Prašymas Nr. 1B-16/2016


Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui


PRAŠYMAS

Ištirti teisės akto atitikimą

Lietuvos Respublikos Konstitucijai


2016 m. birželio 28 d.

Vilnius


Pareiškėjas:

Lietuvos Respublikos Seimo narių grupė

Gedimino pr. 53, 2002 Vilnius


Pareiškėjo atstovai:

Seimo narys Petras Gražulis

Advokatas Gytis Kaminskas


Lietuvos Respublikos Seimas (toliau - Seimas) 2015 m. birželio. 25 d. priėmė Lietuvos Respublikos ūkio subjektų! perkančių-parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymą Nr. XII-1907 (TAR, 2015-07-09, Nr. 2015-11209) (toliau - Įstatymas). 2015 m. gruodžio 22 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Lietuvos Respublikos ūkio subjektų, perkančių-parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo Nr. XII-1907 2, 3, 5, 6, 13 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo 7-1 straipsniu įstatymą Nr. XII-2230 (TAR, 2015-12-29, Nr. 2015-20903) (toliau Įstatymas su vėlesniais pakeitimais ir papildymais - 2016 m. Įstatymas).

Pareiškėjo nuomone, yra teisiškai pagrįsta abejonė, kad:

(1) Įstatymas buvo priimtas pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau - Konstitucija) bei kituose teisėkūros procesus reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytą įstatymų priėmimo tvarką;

bei

(2) Nustatytas reglamentavimas pagal turinį ir reguliavimo apimtį prieštarauja Konstitucijai.

Todėl, remdamiesi Konstitucijos 105 ir 106 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 63, 64 ir 65 straipsniais, prašome ištirti, ar:

(1) Lietuvos Respublikos ūkio subjektų, perkančių-parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymas (TAR, 2015-07-09, Nr. 2015-11209), atsižvelgiant į jo priėmimo metu padarytus procedūrinius pažeidimus, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 69 straipsnio 1 daliai ir 76 straipsniui.;

(2) Lietuvos Respublikos ūkio subjektų, perkančių-parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo (TAR, 2015-0.7-09, Nr. 2015-11209) 3, 4 ir 5 straipsniai, (įskaitant ir jų pakeitimus išdėstytus Lietuvos Respublikos ūkio subjektų, perkančių- parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo Nr.-XII-1907 2, 3, 5, 6, 13 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo 7-1 straipsniu-įstatyme Nr. XII-2230) nustatantys ūkio subjektų nesąžiningų veiksmų sąrašą, reikalavimą nurodyti žalio pieno kilmės šalį ženklinant Lietuvoje pagamintus pieno produktus, bei žalio pieno kainos reguliavimą, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsniui bei 46 straipsnio 1, 3 ir 5 dalims.


I. ĮSTATYMAS PRIIMTAS PAŽEIDŽIANT KONSTITUCIJOS 69 STRAIPSNIO 1 DALĮ IR 76 STRAIPSNĮ BEI KONSTITUCINI TEISINĖS VALSTYBĖS PRINCIPĄ


1. Konstitucija Lietuvos Respublikos Seimui (toliau - Seimas) suteikia vieną esminių konstitucinės demokratinės teisinės valstybės parlamento funkcijų - įstatymų leidybos funkciją. Be kita ko, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau - Konstitucinis Teismas) yra pripažįstama, kad įstatymų leidyba yra viena svarbiausių Seimo funkcijų (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d. nutarimas ).



2. Konstitucinio teisinės valstybės principo esmė - teisės viešpatavimas. Konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas reiškia, kad valdžios laisvę riboja teisė, kuriai privalo paklusti visi teisinių santykių subjektai, neišskiriant nė teisėkūros subjektų. Visų teisėkūros subjektų diskreciją riboja aukščiausioji teisė - Konstitucija. Visi teisės aktai, visų valstybės ir savivaldybių institucijų bei pareigūnų sprendimai turi atitikti Konstituciją, jai neprieštarauti (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimas).


3 Vykdydamas Konstitucijos jam suteikiamą įstatymų leidybos funkciją, Seimas privalo vadovautis ir teisinėje valstybėje nustatytais atitinkamos funkcijos vykdymo pagrindais. Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad įstatymai Seime priimami laikantis įstatymo nustatytos procedūros. Konstitucijos 69 straipsnio. 1 dalis yra susijusi su 76 straipsniu, kuriame nustatyta, kad Seimo struktūrą ir darbo tvarką nustato Seimo statutas, turintis įstatymo galią. Aiškindamas Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalies nuostatą kartu su Konstitucijos 76 straipsnio nuostata, Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad abi šios nuostatos reiškia, jog įstatymų priėmimo tvarka gali būti reguliuojama Seimo statutu, taip pat įstatymais (Konstitucinio Teismo 2015 m. lapkričio 19 d. 2001 m. birželio 28 d., 2002 m. sausio 14 d., 2005 m. sausio 19 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimai).


4. Galiausiai, Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje laikomasi teisinės pozicijos, kad teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams ir inter alia apima pareigą leidžiant teisės aktus paisyti teisėkūros procedūrinių reikalavimų, taip pat ir tų, kuriuos yra nusistatęs pats teisėkūros subjektas (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas), o esminiai įstatymuose, Seimo statute nustatytos įstatymų leidybos procedūros pažeidimai reiškia, kad yra pažeidžiama ir Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalies nuostata, jog įstatymai Seime priimami laikantis įstatymo nustatytos procedūros (Konstitucinio Teismo 2001 m. birželio 28 d., 2005 m. sausio 19 d., 2008 m. vasario 22 d., 2013 m. vasario 15 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimai).


1.1. Įstatymo priėmimo aplinkybių santrauka


5. 2015 m. vasario 19 d. Lietuvos Respublikos Seimo narė, žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė įregistravo Įstatymo projektą (Dokumento Nr. XIIP-2764). Kartu su Įstatymo projektu tą pačią dieną įregistruotas įstatymo projekto aiškinamasis raštas (Dokumento Nr. XIIP-2764) (toliau - Aiškinamasis raštas) (Priedas Nr. 1).


6. 2015 m. kovo 3 d. buvo gauta Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamento išvada dėl Įstatymo projekto (Priedas Nr. 2), kurioje nurodyta, kad Įstatymas, įskaitant (statymo nuostatas dėl vienodos kainos taikymo žalio pieno pardavėjų grupėms, galimai prieštarauja Konstitucijai, iškreipia konkurencijos sąlygas.


7. 2015 m. kovo 10 d. buvo gauta Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos išvada dėl Įstatymo projekto (Priedas Nr. 3), kurioje nurodyta, kad Įstatymas, įskaitant nuostatas dėl ribojimo laisvai keisti pieno pirkimo kainą, įpareigojimo taikyti vienodą pieno pirkimo kainą žalio pieno pardavėjų grupėms, prieštarauja Europos Sąjungos teisei, riboja Konstitucijoje įtvirtintą asmenų ūkinės veiklos laisvę.


8. 2015 m. kovo 16 d. buvo gauta Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos išvada dėl įstatymo (raštas Nr. (1.20-32) 6V-610 „Dėl Lietuvos Respublikos ūkio subjektų, perkančių - parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo projekto Nr. XIIP- 2764“, Priedas Nr. 4), kurioje nurodyta, kad Įstatymo projektas galimai prieštarauja pagrindiniams Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės principams, dėl ekonominio nepagrįstumo, ribotų objektyvių galimybių užtikrinti jame numatytų priemonių įgyvendinimą ir dėl galimų žalingų pasekmių, kurios rengiant projektą nebuvo įvertintos.


9. 2015 m. balandžio 16 d. gauta Lietuvos Respublikos Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto išvada dėl preliminaraus įvertinimo, ar Įstatymo projektas neprieštarauja Konstitucijai, kuriame nurodyta, kad Įstatymo projektas Konstitucijai neprieštarauja, kadangi Įstatymo projektu yra ginami vartotojo interesai.


10. 2015 m. birželio 11 d. Seimo posėdžio metu buvo pritarta Įstatymo projektui po pateikimo, pagrindiniu komitetu paskirtas Lietuvos Respublikos Seimo Kaimo reikalų komitetas.


11. 2015 m. birželio 23 d. Lietuvos Respublikos Seimo Kaimo reikalų komitetas pateikė išvadą Nr. 110-P-19, kurioje buvo atsižvelgta į dalį išvadose dėl Įstatymo projekto pateiktų argumentų bei pasiūlė kiek pakoreguotą Įstatymo projektą (Dokumento Nr. XIIP-2764(2)). Naujai pasiūlytame Įstatymo projekte liko ir dalis aukščiau nurodytose išvadose kritikuotų nuostatų, kurias Lietuvos Respublikos Seimo Kaimo reikalų komitetas vertino kaip pagrįstas.


12. 2015 m. birželio 24 d. Seimo posėdžio metu buvo svarstomas Įstatymo projektas ir po svarstymo ypatingos skubos tvarka Įstatymas priimtas.


13. 2015 m. liepos 7 d. Įstatymas buvo oficialiai paskelbtas. 2015 m. rugpjūčio 1 d. Įstatymas įsigaliojo.


1.2. Rengiant Įstatymą buvo pažeistas Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 15 straipsnis, 3 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 5 punktai, Seimo statuto 135 straipsnio 3 dalies 5 punktas


14. Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad rengiant teisės akto, kuriuo numatoma reglamentuoti iki tol nereglamentuotus santykius, taip pat kuriuo iš esmės keičiamas teisinis reguliavimas, projektą, privalo būti atliekamas numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimas, šio vertinimo išsamumas turi būti proporcingas galimoms numatomo teisinio reguliavimo pasekmėms. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad atliekant numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimą, nustatomas galimas teigiamas ir neigiamas poveikis to teisinio reguliavimo sričiai, asmenims ar jų grupėms, kuriems bus taikomas numatomas teisinis reguliavimas.

Atsižvelgiant į teisės akte numatomo naujo teisinio reguliavimo pobūdį, mastą, turi būti įvertinamas, inter alia, poveikis ekonomikai. To paties straipsnio 3 dalyje numatyta, kad įstatymo ar kito Seimo teisės akto projekte numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo rezultatai pateikiami aiškinamajame rašte arba atskiru dokumentu. Seimo statuto 135 straipsnio 3 dalies 5 punkte numatyta analogiška ir kiek detalizuojanti nuostata, kad aiškinamajame rašte turi būti nurodytą numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo rezultatai (jeigu rengiant įstatymo projektą toks vertinimas turi būti atliktas ir jo rezultatai nepateikiami atskiru dokumentu), galimos neigiamos priimto įstatymo pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta.


15. Taigi aukščiau nurodytos Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo nuostatos expressis verbis nustato imperatyvią pareigą atlikti numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimą, kai yra numatoma reguliuoti iki tol nereglamentuotus santykius. Daugiau nei akivaizdu, kad Įstatymu yra naujai reglamentuojami teisiniai santykiai. Įstatymu iš esmės reguliuojami trejopo pobūdžio santykiai: (i) nesąžiningų veiksmų draudimas; (ii) žalio pieno pirkimo kainos kontrolė; (iii) ekonominių sankcijų už įstatymo pažeidimus dydis ir jų skyrimo tvarka. Iki įstatymo priėmimo žalio pieno pardavėjų ir pirkėjų santykiai buvo reguliuojami tarp jų sudarytomis sutartimis bei įprasta šalims praktika, tuo tarpu Įstatymu į šiuos santykius yra įsikišama iš esmės paneigiant sutarties laisvės principą. Kitaip tariant, Įstatymu yra naujai ir iš esmės sureglamentuotas tam tikras ūkio sektorius, nustatant ne tik privalomus rinką reguliuojančius įpareigojimus, tačiau ir sukuriant šios rinkos priežiūros mechanizmą, atsakomybę už Įstatymo nuostatų pažeidimų ir jos taikymo tvarką.


16. Kaip nurodyta aukščiau, Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 15 straipsnio 2 dalis expressis verbis suponuoja, kad vertinimo išsamumas turi būti proporcingas galimoms numatomo teisinio reguliavimo pasekmėms. Atsižvelgiant į tai, kad Įstatymu buvo įsikišta į tokias pamatines vertybes kaip ūkinės veiklos laisvės ir sutarčių laisvės principus ir nustatyta papildoma administracinė našta ūkio subjektams bei nustatyta atsakomybė, nekyla abejonių, jog Įstatymas gali turėti ir turės reikšmingą poveikį ne tik žalio pieno rinkos dalyviams, tačiau ir valstybės ekonomikai. Reguliuojant santykius tokia apimtimi, kaip to siekiama Įstatymu, siekiant užtikrinti teisėkūros stabilumą, teisėtų lūkesčių, proporcingumo bei protingumo principų įgyvendinimą, Įstatymui turint įtakos ekonomikai, rinkos sektoriaus dalyviams ir net galutiniams vartotojams, akivaizdu, kad turėjo būti atliktas išsamus, realus ir įvairiapusis teisinio reguliavimo poveikio vertinimas. Įstatymu reguliuojamų teisinių santykių specifika patvirtina, kad pvz., siekiant priimti sprendimą dėl nesąžiningų veiksmų reguliavimo būtinumo bei jo reguliavimo apimties, mažiausiai turėjo būti atliktas tyrimas, kuriuo išanalizuotas žalio pieno rinkoje vyraujantis ūkio subjektų elgesys, nustatyta, kokius padarinius sukelia tam tikri konkretūs ūkio subjektų veiksmai; nustačius, jog tam tikri ūkio subjektų veiksmai gali daryti neigiamą įtaką, t. y. nesąžiningi, privalėjo būti įvertinta, kokius padarinius žalio pieno rinkai turės tokių veiksmų ribojimas įstatymu, t. y. įvertinta, ar susiklosčiusių santykių apribojimas nesukels sudėtingesnių pasekmių rinkos dalyviams ir neturės neigiamos įtakos ekonomikai, lyginant su iki santykių reguliavimo susiklosčiusia tvarka. Įstatymo projektu siekiant nustatyti žalio pienę pirkimo kainos kontrolę, mažiausiai buvo būtina išsamiai ištirti, kaip ir dėl kokių-priežasčių žalio pieno rinkoje svyruoja pieno pirkimo kainos, kaip greitai bei kokia amplitude kinta šios kainos, kokią įtaką rinkai gali turėti suvaržytas žalio pieno pirkimo kainos kitimas. Sprendžiant klausimą dėl ekonominių. sankcijų įtvirtinimo, o ypač tokių sankcijų, kurios turi būti skiriamos už ūkio subjektų elgesį, kuris iki Įstatymo priėmimo buvo vertinamas įprastu elgesiu rinkoje, turi būti įvertinta, ar ekonominės sankcijos dydis yra proporcingas galimo pažeidimo mastui. To neįmanoma padaryti be detalios faktinės situacijos analizės ir išsamaus ekonominio ir socialinio tyrimo.


17. Iš Įstatymo parengiamųjų dokumentų matyti, jog išsamus ir įvairiapusis numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimas nebuvo atliktas. Vien tai, kad Aiškinamajame rašte pateikiama tam tikra statistika bei identifikuojamos sektoriuje esančios problemos, savaime nereiškia, jog rengiant Įstatymo projektą buvo atlikta būtina poveikio vertinimo analizė. Priešingai - net nėra įmanoma nustatyti, kuo remiantis ir kokiais kriterijais vertinant buvo nustatomos siekiamos sureguliuoti problemos. Aiškinamojo rašto 5 punkte nurodyti lakoniški, deklaratyvūs ir jokiais tyrimais bei analize nepagrįsti teiginiai, jog priėmus Įstatymą pasekmių nenumatoma. Aiškinamajame rašte nėra pateikiama informacija nei apie tai, kas atitinkamą vertinimą atliko, nei kokiais kriterijais vadovaujantis ir kodėl buvo sprendžiama dėl Įstatymo ekonominio pagrįstumo, dėl jo realios įtakos žalio pieno pirkėjams, pardavėjams ir vartotojams, Lietuvos Respublikos teisės aktų informacinėje sistemoje (toliau - TAIS), kurios duomenys yra viešai pateikiami TAIS tvarkytojo interneto svetainėje www.lrs.lt, nėra įregistruota jokių papildomų dokumentų, pagrindžiančių, kad teisinio reguliavimo poveikio vertinimas buvo atliktas. Galiausiai, net ir Aiškinamajame rašte nurodyta, kad priėmus Įstatymą neigiamų pasekmių nenumatoma (5 punktas), o rengiant Įstatymą specialistų vertinimų ir išvadų nebuvo gauta (13 punktas). Toks Aiškinamojo rašto nenuoseklumas ir lakoniškumas suponuoja, kad vietoj išsamios rinkos, ekonominės ir socialinės įtakos analizės buvo atliktas tik formalus ir paviršutiniškas vertinimas.


18. Numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo formalų, lakonišką ir paviršutinišką pobūdį rodo vien tai, kad Įstatymo projekte Įstatymo įgyvendinimą kontroliuojančia institucija buvo numatyta Konkurencijos taryba, o vėliau Įstatymo projektas buvo pakeistas ir tokios funkcijos patikėtos valstybės įmonei Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūrai (toliau - RRA). Tokios funkcijos kaip nesąžiningų veiksmų kontrolės, žalio pieno pirkimo kainos kontrolė bei ekonominių sankcijų už įstatymo pažeidimus skyrimas neabejotinai sąlygoja itin kompetentingų specialistų poreikį, atsakingos institucijos pakeitimas jau Įstatymo projekto svarstymo stadijoje, akivaizdžiai rodo, kad išsamus ir įvairiapusis poveikio vertinimo tyrimas nebuvo atliktas. Tuo labiau, kad po metų Įstatymo projekto iniciatorė V. Baltraitienė, kalbėdama apie RRA, nurodė „Aišku, specialistų ten stiprių nėra“ (Priedas Nr. 5 ) (1). Pažymėtina, kad Konkurencijos tarybos, kaip kainos priežiūros institucijos buvo atsisakyta po to, .kai Konkurencijos taryba 2015 m. kovo 16 d. išvadoje Nr. (1.20-32) 6V-610 išsamiai pasisakė, kad žalio pieno pirkimo kainos reguliavimas prieštarauja institucijos strateginiams tikslams, kadangi: [Įstatymo] Projektas savo esme nėra susijęs su konkurencijos užtikrinimu ar jos skatinimu. Priešingai, jame numatyti konkurenciją mažinantys reikšmingi ūkinės veiklos apribojimai“.


