Prašymo Nr. 1B-14/2017

Administracinė byla Nr. A-2685-492/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02317-2015-4

Procesinio sprendimo kategorija 18.12; 52.1.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2017 m. birželio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka nagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. N. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

1. Pareiškėja L. N. su skundu, kurį patikslino, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau - ir Nacionalinė žemės tarnyba) 2014 m. gruodžio 31 d. sprendimą Nr. 46S-342 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo gyvenamojoje vietovėje pilietei" (toliau - ir Sprendimas).

2. Pareiškėja skunde nurodė, kad 2007 vasario 9 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Trakų rajono žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą grąžinti natūra jos senelei E. (A.) G. priklausiusią 2,6 ha žemę, esančią Mišainės kaime Trakų rajone. 2015 m. kovo 23 d. ji gavo Nacionalinės žemės tarnybos Trakų skyriaus 2015 m. kovo 20 d. raštą Nr. 46SD-(14.46.104.)-851, kuriame pranešama, kad yra priimtas ginčijamas Sprendimas ir pateikė Sprendimo originalą. Sprendimu nuspręsta pareiškėjai atkurti nuosavybės teises į jai tenkančią nekilnojamojo turto dalį - 2,60 ha žemės, atlyginant kitu būdu - pinigais, nes buvusios savininkės E. G. nuosavybės teise valdyta žemė priskirta valstybės išperkamai žemei. Su tokiu sprendimu pareiškėja nesutiko, akcentuodama, kad 2007 m. vasario 9 d. prašyme ji išreiškė valią atkurti nuosavybės teises į ginčo žemę natūra.

3. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos 2015 m. birželio 17 d. atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas akcentavo, kad pareiškėja, 2006 metais atnaujinus terminą dokumentams paduoti, jau žinojo, kad pageidaujama susigrąžinti natūra 2,6 ha žemė yra priskirta valstybės išperkamai ir jos susigrąžinti natūra nėra galimybės, tačiau iki 2014 m. vasario 27 d. nepakeitė savo valios ir nepateikė kito prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo kitu būdu iki Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10, 16, 21 straipsnių pakeitimo įstatymo (toliau - ir Pakeitimo įstatymas), kuris įsigaliojo 2012 m. vasario 1 d., t. y. pareiškėja nepasirinko Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau - Atkūrimo įstatymas) 16 straipsnio 9 dalies nustatyto atlyginimo būdo, kai žemė yra valstybės išperkama. Iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2012 m. vasario 1 d.) Nacionalinės žemės tarnybos Trakų ir Elektrėnų žemėtvarkos skyrius 2011 m. liepos 13 d. raštu Nr. 46SD-(14.46.45.)-538 siūlė pareiškėjai atkurti nuosavybės teises kitu būdu, pareiškėja galėjo pasirinkti kitą nuosavybės teisių atkūrimo būdą, tačiau to nepadarė.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 19 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas pažymėjo, kad Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žemė grąžinama natūra turėtoje vietoje, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei. Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žemė išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį. Teismas nustatė, kad pareiškėja neginčijo priimto atsakovo Sprendimo turinio, nekvestionavo jokių Sprendime nurodytų aplinkybių, tačiau nesutiko su Sprendimu iš esmės, manydama, kad turi teisę į žemės grąžinimą natūra. Pirmosios instancijos teismas nesutiko su tokiu vertinimu. Be to, aplinkybę, kad pareiškėja inicijavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. liepos 19 d. nutarimo Nr. 865 pripažinimo netekusiu galios ir su UAB „Iron Wolf Development"“ sudarytos 2000 m. lapkričio 13 d. valstybinės žemės nuomos sutarties Nr. 702 panaikinimo procedūras, šis teismas vertino kaip nesvarbią ginčo atveju, nes bylos nagrinėjimo metu nebuvo ginčo, kad žemės sklypas, į kurį pareiškėja pretenduoja atkurti nuosavybės teises, priskirtas valstybės išperkamai žemei. Atitinkamai Vilniaus apygardos administracinis teismas sprendė, kad į ginčo žemę pareiškėjai nuosavybės teisės negali būti atkurtos. Kadangi pareiškėjai lygiaverčio sklypo kitoje vietovėje nepageidavo, teismas nusprendė, kad pagrįstai nuosavybės teisės į buvusios savininkės E G iki nacionalizacijos turėtą žemę atkurtos atlyginant pinigais, kaip tai numatyta Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 5 punkte.

III.

7. Pareiškėja L. N. (toliau - ir apeliantė) pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą - jos skundą tenkinti. Savo apeliacinį skundą pareiškėja, be kita ko, grindžia šiais argumentais:

(1) nesutinka, kad nėra galimybės ginčo žemę grąžinti natūra. Jos teigimu, dar 2002-2003 m. buvo vykdomas nuosavybės teisių atkūrimas ir sprendimais buvo atkurtos nuosavybės teisės piliečiams perduodant žemę neatlygintinai jos pretenduojamoje atkurti nuosavybės teise žemėje. Galimybė atkurti nuosavybės teises natūra yra likusi ir tas klausimas iki galo nėra išspręstas kitose institucijose - pareiškėja yra inicijavusi procedūrą dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. liepos 19 d. nutarimo Nr. 865 pripažinimo netekusiu galios ir dėl 2000 m. lapkričio 13 d. valstybinės žemės nuomos sutarties Nr. 702, sudarytos su UAB „Iron Wolf Development“, panaikinimo. Jos prašymas šiuo metu yra priimtas ir svarstomas;

(2) nurodo, kad Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, jog vykdant žemės reformą, kaimo gyvenamojoje vietovėje žemės sklypai asmenims formuojami ir grąžinami pagal eiliškumą, ir pirmiausia tiems savininkams, kurie pretenduoja atkurti nuosavybės teises natūra. Jos manymu, vadovaujantis nuosavybės grąžinimo natūra prioriteto principu, taip pat protingumo ir teisingumo principais, Nacionalinė žemės tarnyba turėjo nepriimti sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo iki tol, kol baigsis jos inicijuotas procesas dėl pretenduojamos žemės pripažinimo ne valstybės išperkamai.

8. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašydama šį skundą atmesti. Akcentavo, kad Nacionalinė žemės tarnyba negali vadovautis tik pareiškėjos teiginiais, jog ateityje bus panaikintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. liepos 19 d. nutarimas Nr. 865, kadangi pagal teismų praktiką pripažįstama, jog neįsigaliojęs teisės aktas negali sukelti teisinės pareigos vykdyti jame nustatytas prievoles, nes tai pažeistų įstatymo negaliojimo atgal bei asmenų teisinio tikrumo ir teisėtų lūkesčių principus. Be to, institucija neturi prievolės vadovautis galimai būsimu teisiniu reglamentavimu, o privalo vadovautis galiojančiomis aktualiomis teisės aktų redakcijomis. Teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų galiojimas atgal neleidžiamas, nebent teisės aktu būtų sušvelninama teisinių santykių subjekto padėtis ir kartu nebūtų pakenkiama kitiems teisinių santykių subjektams.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a

IV.

9. Šioje administracinėje byloje ginčas yra kilęs dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2014 m. gruodžio 31 d. sprendimo Nr. 46S-342 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo gyvenamojoje vietovėje pilietei" (toliau - ir Sprendimas), kuriuo buvo nuspręsta pareiškėjai atkurti nuosavybės teises į jai tenkančią nekilnojamojo turto dalį - 2,60 ha žemės, atlyginant kitu būdu - pinigais. Analizuojant šio individualaus administracinio akto turinį konstatuotina, kad viešojo administravimo subjekto sprendimas atkurti nuosavybės teises į minėtą žemės sklypą atlyginant kitu būdu (pinigais) iš esmės priimtas atsižvelgus į aplinkybę, kad aptariama žemė yra priskirta valstybės išperkamai žemei, o pareiškėja per nustatytus terminus nepateikė prašymo dėl lygiaverčio žemės sklypo suteikimo kitoje vietovėje ar nuosavybės teisių atkūrimo kitu būdu.

10. Pažymėtina, kad pagal pareiškėjos apeliacinį skundą byla Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo pradėta nagrinėti iki 2016 m. liepos 1 d. Todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymas Nr. XII-2399)8 straipsnio 2 dalimi, ši administracinė byla nagrinėtina pagal tvarką, galiojusią iki 2016 m. liepos 1 d.

V.

11. Iš pareiškėjos pirmosios instancijos teismui teikto skundo bei apeliacinio skundo argumentų matyti, kad apeliantė siekia, jog nuosavybės teisės į ginčo žemę (žemės sklypo dalį) jai būtų atkurtos natūra buvusioje vietoje, o ne ginčijamame Sprendime nustatytu būdu (pinigais). Kitaip tariant, nagrinėjamu atveju ginčas iš esmės kyla dėl nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemę) atkūrimo būdo. Tikrinamas Sprendimas dėl minėto nuosavybės teisių atkūrimo būdo buvo priimtas nurodžius, kad ginčo žemė yra priskirta valstybės išperkamai žemei.

12. Pareiškėjos keliamų reikalavimų kontekste analizuojant atsakovo priimtus ir byloje esančius dokumentus (įskaitant Nacionalinės žemės tarnybos Trakų skyriaus 2014 m. birželio 20 d. raštą Nr. 4650-(14.46.7)-2217 „Dėl informacijos pateikimo"), proceso šalių paaiškinimus matyti, kad žemės sklypas, tame tarpe ir jo dalis, į kurią nuosavybės teises natūra siekia atkurti pareiškėja, yra priskirtas valstybės išperkamai žemei, nes ji (žemė) skirta įgyvendinti valstybinės svarbos (valstybei svarbų) ekonominį projektą, kurio valstybinę reikšmę sprendimu pripažino Lietuvos Respublikos Vyriausybė (toliau - ir Vyriausybė).

13. Šiuo klausimu byloje nustatyta, kad Vyriausybės 2000 m. liepos 19 d. nutarimo Nr. 865 „Dėl Kariotiškių kadastrinės vietovės Trakų rajone, Moluvėnų kaime, ekonominio projekto pripažinimo valstybinės svarbos projektu" (Žin., 2000, Nr. 61-1865; toliau - ir Nutarimas) 1 punktu buvo nutarta pripažinti Kariotiškių kadastrinės vietovės Trakų rajone, Moluvėnų kaime, ekonominį projektą (toliau - ir Projektas) valstybinės svarbos (valstybei svarbiu) projektu.

