktais 2007 m. birželio 14 d. įstatymu Nr. X-1182) tiek, kiek juose eksplicitiškai nenumatyta materialinė ministro atsakomybė už neteisėta kalta veika atliekant ministerijos vidaus administravimą, inter alia skiriant tarnybines nuobaudas, valstybės ir savivaldybės institucijai ir įstaigai padarytą tiesioginę materialinę žalą, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtintam principui valstybės įstaigos tarnauja žmonėms, konstituciniams atsakingo valdymo, teisinės valstybės ir žalos atlyginimo principams;

2) ar Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 5 dalies 1 punktas (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855 redakcija, su pakeitimais, atliktais 2003 m. liepos 4 d. įstatymu Nr. IX-1694) tiek, kiek jame nenustatyta sąlyga, jog ministrams taikomi Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 32 ir 33 straipsniai, įtvirtinantys materialinę atsakomybę už tiesioginę materialinę žalą, padarytą valstybės ir savivaldybės institucijai ir įstaigai neteisėta kalta veika atliekant ministerijos vidaus administravimą, inter alia skiriant tarnybines nuobaudas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtintam principui valstybės įstaigos tarnauja žmonėms, konstituciniams atsakingo valdymo, teisinės valstybės ir žalos atlyginimo principams.

Bylos nagrinėjimą sustabdyti iki Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas išnagrinės pateiktą prašymą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Dainius Raižys

Virginija Volskienė