19. Dar daugiau, tai, kad priimant Įstatymą jo nuostatų pagrįstumas bei atitikimas rinkoje susiklosčiusiai situacijai iš esmės nebuvo tirtas, patvirtina ir aplinkybė, kad pirminiame Įstatymo variante žalio pieno pardavėjai į grupes buvo suskirstyti neatlikus reikiamos analizės ir neįvertinus realios padėties. Įstatymui įsigaliojus, jau 2015 m. lapkričio 17 d., praėjus ne daugiau nei penkiems mėnesiams, TAIS buvo užregistruotas Įstatymo pakeitimas (Dokumento Nr. XIIP-3791), kuriuo siekiama tikslesnio pieno pardavėjų grupių suskirstymo, išplečiant didesnį kiekį parduodančių pieno pardavėjų grupių skaičių (Dokumento Nr. XIIP-3791, Įstatymo pakeitimo aiškinamojo rašto 1 punktas). Be to, net ir pati Įstatymo projekto iniciatorė V. Baltraitienė pateikdama Įstatymą Seimui abejojo dėl tam tikrų Įstatymo nuostatų: <...>iš tikrųjų reikia čia prirašyti viena, su kuriais sudarytos sutartys, kad neatsitiktų taip, kaip yra dabar, kad ir sutartys sudarytos, nesutinka su kainos mažinimu, kuri... Aš iš karto pasakiau, jeigu bus pateikimas, aš pati čia taisysiu <...>* (2015 m. birželio 11 d. VI (pavasario) sesijos rytinio Seimo posėdžio Nr. 256 stenograma, Priedas Nr. 7).


20. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 15 straipsniu Lietuvos Respublikos Vyriausybė yra patvirtinusi Numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo metodiką (toliau - Metodika) (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m, vasario 26 d. nutarimas Nr. 276 „Dėl Sprendimų projektų poveikio vertinimo metodikos patvirtinimo ir įgyvendinimo (Dėl Numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo metodikos patvirtinimo)“). Šia Metodika privalo būti vadovaujamasi, kai Lietuvos Respublikos Vyriausybei teikiami svarstyti teisės aktų projektai (taigi, ir tais atvejais, kai Lietuvos Respublikos Vyriausybė inicijuoja įstatymų projektus) (Metodikos 4 punktas). Paminėtina keletas svarbių Metodikoje įtvirtintų poveikio vertinimo aspektų: projekto poveikį turi vertinti kvalifikuoti specialistai (8.2 p.), rengėjai bendradarbiauja su visuomenės interesams tam tikroje srityje atstovaujančiomis organizacijomis (8.3 p.), atliekama sąnaudų ir naudos arba sąnaudų efektyvumo analizė (17 p.), formuojamos teisėkūros iniciatyvos įgyvendinimo alternatyvos (20 p.). Metodikoje taip pat pateikiamas ir orientacinis klausimynas, į kurį teisės akto rengėjas turi atsižvelgti rengdamas teisės aktą, bei atsakyti į tokius klausimus, kaip, pavyzdžiui, kuo pagrindžiama, kodėl nauji verslo veiklos sąlygų reikalavimai yra būtini, pagrįsti ir proporcingi siekiamam tikslui. Dar daugiau, Metodika suponuoja, kad atitinkamai turi būti taikomi ir tokie teisės aktai kaip Administracinės naštos piliečiams ir kitiems asmenims nustatymo ir įvertinimo metodika, patvirtinta Vyriausybės 2011 m. vasario 23 d. nutarimu Nr. 213 „Dėl Administracinės naštos piliečiams ir kitiems asmenims nustatymo ir įvertinimo metodikos patvirtinimo“, Administracinės naštos ūkio subjektams nustatymo metodika, patvirtinta Vyriausybės 2012 m. sausio 11 d. nutarimu Nr. 4 „Dėl Administracinės naštos ūkio subjektams nustatymo metodikos patvirtinimo“, Sprendimų poveikio konkurencijai vertinimo gairėmis, parengtomis Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos, ir kitais pagal projekto pobūdį aktualiais metodiniais dokumentais. Taigi, Metodika ir kartu taikomi teisės aktai suponuoja išsamų ir įvairiapusį teisinio reguliavimo poveikio vertinimą. Todėl Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 15 straipsnio ir 2 dalys negali būti aiškinamos taip, kad suponuotų mažesnį numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimą tais atvejais, kai įstatymų projektų iniciatyvos teisę realizuoja ne Lietuvos Respublikos Vyriausybė, o kiti subjektai.


21. Formalus numatomo teisinio reguliavimo (Įstatymo projekto) poveikio vertinimas suponuoja, kad rengiant ir priimant Įstatymo projektą buvo pažeisti ir dauguma Lietuvos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų imperatyvių teisėkūros principų: (i) tikslingumo, reiškiantis, kad teisės akto projektas turi būti rengiamas ir teisės aktas priimamas tik tuo atveju, kai siekiamų tikslų negalima pasiekti kitomis priemonėmis; (ii) proporcingumo, reiškiantis, kad pasirinktos teisinio reguliavimo priemonės turi sudaryti kuo mažesnę administracinę ir kitokią naštą, nevaržyti teisinių santykių subjektų daugiau, negu to reikia teisinio reguliavimo tikslams pasiekti; (iii) efektyvumo, reiškiantis, kad rengiant teisės akto projektą turi būti įvertinamos visos galimos teisinio reguliavimo alternatyvos ir pasirenkama geriausia iš jų, teisės akte turi būti įtvirtinamos veiksmingiausiai ir ekonomiškiausiai teisinio reguliavimo tikslą leisiančios pasiekti priemonės, turi būti skelbiami ir įvertinami dėl teisinio reguliavimo gauti pasiūlymai, o teisėkūros veiksmai atliekami per protingus terminus. Atlikus tik formalų ir paviršutinišką Įstatymo projekto vertinimą, nebuvo, o ir negalėjo būti, įvertinamos visos teisinio reguliavimo alternatyvos ir pasirenkama veiksmingiausia ir ekonomiškiausia alternatyva. Dar daugiau, efektyvumo principas buvo pažeistas ir tuo aspektu, kad kaip matyti iš aukščiau pateiktos faktinės situacijos, Įstatymas buvo priimtas per itin trumpą laiko tarpą - 4 mėn. Akivaizdu, kad naujas teisinis reguliavimas (ir kaip bus nurodyta toliau, toks kontraversiškas, koks buvo įstatymo projektas) negalėjo būti objektyviai išsamiai įvertintas ir apsvarstytas per tokį trumpą terminą.


22. Išsamaus Įstatymo projekto poveikio vertinimo būtinumą patvirtina ir dėl Įstatymo projekto gautos institucijų arba teisėkūros procese dalyvavusių subjektų išvados. Kartu šios išvados patvirtina, kad tinkamas Įstatymo projekto poveikio vertinimas nebuvo atliktas. Praktiškai beveik visose pateiktose išvadose Įstatymo projektas buvo griežtai kritikuojamas bei pabrėžiama, kad rengiant Įstatymo projektą nebuvo įvertintos palankesnės ir mažiau neigiamos įtakos turėsiančios alternatyvos, taip pat nebuvo atliktas būtinas tyrimas, reguliuojant tokio, pobūdžio santykius, beveik visose išvadose buvo įžvelgiamas galimas prieštaravimas Konstitucijai:

Lietuvos laisvosios rinkos institutas, išanalizavęs Įstatymo projektą(2), nurodė, jog jo nuostatoms įsigaliojus bus padidintos galutinės kainos vartotojams, Lietuvos pieno produktų gamintojai būtų pastatomi į prastesnę konkurencinę poziciją negu užsienio gamintojai. Dėl Įstatymo projekto nuostatų, susijusių su „nepagrįstu" kainos mažinimu buvo nurodyta, kad rinkos ekonomikoje „nepagrįsta“ kaina neegzistuoja, o reguliavimas kaip tik sumažintų konkurenciją rinkoje, nes pagal Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 6 dalį kaina ir laisvas jos nustatymas yra viena iš esminių konkurencinių sąlygų. Buvo pabrėžta, kad Įstatymo rengėjai nepateikia duomenų ar įrodymų, kuriais būtų pagrindžiamas dominuojančios padėties ar piktnaudžiavimo ja faktas. Galiausiai, nustatyta, kad Įstatymas negarantuoja didesnių pieno supirkimo kainų žaliavinio pieno gamintojams. Atvirkščiai, įteisinus žalio pieno pirkėjų de facto privalomą kartelinį susitarimą, žalio pieno pirkimo kaina gali kristi dar žemiau nei dabar. O pieno gamintojai prarastų net teorinę galimybę žaliavinį pieną parduoti kitiems pirkėjams.“

Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamento išvadoje konstatuota, kad Įstatymo projektu yra trukdoma žalio pieno pirkėjui savarankiškai priimti jo ūkinei veiklai reikalingus sprendimus, gali būti iškreipiama viena iš svarbiausių Konkurencijos įstatyme numatytų konkurencijos sąlygų - kaina. Išvadoje svarstoma, kad Įstatymas tikėtinai prieštarauja Konstitucijai.

Europos teisės departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos savo išvadoje nurodė, kad su Įstatymo projektu nebuvo pateikti motyvai, pagrindžiantys poreikį pripažinti pieno rinką ypatinga ūkio sritimi. Kartu išvadoje pažymėta, jog kainos nustatymui Įstatymu parinkus tik du kriterijus gali susidaryti situacija, kuomet vienos grupės pieno pardavėjai būtų diskriminuojami, be to, nustatyta, jog Įstatymo aiškinamajame rašte nėra išsamiai pagrįstas Įstatymu numatomų ribojimų būtinumas. Išvadoje buvo rekomenduota įvertinti ir kitas Europos Sąjungos siūlomas pieno gamintojų atstovavimo aprėpties ir kokybės gerinimo priemones, į kurias nebuvo atsižvelgta rengiant Įstatymo projektą.

Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba savo išvadoje nurodė, kad Įstatymo projektas neatitinka Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos veiksmingos konkurencijos apsaugos principų bei gali sukelti neigiamų pasekmių visiems pieno sektoriuje veikiantiems ūkio subjektams bei vartotojams. Išvadoje buvo pasiūlyta įvertinti alternatyvias priemones. Pabrėžta, kad reikšmingus ūkinės veiklos apribojimus numatantis Įstatymo projektas taip pat turėtų būti pagrįstas aiškiu ekonominiu įvertinimu, o ne vien sektoriuje egzistuojančių problemų įvardijimu.


23. Aplinkybę, kad turėjo būti atliktas išsamus ir įvairiapusis Įstatymo projekto vertinimas patvirtina ir geroji praktika. Europos Komisijos patvirtintos Geresnio reguliavimo gairės(3) ir jas detalizuojantis dokumentas(4) suponuoja išsamius reikalavimus kai yra atliekamas teisės akto projekto ex ante vertinimas. Rengiant Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvą 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės, veiklos vartotojų atžvilgiu vidaus rinkoje ir iš dalies keičianti Tarybos direktyvą 84/450/EEB, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvas 97/7/EB, 98/27/EB bei 2002/65/EB ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2006/2004 buvo remiamasi Europos Finansinių Paslaugų Apvaliojo Stalo studija, taip pat atliktas išplėstinis poveikio įvertinimas, kuriame analizuojamos kliūtys bei alternatyvos pokyčiams, aptariamos Eurobarometro apklausos, konsultacijų atsakymai, galiojančių nacionalinių teisės aktų akademinės studijos, valstybių narių ekspertų darbo grupės išvados bei GFA atliktas poveikio vertinimas(5).


24. Aukščiau nurodytos aplinkybės patvirtina, jog rengiant Įstatymo projektą, Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 15 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse ir Seimo statuto 135 straipsnio 3 dalies 5 punkte numatyta pareigą atlikti teisinio reguliavimo poveikio vertinimą realiai nebuvo įgyvendinta, Kartu buvo pažeisti to. paties įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 5 punktuose įtvirtinti imperatyvūs teisėkūros principai. Pažeidus Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 15 straipsnio nuostatas bei 3 straipsnyje įtvirtintus imperatyvius principus, atitinkamai buvo pažeisti ir konstitucinis teisinės valstybės principas, 69 straipsnio 1 dalis kartu su 76 straipsnio nuostata, reiškiančios, jog įstatymų leidėjais privalo laikytis įstatymų priėmimo tvarkos, kuri gali būti reguliuojama Seimo statutu, taip pat ir kitais įstatymais.


1.3. Rengiant Įstatymą nebuvo gauta Vyriausybės išvada


25. Kaip jau nurodyta aukščiau, Įstatymas reguliuoja specifinius teisinius santykius, juo valstybė įsikišta į tokias pamatines vertybes kaip ūkinės veiklos laisvės ir sutarčių laisvės principus ir nustato papildomą administracinę naštą ūkio subjektams bei atsakomybę, turi ir turės reikšmingą poveikį ne tik rinkos sektoriaus dalyviams ir net galutiniams vartotojams, bei ir visai valstybės ekonomikai. Teisinės valstybės principas reikalauja, kad įstatyme numatytos priemonės atitiktų teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės būtų būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir kad jos neturėtų varžyti ašmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d., 2013 m. vasario 15 d., 2013 m. gegužės 16 d., 2013 m. spalio 9 d., 2014 m. balandžio 14 d. nutarimai). Dar daugiau, iš teisinės valstybės principo kyla reikalavimas įstatymų leidėjui aiškiai ir tiksliai formuluoti įstatymų nuostatas bei užtikrinti teisinių santykių stabilumą: Konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams, inter alia tai, kad teisės aktuose nustatyti reikalavimai turi būti grindžiami bendro pobūdžio nuostatomis (teisės normomis ir principais), kurias įmanoma. taikyti visiems numatytiems atitinkamų teisinių santykių subjektams; diferencijuotas teisinis reguliavimas turi būti grindžiamas tik atitinkamais teisės aktais reguliuojamų visuomeninių santykių subjektų padėties objektyviais skirtumais; teisės aktų formuluotės turi būti tikslios, turi būti užtikrinami teisės sistemos nuoseklumas ir vidinė darna; kad teisinių santykių subjektai galėtų savo elgesį orientuoti pagal teisės reikalavimus, teisinis reguliavimas turi būti santykinai stabilus; ir kt.“ (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimas)


26. Pagal Lietuvos Respublikos žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatymo 5 straipsnio 1 dalį Žemės ūkio ir kaimo plėtros politiką įgyvendina Vyriausybė. Kadangi Įstatymu yra iš esmės reguliuojama viena iš žemės ūkio sričių, kurios reguliavimas turi tiesioginės įtakos rinkos dalyvių teisėms ir atsakomybės bei rinkoje vyraujančiai kainai, Vyriausybės išvados dėl šio Įstatymo projekto negavimas reikštų, kad nebuvo užtikrintas Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 15 straipsnyje įtvirtinto reikalavimo atlikti teisės akto projekto vertinimą ir 3 straipsnyje įtvirtintų imperatyvių teisėkūros principų įgyvendinimas ir kartu pažeidžiamas teisinės valstybės principas.


27. Tai patvirtina ir šio kreipimosi 20 punkte nurodyti Vyriausybės patvirtinti teisės aktai, kurie užtikrina, kad Vyriausybėje svarstomi klausimai būtų tinkamai parengti, suderinti su atitinkamos institucijomis ir atliktas teisės akto projekto vertinimas. Tai, kad buvo sąmoningai siekiama išvengti Vyriausybės išvados suponuoja ir Įstatymo iniciatorės V. Baltraitienės žodžiai, kuomet atsakant į klausimą, kodėl Įstatymo projektas nėra teikiamas per Vyriausybę, Įstatymo projekto iniciatorė V. Baltraitienė nurodė, jog „<...> tai yra labai ilgas biurokratinis aparatas. Visa procedūra, aš noriu pasakyti, labai ilga. Reikia labai daug derinimų (2015 m. birželio 11 d. VI (pavasario) sesijos rytinio Seimo posėdžio Nr. 256 stenograma, Priedas Nr. 7). Pabrėžtina, kad teisėkūros proceso elementai, tokie kaip derinimas su suinteresuotomis institucijomis, projektų vertinimo atlikimas ir pan., nėra savitiksliai, o yra reikšmingas garantas užtikrinantis Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintų imperatyvių teisėkūros principų ir teisinės valstybės principo įgyvendinimą.


28. Be to, Vyriausybės išvados gavimą suponuoja ir Seimo statuto 145 straipsnio 1 dalies nuostata, numatanti, kad jeigu įstatymui įgyvendinti reikės lėšų, susijusių su valstybės biudžeto koregavimu, toliau svarstant projektą turi būti pateikti projekto iniciatorių pasiūlymai bei Biudžeto ir finansų komiteto ir Vyriausybės išvados dėl galimų šių lėšų šaltinių, taip pat turi būti pateiktas ir svarstomas valstybės biudžeto įstatymo pakeitimo įstatymo projektas. Atsižvelgiant į tai, kad kaip minėta Įstatymas nustato ir kontrolės sistemą ir papildomus valstybės institucijų įgalinimus, pvz., Įstatymu yra suteikiamos papildomos funkcijos RRA - skundų nagrinėjimas, kainos pagrįstumo vertinimo analizė, Įstatymo priežiūra - nėra įmanoma Įstatymo įgyvendinti be papildomų valstybės biudžeto lėšų. Akivaizdu, jog institucijai suteikiant papildomų funkcijų, jai reikės ir papildomų išteklių - naujų darbuotojų arba jau esamų darbuotojų kvalifikacijos kėlimo. Tai, kad RRA įgyvendinant Įstatymą buvo akivaizdus papildomų biudžeto lėšų poreikis suponuoja ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministras 2015 m. rugpjūčio 7 d. įsakymu Nr. 3D-629 patvirtintos Priemonių, susijusių su Lietuvos Respublikos ūkio subjektų, perkančių-parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo įgyvendinimu, finansavimo taisyklės, kurios reikalauja didelės RRA darbuotojų kompetencijos ir galimybių vertinti šiose taisyklėse numatytas aplinkybes.