14. Teisėjų kolegija pastebi, kad Nutarime nėra nurodytas jo priėmimo teisinis pagrindas; iš šio poįstatyminio teisės akto visiškai nėra aiškus Projekto turinys. Nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, kiek tai susiję su Projektui vystyti reikalinga teritorija (žeme) - Nutarime apsiribojama tik bendru vietovės nurodymu (vietovardžio (-ių) įvardinimu). Todėl, siekiant identifikuoti šio Nutarymo taikymo apimtį (juo reguliuojamų santykių turinį), akcentuotinos šios byloje nustatytos ir kilusio ginčo nagrinėjimui reikšmingos (faktinės) aplinkybės:

(1) Vilniaus apskrities viršininko administracija 1999 m. gruodžio 30 d. raštu Vyriausybei pateikė Visuomeninio, rekreacinio ir gyvenamojo komplekso Trakų rajone investicinio projekto programą bei vertinimo kriterijus. Paminėtina, kad kartu buvo pateiktas ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos Trakų rajono žemėtvarkos skyriaus 1999 m. rugpjūčio 19 d. raštas Nr. 551, kuriuo informuota, jog nėra pretendentų į 102,08 ha žemės plotą, reikalingą Projektui įgyvendinti. Vyriausybė 2000 m. sausio 12 d. posėdyje (Vyriausybės 2000 m. sausio 12 d. posėdžio protokolas Nr. 3), siekdama įgyvendinti Vyriausybės 1996 m. liepos 25 d. nutarimą Nr. 882 „Dėl Rytų Lietuvos rajonų socialinio plėtojimo 1996-2000 metų programos", pritarė Vilniaus apskrities viršininko pateiktoms Projekto pagrindinėms nuostatoms (1 p.), pavedė atitinkamoms vykdomosios valdžios institucijoms pateikti Vyriausybei pasiūlymus dėl šio Projekto pripažinimo valstybei svarbiu (2 p.);

(2) Trakų rajono valdybos 2000 m. kovo 1 d. sprendimu Nr. 88 „Dėl visuomeninio, rekreacinio ir gyvenamojo komplekso teritorijos Moluvėnų k., Kariotiškių k. v., Trakų raj. detaliojo plano rengimo" buvo nuspręsta pradėti Projektui įgyvendinti reikalingos teritorijos detaliojo planavimo procedūras bei aprobuota planuojamos teritorijos raidos programa;

(3) Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1371 „Dėl detaliojo plano tvirtinimo" bei Trakų rajono savivaldybės tarybos 2000 m. gegužės 11 d. sprendimu Nr. 59 „Dėl detalaus projekto patvirtinimo" buvo patvirtintas Visuomeninio, rekreacinio ir gyvenamojo komplekso teritorijos Moluvėnų k., Kariotiškių kadastro vietovėje, Trakų rajone, detalusis planas;

(4) Lietuvos Respublikos ūkio ministerija (toliau - ir Ūkio ministerija) 2000 m. birželio 26 d. teikimu Nr. 4468 (toliau - ir Teikimas) pateikė Vilniaus apskrities viršininko administracijos parengtą Vyriausybės nutarimo dėl Projekto pripažinimo valstybei svarbiu (valstybinės svarbos) projektą, kuriam Vyriausybė iš esmės pritarė 2000 m. liepos 5 d. posėdyje (Vyriausybės 2000 m. liepos 5 d. posėdžio protokolas Nr. 33). Jame (Teikime) įvardintas Projekto strateginis tikslas - „<...> įkurti Vilniaus apskrityje, Trakų rajone, Moluvėnų kaime infrastruktūrinį visuomeninį objektą, kuris glaudžiai yra susijęs su valstybės vykdomos regioninės programos tikslais skatinti ūkio plėtrą ir modernizavimą, mažinti nedarbą, <...> mažinti socialinius, ekonominius skirtumus tarp regionų". Dokumente taip pat nurodyta, kad Projekto įgyvendinimo terminas - 2003 metai.

Aptariamo Teikimo dalyje „Projekto įvertinimas", be kita ko, nurodoma, kad „komplekse numatoma įrengti tarptautinę mokyklą, vaikų darželį, klubo namus, aikštynus, viešbutį turistams, poilsio vilas, kotedžus rekreaciniam poilsiui ir turizmui, kitus komercinius, infrastruktūrinius objektus. Realizavus šį projektą numatoma sukurti 321 [nuolatinę darbo vietą], projektavimo ir statybos laikotarpiu laikinai dirbs apie 200 <...> [asmenų]; statyboje bus naudojamos vietinės žaliavos ir medžiagos; tiesioginės užsienio investicijos realizavus projektą išaugs 600 mln. Lt per trejus metus, tai yra kasmet po 200 mln. Lt <...>."

Šios cituotos su Projekto tikslais bei jo įgyvendinimo rezultatais susijusios aplinkybės nurodytos ir kartu su Teikimu teiktuose Vyriausybės nutarimo „Dėl valstybei svarbaus ekonominio projekto Moluvėnų kaime, Kariotiškių kadastrinėje vietovėje, Trakų rajone" projekto aiškinamajame rašte bei Projekto aprašyme. Paminėtina, kad šiame aprašyme yra nurodyta, kad Projekto įgyvendinimo (statybų) terminas (laikotarpis) yra 2000 m. IV ketvirtis - 2003 metai;

(5) 2000 m. liepos 19 d. Vyriausybė priėmė minėtą Nutarimą, kurio 1 punktu Projektą pripažino valstybinės svarbos projektu;

(6) valstybinės žemės sklypai, reikalingi Projektui įgyvendini, 2000 m. lapkričio 13 d. valstybinės žemės nuomos sutartimi Nr. 702 (tikslinta 2005 m. rugsėjo 16 d. susitarimu Nr. 1-1-82, 2010 m. birželio 29 d. susitarimu Nr. 29 ir 2012 m. sausio 24 d. susitarimu Nr. 46SUN-2) ne aukciono būdu buvo išnuomoti UAB „Iron Wolf Development", t. y. privačiam ūkio subjektui (investuotojui), kuris turėjo (turi) įgyvendinti aptariamą Projektą ginčo teritorijoje;

(7) Nutarimas ir jo pagrindu sudaryta minėta valstybinės žemės nuomos sutartis galiojo tiek atsakovui priimant ginčijamą Sprendimą, tiek šiuo metu. Byloje surinkti duomenys leidžia pagrįstai manyti, kad Projektas nebuvo ir nėra pradėtas įgyvendinti (šios aplinkybės neneigia atsakovas, apie Projekto vykdymo eigą informacijos neturi ir Trakų rajono savivaldybė).