29. Tai, kad Aiškinamajame rašte nurodyta, kad biudžeto lėšų Įstatymui įgyvendinti nereikės, patvirtina ne tai, kad tokių biudžeto lėšų nereikės, bet tik tai, kad realus Įstatymo projekto vertinimas nebuvo atliktas. Toks teiginys Aiškinamajame rašte negali pats savaime paneigti Lietuvos Respublikos Seimo statuto 145 straipsnio 1 dalies nuostatos taikymo.


30. Apibendrinant, tai, kad svarstant Įstatymo projektą Seime nebuvo gauta Vyriausybės išvada dėl Įstatymo projekto, reiškia, kad buvo pažeista Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 15 straipsnio 1 dalis ir 3 straipsnyje įtvirtinti imperatyvūs teisėkūros principai, Seimo statuto 145 straipsnio 1 dalies nuostata ir tuo buvo pažeistas konstitucinis teisinės valstybės principas.


1.4. Rengiant Įstatymą buvo pažeisti Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 16 straipsnis bei Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatymo 5 straipsnio 3 punktas, 8 straipsnio 1 dalies 15 punktas


31. Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 16 straipsnyje numatyta, kad numatomo teisinio reguliavimo poveikio korupcijos mastui vertinimas (teisės aktų ar jų projektų antikorupcinis vertinimas) atliekamas Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatymo nustatytais atvejais. Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatymo 5 straipsnio 3 punkte numatyta, kad teisės aktuose įtvirtinto ar teisės aktų projektais numatomo teisinio reguliavimo poveikio korupcijos mastui vertinimas (teisės aktų ar jų projektų antikorupcinis vertinimas) yra korupcijos prevencijos priemonė. To paties įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 15 punkte numatyta, kad teisės akto projekto rengėjas atlieka teisės akto projekto antikorupcinį vertinimą, jeigu rengiamame teisės akte numatoma reguliuoti visuomeninius santykius, susijusius su teisės pažeidimų tyrimu, atsakomybės už teisės pažeidimus sąlygomis.


32. Nurodytos nuostatos suponuoja, kad rengiant Įstatymą buvo privaloma atlikti Įstatymo projekto antikorupcinį vertinimą. Visas Įstatymo trečiasis skirsnis (8-12 straipsniai) reglamentuoja atsakomybės už Įstatymo pažeidimus taikymo tvarką. Įstatymo 9 straipsnyje yra numatyta Įstatymo pažeidimų nagrinėjimo tvarka (senaties terminai, kontrolės institucijos teisės ir kt.). Įstatymo 11 straipsnyje yra reglamentuojamos už Įstatymo pažeidimus ūkio subjektams galimos skirti baudos, jų didinimo ar mažinimo kriterijai (sunkinančios ir lengvinančios aplinkybės). Įstatymo 10 straipsnis numato tvarką, kuria vadovaujantis ūkio subjektai gali apskųsti kontrolės institucijos veiksmus. Kitaip tariant, Įstatymu yra tiesiogiai įtvirtinamos nuostatos, reguliuojančios visuomeninius santykius, susijusius su teisės pažeidimų tyrimu, atsakomybės už teisės pažeidimus sąlygomis.


33. Teisės aktų projektų antikorupcinio vertinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. kovo 12 d. nutarimu Nr. 243 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m; kovo 12 d nutarimas Nr. 243 „Dėl Teisės aktų projektų antikorupcinio vertinimo taisyklių patvirtinimo“ (TAR, 2014-03-20, Nr. 2014-03284)), 13 punkte numatyta, kad teisės aktų projektų antikorupcinio vertinimo pažyma pridedama kaip lydimasis teisės akto projekto dokumentas ir paskelbiama TAIS.


34. Tarp Įstatymo lydimųjų dokumentų, nėra įregistruota Įstatymo antikorupcinio vertinimo pažyma. Tokio vertinimo neatlikus buvo pažeisti Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų Įstatymo 16 straipsnis bei Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos Įstatymo 5 straipsnio 3 punktas, 8 straipsnio 1 dalies 15 punktas ir atitinkamai Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalis kartu su Konstitucijos 76 straipsnio nuostata, reiškiančiomis, jog Įstatymų leidėjas privalo laikytis įstatymų priėmimo tvarkos, kuri gali būti reguliuojama Seimo statutu, taip pat ir kitais įstatymais.


1.5. Rengiant ir priimant Įstatymą buvo pažeista Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 20 straipsnio 4 dalis


35. Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 20 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad teisės aktai, keičiantys ar nustatantys naują ūkio subjektų veiklos ar jos priežiūros teisinį reguliavimą, paprastai įsigalioja gegužės .1 dieną arba lapkričio 1 dieną, tačiau visais atvejais ne anksčiau kaip po trijų mėnesių nuo jų oficialaus paskelbimo dienos.


36. Kaip minėta, Įstatymu buvo naujai sureguliuoti trys esminiai aspektai: (i) nesąžiningų veiksmų draudimas; (ii) žalio pieno pirkimo kainos kontrolė; (iii) ekonominių sankcijų už įstatymo pažeidimus dydis ir jų skyrimo tvarka. Todėl atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų Įstatymo 20 straipsnio 4 dalies reikalavimus, Įstatymo įsigaliojimui turėjo būti taikomas ne mažesnis kaip trijų mėnesių terminas nuo jo oficialaus .paskelbimo dienos.


37. Įstatymas Seime buvo priimtas 2015 m. birželio 25 d., o Teisės aktų registre įregistruotas ir oficialiai paskelbtas 2015 m. liepos 9 d. Įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Įstatymas (išskyrus aptariamo straipsnio 3 dalį), įsigalioja 2015 m. rugpjūčio 1 d. Taigi, nuo Įstatymo oficialaus paskelbimo (2015 m. liepos 9 d.) iki jo įsigaliojimo (2015 m. rugpjūčio 1 d.) praėjo tik 23 dienos. Įstatymui nustatant naują ūkio subjektų veiklos ir jos priežiūros teisinį reguliavimą, įstatymas nuo jo paskelbimo negalėjo įsigalioti anksčiau nei po trijų mėnesių nuo jo oficialaus paskelbimo, t. y. ne anksčiau kaip 2015 m. spalio 9 d.


38. Toks pažeidimas nėra vien formalus procedūrų pažeidimas, nes teisėtų lūkesčių, teisinės valstybės ir ūkinės veiklos laisvės principas suponuoja, kad ūkio subjektams turi būti suteikta galimybė ir protingas laikas pritaikyti savo veiklą pasikeitusiems teisės aktų reikalavimams. Atsižvelgiant į tai, kad įstatymas turi itin reikšmingos įtakos žalio pieno rinkos subjektų teisėms ir pareigoms ir įsiterpė į privatinius teisinius santykius bei numatė ekonominių sankcijų taikymą, toks protingas laikotarpis turėjo būti ne; mažesnis nei pusė metų.


39. Kaip minėta, nuo įstatymo oficialaus paskelbimo iki jo įsigaliojimo praėjo tik 23 dienos. Šis laikotarpis yra mažesnis už Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytą įpareigojimą, draudžiantį vienašališkai nutraukti žalio pieno pirkimo-pardavimo sutartį apie tai nepranešus kitai sutarties šaliai per ne trumpesnį kaip 30 dienų terminą. Taigi, net ir tie žalio pieno pirkėjai, kurie dėl pasikeitusios teisinės situacijos neketintų toliau vykdyti savo veiklos, jų galimybė laisvai išeiti iš rinkos ar atsisakyti dalies veiklos Įstatymu buvo apribota – net ir ketinant nutraukti žalio pieno pirkimo sutartis, nusprendus, kad naujomis sąlygomis jas. vykdyti yra nepagrįsta, žalio pieno pardavėjai mažiausiai 7 dienas privalėtų taikyti Įstatymo nuostatas, kadangi Įstatymo įsigaliojimo laikotarpis būtent 7 dienomis trumpesnis už Įstatymu leistiną įsipareigojimų nutraukimą.


40. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, Įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nustatyta nuostata numatanti Įstatymo įsigaliojimą, pažeidžia Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 20 straipsnio 4 dalį ir atitinkamai Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalį kartų su Konstitucijos 76 straipsnio nuostata, reiškiančiomis, jog įstatymų leidėjas privalo laikytis įstatymų priėmimo tvarkos, kuri gali būti reguliuojama Seimo statutu, taip pat ir kitais įstatymais.



1.6. Pateikiant, svarstant ir priimant Įstatymą buvo pažeistos Seimo statuto 141 straipsnio 2 dalis, 113 straipsnio 3 dalis ir 164 straipsnio 1 dalis


41. Priimant Įstatymą buvo atlikta ir kitų procedūrinių pažeidimų, kurie yra pagrindas laikyti Įstatymą priimtu pažeidžiant Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalį kartu su Konstitucijos 76 straipsnio nuostata, reiškiančia, jog įstatymų leidėjas privalo laikytis įstatymų priėmimo tvarkos, kuri gali būti reguliuojama Seimo statutu, taip pat teisinės valstybės principą.


42. Pirma, Seimo statuto 141 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad po įstatymo projekto pateikimo Seimo posėdyje, posėdžio pirmininkas supažindina su Seimo kanceliarijos Teisės departamento, taip pat, jeigu gautos, su Seimo komitetų, Vyriausybės ir Europos teisės departamento prie Teisingumo ministerijos išvadomis ir teikia pasiūlymus balsuoti.


43. Iš 2015 m. birželio 11 d. VI (pavasario) sesijos rytinio Seimo posėdžio Nr. 256 stenogramos (Priedas Nr. 7) matyti, jog projekto iniciatorei V. Baltraitienei pateikus Įstatymo projektą, posėdžio pirmininkas Seimo nariams nepristatė jokių rengiant Įstatymo projektą gautų institucijų išvadų ir nedelsiant perėjo prie klausimų ir diskusijų.


44. Atsižvelgiant į tai, kad, kaip nurodyta, su Įstatymu susijusiose išvadose Įstatymo projektas buvo itin kritikuojamas bei nurodoma Įstatymo neatitiktis Konstitucijai, manytina, jog toks pažeidimas yra ne tik procedūrinis, tačiau galėjęs reikšmingai įtakoti balsavimą dėl pritarimo Įstatymo projektui po pateikimo.


45. Antra, Seimo statuto 113 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad posėdžio pirmininkas kiekviename posėdyje prieš pirmąjį balsavimą, taip pat prieš balsavimą dėl viso įstatymo ar kito teisės akto priėmimo turi patikrinti, kiek Seimo narių dalyvauja posėdyje.


46. Iš 2015 m. birželio 25 d. VI (pavasario) sesijos vakarinio Seimo posėdžio Nr. 265 stenogramos (Priedas Nr. 8) matyti, kad Seimo posėdžio pirmininkė, pereidama nuo Įstatymo projekto svarstymo prie Įstatymo priėmimo procedūros, patikrino, kiek Seimo narių dalyvauja Seimo posėdyje ir nustatė, jog užsiregistravusių Seimo narių yra 69. Pabrėžtina, kad pagal Seimo statuto 113 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Įstatymai priimami, kai Seimo posėdyje dalyvauja ne mažiau kaip pusė visų Seimo narių. Kadangi Seimą sudaro 141 Seimo nariai (Konstitucijos 55 straipsnio 1 dalis), akivaizdu, jog 69 Seimo posėdyje dalyvaujančių Seimo nėra pakankama tam, kad galėtų būti balsuojama dėl Įstatymo priėmimo. Nepaisant aukščiau išdėstytos aplinkybės Seimo pirmininkė ne tik perėjo prie Įstatymo priėmimo etapo, tačiau ir pasiūlė Įstatymą priimti ypatingos skubos tvarka. Nepaisant to, kad balsuojant dėl Įstatymo priėmimo Seimo posėdyje jau užsiregistravo pakankamas skaičius Seimo narių, t. y. viso 72, Įstatymo priėmimo procedūros buvo pažeistos, nes nuo Įstatymo svarstymo iki Įstatymo priėmimo stadijos buvo pereita ypatingos skubos tvarka Seimo posėdyje net nesant užsiregistravus reikiamam Seimo narių skaičiui, būtinam svarstyti Įstatymo priėmimo klausimą.


47. Trečia, Seimo statuto 164 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Respublikos Prezidento, Seimo Pirmininko arba Seimo Pirmininką pavaduojančio jo pavaduotojo, arba Vyriausybės motyvuotu teikimu įstatymų ir Seimo nutarimų projektai gali būti svarstomi ypatingos skubos tvarka. Aptariama nuostata suponuoja būtinybę pagrįsti siūlymą įstatymo priėmimą svarstyti ypatingos skubos tvarka.


48. Iš 2015 m. birželio 25 d. VI (pavasario) sesijos vakarinio Seimo posėdžio Nr. 265 stenogramos (Priedas Nr. 8) matyti, kad Seimo pirmininkė savo siūlymo Įstatymo priėmimą svarstyti ypatingos skubos tvarka niekaip nepagrindė. Be kita ko, siūlymas Įstatymo priėmimo klausimą svarstyti ypatingos skubos tvarka netgi nebuvo pateiktas Seimo narių balsavimui, o išspręstas bendru sutarimu. Tokios aplinkybės lemia ne tik Seimo statuto 164 straipsnio 1 dalies pažeidimą, tačiau ir Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtinto efektyvumo principo pažeidimą.


49. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad įstatymo priėmimo ypatingos skubos tvarka motyvavimas turi esminę reikšmę - tik pateikus motyvus, dėl kurių yra pagrindas įstatymą priimti skubiai, Seimo nariams gali būti sudaroma galimybė tinkamai apsispręsti dėl tokios priėmimo tvarkos taikymo.



50. Tuo labiau, kad tam tikros problemos žalio pieno rinkoje egzistuoja ilgą laikotarpį bei tam tikrais atvejais kartojasi.(6) Esant tokioms aplinkybėms, nėra jokio pagrindo spręsti, jog priimant Įstatymą buvo susidariusi nenumatyta ir tokia ypatinga situacija, jog būtų reikėję Įstatymo priėmimą svarstyti net ne skubos, tačiau ypatingos skubos, tvarka.


51. Aukščiau nurodyti esminiai įstatymuose, Seimo statute nustatytos įstatymų leidybos procedūros pažeidimai reiškia, kad yra pažeidžiama ir Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalies nuostata, jog įstatymai Seime priimami laikantis įstatymo nustatytos procedūros.


II. 2016 M. ĮSTATYMO 3, 4 IR 5 STRAIPSNIUOSE ĮTVIRTINTAS REGULIAVIMAS PRIEŠTARAUJA KONSTITUCIJOS 46 STRAIPSNIO 1, 3 IR 5 DALIMS


52. Įstatymo 3, 4 ir 5 straipsniuose įtvirtintas reguliavimas, įskaitant ir vėlesnius Įstatymo 3 bei 5 straipsnių pakeitimus, (toliau kartu vadinama 2016 m. Įstatymas) neatitinka Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtintų ūkinės veiklos laisvės, sąžiningos konkurencijos ir vartotojų apsaugos principų.


53. 2016 m. Įstatymo 3 straipsnyje nustatytu reguliavimu yra uždraudžiami ūkio subjektų nesąžiningi veiksmai perkant ir parduodant žalią pieną. Nurodytame straipsnyje yra išdėstytas „juodasis sąrašas“ ūkio subjektų veiksmų, t.y. veiksmų, kurie visais atvejais yra laikomi nesąžiningais veiksmais perkant ar parduodant žalią pieną.


54. Nesąžiningiems veiksmams perkant ir parduodant žalią pieną priskirta:

Vienašališkas žalio pieno pirkimo sutarties nutraukimas nepranešus apie tai iš anksto prieš ne mažiau kaip 30 dienų terminą;

Vienašališkas žalio pieno pirkimo sutarties pakeitimas nepranešus apie tai iš anksto prieš ne mažiau kaip 30 dienų terminą;

Žalio pieno pirkimas ar pardavimas nesudarius žalio pieno pirkimo sutarties;

Skirtingų žalio pieno pirkimo kainų taikymas tos pačios žalio pieno pardavėjų grupės ir tokiu pačiu būdu pieną pristatantiems subjektams;

Viso žalio pieno kiekio, numatyto sutartyje ir pridedant 10% galimą nukrypimą, nesupirkimas (kai parduodama daugiau kaip 500 kg žalio pieno per dieną);

Nepagrįstas žalio pieno pirkimo kainos mažinimas;

Žalio pieno pirkimo kainos mažinimas daugiau kaip du iš eilės einančius reguliariai parduodamo žalio pieno tiekimo laikotarpius;

Žalio pieno, kurio kokybė ir sudėtis nepatikrinti VĮ „Pieno tyrimai“, pirkimas.



55. 2016 m. Įstatymo 4 straipsnyje yra įtvirtintas reikalavimas Lietuvoje veikiančioms pieno perdirbimo įmonėms ženklinti savo pagamintus ir Lietuvos rinkai tiekiamus pieno produktus, nurodant žalio pieno kilmės šalį. Pažymėtina, kad analogiškas reikalavimas pieno perdirbimo įmonėms, kurios įsisteigusios ne Lietuvoje, tačiau tiekia pieno produktus Lietuvos rinkai, nėra taikomas.


56. 2016 m. Įstatymo 5 straipsnyje įtvirtinta žalio pieno supirkimo kainos reguliavimo tvarka, pagal kurią žalio pieno pirkėjui mažinant žalio pieno pirkimo kainą, nustatytą žalio pieno pirkimo-pardavimo sutartyje, daugiau nei 3%, jis privalo pagrįsti šios kainos mažinimą ir tokį pagrindimą pateikti RRA. RRA, ne vėliau kaip per 5 darbo dienas įvertina žalio pieno pirkėjo pateiktą pagrindimą bei priima sprendimą leidžiantį arba neleidžiantį mažinti žalio pieno pirkimo kainą. Taigi, 2016 m. Įstatymo 5 straipsnyje yra įtvirtinta administracinė žalio pieno pirkimo kainos reguliavimo procedūrą, kuri riboja rinkos subjektų galimybes abipusių derybų būdu sutartyje nustatyti ir keisti žalio pieno supirkimo kainas.



57. 2016 m. Įstatymo 3, 4 ir 5 straipsniuose įtvirtintas reguliavimas riboja asmens ūkinės veiklos ir iniciatyvos laisvę, sutarčių laisvę ir pažeidžia vartotojų teises, todėl prieštarauja Konstitucijos 46 straipsniui.


58. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva - tai teisinių galimybių visuma, sudaranti prielaidas asmeniui savarankiškai priimti jo ūkinei veiklai reikalingus sprendimus (Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 6 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2009 m. balandžio 29 d., 2014 m. gegužės 9 d. nutarimai).


59. Pagal Konstitucinio Teismo doktriną tam tikro bendrojo teisinio reguliavimo išimčių nustatymas gali būti konstituciškai pateisinamas tik jeigu yra siekiama užtikrinti konstituciškai pagrįstą visuotinai reikšmingą interesą, ir tik tiek, kiek to siekiama; minėtos išimtys turi būti proporcingos siekiamam konstituciškai pagrįstam tikslui ir neriboti subjektų teisių daugiau, nei būtina užtikrinant konstituciškai pagrįstą visuotinai reikšmingą interesą (Konstitucinio Teismo 2005 m. gruodžio 12 d,, 2009 m. kovo 2 d., 2013 m. gegužės 24 d., 2013 m. liepos 5 d. nutarimai).


60. Iš aukščiau pateiktos Konstitucinio Teismo doktrinos darytiną išvada, kad specialus reguliavimas bei ūkinės veiklos laisvės ribojimai gali būti nustatyti tik esant visoms šioms sąlygoms:

Reguliuojama ūkinė veikla turi būti tiek specifinė, kad pateisintų diferencijuotą teisinį reguliavimą;

Specialus reguliavimas yra būtinas siekiant visuotinai reikšmingo intereso;

Specialus reguliavimas yra proporcingas siekiamam tikslui ir neriboja ūkio subjektų teisių daugiau, nei tai būtina visuotinai reikšmingam tikslui pasiekti.


61. 2016 m. Įstatymo 3 straipsnyje nustatytas nesąžiningų veiksmų „juodasis sąrašas“, 4 straipsnyje nustatytas ženklinimo reikalavimas ir 5 straipsnyje įtvirtinta administracinė žalio pieno kainos kontrolė neatitinka aukščiau nurodytų Konstitucinio Teismo doktrinoje išplėtotų sąlygų, būtinų ūkinės veiklos laisvės ribojimams nustatyti.


Žalio pieno rinkos specifika nepagrindžia diferencijuoto teisinio reguliavimo poreikio


62. Įstatymo Aiškinamajame rašte nurodoma, kad specialus reguliavimas žalio pieno pirkimo srityje yra būtinas atsižvelgiant į tai, kad;

Pieno gamintojai yra gana smulkūs;

Pieno perdirbimo sektoriuje yra pagrindinės 5 pieno perdirbimo įmonių grupės perdirba apie 93 proc. viso Lietuvoje perdirbamo žalio pieno.


63. Nurodytos žalio pieno rinkos savybės nėra pakankamos pagrįsti žalio pieno pirkimo-pardavimo rinkos ypatumus, nes tokios savybės yra būdingos iš esmės bet kuriam žemės ūkio produkcijos supirkimo sektoriui. Pavyzdžiui, pagal 2015 m. spalio 9 d. Seime vykusioje konferencijoje „Smulkiųjų ūkių perspektyvos Lietuvoje“ pateiktą statistiką apie 90% visų ūkių sudaro smulkūs ūkiai, t.y. ūkiai kurie valdo iki 30 ha žemės plotus(7). Pagal toje pačioje konferencijoje pristatytus vykdytos ūkininkų apklausos rezultatus taip pat matyti, kad dauguma ūkininkų bet kuriose srityse yra nekooperuoti ir nenumato artimiausiu metu jungtis į kooperatyvus.


64. Tuo tarpu dominavimas pieno perdirbimo sektoriuje taip pat negali būti vertinamas kaip išskirtinis. Pažymėtina, kad dominavimas egzistuoja daugelyje rinkų ir savaime nėra draudžiamas įstatymų. Tuo tarpu draudimas piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi yra tinkamai sureglamentuotas Lietuvos Respublikos Konkurencijos įstatymo 7 straipsnyje, kuriame be kita ko dominuojančiam rinkos subjektui draudžiama tiesiogiai ar netiesiogiai primesti nesąžiningas kainas arba kitas pirkimo ar pardavimo sąlygas. Šio įpareigojimo priežiūrą vykdo Konkurencijos taryba.


65. Nuo 2014 m. gruodžio 23 d. iki 2015 m. liepos 21 d. Konkurencijos taryba atliko Pieno rinkos tyrimą (toliau - Pieno rinkos tyrimas) (Priedas Nr. 9)(8), kuriame nebuvo konstatuota nei piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi, nei nesąžiningų kainų taikymo. Priešingai, tyrime konstatuota, kad „Lietuvos žalio pieno supirkimo kainos iš esmės atitinka pasaulines pieno produktų kainų tendencijas, tačiau su 1-2 mėnesių atsilikimu. Toks atsilikimas šiuo atveju yra paaiškinamas tuo, kad dėl žalio pieno supirkimo kalnų dažniausiai deramasi iš anksto, tuo tarpu kiekvienu konkrečiu laiko momentu galima žinoti tik apie 2 savaičių senumo GDT indeksą." Todėl, Įstatymo Aiškinamajame rašte nurodytas kriterijus, nesudaro pagrindo išskirti žalio pieno rinką iš kitų sektorių.


66. Taigi, Aiškinamajame rašte nurodomos žalio pieno rinkos savybės yra būdingos visam Lietuvos žemės ūkio sektoriui, o taip pat daugeliui kitų sektorių, ir nėra specifinės. Nepaisant to, žalio pieno rinkos sektorius yra išskiriamas tiek iš kitų žemės ūkio produkcijos sektorių, tiek ir apskritai iš viso ūkio, nustatant, kaip detaliai pagrįsta toliau, ūkinę veiklą ženkliai ribojančius ir siekiamam tikslui neproporcingus įpareigojimus žalio pieno pirkėjams.


67. Be to, būtent žalio pieno rinką reguliuojančio Įstatymo priėmimą buvo siekiama pagrįsti krizine situacija žalio pieno rinkoje. Kaip nurodoma aiškinamajame rašte: Esant krizinei situacijai pieno sektoriuje ir krentant pieno gaminių kainoms tarptautinėse rinkose, pieno gamintojai yra priversti sutikti su pieno perdirbimo įmonių primetamomis žalio pieno pirkimo sąlygomis.“ Šiuo atveju „krizinė situacija“ referuoja į 2014-2015 m. taikytą Rusijos embargą Lietuviškiems pieno produktams.


68. Visgi pastebėtina, kad Rusijos embargas nurodytu laikotarpiu buvo taikomas ne tik žaliam pienui ar pieno produktams. Bendrai Rusija uždraudė įvežti šiuos produktus:

Stambių galvijų mėsą (šviežią ar atšaldytą);

Šviežią, atšaldytą ar šaldytą kiaulieną;

Šviežią, atšaldytą ar šaldytą naminių paukščių mėsą bei mėsos gaminius;

Sūdytą, užpiltą Sūrymu, džiovintą ar rūkytą mėsą;

Žuvį ir vėžiagyvius, moliuskus bei kitus vandens bestuburius;

Pieną ir pieno produktus;

Daržoves, valgomus šakniavaisius ir gumbavaisius;

Vaisius ir riešutus;

Dešras ir analogiškus gaminius iš mėsos, mėsos subproduktų ar kraujo; jų pagrindu pagamintus produktus;

Gatavus produktus, įskaitant sūrius ir varškę su augaliniais riebalais(9).


69. Taigi, „krizinė situacija“ paveikė ne tik pieno gamintojus, tačiau ir visus mėsos, žuvies sektorius nuo auginimo iki produkcijos gamintojų, taip pat daržoves auginančius ir parduodančius ūkininkus. Visgi, nei viename iš nurodytų sektorių nekilo poreikis reguliuoti kainas. Tai dar kartą pagrindžia, kad nėra objektyvių aplinkybių, pagrindžiančių žalio pieno sektoriaus išskyrimą iš kitų žemės ūkio produkcijos sektorių bei diferencijuotą reguliavimą.


Specialus reguliavimas nėra būtinas visuomenei reikšmingam tikslui pasiekti


70. Įstatymo tikslas, kaip nurodyta Aiškinamajame rašte, yra apginti žalio pieno pardavėjų interesus. Šio tikslo yra siekiama uždraudžiant tam tikrus veiksmus, kurie 2016 m. Įstatymo 3 straipsnyje yra pripažinti nesąžiningais, bei ribojant žalio pieno pirkimo kainos mažinimą, t.y. kontroliuojant žalio pieno supirkimo kainą. Nurodytas tikslas yra skirtas visų pirma, užtikrinti tik vienos siauros verslo subjektų grupės, t.y. žalio pieno gamintojų, interesus. Pabrėžtina, kad 2016 m. Įstatymas gina visus žalio pieno gamintojus, įskaitant ir stambius ūkininkus bei kooperatyvus. Tokiai išskirtinei verslo, subjektų apsaugai, išskiriančiai žalio pieno gamintojus iš visų kitų Lietuvos verslo subjektų, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Atsižvelgiant į tai, vienos siauros verslo subjektų grupės interesai negali būti tenkinami kitų subjektų sąskaita ar pripažinti visai visuomenei reikšmingais interesais. Antra, 2016 m. Įstatymas kenkia visos visuomenės interesams. Kaip detaliai pagrįsta toliau, nurodyto tikslo yra siekiama kitų visuomenės subjektų, visų pirma, mažmeninių žalio pieno produktų vartotojų ir žalio pieno pirkėjų sąskaita.


71. Suvaržant ūkio subjektų laisvę nustatyti rinkos dėsnius atitinkančią pieno pirkimo kainą, 2016 m. Įstatymas daro žalą ne tik žalio pieno rinkos dalyvių interesams, bet ir visuomenės interesams:

Visų pirma, 2016 m. Įstatymo 3 ir 5 straipsnyje nustatytas reguliavimas kenkia pačių žalio pieno gamintojų/pardavėjų interesams. Žalio pieno rinkoje smarkiai nukritus žalio pieno pirkimo kainai dėl rinkoje susidariusio žalio pieno pertekliaus (tiek dėl Rusijos taikomo embargo, tiek ir dėl bet kokių kitų priežasčių), tačiau ūkio subjektams negalint laisvai šios kainos sumažinti dėl 2016 m. Įstatymo nuostatų, žalio pieno perdirbėjams gali tapti naudingiau žalio pieno pirkimą iš Lietuvos Respublikos žalio pieno pardavėjų visiškai nutraukti. Atsižvelgiant į tai, kad užsienio rinkose žalio pieno kainos nėra dirbtinai palaikomos įstatyminio reguliavimo, žalio pieno perdirbėjai galės laisvai įsigyti rinkos kainas atitinkančią produkciją, pvz., iš kitų Europos Sąjungos valstybių. Pažymėtina, kad nacionalinis reguliavimas negali užkirsti kelio ar bet kokiu būdu riboti žalio pieno produktų . įsigijimo iš kitų Europos Sąjungos valstybių narių. Lietuva, kaip Europos Sąjungos valstybė narė yra įsipareigojusi užtikrinti laisvą prekių judėjimą ir Europos Sąjungos vidaus rinkos funkcionavimą, panaikinant bet kokius muitus, kiekybinius apribojimus ar lygiavertes priemones. Tokiu būdu 2016 m. Įstatyme nustatytas reguliavimas ne tik kad neprisideda prie žalio pieno gamintojų/pardavėjų interesų apsaugos, tačiau, priešingai, lemia žalio pieno gamintojų/pardavėjų nuostolius ir, galimai, visišką nacionalinės žalio pieno rinkos sužlugdymą;

Antra, 2016 m. Įstatymo 3 ir 5 straipsnyje nustatytas reguliavimas pažeidžia atskirų pieno gamintojų interesus, nes lemia supirkimo kainos mažinimą atskiriems žalio pieno pardavėjams. Pagal 2016 m. Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktą, nesąžiningu veiksmu yra laikomas žalio pieno pirkimas iš tos pačios žalio pieno pardavėjų grupės ir jį pristatant žalio pieno pirkėjui tokiu pačiu būdu už skirtingą žalio pieno pirkimo kainą. Vadovaujantis nurodyta nuostata, tuo atveju, kai žalio pieno pardavėjui buvo taikoma didesnė pieno pirkimo kaina, nei visai žalio pieno pardavėjų grupei, į kurią jis pateko po 2016 m. Įstatymo priėmimo, kaina tokiam subjektui privalės būti sumažinta, kad ji sutaptų su visai pieno pardavėjų grupei taikoma kaina. Taigi, 2016 m. Įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1 punktas faktiškai sukuria privalomą pagrindą mažinti žalio pieno supirkimo kainas.

Atskiriems žalio pieno gamintojams yra užkertamas kelias derėtis dėl didesnės superkamo pieno kainos. Bet koks kainos padidinimas bet kuriam Lietuvoje esančiam žalio pieno gamintojui sukeltų poreikį atitinkamai kainą padidinti visiems konkrečiai grupei priskirtiems žalio pieno gamintojams ir tuo pačiu ženklius kaštus žalio pieno pirkėjams. Tokiu būdu konkrečiam žalio pieno gamintojui taptų neįmanoma derėtis dėl didesnės pieno pirkimo kainos;

Trečia, 2016 m. Įstatyme nustatytu reguliavimu paneigiami kiti visuomenei reikšmingi tikslai, visų pirma vartotojų apsauga, kadangi žalio pieno pardavėjams turint supirkti žalią pieną už didesnę nei rinkos kainą, atitinkamai išaugtų ir pieno produktų mažmeninė kaina, kas lemtų sunkumus vartotojams, perkantiems pieno produktus. Detalūs argumentai dėl 2016 m. Įstatymo prieštaravimo Konstitucijos 46 straipsnio 5 daliai yra pateikti šio kreipimosi V dalyje;

Ketvirta, žalio pieno kainos palaikymas mažina nacionalinių ūkio subjektų konkurencingumą pieno produktų mažmeninėje rinkoje lyginant su produktais pagamintais užsienyje. Kaina yra vienas iš pagrindinių veiksnių, pagal kurį vartotojai pasirenka pieno produktus mažmeninėje rinkoje, todėl dirbtinai sukeliant nacionalinės žaliavos kainas, yra skatinamas produktų, pagamintų užsienio valstybėse, prioritetizavimas Lietuvos Respublikos pieno produktų: gamintojų tiekiamų produktų atžvilgiu.


72. Atskirai paminėtinas 2016 m. Įstatymo 4 straipsnyje įtirtintas reikalavimas Lietuvos pieno perdirbėjams, tiekiantiems pieno produktus į Lietuvos rinką žymėti žalio pieno kilmės šalį! Kaip nurodoma aiškinamajame rašte, nurodyto reikalavimo tikslas yra „geriau informuoti Lietuvos pieno gaminių vartotojus apie pieno gaminių kilmę“. Nurodomas tikslas yra suformuluotas ypač abstrakčiai, siekiant sukurti vartotojų apsaugos poreikio įspūdį. Visgi, kaip detaliai pagrįsta toliau, 2016 m. Įstatymo 4 straipsnis yra skirtas ne vartotojų apsaugai, o - nacionalinių žalio pieno pardavėjų interesų pirmenybės suteikimui prieš kitų Europos Sąjungos valstybių narių žalio pieno gamintojus.


73. Aiškinamajame rašte nurodytas teiginys apie vartotojų geresnį informavimą nėra pagrįstas jokia analize apie tokio informavimo poreikį ar naudą. Pareiškėjų įsitikinimu, informacija apie žalio pieno kilmės šalį ženklinant pieno produktus nesukuria vartotojams jokios vertės. Pabrėžtina, kad toks ženklinimas nėra susijęs su naudojamo žalio pieno ar pačių pieno produktų kokybiniais reikalavimai, kadangi šie reikalavimai yra vienodai taikomi visiems gamintojams ir griežtai kontroliuojami pagal Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2001 m. gegužės 9 d. įsakymą Nr. 146 „Dėl Pieno supirkimo taisyklių patvirtinimo". Taigi, žalio pieno kilmės šalies nurodymas ženklinant pieno produktus, niekaip neįtakos gaminamo produkto kokybės.