15. Proceso šalys nekvestionuoja, kad ginčo žemė, į kurią pareiškėja siekia atkurti nuosavybės teises, yra minėtame valstybinės žemės sklype, išnuomotame UAB „Iron Wolf Development" Nutarime nurodytam ekonominiam projektui įgyvendinti. Atitinkamai šiame bylos nagrinėjimo etape vertintina, kad Nutarimo priėmimas ir jo pagrindu sudaryta valstybinės žemės nuomos sutartis lėmė, kad žemė, į kurią pareiškėja siekia atkurti nuosavybės teises natūra buvusioje vietoje, yra priskiriama valstybės išperkamai pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau - ir Atkūrimo įstatymas) 12 straipsnio 1 dalies nuostatas.

16. Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis (2001 m. rugpjūčio 3 d. įstatymo Nr. IX-489 redakcija), be kita ko, įtvirtina, kad „žemė grąžinama natūra turėtoje vietoje piliečiui <...>, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei <....>".

17. Kadangi aptartas Nutarimas, kurio pagrindu, be kita ko, buvo sudaryta ir minėta valstybinės žemės nuomos sutartis, lėmė ginčo žemės priskyrimą valstybės išperkamai, akivaizdu, jog būtent šis poįstatyminis teisės aktas, inter alia remiantis minėtomis Atkūrimo įstatymo nuostatomis, sudaro prielaidas paneigti pareiškėjos galimybę atkurti nuosavybės teises jos nurodomu būdu. Šis poįstatyminis aktas turi esminę reikšmę ginčo teisinių santykių kvalifikavimui bei pareiškėjos siekiamų apginti galimai pažeistų teisių ir (ar) teisėtų interesų apimčiai (turiniui).

18. Kita vertus, teisėjų kolegijai, susipažinus su byloje nustatytomis aplinkybėmis bei ginčo teisinių santykių kvalifikavimui reikšmingomis teisės aktų nuostatomis, kyla pagrįstų abejonių dėl aptariamo Nutarimo (jo 1 punkto) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau - ir Konstitucija bei iš jos kylantiems reikalavimams. Todėl nagrinėjamu atveju yra pagrindas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau - ir Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti šio poįstatyminio akto (jo dalies) teisėtumą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 str. 2 d.).

VI.

19. Teisėjų kolegija pažymi, kad ekonominio projekto pripažinimas valstybei svarbiu (valstybinės svarbos) Lietuvos Respublikos Seimo ar Vyriausybės nutarimu nėra savitikslis. Tokio statuso atitinkamam projektui suteikimas lemia su jo įgyvendinimu susijusių visuomeninių (teisinių) santykių dalyvių teisių ir pareigų pasikeitimą, pavyzdžiui: atsiranda projektą įgyvendinančių privačių asmens teisė be aukciono išsinuomoti valstybinę žemę (Žemės įstatymo 9 str. 6 d.); projektui įgyvendinti reikalinga žemė priskiriama valstybės išperkamai (Atkūrimo įstatymo 12 str. 1 d. 3 p.); toks ekonominio projekto statusas yra vienas iš įstatyme nustatytų privačios žemės paėmimo visuomenės poreikiams pagrindų (Žemės įstatymo 45 str. 1 d. 1 p.) bei priskiriamas išimtiniam atvejui, kada miško žemė (reikalinga projektui įgyvendinti) gali būti paverčiama kitomis naudmenomis (Miškų įstatymo 11 str. 1 d. 1 p.); projekto pripažinimas valstybei svarbiu lemia ir įvairių draudimų netaikymą įgyvendinant projektą (pvz., Pajūrio juostos įstatymas 6 str. 4 d. 4 p.) ir kt.

20. Akivaizdu ir tai, kad ekonominio projekto pripažinimas valstybei svarbiu, be kita ko, yra vienas iš ūkinės veiklos reguliavimo, ekonominės politikos instrumentų, kuriuo, paprastai, suteikiamas prioritetas tam tikrai (konkrečiai) ūkinei (ekonominei) veiklai (ginčo atveju - gyvenamosios, visuomeninės bei rekreacinės paskirties statinių statybai, infrastruktūros vystymui). Aptariamo statuso suteikimas pripažintinas ir tam tikra valstybės taikoma ūkinės veiklos rėmimo priemonė (nagrinėjamu atveju Nutarimu pripažinus Projektą valstybei svarbiu, atsirado pagrindas UAB „Iron Wolf Development" ne aukciono būdu ilgam laikotarpiui išsinuomoti valstybinę žemę atitinkamai ūkinei (ekonominei) veiklai (inter alia statybai) vykdyti, o vėliau - pastatytiems pastatams bei inžineriniams statiniams eksploatuoti).

21. Šiais aspektais pirmiausia primintina, jog Konstitucijos 46 straipsnio 2 dalis nustato, kad „valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą", o jos 3 dalis - „valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei".