74. Tuo tarpu žalio pieno kilmės šalies nurodymo tikrasis tikslas yra produktų, pagamintų iš nacionalinėje rinkoje pagaminto žalio pieno, prioritetizavimas. Tokiu būdu yra teikiamas prioritetas ir nacionaliniams žalio pieno gamintojams. Aiškinamajame rašte yra nurodoma: Lietuvoje pieno gaminių vartotojai vertina lietuviškus pieno gaminius, tačiau net ketvirtis visų Lietuvoje pagamintų pieno gaminių yra pagaminami ne iš lietuviško pieno. Todėl siekiant geriau tenkinti vartotojų poreikius ir juos informuoti, reikėtų siekti, kad pirmiausia į Lietuvos rinką būtų tiekiami iš lietuviško pieno pagaminti pieno gaminiai ir vartotojai būtų informuoti apie žalio pieno, iš kurio pagaminti pieno gaminiai, kilmės šalį.“ Taigi, 2016 m. Įstatymo 4 straipsnyje numatyto reguliavimo tikslas yra barjerų sudarymas laisvam prekių judėjimui Europos Sąjungos vidaus rinkoje.



75. Laisvo prekių judėjimo Europos Sąjungoje ribojimo tikslas ir jį įgyvendinantis reguliavimas yra per se neteisėtas, nes prieštarauja Lietuvos Sutartimi dėl Europos Sąjungos Veikimo prisiimtiems įsipareigojimams. Kaip jau buvo nurodyta, nacionalinis reguliavimas negali užkirsti kelio ar bet kokiu būdu riboti žalio pieno produktų įsigijimo iš kitų Europos Sąjungos valstybių narių. Tokie ribojimai apima ir techninius bei gamybinius barjerus (pvz.: reikalaujant nurodyti žalio pieno kilmės šalį, iš Lietuvos gamintojų supirktas žalias pienas negali būti maišomas su kitų Europos Sąjungos žalio pieno gamintojų pienu, todėl ženkliai išauga iš tokio žalio pieno gaminamų produktų kaina). Pažymėtina, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad ženklinimo reikalavimai gali būti laikomi laisvos prekybos kliūtimis: „Pagal nusistovėjusią teismo praktiką bet kokie valstybių narių komercinės teisės aktai, galintys tiesiogiai ar netiesiogiai, iš tikrųjų ar potencialiai apriboti [Europos Sąjungos] vidaus prekybą, laikytini priemone, savo poveikiu lygiaverte kiekybiniams apribojimams ir draudžiama [Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo] 28 straipsniu (žr., be kita ko, 1974 m. liepos 11 d. Sprendimo Dassonville, 8/74, Rink. p. 837, 5 punktą; 2003 m. birželio 19 d: Sprendimo Komisija prieš Italiją, C?420/01, Rink. p. I?6445, 25 punktą ir 2007 m. lapkričio 8 d. Sprendimo Ludwigs- Apotheke, C-143/06, Rink. p. I?0000, 25 punktą). Nors priemonės tikslas nėra reguliuoti pasikeitimą prekėmis tarp valstybių narių, lemiamas veiksnys yra jos poveikis, tikras ar potencialus, Bendrijos vidaus prekybai. Taikant šį kriterijų, draudžiamos lygiaverčio poveikio priemonės yra kliūtys laisvam prekių judėjimui, atsirandančios, nesant suderintų nacionalinės teisės aktų, dėl kitose valstybėse narėse teisėtai pagamintoms ir parduodamoms prekėms taikomų taisyklių dėl sąlygų, kurias turi atitikti šios prekės (pavyzdžiui, jų pavadinimas, forma, dydis, svoris, ' sudėtis, pristatymas, žymėjimas, pakuotė), net jeigu šios taisyklės vienodai taikomos visiems gaminiams, nes šio taikymo negalima pateisinti bendruoju interesu, kuris leistų reikalavimams dominuoti laivo prekių judėjimo atžvilgiu (šiuo klausimu žr. 1979 m. vasario 20 d. Sprendimo Rewe-Zentral, vadinamojo Cassis de Dijon“, 120/78, Rink. p. 649, 6, 14 ir 15 punktus; 1997 m. birželio 26 d.; Sprendimo Familiapress, C-368/95, Rink. p. I-3689, 8 punktą ir 2003 m. gruodžio 11 d. Sprendimo Deutscher Apothekerverband, C-322/01, Rink. p. I-14887, 67 punktą)“ (Paryškinta pareiškėjų) (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2008 m. vasario 14 d. sprendimas byloje Nr. C-244/06).


76. Lietuva, kaip Europos Sąjungos valstybė narė yra įsipareigojusi užtikrinti laisvą prekių judėjimą ir Europos Sąjungos vidaus rinkos funkcionavimą, panaikinant bet kokius muitus, kiekybinius apribojimus ar lygiavertes priemones. 2016 m. Įstatymo 4 straipsnyje numatytu reguliavimu yra siekiama neteisėto tikslo - nacionalinių žalio pieno gamintojų interesų prioriteto prieš kitus Europos Sąjungos žalio pieno gamintojus ir laisvos rinkos ribojimo. Kadangi pats reguliavimo tikslas yra neteisėtas, reguliavimas negali būti pripažintas būtinu visuomenei reikšmingam interesui pasieki.


77. Apibendrinant, 2016 m. Įstatyme nustatytas reguliavimas negali būti laikomas būtinu visuomenei reikšmingam tikslui pasiekti, nes ne tik neprisideda prie žalio pieno pardavėjų interesų, apsaugos, tačiau jiems kenkia. Tuo pačiu nustatytas reguliavimas paneigia kitus reikšmingus visuomeninius interesus, tokius kaip vartotojų apsauga bei ūkio ir ekonominio augimo skatinimas. Tokiu būdų vienos asmenų grupės (žalio pieno gamintojų/pardavėjų) interesai yra iškeliami aukščiau labiausiai pažeidžiamos visuomenės dalies - vartotojų interesų. Kartu reguliavimu yra pažeidžiami Lietuvos įsipareigojimai dėl Europos Sąjungos vidaus rinkos sukūrimo. Taip yra pažeidžiamas konstitucinis imperatyvas, kad valstybė turi reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei.


2016 m. Įstatyme nustatytas reguliavimas yra neproporcingas siekiamam tikslui


78. Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą aiškinęs proporcingumo principo turinį. Anot Konstitucinio Teismo Remiantis [proporcingumo] principu įstatymais asmens teisės gali būti apribotos tik tiek, kiek yra būtina viešiesiems interesams ginti, tarp pasirinktų priemonių ir siekiamo teisėto ir visuotinai svarbaus tikslo privalo būti protingas santykis. Šiam tikslui pasiekti gali būti nustatytos tokios priemonės, kurios būtų pakankamos ir ribotų asmens teises nė daugiau negu yra būtina(Konstitucinio Teismo 2001 m. spalio 2 d., 2009 m. balandžio 10 d:, 2011 m. sausio 31 d. ir kt. nutarimai). Taigi, teisiniam reguliavimui yra keliamas reikalavimas taikyti tik tokias priemones, kurios mažiausiai riboja subjektų teises. Bet kokios kitos priemonės, kurios viršija būtinas priemones numatytam tikslui pasiekti yra laikytinos neproporcingomis.


79. 2016 m. įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintas nesąžiningų veiksmų „juodasis sąrašas“, 4 straipsnyje įtvirtintas ženklinimo reikalavimas ir 5 straipsnyje nustatyta administracinė kainos reguliavimo tvarka neproporcingai suvaržo žalio pieno pirkėjų ir pardavėjų ūkinės veiklos laisvę.



Dėl administracinės kainos reguliavimo procedūros neproporcingumo


80. Visų pirma, kainos reguliavimas yra laikytinas ultima ratio priemone taikytina tik tuo atveju, kai siekiami tikslai negali būti pasiekti jokiomis švelnesnėmis priemonėmis. Iš esmės proporcingumo principas kainos reguliavimo atžvilgiu reikštų, jog kainos reguliavimas rinkos ekonomikoje galimas tik visiškai išimtiniais atvejais ir tik tuo atveju, jei susiklosto monopolinė situacija. Kaip buvo nurodyta aukščiau, Konkurencijos tarybai atlikus išsamų ir visapusišką Pieno rinkos tyrimą nustatyta, kad rinkoje veikia 6 pagrindiniai pieno perdirbėjai, kurie superka apie 90-95% žalio pieno, pagaminto Lietuvoje. Kartu pabrėžtina, kad Pieno rinkos tyrime vienareikšmiškai konstatuojama, kad Lietuvos žalio pieno supirkimo kainos iš esmės atitinka pasaulines pieno produktų kainų tendencijas, tačiau su 1-2 mėnesių atsilikimu. Toks atsilikimas šiuo atveju yra paaiškinamas tuo, kad dėl žalio pieno supirkimo kainų dažniausiai deramasi iš anksto“. Taigi, žalio pieno rinkoje veikia konkurencija ir tokia rinka jokiais būdais negali būti pripažinta monopoline.


81. Pažymėtina, kad. institucijos teikdamos pastabas Įstatymo projektui pasisakė, kad yra švelnesnių priemonių nei kainos reguliavimas, kuriomis būtų galima pasiekti žalio pieno gamintojų interesų apsaugą, o būtent:

Konkurencijos taryba nurodė: Konkurencijos taryba siūlo įvertinti kitų, konkurenciją ir ūkinės veiklos laisvę mažiau ribojančių priemonių taikymo galimybę. Pieno pardavėjų (ūkininkų) interesų apsaugos klausimus siekiama spręsti ne tik Lietuvoje, tačiau ir Europos Sąjungos lygiu. Todėl, svarstant reikšmingus apribojimus numatantį Projektą, svarbu Vertinti kitų priemonių, kurias siūlo Europos Sąjungos žemės ūkio politikos ekspertai ir kitos valstybės narės, panaudojimo galimybes;

Europos teisės departamento išvadoje nurodoma: Projekto aiškinamajame rašte tiksliai identifikuotas vienas svarbiausių žalio pieno ir pieno gaminių ūkio probleminių aspektų. Be kita ko nurodoma, kad pieno gamintojai yra nekooperuoti, veikia atskirai, nėra pakankamai pieno gamintojus atstovaujančių organizacijų. Visi šie veiksniai silpnina pieno gamintojų derybines galias derantis su pieno supirkėjais dėl produkcijos supirkimo kainos. Norėtume pastebėti, kad derybines galias stiprinti būtų galima ir netaikant vidaus rinką varžančių valstybės tiesioginio reguliavimo priemonių. Būtent aktyvesnis pieno gamintojų kooperavimas ir efektyvus atstovavimas, mūsų nuomone, galėtų prisidėti prie pieno gamintojų interesų užtikrinimo. Šios nuomonės laikomės, kadangi minėta priemonė yra akcentuojama ir siūloma Reglamento (ES) Nr. 1308/2013 nuostatomis.“;

Užsienio reikalų ministerijos nuomonė (Žr. 2015 m. birželio 23 d. Lietuvos Respublikos Seimo Kaimo reikalų komiteto išvadą Nr. 110-P-19): Užsienio reikalų ministerijos nuomone, siūlomos įstatymo nuostatos turėtų būti proporcingos keliamiems tikslams" (Priedas Nr. 10)(10).


82. Konkurencijos Tarybos atliktame Pieno rinkos tyrime kaip pagrindinė priemonė stiprinti žalio pieno pardavėjų derybinę galią yra nurodoma žalio pieno pardavėjų kooperacija: Veiksmingiausias būdas padidinti pieno gamintojų, kooperatyvų ir kitų supirkėjų derybinę galią yra padidinti disponuojamo pieno kiekius.“ Pabrėžtina, kad Konkurencijos taryba yra kompetentinga institucija situacijai žalio pieno rinkoje įvertinti. Dar daugiau, Konkurencijos tarybos išvados yra pagrįstos išsamiu Pieno rinkos tyrimu (priešingai nei Aiškinamajame rašte pateikiami teiginiai).


83. Kaip buvo nurodyta aukščiau, Aiškinamajame rašte apskritai nėra nurodomos jokios numatomo teisinio reguliavimo alternatyvos, įskaitant ir alternatyva didinti žalio pieno pardavėjų kooperaciją. Net neištyrus ir neapsvarsčius jokių alternatyvų iš karto buvo pasirenkama pati griežčiausia teisinio reguliavimo priemonė - kainos kontrolė ir jos reguliavimas. Tokiu būdu, laikytina, kad 2016 m. įstatymo 5 straipsnyje nustatytas reguliavimas neproporcingai riboja žalio pieno rinkos dalyvių teises ir todėl prieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 1 ir 3 dalims.


84. Antra, 2016 m. Įstatymo 5 straipsnyje įtvirtinta administracinė kainos reguliavimo procedūra objektyviai negali užtikrinti proporcingo ir pagrįsto žalio pieno pirkimo-pardavimo kainos mažinimo įvertinimo, kadangi:

2016 m. Įstatyme nėra nustatyta jokių kriterijų, kuriais vadovaujantis būtų nustatomas žalio pieno kainos mažinimo daugiau nei 3% punktais pagrįstumas. Nėra pateikiama nei bendrųjų principų, nei specialių kriterijų.

Dar daugiau, tokių kriterijų nenumato ir poįstatyminis reguliavimas. LR Žemės ūkio ministro 2015 m. liepos 27 d. įsakymu Nr. 3D-600 „Dėl žalio pieno pirkimo kainos mažinimo pagrindimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtintas Žalio pieno supirkimo kainos mažinimo pagrindimo tvarkos aprašo (toliau - Kainos mažinimo aprašas) 6 ir 10 punktas nustato RRA pateiktinos ir vertintinos informacijos sąrašus, tačiau neidentifikuoja jokių konkrečių kriterijų ar jų pokyčių (nei procentine išraiška, nei absoliučiais skaičiais), kuriems esant žalio pieno pirkimo kainos mažinimas atitinkamu procentu yra laikytinas pagrįstu.

Todėl esamas reguliavimas nulemia, kad žalio pieno pirkimo kainos mažinimas yra grindžiamas ne objektyviais 2016 m. Įstatymo pagrindu nustatytais kriterijais, o subjektyvia RRA nuomone. Kitaip tariant, reguliavimas suteikia jokiais kriterijais neapribotą diskreciją kainos įvertinimą atliekančiai RRA, konkrečiam žalio pieno pirkėjui leisti arba neleisti mažinti kainą Ir kartu sudaro prielaidas iškreipti konkurencinės sąlygas rinkoje. Kaip detaliai pagrįsta toliau, tokių kriterijų, kuriais vadovaujantis būtų reguliuojama viena iš esminių žalio pieno pirkimo-pardavimo rinkos sąlygų - sutarties kaina, nenustatymas 2016 m. Įstatyme taip pat prieštarauja ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

2016 m. Įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad RRA sprendimą dėl žalio pieno kainos mažinimo pagrįstumo turi priimti per 5 darbo dienas. Nurodytas terminas nepagrįstai trumpas, kad būtų įmanoma objektyviai įvertinti žalio pieno rinkos pokyčius.

Palyginimui, kaip jau buvo nurodyta aukščiau, Konkurencijos taryba (kurios specialistai turi tinkamą kvalifikaciją ir patirtį atliekant rinkos tyrimus) Pieno rinkos tyrimą atlikinėjo nuo 2014 m. gruodžio 23 d. iki 2015 m. liepos 21 d., t.y. daugiau nei pusę metų. Toks laikotarpis buvo būtinas siekiant visapusiškai įvertinti pieno rinkoje esančių kainų pagrįstumą. Rinkos tyrimo atlikimas per 5 darbo dienas yra objektyviai neįmanomas.

Be to, kaip. nurodoma Aiškinamajame rašte įstatymo įgyvendinimas valstybės biudžetui poveikio neturės.“ Tai reiškia, kad RRA neturi finansinių galimybių samdyti naujus ar tinkamai apmokyti esamus darbuotojus atlikti rinkos tyrimus. Tuo tarpu pati Įstatymo projekto iniciatorė nurodo, kad RRA neturi pakankamos kompetencijos specialistų, kurie galėtų kvalifikuotai atlikti rinkos tyrimus: „Aišku, specialistų ten stiprių nėra“ (Priedas Nr. 5) Nurodyta aplinkybė dar kartą pagrindžia, kad 2016 m. Įstatymu nustatytas reguliavimas neužtikrina objektyvaus ir tinkamo žalio pieno kainos mažinimo pagrįstumo įvertinimo atlikimo.

Kita vertus, jei būtų nustatytas ilgas kainos mažinimo pagrįstumo įvertinimo terminas, rinkos subjektams būtų užkirstas kelias lanksčiai reaguoti į rinkos pasikeitimus. Tokiu būdu laikytina, kad toks administracinis kainos mažinimo pagrįstumo mechanizmas yra iš esmės netinkama ir rinkos subjektų teises neproporcingai suvaržanti priemonė.

RRA yra pavaldi ir tiesiogiai priklausoma nuo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, įgyvendinančios RRA savininko teises ir pareigas. Be kita ko, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija skiria RRA valdybą ir turi neribotą diskreciją bet kuriuo metu (įskaitant nepasibaigus kadencijai) atšaukti bet kurį pavienį valdybos narį ar visą valdybą. Ministerija taip pat skiria ir RRA vadovą.

RRA pagrindinis tikslas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2015 m. liepos 2 d. įsakymu patvirtintų RRA nuostatų 11 p., yra įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka įgyvendinti valstybės politikos priemones žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo ir organizavimo, eksporto skatinimo, žalio pieno pardavėjų ir žalio pieno pirkėjų nesąžiningų veiksmų perkant-parduodant žalią pieną draudimo kontrolės ir stebėsenos srityse bei siekti pelningos veiklos.“

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, RRA negali būti laikoma nepriklausoma institucija galinčia nešališkai ir objektyviai įvertinti žalio pieno pirkimo kainos mažinimo pagrįstumą.