22. Konstitucinis Teismas, be kita ko, yra konstatavęs, kad Konstitucijos 46 straipsnio nuostatą, jog valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą, būtų neteisinga suvokti „kaip valstybės prievolę beatodairiškai remti bet kokias ūkines pastangas ar veiklą" (Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d. nutarimas). Valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, turi laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principo, užtikrinti ir privataus asmens (ūkinės veiklos subjekto), ir visuomenės interesus, siekti ne atskirų asmenų gerovės, o būtent bendros tautos gerovės (pvz., žr. Konstitucinio Teismo 2015 m. sausio 15 d., 2015 m. kovo 5 d. nutarimai). Taigi, teisėjų kolegijos nuomone, valstybė, reguliuodama atitinkamą veiklą, inter alia taikydama įvairias ūkinės veiklos skatinimo (rėmimo) priemones, turi siekti ne atskirų asmenų gerovės, o būtent bendros Tautos (visuomenės) gerovės. Be to, Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta valstybės pareiga reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, suponuoja reikalavimą teisėkūros subjektui, reguliuojant šią veiklą, derinti įvairias konstitucines vertybes (Konstitucinio Teismo 2015 m. kovo 5 d., 2015 m. spalio 29 d., 2015 m. gruodžio 16 d. nutarimai).

23. Nagrinėjamos bylos kontekste manytina, kad pastaroji pareiga, be kita ko, apima ir iš Konstitucijos kylantį reikalavimą valstybės turtą naudoti visuomenės naudai. Iš tiesų Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalį, yra konstatavęs, kad valstybės turtas nėra savitikslis, bet turi duoti naudą visuomenei ir turi būti tausojamas, nešvaistomas, racionaliai tvarkomas; įstatymai turi saugoti visų savininkų nuosavybės teises, taigi ir valstybės, kaip visos visuomenės organizacijos, nuosavybės teises; pagal Konstituciją neleidžiamas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį valstybei nuosavybės teise priklausantis turtas būtų valdomas, naudojamas, juo būtų disponuojama taip, kad būtų tenkinami tik vienos socialinės grupės ar atskirų asmenų interesai arba poreikiai ir šis turtas netarnautų viešajam interesui, visuomenės poreikiui, tautos gerovei (kuri negali būti suprantama vien materialine, finansine prasme) (Konstitucinio Teismo 2003 m. rugsėjo 30 d., 2005 m. liepos 8 d., 2007 m. lapkričio 23 d., 2008 m. kovo 20 d. nutarimai). Atitinkamai pagal Konstituciją valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, turi užtikrinti, kad valstybės turtas būtų tvarkomas taip, kad jo tvarkymas neprieštarautų Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje įtvirtintam reikalavimui ūkinę veiklą reguliuoti taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei (Konstitucinio Teismo 1996 m. sausio 24 d., 2013 m. balandžio 2 d. nutarimas).

24. Nekvestionuotina, kad Nutarimas, be kita ko, yra viena iš ekonominės politikos įgyvendinimo priemonių (kaip matyti iš Nutarimo travaux prėparatoires, Projektu buvo siekiama skatinti tiesiogines užsienio investicijas, siekti kitų ekonominių bei socialinių tikslų, įgyvendinti Vyriausybės 1996 m. liepos 25 d. nutarimą Nr. 882 „Dėl Rytų Lietuvos rajonų socialinio plėtojimo 1996-2000 metų programos"). Nutarimo travaux prėparatoires patvirtina ir tai, kad Projekto pripažinimas valstybei svarbiu buvo siejamas ir su valstybinės žemės, reikalingos Projektui įgyvendinti, išnuomojimu ne aukciono būdu.

25. Kadangi aptariamas Nutarimas buvo priimtas 2000 metais (t. y. beveik prieš 17 metų), svarbu akcentuoti, kad valstybės vykdomos ekonominės politikos, kaip yra išaiškinęs Konstitucinis Teismas, „turinio (inter alia prioritetų), priemonių bei metodų vertinimas (kad ir kas juos vertintų), taip pat ir pagrįstumo bei tikslingumo aspektu, net jeigu laikui bėgant paaiškėja, kad buvo ir geresnių jos pasirinktos ekonominės politikos alternatyvų (taigi ir tai, jog ši, anksčiau suformuota ir vykdyta, ekonominė politika pagrįstumo bei tikslingumo aspektu pagrįstai vertintina neigiamai), savaime negali būti dingstis kvestionuoti tą (anksčiau suformuotą ir vykdytą) ekonominę politiką atitikusio ūkinės veiklos teisinio reguliavimo atitiktį aukštesnės galios teisės aktams, inter alia Konstitucijai (taip pat ir Konstituciniame Teisme inicijuojant konstitucinės justicijos bylas), nebent tas teisinis reguliavimas jau jį nustatant teisės aktuose būtų akivaizdžiai priešingas tautos gerovei, Lietuvos visuomenės ir valstybės interesams, akivaizdžiai paneigtų Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes" (2006 m. gegužės 31 d., 2006 m. rugsėjo 26 d., 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimai, 2007 m. lapkričio 13 d. sprendimas).

26. Byloje surinkti duomenys neleidžia vienareikšmiškai teigti (vertinti), jog egzistavo minėtos (akivaizdžios) aplinkybės dėl Projekto neatitikimo minėtai visuomenės gerovei bei interesams Nutarimo priėmimo metu. Tačiau teisėjų kolegija pastebi, kad Nutarimas iki šiol galioja, o Projektas, kuris šiuo poįstatyminiu aktu buvo pripažintas svarbiu valstybei (valstybinės svarbos), iš esmės net nebuvo ir nėra pradėtas įgyvendinti. Pagal Nutarimo travaux prėparatoires Projektas turėjo būti įgyvendintas (Projekte numatytų statinių statyba turėjo būti užbaigta) dar 2003 metais. Tačiau praėjus daugiau kaip 16 metų nuo Nutarimo priėmimo, jokie (statybos) darbai net nebuvo pradėti, o privačiam Projekto vykdytojui (UAB „Iron Wolf Development") iki šiol ne aukciono būdu yra išnuomoti Projektui įgyvendinti reikalingi valstybinės žemės sklypai.

27. Minėta, kad ekonominio projekto pripažinimas valstybei svarbiu nėra savitikslis. Akivaizdu, kad pripažįstant atitinkamą projektą valstybei svarbiu turi būti vertinami aktualūs visuomenės bei valstybės poreikiai sprendimo priėmimo metu, įvertinant, inter alia ir perspektyvas. Svarbu pažymėti, kad visuomenės poreikiai nėra statiški. Reikmės, kurios viename visuomenės ir valstybės raidos etape galėjo būti suprantamos kaip visuomenės poreikiai, kitame visuomenės ir valstybės raidos etape gali būti vertinamos kaip neatitinkančios konstitucinės visuomenės poreikių sampratos, ir atvirkščiai (Konstitucinio Teismo 2008 m. gegužės 20 d. nutarimas). Teisėjų kolegijos nuomone, vertinant, ar poreikiai, kuriems realizuojantis atitinkamas ekonominis projektas Vyriausybės yra pripažįstamas valstybei svarbiu (valstybinės svarbos), yra visuomenės (valstybės) poreikiai, kiekvieną kartą turi būti sprendžiama individualiai, atsižvelgiant į tai, kokių socialiai reikšmingų tikslų yra siekiama.

28. Šiame teismo akte konstatuota, jog ginčo Projektas nėra pradėtas įgyvendintas; kiek tai susiję su šio ekonominio projekto įgyvendinimo eiga, nagrinėjamu atveju egzistuoja iš esmės tokia pati padėtis, kokia buvo priimant aptariamą Nutarimą 2000 metais. Kaip matyti iš byloje esančių Nutarimo travaux prėparatoires, sprendžiant dėl Projekto pripažinimo valstybei svarbiu buvo vertinamos reikšmingos aplinkybės (įvairūs šalies ir regiono ekonominiai rodikliai, turizmo sektoriaus padėtis, planuojamų statyti objektų poreikis, galima valstybės bei visuomenės nauda ir kt.), egzistavusios Lietuvoje, Rytų Lietuvos regione bei Trakų rajone 1999-2000 metais. Be to, patys (visuomenės, valstybės) poreikiai ir gaunama (planuota gauti) tiesioginė nauda iš privačių ūkio subjektų vykdomos (planuotos vykdyti) veiklos (užsienio investicijos, statybos darbai ir kt.) buvo vertinama iš 2000-2003 metų perspektyvos. Kitaip tariant, Projektu, kuris turėjo būti įgyvendintas dar 2003 metais, (yra) siekiamas tenkinti būtent tuo laikotarpiu (galimai) egzistavęs visuomenės (valstybės) poreikis. Atitinkamai, teisėjų kolegijos nuomone, šios faktinės aplinkybės leidžia paneigti visuomenės (valstybės) poreikio įgyvendinti Projektą buvimą apeliantės ginčijamo Sprendimo priėmimo bei šiuo metu. Tai patvirtina ir aplinkybė, jog tiek kompetentingos centrinės, teik vietos valdžios institucijos nesirūpina, kad Projektas būtų įgyvendintas; Trakų rajono savivaldybė, t. y. subjektas, kuriam Nutarimo 2.2 punkte pavesta vykdyti Projekto įgyvendinimo priežiūrą, teismą informavo, kad 2007 metais tebuvo pradėtos detaliojo planavimo procedūros dėl magistralinio dujotiekio ginčo teritorijoje, kurios nebuvo baigtos bei yra pasibaigusios, ir kad savivaldybė neturi jokios kitos informacijos apie Projekto tolimesnę eigą (Trakų rajono savivaldybės mero 2016 m. gruodžio 27 d. raštas Nr. NP3-576 „Dėl informacijos pateikimo").

29. Šiomis aplinkybėmis pripažintina, kad ginčo Projektas nebegali būti laikomas atitinkančiu visuomenės (valstybės) poreikius bei interesus, todėl teisėjų kolegijai kylą pagrįstų abejonių dėl Nutarimo 1 punkto, kuriuo Projektas pripažintas svarbiu valstybei (valstybinės svarbos projektu), atitikties Konstitucijos 46 straipsnio 2 ir 3 dalims.

VII.

30. Minėta ir tai, kad aplinkybė, jog ginčo Projektas Vyriausybės yra pripažintas valstybei svarbiu (valstybinės svarbos), nagrinėjamu atveju iš esmės lėmė žemės, į kurią nuosavybės teises natūra siekia atkurti pareiškėja, priskyrimą valstybės išperkamai.

31. Konstitucijos 23 straipsnis įtvirtina, kad: nuosavybė neliečiama (1 dalis); nuosavybės teises saugo įstatymai (2 dalis); nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama (3 dalis). Konstitucinis Teismas šio straipsnio turinį interpretuodamas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo kontekste, ne kartą yra konstatavęs valstybės pareigą atsižvelgti ir į konstitucinius nuosavybės teisės apsaugos principus. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad Konstitucini Teismas yra pripažinęs, jog natūra gali būti negrąžinamas ir tas iki neteisėtos nacionalizacijos ar kitokio neteisėto nusavinimo asmeniui nuosavybės teise priklausęs turtas, kuris yra būtinas visuomenės poreikiams (Konstitucinio Teismo 2008 m. gegužės 20 d., 2014 m. spalio 30 d. nutarimai). Šiuo aspektu teisėjų kolegija akcentuoja, kad, kaip minėta, ekonominio projekto pripažinimas valstybei svarbiu, inter alia lemiantis tokio projekto įgyvendinimui reikalingos žemės priskyrimą valstybės išperkamai, nėra savitikslis, toks statusas gali (turėtų) būti suteikiamas tik visuomenės (valstybės) poreikius atitinkantiems projektams.