85. Taigi, 2016 m. Įstatymo 5 straipsnyje nustatyta administracinė kainos reguliavimo procedūra nesant jokių apibrėžtų vertinimo kriterijų bei pakankamo laiko tyrimams atlikti yra neobjektyvi, o atsižvelgiant į tai, kad procedūrą vykdanti institucija yra tiesiogiai pavaldi politinei institucijai, taip pat laikytina ir šališka. Tokia procedūra neproporcingai suvaržomos ūkio subjektų teisės tarpusavio sutarimu nustatyti žalio pieno supirkimo kainą bei pažeidžiama Konstitucinė valstybės pareiga saugoti sąžiningą konkurencijos laisvę.


Dėl 2016 m. įstatymo 3 straipsnyje nustatyto nesąžiningų veiksmų „juodojo sąrašo“ neproporcingumo


86. Kaip jau buvo nurodyta, 2016 m. Įstatymo 3 straipsnyje yra pateikiamas sąrašas veiksmų, kurie yra laikomi nesąžiningais žalio pieno pirkimo-pardavimo rinkoje: Nurodytas „juodasis sąrašas“ neatitinka cituotoje Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje išplėtoto proporcingumo principo, kadangi pateikiamas nesąžiningų veiksmų sąrašas, beveik visais atvejais yra griežtesnis nei vartotojų apsaugoje nustatytas nesąžiningų sąlygų sąrašas. Atsižvelgiant į tai, kad beveik visą nesąžininga veikla; nurodyta Įstatymo 3 straipsnyje yra susijusi su sutarčių sąlygomis (civiline teise), 2016 m. Įstatymu nustatytos nesąžiningos veiklos proporcingumas vertinamas atsižvelgiant į atitinkamų nesąžiningas sąlygas taikomas vartojimo sutarčių ir įtvirtintų Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau - CK)


87. Visų pirma, net vartojimo sutarčių atveju tokios esminės / pagrindinės sutarčių sąlygos kaip kaina ir prekės kiekis yra sutartinis dalykas, kurių atžvilgiu apskritai nėra taikomas nesąžiningų sąlygų kontrolės institutas. Tai aiškiai yra įtvirtinta CK 6.228 (4) straipsnio 7 dalyje. Pabrėžtina, jog šis kontrolės institutas netaikomas būtent dėl to, kad yra laikomasi principo, jog net ir vartojimo sutarčių atžvilgiu kontroliuojant kainą būtų pernelyg nepagrįstai paneigiamas sutarties laisvės principas. Tuo tarpu 2016 m. Įstatymo 3 straipsnio 4, 5, 6 ir 7 punktais yra kontroliuojamos sutarčių sąlygos susijusios su žalio pieno kaina ir kiekiu.


88. Antra, CK 6.228 (4) straipsnio 2 dalies 7 punktas numato pavyzdinę nesąžiningą sąlygą, kuri verslininkui suteikia teisę be pakankamo pagrindo vienašališkai nutraukti neterminuotą sutartį, apie numatomą sutarties nutraukimą iš anksto tinkamai neįspėjus vartotojo. Ši sąlyga nenumato konkretaus termino, prieš kurį vartotojas turi būti įspėtas apie sutarties nutraukimą. Tai reikštų, kad tai gali būti ir 14 dienų terminas. Tuo tarpu 2016 m. Įstatymo 3 straipsnio 1 punktas numato ne trumpesnį nei 30 dienų įspėjimo terminą.


89. Trečia, CK 6.228 (4) straipsnio 2 dalies 10 punktas numato pavyzdinę nesąžiningą sąlygą, kuri verslininkui suteikia teisę vienašališkai be sutartyje numatyto ar pakankamo pagrindo keisti sutarties sąlygas. Ši sąlyga nenumato konkretaus termino, prieš kurį vartotojas turi būti įspėtas. Tuo tarpu 2016 m. Įstatymo 3 straipsnio 2 punktas numato ne trumpesnį nei 30 dienų įspėjimo terminą dėl sutarties sąlygų pakeitimo.


90. 2016 m. Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytas nesąžiningas veiksmas - pirkti ir parduoti žalią pieną, nesudarius žalio pieno pirkimo-pardavimo sutarties. Pabrėžtina, kad tokios situacijos, kai žalias pienas yra perkamas nesudarius sutarties yra objektyviai neįmanomas. Vadovaujantis CK 6.154 straipsnio 1 dalies pateikiama sutarties sąvoka, sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmens įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus, o pastarieji įgyja reikalavimo teisę. Pabrėžtina, kad sutartis gali būti sudaroma tiek raštu, tiek žodžiu ar net konkliudentiniais veiksmais. Pagal pateikiamą apibrėžimą, bet kokie žalio pieno pirkimo-pardavimo santykiai, net jei ir nėra sudaroma rašytinė sutartis, bus laikomi santykiais, atsiradusiais pagal žalio pieno pirkimo-pardavimo sutartį. Todėl 2016 m. Įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 3 punktas yra betikslis ir negali būti vertinamas nesąžiningų veiksmų kontekste.


91. Be to, žalio pieno pirkimo-pardavimo santykiuose kaip nesąžiningas veiksmas taip pat negali būti vertinamas 2016 m. Įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 5 punktas, reikalaujantis pirkti žalią pieną iš Lietuvos Respublikoje registruoto žalio pieno pardavėjo, parduodančio savo gamybos žalią pieną, kurio sudėtis ir kokybė nėra įvertinti VĮ „Pieno tyrimai“ Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro įsakymu nustatyta tvarka. Šis reikalavimas nėra nukreiptas nei vienos iš sutarties šalių interesų apsaugai, o teisės aktų reikalavimų laikymosi užtikrinimui. Todėl tokia veikla apskritai negali būti priskiriama prie nesąžiningos veiklos.


92. Aukščiau nurodytas reguliavimas neatitinka iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų teisės aktų leidėjui, o būtent reikalavimo, kad nustatyti reikalavimai būtų grindžiami bendro pobūdžio nuostatomis, kurias įmanoma taikyti, bei reikalavimo, kad teisės aktų formuluotės būtų tikslios ir užtikrinančios teisinės, sistemos nuoseklumą ir vidinę darną (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimas). Taigi, neaiškios ir nenuoseklios nuostatos niekaip negali atitikti proporcingumo principo.


93. 2016 m. Įstatymo nuostatos taip pat nustato gerokai griežtesnius reikalavimus negu CK 6 knygoje numatytas vartojimo pirkimo-pardavimo sutarties reguliavimas. Pavyzdžiui, CK 6.353 straipsnio 2 dalis įtvirtina reikalavimą, pardavėjui informuoti pirkėją apie kainą, tačiau nenumato jokių ribojimų pačios kainos nustatymui. Taip pat paminėtina, kad CK nėra specifiškai reguliuojamas vartojimo pirkimo-pardavimo sutarties nutraukimas ar keitimas. Atsižvelgiant į tai, taikytinos bendrosios sutarčių nutraukimo taisyklės.


94. Be to, Įstatymo nuostatos taip pat yra griežtesnės ir už Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatyme nustatytus reikalavimus. Pagal nurodytą įstatymą iš esmės komercinė veikla priskiriama nesąžiningai veiklai, kai vartotojai yra klaidinami, apgauni, kai tuo tarpu Įstatyme tokių nesąžiningų veiksmų požymių apskritai nėra numatyta.


95. Pažymėtina, kad vartotojai yra visuotinai pripažįstami labiausiai pažeidžiamais ir aukščiausio apsaugos laipsnio reikalaujančiais subjektais. Net pačioje Konstitucijoje (46 straipsnio 5 dalyje) tiesiogiai įtvirtinta, kad valstybė gina vartotojo interesus. Konstitucinis Teismas taip pat ne kartą pabrėžė vartotojų, kaip ypatingos apsaugos reikalingų subjektų statusą (pvz. žr.: Konstitucinio Teismo 2000 m. spalio 18 d,, 2003 m. kovo 17 d., 2004 m. sausio 26 d., 2008 m. kovo 5 d., 2009 m. kovo 2 d. nutarimus).


96. Tuo tarpu žalio pieno pardavėjai yra verslo subjektai. Nors ir nemaža dalis žalio pieno pardavėjų yra smulkūs verslo subjektai, visgi jie negali būti prilyginti vartotojams. Pabrėžtina, kad tokia praktika yra išplėtota ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencijoje (Žr. pvz.: 1997 m. kovo 7 d. sprendimas byloje C-269/95 Francesco Benincasa v Deltalkit Sr (1997), ECR I-3767), kurioje konstatuojama, kad vartotojų teisių apsauga negali būti išplėsta net subjektui, kuris rengiasi užsiimti verslu. Dar daugiau, 2016 m. Įstatymo 3 straipsnis yra taikomas ir didiesiems žalio pieno pardavėjams, t.y. stambiems ūkininkams bei kooperatyvams. Todėl griežtesnis už vartotojų teisių apsaugos nuostatas žalio pieno nesąžiningų veiksmų sąrašas laikytinas neatitinkančiu proporcingumo reikalavimo.


Dėl 2016 m. įstatymo 4 straipsnyje nustatyto ženklinimo reikalavimo neproporcingumo


97. 2016 m. Įstatymo 4 straipsnyje numatytas reikalavimas Lietuvos pieno perdirbėjams nurodyti žalio pieno kilmę ant pieno produktų, kurie yra tiekiami Lietuvos pieno rinkai sukelia neproporcingą finansinę naštą pieno perdirbimo Įmonėms. Pabrėžtina, kad pieno produktai yra gaminami maišant žalią pieną, Įvežtą iš įvairių šalių, todėl reikalavimas nurodyti šalį iš kurios įvežto žalio pieno pagamintas produktas savaime reiškia draudimą maišyti iš skirtingų valstybių narių įvežtą pieną.


98. Tokiu būdu, siekiant tinkamai įvykdyti 2016 m. Įstatymo 4 straipsnyje įtvirtintą ženklinimo reikalavimą, pieno perdirbėjai turėtų visiškai atsisakyti žalio pieno pirkimo iš kitų Europos Sąjungos valstybių narių. Kaip detaliai pagrįsta šio kreipimosi 72-76 paragrafuose, toks reikalavimas reiškia laisvo prekių judėjimo Europos Sąjungos vidaus rinkoje ribojimą, ir yra neteisėtas. Pabrėžtina, kad laisvas prekių judėjimas yra viena iš keturių kertinių Europos Sąjungos laisvių, todėl, 2016 m. Įstatymo 4 straipsnyje numatytas vidaus rinkos ribojimas negali būti pateisintas abstrakčiais ir jokiais tyrimais nepagrįstais teiginiais apie vartotojų teisę būti informuotiems apie žalio pieno kilmės šalį. Tai patvirtina ir jau cituota Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, kurioje konstatuojama: Nors priemonės tikslas nėra reguliuoti pasikeitimą prekėmis tarp valstybių narių, lemiamas veiksnys yra jos poveikis, tikras ar potencialus, Bendrijos vidaus prekybai. Taikant šį kriterijų, draudžiamos lygiaverčio poveikio priemonės yra kliūtys laisvam prekių judėjimui, atsirandančios, nesant suderintų nacionalinės teisės aktų, dėl kitose valstybėse narėse teisėtai pagamintoms ir parduodamoms prekėms taikomų taisyklių dėl sąlygų, kurias turi atitikti šios prekės (pavyzdžiui, jų pavadinimas, forma, dydis, svoris, sudėtis, pristatymas, žymėjimas, pakuotė), net jeigu šios taisyklės vienodai taikomos visiems gaminiams, nes šio taikymo negalima pateisinti bendruoju interesų, kuris leistų reikalavimams dominuoti laivo prekių judėjimo atžvilgiu (šiuo klausimu žr. 1979 m. vasario 20 d. Sprendimo Rewe-Zentral, vadinamojo „Cassis de Dijon", 120/78, Rink. p. 649, 6, 14 ir 15 punktus; 1997 m. birželio 26 d. Sprendimo Familiapress, C-368/95, Rink. p. I?3689, 8 punktą ir 2003 m. gruodžio 11 d. Sprendimo Deutscher Apothekerverband, C?322/01, Rink. p. I?14887, 67 punktą)“ (Paryškinta pareiškėjų) (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2008 m. vasario 14 d. sprendimas byloje Nr. C-244/06). Atsižvelgiant į tai laikytina, kad 2016 m. Įstatymo 4 straipsnyje įtvirtintas ženklinimo reikalavimas yra neproporcingas siekiamam tikslui.


99. Kartu pastebėtina, kad minėtu reikalavimu jokiu būdu nėra siekiama užtikrinti naudojamo žalio pieno ar jo produktų kokybę. Kaip jau buvo nurodyta šio kreipimosi 73 paragrafe, žalio pieno kokybės reikalavimai ir saugumo patikrinimai yra vienodai taikomi iš visos Europos Sąjungos atvežtam žaliam pienui, pagal Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2001 m. gegužės 9 d. įsakymą Nr. 146 „Dėl Pieno supirkimo taisyklių patvirtinimo“, todėl vartotojų interesai gauti aukštos kokybės ir saugius produktus yra tinkamai užtikrinami be papildomų ženklinimo reikalavimų. Tokiu būdu, papildomas reikalavimas ženklinti pieno produktus, nurodant žalio pieno kilmės šalį, yra neproporcingas vartotojų apsaugos tikslui pasiekti.


100. Be to, reikalavimo įgyvendinimas yra taikomas tik Lietuvos pieno perdirbėjams, tačiau nėra taikomas užsienio pieno perdirbėjams, tiekiantiems pieno produktus į Lietuvą. Taigi, vien tik nacionalinių produktų specialūs ženklinimo reikalavimai neužtikrina vartotojų teisės būti informuotiems apie žalio pieno kilmės šalį, nes jie nėra informuojami apie užsienio pieno perdirbėjų gaminamų produktų žalio pieno kilmę.


101. Reikalavimas taip pat nėra taikomas Lietuvos pieno perdirbėjams, kai pieno produktai yra tiekiami į užsienio rinkas. Dėl šios priežasties Lietuvos pieno perdirbėjai patiria papildomus kaštus, susijusius su (1) pieno produktų skirtingu ženklinimu ir (2) papildomos įrangos įsigijimu ir įrengimu, taip pat laikymu ir priežiūra (tokia įranga bei jos priežiūra būtų būtina jei užsienio rinkai toliau būtų tiekiamas maišytas žalias pienas). Dėl 2016 m. Įstatymo 4 straipsnio ženklinimo reikalavimo sąlygotų papildomų išlaidų pieno perdirbėjai tampa nekonkurencingais tiek nacionalinėje, tiek užsienio rinkoje.


102. Pieno perdirbėjų konkurencingumo praradimas lems ir tai, kad nebus pasiekti nei 2016 m. Įstatymo 4 straipsnio deklaruojamas tikslas - vartotojų informavimas (vartotojai rinksis pigesnius užsienio gamintojų produktus, kurie nebus paženklinti), nei tikrasis tikslas - nacionalinių žalio pieno gamintojų produkcijos supirkimo skatinimas (nacionaliniams pieno gamintojams negalint tinkamai konkuruoti su užsienio gamintojais nebus poreikio pirkti žalią pieną nei iš nacionalinių, nei užsienio žalio pieno gamintojų).


103. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes laikytina, kad 2016 m. Įstatymo 4 straipsnis numato siekiamam tikslui neproporcingus ženklinimo reikalavimus.


104. Apibendrinant konstatuotina, kad žalio pieno rinka nepasižymi specifinėmis savybėmis, dėl kurių būtų reikalingas diferencijuotas teisinis reguliavimas, 2016 m. Įstatymu nėra užtikrinamas jokio visuotinai reikšmingo intereso pasiekimas. Dėl šių priežasčių, Pareiškėjo nuomone, 2016 m. Įstatymo 3 ir 5 straipsniuose įtvirtintas reguliavimas prieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 1, 3 ir 5 dalims.


III. 2016 M. ĮSTATYMO 5 STRAIPSNIS PRIEŠTARAUJA KONSTITUCINIAM TEISINĖS VALSTYBĖS PRINCIPUI


105. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad nustatyti esmines ūkinės veiklos sąlygas, draudimus ir ribojimus, darančius esminį poveikį ūkinei veiklai, taip pat įvairias sankcijas už atitinkamus teisės pažeidimus pagal Konstituciją galima tik įstatymu (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 31 d. nutarimas, 2005 m: lapkričio 3 d. nutarimas ir kt.).


106: Konstitucinis Teismas! aiškindamas ūkinės veiklos reglamentavimo principus, yra pabrėžęs, kad teisiškai reguliuojant akinę veiklą būtina paisyti konstitucinio valdžių padalijimo principo, iš Konstitucijos kylančios visų teisės akių hierarchijos, suponuojančios, kad draudžiama žemesnės galios teisės aktais reguliuoti tuos visuomeninius santykius, kurie gali būti reguliuojami tik aukštesnės galios teisės aktais, taip pat kad žemesnės galios teisės aktuose draudžiama nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytuoju aukštesnės galios teisės aktuose, vadinasi, kad neleidžiama poįstatyminiais teisės aktais nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris gali būti nustatytas tik įstatymu, taip pat kad neleidžiama poįstatyminiais teisės aktais nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatymuose, nebotų grindžiamas įstatymais.“ (Konstitucinio teismo 2006 m. gegužės 31 d. nutarimas).


107. Taigi, darytina išvada, kad esminės ūkinės veiklos sąlygos gali būti reglamentuotos tik įstatymu.


108. Žalio pieno pirkimo-pardavimo kaina yra laikytina esmine ūkinės veiklos žalio pieno rinkoje kaina. Pažymėtina, kad žalio pieno pirkimo kaina sudaro didesnę dalį pieno perdirbėjų veiklos sąnaudų, toliau gaminant ir į rinką tiekiant pieno produktus. Kartu žalio pieno pirkimo kaina daro tiesioginę įtaką pieno produktų gamintojų konkurencinėms galimybėms mažmeninėje pieno produktų rinkoje.