32. Teisėkūros subjektai, reguliuodami su nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąįį turtą atkūrimu susijusius santykius, turi atsižvelgti ne vien į konstitucinius nuosavybės apsaugos principus - jie yra saistomi ir iš Konstitucijos kylančio teisėtų lūkesčių apsaugos, kaip teisinės valstybės principo elemento, imperatyvo (Konstitucinio Teismo 2008 m. gegužės 20 d. nutarimas). Tai, jog valstybė nutarė, kad paneigtos nuosavybės teisės turi būti atkurtos, taip pat tai, kad buvo priimtas restitucijos santykius reguliuojantis įstatymas ir pradėtas įgyvendinti nuosavybės teisių atkūrimas, asmenims, turintiems teisę atkurti nuosavybės teises, sukūrė teisėtą lūkestį, kad jie galės įstatymo nustatytais būdais, sąlygomis, tvarka ir terminais įgyvendinti šią savo teisę. Minėtą teisėtą lūkestį saugo ir gina Konstitucija. Kartu valstybei atsirado pareiga nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą įstatymais reguliuoti taip, kad minėtas teisėtas lūkestis būtų realiai įgyvendintas (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarimas). Nagrinėjamos bylos kontekste paminėtina, jog Konstitucinis Teismas yra nurodęs, jog savininko teisėtas lūkestis atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą nereiškia, kad visais atvejais nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą turi būti atkurtos tokį turtą grąžinant natūra. Galimos ir tokios teisinės situacijos, kai buvusiems savininkams nėra grąžinamas natūra toks išlikęs nekilnojamasis turtas, kuris yra būtinas visuomenės poreikiams (Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 2 d. nutarimas).

33. Taigi, teisėjų kolegijos nuomone, pagal Konstituciją, inter alia joje įtvirtintus konstitucinius teisinės valstybės ir atsakingo valdymo principus, valstybės institucijos, įgaliotos spręsti valstybės išperkamos žemės statuso suteikimo klausimus, turi atsižvelgti į tai, ar konkreti žemė yra būtina visuomenės poreikiams, ar tą žemę grąžinus natūra buvusiam savininkui. Tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė nagrinėjamoje byloje būtent Nutarimas iš esmės lėmė sprendimą ginčo žemę priskirti valstybės išperkamai bei šios žemės vertinimą (pripažinimą) reikalingą visuomenės (valstybės) poreikiams tenkinti.

34. Atitinkamai, atsižvelgiant į nurodytą oficialią konstitucinę doktriną, manytina, kad šiame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo akte konstatuotos faktinės aplinkybės, susijusios su Projekto įgyvendinimu, bei pateiktas vertinimas dėl visuomenės (valstybės) poreikio įgyvendinti Projektą sudaro prielaidą pagrįstai abejonei dėl Nutarimo 1 punkto atitikties ir Konstitucijos 23 straipsniui bei iš Konstitucijos kylančiam teisėtų lūkesčių apsaugos, kaip teisinės valstybės principo elemento, imperatyvui.

35. Nagrinėjamos bylos kontekste atskirai akcentuotina, kad visuomenės poreikiai, dėl kurių išlikęs nekilnojamasis turtas (taip pat ir žemė) buvusiam savininkui negrąžinamas natūra, nėra statiškas reiškinys. Reikmės, suprantamos kaip visuomenės poreikis, dėl kurio išlikęs nekilnojamasis turtas negali būti grąžinamas buvusiam savininkui natūra, o yra valstybės išperkamas, gali keistis. Galimos tokios teisinės situacijos, kai visuomenės poreikis, dėl kurio išlikęs nekilnojamasis turtas negalėjo būti grąžinamas buvusiam savininkui natūra, per tam tikrą laiką išnyksta. Tokiu atveju pagal Konstituciją, inter alia joje įtvirtintus teisinės valstybės, teisingumo principus, jeigu buvusiam savininkui nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą nebuvo atkurtos kitokiu būdu ir nėra kitų konstituciškai pagrįstų kliūčių, išlikęs nekilnojamasis turtas šiam savininkui (jam pareiškus norą) turi būti grąžintas natūra (Konstitucinio Teismo 2008 m. gegužės 20 d. nutarimas). Toks vertinimas nagrinėjamu atveju papildomai patvirtina, kad pripažinus Nutarimą netekusiu galios (neteisėtu), būtų sudarytos prielaidos spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjos pageidaujamu būdu.

VIII.

36. Primintina ir tai, kad teisėkūros subjektai visais atvejais turi paisyti inter alia konstitucinio teisinės valstybės principo, kuris, kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, suponuoja įvairius reikalavimus šiam subjektui: įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti aiškus, suprantamas, neprieštaringas, teisės aktų formuluotės turi būti tikslios, kad teisinių santykių subjektai galėtų savo elgesį orientuoti pagal teisės reikalavimus (pvz., žr. Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimus). Be to, vienas esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų yra teisinio tikrumo ir teisinio aiškumo imperatyvas, kuris taip pat suponuoja tam tikrus privalomus reikalavimus teisiniam reguliavimui: jis privalo būti aiškus ir darnus, teisės normos turi būti formuluojamos tiksliai, jose negali būti dviprasmybių (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2004 m. sausio 26 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai).

37. Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Nutarimo 1 punkte („<...> pripažinti Kariotiškių kadastrinės vietovės Trakų rajone, Moluvėnų kaime, ekonominį projektą valstybinės svarbos projektu <...>") tėra įvardinamas projekto pavadinimas. Nei šioje, nei kitose aptariamo poįstatyminio akto nuostatose nėra jokių užuominų apie Projekto turinį, nėra pateikiama jokių nuorodų į kitus (viešai paskelbtus) dokumentus (tokie dokumentai nėra pridėti prie Nutarimo), kurie leistų identifikuoti kokia konkrečiai veikla pripažinta valstybei svarbia. Apsiribota tik vietovės nurodymu, net nenurodant kokio pobūdžio ekonominė veikla pripažinta valstybei svarbia (teisėkūros subjekto pasirinkta abstrakti formuluotė sudaro prielaidas manyti, kad bet kokia nurodytoje vietovėje (Moluvėnų kaime) vykdoma ekonominė veikla pripažinta valstybei svarbia). Ginčo atveju aptariamame poįstatyminiame akte minimos veiklos (jos dalies) turinys nustatytas tik bylos nagrinėjimo metu iš institucijų surinkus parengiamuosius dokumentus (Nutarimo travaux prėparatoires), tačiau ir šiuose dokumentuose Projekto pavadinimas yra įvardinamas skirtingai nei Nutarimo pavadinime bei jo 1 punkte.

38. Šios aplinkybės, teisėjų kolegijos nuomone, leidžia Nutarimą vertinti kaip teisiškai ydinga, sudaranti prielaidas kilti teisiniam neaiškumui ir netikrumui ar net piktnaudžiavimui. Toks reglamentavimo ydingumas negali būti vertinamas kaip nereikšmingas, nes, kaip minėta šiame teismo akte, tam tikros ūkinės (ekonominės) veiklos (ekonominio projekto) pripažinimas svarbia valstybei (valstybinės svarbos) lemia atitinkamų visuomeninių santykių dalyvių teisių ir pareigų pasikeitimą (teisių suteikimą ar jų suvaržymą; pareigų nustatymą ar atleidimą nuo jų vykdymo).

39. Akcentuotina ir tai, kad Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta, kad galioja tik paskelbti įstatymai. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad šioje Konstitucijos nuostatoje vartojama sąvoka „įstatymai", atsižvelgiant į konstitucinį reikalavimą, kad teisė negali būti nevieša, negali būti aiškinama vien pažodžiui - ji aiškintina plečiamai, kaip apimanti ne tik įstatymo galią turinčius, bet ir kitus teisės aktus (Konstitucinio Teismo 2003 m. spalio 29 d., 2007 m. birželio 27 d., 2010 m. vasario 9 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad konstitucinis reikalavimas, jog galioja tik tie teisės aktai, kurie yra paskelbti, yra neatsiejamas ir nuo konstitucinio teisinės valstybės principo, jis yra vienas esminių konstitucinio teisinės valstybės principo elementų - svarbi teisinio tikrumo prielaida (Konstitucinio Teismo 2001 m. lapkričio 29 d., 2003 m. gegužės 30 d., 2003 m. spalio 29 d., 2007 m. birželio 27 d. nutarimai).

40. Minėta, kad nors Nutarimas, kurio 1 punktu Projektą nutartą pripažinti svarbiu valstybei, buvo paskelbtas Valstybės žiniose, tačiau dokumentai, kurie leistų identifikuoti kokį konkrečiai Projektą Vyriausybė pripažino valstybei svarbiu, oficialiai nebuvo paskelbti.

41. Teisėjų kolegijos nuomone, konstitucinio reikalavimo, jog teisė negali būti nevieša, privalu laikytis ir leidžiant Vyriausybės aktus, kuriais tam tikra ūkinė veikla (ekonominis projektas) pripažįstama valstybei svarbia (valstybinės svarbos); tokiame Vyriausybės nutarime turi būti ne tik formalus veiklos pripažinimas svarbia valstybei bet ir inter alia nurodytos principinės Projekto nuostatos, kaip antai tikslas, objektas, terminai, esminiai įsipareigojimai ir kt. (šiuo klausimu pagal analogiją žr. Konstitucinio Teismo 2010 m. vasario 26 d. nutarimą).

42. Šiomis aplinkybėmis teisėjų kolegija konstatuoja, jog jai kyla pagrįstų abejonių ir dėl Nutarimo 1 punkto atitikties: (1) iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantiems teisinio reglamentavimo aiškumo reikalavimams; (2) Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai bei konstituciniam teisinės valstybės principui.

43. Atsižvelgdama į išdėstytų argumentų visumą, teisėjų kolegija stabdo administracinės bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą, kad būtų išspręstas byloje taikytini Nutarimo 1 punkto, kuriuo Projektas buvo pripažintas svarbiu valstybei, atitikties Konstitucijai klausimas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, 98 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 99 straipsnio 3 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija

nutaria:

Kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. liepos 19 d. nutarimo Nr. 865 „Dėl Kariotiškių kadastrinės vietovės Trakų rajone, Moluvėnų kaime, ekonominio projekto pripažinimo valstybinės svarbos projektu" (Žin., 2000, Nr. 61-1865) 1 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 23 straipsniui, 46 straipsnio 2 ir 3 dalims, teisinės valstybės principui.

Sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą iki Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas išnagrinės šį prašymą.

Teisėjai Stasys Gagys

Dainius Raižys

Virginija Volskienė