109. Nepaisant žalio pieno pirkimo kainos reikšmės žalio pieno rinkoje, 2016 m. Įstatymas nenumato jokių kriterijų, kuriais vadovaujantis būtų nustatomas žalio pieno kainos mažinimo daugiau nei 3% punktais pagrįstumas. Kaip jau buvo nurodyta aukščiau nėra pateikiama nei bendrųjų principų, nei specialių kriterijų. Tokių kriterijų faktiškai nenustato ir poįstatyminis reguliavimas, todėl esminės ūkinės veiklos sąlygos reguliavimo klausimas, t.y. žalio pieno supirkimo kainos mažinimo pagrįstumo vertinimas, yra paliktas neribotai RRA diskrecijai.


110. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad 2016 m. Įstatymo 5 straipsnis, tiek kiek jame nėra nustatyta žalio pieno kainos mažinimo pagrįstumo vertinimo kriterijų, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.


IV. 2016 M. ĮSTATYMO 3 IR 5 STRAIPSNIUOSE ĮTVIRTINTAS REGULIAVIMAS PRIEŠTARAUJA KONSTITUCIJOS 46 STRAIPSNYJE ĮTVIRTINTAM SUTARČIŲ LAISVĖS PRINCIPUI


111. Konstitucinis Teismas savo praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, kad asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva suponuoja inter alia sutarčių sudarymo laisvę, sąžiningos konkurencijos laisvę, ūkio subjektų lygiateisiškumą ir kt.; jos neatsiejamos nuo galimybės asmeniui, norinčiam užsiimti ūkine veikla arba, priešingai, ja nebeužsiimti, be dirbtinių kliūčių patekti į rinką ir iš jos pasitraukti (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 31 d., 2009 m. kovo 2 d., 2009 m. balandžio 29 d., 2015 m. sausio 15 d. nutarimai).


112. Sutarčių sudarymo laisvė, kaip ji išaiškinta Konstitucinio Teismo praktikoje, reiškia, kad sutarties šalys laisva valia nustato tarpusavio teises ir pareigas (Konstitucinio Teismo 1994 m. kovo 31 d. nutarimas). Sutarties laisvės principas teisės doktrinoje taip pat suprantamas kaip apimantis teisę ne tik sudaryti sutartis, tačiau taip pat jas pakeisti bei nutraukti(11).


113. Kartu pripažįstama, kad sutarčių sudarymo laisvė, kaip ir nuosavybės teisės, turi tam tikras ribas. įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių (Konstitucijos 28 straipsnis). <...> Konstitucijos 46 straipsnio trečiojoje dalyje nustatyta, kad valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Todėl kai asmuo, realizuodamas nuosavybės teises, dalyvauja ūkinėje veikloje, jis tampa vienu iš ūkinių santykių specialių subjektų, jam gali būti taikomi specialūs įstatymų nustatyti apribojimai. Tačiau ir tokie subjektai pagal jų teisinį statusą taip pat gali laisvai sudarinėti sutartis. Taigi minėti apribojimai nepaneigia sutarčių sudarymo laisvės principo." (Konstitucinio Teismo 1994 m. kovo 31 d. nutarimas).


114. Vadovaujantis Konstitucinio Teismo praktika, įstatymų leidėjas turi teisę reglamentuoti specialius sutartims taikomus reikalavimus, tačiau tokie reikalavimai negali paneigti sutarčių sudarymo laisvės principo.


115. Bendrieji sutarčių sudarymo, vykdymo ir keitimo reikalavimai yra įtvirtinti CK 6.154-6.228 straipsniuose. Šios nuostatos, kartu su specialiosiomis, nuostatomis, taikomos atskiroms sutarčių rūšims (pvz.: pirkimui-pardavimui), numato tinkamai subalansuotas kreditoriaus ir skolininko teises bei pareigas. Sutartinius santykius reguliuojančios nuostatos buvo parengtos ir priimtos po išsamios analizės - civilinį, kodeksą darbo grupė rengė apie 5 metus. Patvirtintas reglamentavimas, atspindi šiuolaikines sutarčių teisės tendencijas, atsižvelgia į tarptautines sutartis bei reikalavimus.


116. Specifinius klausimus, susijusius su žemės ūkio produkcijos pirkimu-pardavimu taip pat reglamentuoja Lietuvos Respublikos atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymas, kuris sudaro prielaidas tinkamai atsižvelgti į žemės ūkio produkcijos specifikos pobūdį. Visgi, šis įstatymas nenumato nuostatų, nepagrįstai ribojančių sutarčių sudarymo ar keitimo laisvę. 2016 m. (statymas nustato balansą tarp žemės ūkio pirkėjų ir pardavėjų teisių bei pareigų.


117. Nepaisant pakankamo esamo reguliavimo, priėmus 2016 m. Įstatymą, buvo paneigta ūkio subjektų teisė susitarimu nustatyti tarpusavio teises ir pareigas:

2016 m. Įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1 ir 3-4 punktai, bei 2016 m. Įstatymo. 5 straipsnis paneigia sutarties šalių teisę susitarti dėl kainos.

2016 m. Įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1 punktas įpareigoja žalio pieno pirkėjus taikyti identišką kainą visiems atitinkamos žalio pieno pardavėjų grupės nariams. Tokiu būdu yra paneigiama žalio pieno pardavėjų teisė derėtis dėl didesnės žalio pieno supirkimo kainos. Pažymėtina, kad bet koks kainos pakėlimas bet kuriam žalio pieno pardavėjui reikštų poreikį didinti kainą visai grupei bei ženkliai padidintų kaštus. Todėl individualiam žalio pieno pardavėjui yra faktiškai užkertamas kelias derėtis dėl geresnės kainos.

2016 m. Įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 3 punkte numatytas draudimas nepagrįstai mažinti žalio pieno kainą. 2016 m. [statyme nėra pateikiama jokių kriterijų, kas yra laikytina nepagrįstu žalio pieno kainos mažinimu. Dar daugiau, 2016 m. Įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 4 punkte numatytas draudimas mažinti žalio pieno supirkimo kainas, dažniau kaip kas du iš eilės einančius reguliariai parduodamo žalio pieno tiekimo laikotarpius. Pažymėtina, kad veikiant rinkos sąlygomis negali būti „nepagrįsto“ kainos mažinimo. Kainos mažinimas visais atvejais yra pagrįstas atitinkamais rinkos ekonomikos dėsniais. Rinkos kainos svyravimai taip pat negali būti apibrėžiami konkrečiais laikotarpiais. Todėl bendras draudimas „nepagrįstai“ mažinti kainą arba mažinti kainą ne dažniau kaip nustatyti laikotarpiai neatitinka laisvos rinkos principų ir yra laikytinas sutarčių laivės principo ribojimu.

2016 m. Įstatymo 5 straipsnyje įtvirtinta administracinė žalio pieno kainos reguliavimo procedūra, riboja žalio pieno pardavėjų teisę inicijuoti didesnį nei 3% kainos mažinimą. Kaip detaliai išdėstyta šio kreipimosi II dalyje, atsižvelgiant į tai, kad 2016 m. Įstatyme nėra jokių kriterijų kainos mažinimo pagrįstumui nustatyti, o RRA objektyviai neturi išteklių, o ir objektyvių galimybių, per ypač trumpą laiką visapusiškai įvertinti rinkos situacijos bei kainos pagrįstumo, nustatyta procedūra iš esmės paneigia galimybes susitarti dėl rinkos sąlygas atitinkančios kainos.

Pažymėtina, kad sutarties šalims kaina yra esminis pirkimo-pardavimo sutarties elementas. Kaina taip pat yra konkurencijos tarp rinkos dalyvių pagrindas. Paneigiant teisę šalims susitarti dėl vieno iš esminių sutarties elementų, kartu yra paneigiama ir sutarties laisvės esmė - teisė laisva valia nustatyti tarpusavio teises ir pareigas.

2016 m. Įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtintas ribojimas šalių tarpusavio susitarimu nustatyti superkamo žalio pieno kiekius. O būtent, žalio pieno pirkėjas yra įpareigotas nupirkti visą žalio pieno pardavėjo (parduodančio daugiau kaip 500 kg žalio pieno) parduodamą žalio pieno kiekį, o taip pat ir 2016 m. Įstatyme numatytą 10% nuokrypį nuo sutarties. Taigi, žalio pieno pirkėjas privalo supirkti nuo 90% iki 110% sutartyje numatyto žalio pieno kiekio. Toks reikalavimas nėra ekonomiškai pagrįstas ir sukelia rimtas neigiamas pasekmes pieno pirkėjams. Lietuvoje kiekvieną dieną vidutiniškai yra superkama apie 3600 tonų žalio pieno. Įpareigojimas supirkti papildomus 10% žalio pieno., reikštų, papildomus 360 tonų žalio pieno per dieną. Toks ženklus papildomas kiekis reiškia papildomus kaštus, tačiau pagaminta produkcija negali būti realizuojama, neš didmeninė ir mažmeninė prekyba tiek nacionalinėje rinkoje, tiek užsienio rinkose (eksportuojamų prekių atveju) nėra reguliuojamos ir nenumato įpareigojimų supirkti papildomai pagamintus produktų kiekius.

Apibendrinant matyti, kad 2016 m. Įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatytas reguliavimas paneigia teisę susitarti dėl konkretaus superkamo žalio pieno kiekio. Prekės kiekis taip pat laikytinas viena iš esminių sutarties sąlygų, kuri tiesiogiai lemia žalio pieno tolesnę ūkinę komercinę veiklą. Ribojimas sutartimi nustatyti žalio pieno pirkimo kiekius reiškia sutarties laivės ribojimą.

2016 m. Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1-2 punktuose yra numatytas draudimas sutarties šalims susitarti dėl įspėjimo apie sutarties nutraukimą ir keitimą terminų. Vadovaujantis nurodytų nuostatų reikalavimais, įspėjimo žalio pieno pirkimo-pardavimo sutarties nutraukimo ir keitimo terminai turi būti ne trumpesni kaip 30 dienų. Kaip jau buvo nurodyta šio kreipimosi II dalyje, tokie griežti terminai nėra taikomi net vartotojų teisių apsaugos srityje. Todėl pripažintina, kad nepagrįstai ilgi įspėjimo terminai varžo sutarties šalių laisvę.


118. Apibendrinant konstatuotina, kad 2016 m. Įstatymo 3 ir 5 straipsniuose nustatytas reguliavimas suvaržo sutarties šalių teisę tarpusavio susitarimu nustatyti pagrindinius žalio pieno pirkimo sutarties elementus - kainą, kiekį, terminus. Nurodyti esmingi sutarties laisvės ribojimai negali būti pateisinti žalio pieno rinkos išskirtinumu bei laikytini neproporcingais 2016 m. Įstatymo siekiamiems tikslams (detalūs argumentai išdėstyti kreipimosi II dalyje).


119. Nesant pagrindo riboti konstitucinį sutarties laivės principą, pareiškėjo įsitikinimu, 2016 m. Įstatymo 3 ir 5 straipsniai prieštarauja Konstitucijos 46 straipsnyje nustatytam sutarties laivės principui.


V. 2016 M. ĮSTATYMO 3 IR 5 STRAIPSNIUOSE ĮTVIRTINTAS REGULIAVIMAS PRIEŠTARAUJA KONSTITUCIJOS 46 STRAIPSNIO 5 DALIAI, BEI KONSTITUCINIAMS TEISINĖS VALSTYBĖS IR TEISINGUMO PRINCIPAMS


120. Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas vartotojų teisių apsaugos principas. Pagal Konstitucinio Teismo doktriną, šis principas įpareigoja valstybę įstatymais ginti vartotojų teises. Pagal Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalį valstybė turi pareigą įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyti įvairias vartotojų interesų gynimo priemones, valstybės institucijos turi kontroliuoti, kaip ūkio subjektai laikosi vartotojų teisių ir teisėtų interesų apsaugos reikalavimų.


121. Konstitucinis Teismas 2003 m. kovo 17 d. nutarime konstatavo, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas tam tikros ūkio srities, kurioje įtvirtinama kurių nors ūkio subjektų specifinė teisinė padėtis, santykius ir nustatydamas kitais įstatymais nustatyto šių santykių reguliavimo išimtis, privalo nustatyti ir papildomas teisines priemones, kurios užtikrintų vartotojų teisių ir teisėtų interesų apsaugą.“ Taigi, konstitucinis vartotojų teisių apsaugos principas suponuoja pareigą valstybei visais atvejais, nustatant diferencijuotą tam tikros srities reguliavimą, atsižvelgti į vartotojų teises ir interesus.


122. 2016 m. Įstatymo 3 ir 5 straipsniuose nustatytos priemonės nustato mechanizmą dirbtinai palaikyti aukštesnę nei rinkos žalio pieno kainą. Konkurencijos tarybos atlikto Pieno rinkos tyrimo duomenimis žalio pieno dalis visoje pieno produkto kainos struktūroje 2014 m. - 2015 m. vasario mėn. laikotarpiu sudarė vidutiniškai 49,8 proc. Taigi, žalio pieno savikaina sudaro beveik 50% bet kurio mažmeninėje rinkoje parduodamo pieno produkto kainos. 2016 m. Įstatyme numatytomis priemonėmis dirbtinai palaikant didesnes nei rinkos žalio pieno kainas atitinkamai didėja ir mažmeninių žalio pieno produktų kaina.


123. Pieno produktai yra priskiriami prie pagrindinių vartojimo prekių,- Pavyzdžiui, sudarant vartotojų kainų indeksą yra vertinamos 100 pagrindinių vienarūšių vartojimo prekių ir paslaugų. Į šį sąrašą iš pieno produktų yra įtraukti pasterizuotas pienas, jogurtas, grietinė, kefyras, varškės ir fermentinis sūriai, lydytas sūris, varškė ir varškės sūreliai(12). Taigi, pieno produktai sudaro 9% labiausiai vartotojų perkamų prekių ir paslaugų. Atsižvelgiant į tai, dirbtinis žalio pieno supirkimų kainos palaikymas 2016 m. Įstatymo 3 ir 5 straipsniuose numatytomis priemonėmis, sudaro prielaidas didėti ir vartotojų dažniausiai vartojamoms prekėms.


124. Darytina išvada, kad vienos siauros verslo subjektų grupės - žalio pieno gamintojų - interesai yra tenkinami labiausia pažeidžiamos visuomenės dalies - vartotojų - interesų sąskaita. Konstituciniai teisinės valstybės ir teisingumo principai be kita ko apima draudimą tenkinti vienos grupės interesus paneigiant kitus reikšmingus interesus: Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs ir tai, kad konstitucinio teisinės valstybės principo turinys atskleistinas atsižvelgiant j įvairių kitų konstitucinių principų, taip pat teisingumo (apimančio inter alia prigimtinį teisingumą) principo, turinį. Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo nepaisymas reikštų ir konstitucinio teisinės valstybės principo nepaisymą (Konstitucinio Teismo 2005 m. lapkričio 3 d., 2010 m. gruodžio 22 d. nutarimai). Teisingumo negalima pasiekti tenkinant tik vienos grupės interesus ir kartu paneigiant kitų interesus (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimas).“


125. Todėl, Pareiškėjo įsitikinimu, 2016 m. Įstatymo 3 ir 5 straipsnyje nustatytas reguliavimas, sudarantis prielaidas nepagrįstai perkelti finansinę žalio pieno produktų gamintojų išlaikymo naštą vartotojams, neatitinka vartotojų apsaugos principo ir prieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 5 daliai, bei konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams.


VI. 2016 M. ĮSTATYMO 3 IR 5 STRAIPSNIUOSE ĮTVIRTINTAS REGULIAVIMAS PRIEŠTARAUJA KONSTITUCIJOS 23 STRAIPSNIUI


126. Konstitucijos 23 straipsnyje yra įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo ir apsaugos principai. Ši konstitucinė apsauga užtikrina, kad savininkas turės teisę valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti, taip pat turi teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų šių jo teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją. Negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuriuo ne valstybės nuosavybės subjektams būtų nustatyta nuolatinė pareiga savo nuosavybę naudoti valstybės funkcijoms, kurios turi būti finansuojamos valstybės lėšomis, vykdyti.



127. Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalyje numatytas nuosavybės paėmimas tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginant inter alia reiškia, kad nuosavybės iš savininko paimti negalima, jeigu toks paėmimas nėra numatytas įstatyme ir už jį nėra teisingai atlyginama.


128. Konstitucinis Teismas 2001 m. balandžio 2 d. nutarime konstatavo, kad „Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalyje nurodyti visuomenės poreikiai, kuriems įstatymo nustatyta tvarka ir teisingai atlyginant gali boti paimama nuosavybė, - tai visos visuomenės ar jos dalies interesai, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai pareigota užtikrinti ir tenkinti; paimant nuosavybę visuomenės poreikiams turi būti siekiama pusiausvyros tarp įvairių visos visuomenės bei jos narių teisėtų interesų; visuomenės poreikiai, kuriems paimama nuosavybė, - tai visuomet konkretūs ir aiškiai išreikšti visuomenės poreikiai konkrečiam nuosavybės objektui; paimti nuosavybę (teisingai atlyginant) galima tik tokiems visuomenės poreikiams, kurie objektyviai negalėtų būti patenkinti, jeigu nebūtų paimtas tam tikras konkretus nuosavybės objektas; asmuo, kurio nuosavybė paimama visuomenės poreikiams, turi teisę reikalauti, kad nustatytas atlyginimas botų lygiavertis paimamai nuosavybei.“


129. Konstitucijos .23 straipsnyje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumas ir apsauga reiškia ir tai, kad negali būti nustatyta tokio teisinio reguliavimo, kuriuo ne valstybės nuosavybės subjektams būtų nustatyta nuolatinė pareiga savo nuosavybę naudoti valstybės funkcijoms, kurios turi būti finansuojamos valstybės lėšomis, vykdyti; ne valstybės nuosavybės subjektams gali būti nustatyta pareiga savo nuosavybe prie visuomenės ypatingų reikmių užtikrinimo prisidėti tiek, kiek pareiga prisidėti prie šių reikmių užtikrinimo esant nepaprastoms sąlygoms išplaukia iš Konstitucijos.


130. Pareiškėjo įsitikinimu, 2016 m. Įstatymo 3 straipsnyje ir 5 straipsnyje nustatytas žalio pieno gamintojų interesų apsaugos mechanizmas yra ne kas kita kaip parama žalio pieno gamintojams, kai vieno verslininko sąskaita yra tenkinami kito verslininko interesai. 2016 m. Įstatymo 3 straipsnyje yra nustatytos papildomos apsaugos priemonės žalio pieno gamintojams, įskaitant ir kainos reguliavimo priemones panaikinant galimybes diferencijuoti kainą į tą pačią žalio pieno pardavėjų grupę priskirtiems gamintojams, ilgus įspėjimo apie sutarties nutraukimą ar keitimą terminus bei kitas priemones Kaip jau buvo nurodyta aukščiau, 2016 m. Įstatymo 5 straipsnyje yra nustatyta administracinė žalio pieno pirkimo kainos reguliavimo procedūra. Atsižvelgiant į šio kreipimosi. II dalyje išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad nustatytas reguliavimas negali užtikrinti pagrįstos ir proporcingos, t.y. rinkos sąlygas atitinkančios kainos nustatymo, todėl žalio pieno pirkėjai yra įpareigoti permokėti už perkamą žalią pieną. Dar daugiau. Toks reguliavimo mechanizmas yra ne kas kita kaip žalio pieno pirkėjų nuosavybės (pelno) neatlygintinis nusavinimas bei įpareigojimas vykdyti valstybės funkciją - remti žalio pieno pardavėjus, todėl prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui.


131. Visgi, jei valstybė laikosi pozicijos, kad žalio pieno gamintojams yra būtina valstybės parama, toks paramos mechanizmas turėtų būti realizuojamas per valstybines priemones - dotacijas, paramą, mokesčių lengvatas ar kitokį skatinimą. Pažymėtina, kad jau šiuo metu valstybė yra nustačiusi paramos žalio pieno ūkiui mechanizmą(13), kas tik dar kartą patvirtina, kad tokios paramos žalio pieno gamintojams teikimą valstybė laiko savo funkcijų dalimi.


132. Tuo tarpu, jei valstybė 2016 m. Įstatyme nustatytu reguliavimu perkelia neefektyvaus ir nekonkurencingo žalio pieno gamybos kaštus jo pirkėjams, valstybė turi pareigą kompensuoti dėl valstybės funkcijų vykdymo privačių subjektų patiriamus kaštus. Palyginimui gali būti pateiktas geležinkelių transporto pavyzdys. Lietuvos Respublikos geležinkelių transporto kodekso 12 straipsnio 1 dalis suteikia teisę įpareigoti vežėjus teikti viešąsias paslaugas, tačiau to paties straipsnio 4 dalyje numatyta, kad už suteiktas visuomenines paslaugas, t.y. vykdomas valstybines funkcijas, vežėjui yra kompensuojama iš valstybės lėšų.


133. Atsižvelgiant į tai, kad, Pareiškėjo manymų, 2016 m. Įstatymo 3 ir 5 straipsniai perkelia valstybės funkciją remti žalio pieno gamintojus privatiems subjektams, nenustatant teisingos kompensacijos už vykdomas funkcijas, todėl nurodyti straipsniai prieštarauja Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintam nuosavybės neliečiamumo principui.


VII. 2016 M. ĮSTATYMO 4 STRAIPSNYJE ĮTVIRTINTAS REGULIAVIMAS PRIEŠTARAUJA KONSTITUCIJOS 29 STRAIPSNIUI IR TEISINĖS VALSTYBĖS PRINCIPUI


134. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 29 straipsnio nuostatas, ne kartą yra konstatavęs, jog pagal šiame straipsnyje įtvirtintą konstitucinį asmenų lygybės įstatymui principą reikalaujama, kad teisėje pagrindinės teisės ir pareigos būtų įtvirtintos visiems vienodai: šis principas reiškia asmens teisę būti traktuojamam vienodai su kitais, įpareigoja vienodus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai, bet nepaneigia to, kad įstatymu gali boti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingoje padėtyje, atžvilgiu. Konstitucinis asmenų lygybės principas būtų pažeistas, jeigu tam tikri asmenys ar jų grupės būtų traktuojami skirtingai, nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas" (Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d., 2013 m. vasario 15 d., 2015 m. vasario 6 d. nutarimai).


135. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad: Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas suponuoja pareigą įstatymų leidėjui nustatyti vienodą (nediferencijuotą) teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų kategorijų, esančių vienodoje padėtyje, atžvilgiu, kai tarp tų asmenų kategorijų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas jų traktavimas būtų objektyviai pateisinamas“ (Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 22 d., 2015 m. vasario 6 d. nutarimai). Šiuo požiūriu, Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas yra glaudžiai susijęs su konstituciniu teisinės valstybės principu, be kita ko nustatančiu reikalavimus įstatymų leidėjui: Konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams, inter alia tai, kad teisės aktuose nustatyti reikalavimai turi būti grindžiami bendro pobūdžio nuostatomis (teisės normomis ir principais), kurias įmanoma taikyti visiems numatytiems atitinkamų teisinių santykių subjektams; diferencijuotas teisinis reguliavimas turi būti grindžiamas tik atitinkamais teisės aktais reguliuojamų visuomeninių santykių subjektų padėties objektyviais skirtumais; teisės aktų formuluotės turi būti tikslios, turi būti užtikrinami teisės sistemos nuoseklumas ir vidinė darna; kad teisinių santykių subjektai galėtų savo elgesį orientuoti pagal teisės reikalavimus, teisinis reguliavimas turi būti santykinai stabilus; ir kt.“ (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimas).



136. 2016 m. Įstatymo 4 straipsnyje nustatytas diferencijuotas teisinis reguliavimas dėl pieno produktų ženklinimo, nurodant žalio pieno kilmės šalį, priklausomai nuo pieno perdirbėjo nacionalinės priklausomybės:

(1) Nacionaliniai pieno perdirbėjai yra įpareigoti tiekdami pieno produktus Lietuvos rinkai nurodyti žalio pieno kilmės šalį;

(2) Užsienio valstybių pieno perdirbėjai turi teisę tiekti pieno produktus Lietuvos rinkai nenurodydami žalio pieno kilmės šalies.


137. Taigi, nacionaliniai pieno perdirbėjai yra diskriminuojami užsienio valstybių pieno perdirbėjų atžvilgiu, nustatant jiems papildomus įpareigojimus, susijusius pieno produktų ženklinimu. Kaip jau buvo nurodyta šio kreipimosi 97-103 paragrafuose, papildomų ženklinimo reikalavimų įgyvendinimas uždeda papildomą finansinę našta nacionaliniams pieno perdirbėjams ir taip sumažina jų galimybes konkuruoti su užsienio pieno perdirbėjų Lietuvos rinkai tiekiama produkcija.


138. Pabrėžtina, kad nėra jokio objektyvaus pagrindo nustatyti diferencijuotą pieno produktų ženklinimo reguliavimą remiantis pieno perdirbėjų nacionaline priklausomybe. Visais atvejais produktų ženklinimo reikalavimai yra nustatomi išimtinai vartotojų apsaugos tikslais (net Aiškinamajame rašte yra deklaruojama, kad reikalavimu yra siekiama geriau informuoti Lietuvos pieno gaminių vartotojus apie pieno gaminių kilmę). Siekiant nurodyto tikslo, pieno perdirbėjų nacionalinė priklausomybė neturi jokios objektyvios reikšmės, todėl nėra pagrindo taikyti skirtingus ženklinimo reikalavimus.


139. Primintina, kad Konstitucinis Teismas 2015 m. vasario 6 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmenų diferenciacija išimtinai tik pasirinktos gyvenamosios vietos pagrindu, visoms kitoms aplinkybėms esant tapačioms, pažeidžia konstitucinį lygiateisiškumo principą: iš konstitucinių asmenų lygiateisiškumo, teisinės valstybės principų kyla draudimas įstatymų leidėjui, įstatymu nustatant teisinį reguliavimą, pagal kurį asmuo įgyja tam tikras teises, nesant objektyvaus pateisinimo tvirtinti skirtingą teisinį reguliavimą atsižvelgiant į tai, ar pilietis, įgyvendindamas konstitucinę kilnojimosi laisvę, savo nuolatinę gyvenamąją vietą yra pasirinkęs Lietuvos Respublikoje, ar užsienio valstybėje.“


140. 2016 m. įstatymo 4 straipsniu diferencijuotas reguliavimas taip pat yra nustatytas išimtinai tik nacionalinės priklausomybės pagrindu, sukuriant papildomus įpareigojimus nacionaliniams pieno perdirbėjams, kurie nėra taikomi. užsienio pieno perdirbėjams, tiekiantiems identišką produkciją į Lietuvos rinką. Taigi, ceteris paribus nacionaliniai pieno gamintojai atsiduria blogesnėje padėtyje nei užsienio gamintojai. Nepaisant to, nėra jokio objektyvaus pagrindo teigti, kad nacionaliniams pieno perdirbėjams nenurodant žalio pieno kilmės šalies yra daroma didesnė žala nei tokios pat informacijos nenurodant užsienio pieno perdirbėjams. Todėl nėra teisinio pagrindo objektyviai pateisinti 2016 m. Įstatymo 4 straipsnyje nustatyto reguliavimo numatytos pieno perdirbėjų diferenciacijos pagal nacionalinę priklausomybę.


141. Dar kartą primintina, kad Lietuva kaip Europos Sąjungos narė yra įsipareigojusi užtikrinti vidaus rinkos ir laisvo prekių judėjimo veikimą. Vienodų reikalavimų ir abipusio pripažinimo principai sudaro Europos Sąjungos vidaus rinkos pamatą. Todėl nacionalinių pieno perdirbėjų diskriminavimas užsienio valstybių pieno perdirbėjų atžvilgiu yra nepateisinamas ir objektyviai nepagrįstas.


142. Įvertinus išdėstytas aplinkybes, pareiškėjai laikosi pozicijos, kad 2016 m. Įstatymo 4 straipsnis, be objektyvaus pagrindo nustatydamas diferencijuotą teisinį reguliavimą nacionalinės priklausomybės pagrindu, neatitinka Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto lygiateisiškumo principo ir konstitucinio teisinės valstybės principo.

PRIDEDAMA:


1. 2015 m. vasario 19 d. Lietuvos Respublikos ūkio subjektų, perkančių-parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo projekto Nr. XIIP-2764 aiškinamasis raštas, 5 lapai, 1 egz.;


2. 2015 m. kovo 3 d. Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamento išvada dėl Lietuvos Respublikos ūkio subjektų, perkančių-parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo projekto Nr. XIIP-2764, 5 lapai, 1 egz.;


3. 2015 m. kovo 10 d. Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos išvada dėl Lietuvos Respublikos ūkio subjektų, perkančių-parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo projekto Nr. XIIP-2764, 5 lapai, 1 egz.;


4. 2015 m. kovo 16 d. Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos raštas Nr. (1.20-32) 6V-610 „Dėl Lietuvos Respublikos ūkio subjektų, perkančių - parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo projekto Nr. XIIP-2764“, 8 lapai, 1 egz.;


5. 2016 m. balandžio 14 d. Delfi interneto svetainės straipsnis „Rinkos reguliavimo agentūros neliks", prieiga per internetą <”http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/rinkos-requiiavimo-aqenturos- neiiks.d?id=70986072>. Žiūrėta [2016-04-26]. 2 lapai, 1 egz.;


6. 2015 m. lapkričio 17 d. Ūkio subjektų, perkančių- parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo Nr. XII-1907 2, 3, 6, 13 straipsnių pakeitimo ir papildymo 7(1) straipsniu įstatymo projektas Nr. XIIP-3791, 4 lapai, 1 egz.;


7. 2015 m. birželio 11 d. VI (pavasario) sesijos rytinio Lietuvos Respublikos Seimo posėdžio Nr. 256 stenograma, 35 lapai, 1 egz.;


8. 2015 m. birželio 25 d. VI (pavasario) sesijos vakarinio Lietuvos Respublikos Seimo posėdžio Nr. 265 stenograma, 49 lapai, 1 egz.;


9. 2015 m. liepos 21 d. Lietuvos Respublikos Konkurencijos tarybos Draudžiamų susitarimų tyrimo skyriaus pranešimas Nr. 5S-14/2015 apie atliktą pieno ir pieno produktų sektoriaus rinkos tyrimą, bylos Nr. 14/ /1/1/08/33/077, 82 lapai, 1 egz.;


10. 2015 m. birželio 23 d. Lietuvos Respublikos Seimo Kaimo reikalų komiteto Pagrindinio komiteto išvada Nr. 110-P-19 „Dėl Lietuvos Respublikos ūkio subjektų, perkančių-parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo projekto Nr. XIIP-2764", 31 lapas, 1 egz.


11. Lietuvos Respublikos ūkio subjektų, perkančių-parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymas Nr. XII-1907 (TAR, 2015-07-09, Nr. 2015-11209), 8 lapai, 1 egz.;


12. Lietuvos Respublikos ūkio subjektų, perkančių-parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo N r. XII-1907 2, 3, 5, 6, 13 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo 7-1 straipsniu įstatymas Nr. XII-2230 (TAR, 2015-12-29, Nr. 2015-20903), 4 lapai, 1 egz.



(1) http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/rlnkos-requliavimo-agenturos-neliks.d?id=70986072

(2) Išvada pasiekiama internetu: http://www.llri.lt/naujienos/ekonomine-politika/ekspertize-draudimas-pirkti-zalia-piena-is-kitu-valstybiu-apribos-pasiula-ir-didins-kainas-vartotojams/lrinka.

(3) Prieiga internetu: http://ec.europa.eu/smart-regulation/quidelines/docs/swd br quidelines en.pdf

(4) Prieiga internete: http://ec.europa.eu/smart-regulation/quidelines/docs/br toolbox en.pdf

(5) Europos Komisijos pasiūlymas, Briuselis, 18.6.2003 COM (2003) 356 final. Prieiga internetu: http://www.europarl.europa.eu/RegData/docs_autres_institutions/commissions_europeenne/com/2003/0356/COM_COM(2003)0356_EN.pdf.

(6) Žr. pvz.: http://www.tv3.lt/naujiena/236817/pienininkai-vienysis-bet-riausiu-nekels/.

(7) Prieiga internete: http://www3.lrs.lt/docs2/KFBQBNPK.PDF

(8) Prieiga internete: http://www://kt.qov.lt/naujienos/doc/2015-07-22 pranesimas 5S-14.pdf

(9) http://www.delfi.lt/verslas/verslas/paskelbta-kokiu-produktu-rusija-neisileis.d?id=65497852

(10) Prieiga internete: https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAK/61d2797219a511e5bfc0854048a4e288?jfwid=sxzzl7x2a

(11) Pvz.: Civilinė Teisė. Bendroji dalis. 2009. Justitia. Vilnius. P. 317


(12) Prieiga internete: https://osp.stat.qov.lt/temines-lenteles38


(13) Žalio pieno ūkis yra remiamas išmokamomis subsidijomis (vadovaujantis Europos Parlamento ir Tarybos 2013 m. gruodžio 17 d. reglamento Nr. 1307/2013 kuriuo nustatomos pagal bendros žemės ūkio politikos paramos sistemas ūkininkams skiriamų tiesioginių išmokų taisyklės ir panaikinami Tarybos reglamentas (EB) Nr. 637/2008 ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 73/2009 52 straipsnio 2 dalimi). Vadovaujantis nurodyta teise, valstybė remia žalio pieno gamybą, kad būtų išlaikytas esamas gamybos lygis (t. y. nemažėtų pagaminamo žalio pieno). Pagal LR Žemės ūkio ministro 2016 m. balandžio 8 d. įsakymo Nr. 3D-191 „Dėl nacionalinės pagalbos pieno gamintojams administravimo taisyklių patvirtinimo“ 5 punktą, valstybė išmokės nuo 78,23 iki 86,05 EUR už pieninę karvę.


PAREIŠKĖJAI:


1. Petras Gražulis

2. Kęstas Komskis

3. Remigijus Žemaitaitis

4. Naglis Puteikis

5. Kęstutis Bartkevičius

6. Algimantas Dumbrava

7. Vytautas Kamblevičius

8. Valdas Vasiliauskas

9. Rimas Antanas Ručys

10. Jonas Varkala

11. Valerijus Simulik

12. Rita Tamašunienė

13. Vanda Kravčionok

14. Leonard Talmont

15. Juzef Kvetkovskij

16. Michal Mackevič

17. Irina Rozova

18. Kazys Starkevičius

19. Vida Marija Čigriejienė

20. Rytas Kupčinskas

21. Rima Baškienė

22. Ona Valiukevičiūtė

23. Aurelija Stancikienė

24. Remigijus Ačas

25. Zbignev Jedinskij

26. Valentinas Bukauskas

27. Darius Ulickas

28. Dangutė Mikutienė

29. Stasys Brundza

30. Gintaras Tamošiūnas

31. Jonas Kondrotas

32. Ričardas Sargūnas

33. Sergej Dmitrijev

34. Larisa Dmitrijeva

35. Arimantas Dumčius

36. Povilas Urbšys

37. Kazimieras Kuzminskas

38. Gediminas Jakavonis

39. Petras Narkevičius

40. Sergej Ursul


Parašus tvirtinu, parašai tikri.

LR Seimo Pirmininko pavaduotojas Kęstas Komskis

2016 06 28