En

Konstitucinio Teismo veiklos pirmasis dešimtmetis (1993–2003)

Pirmasis Konstitucinio Teismo sprendimas (juo prašymas buvo grąžintas pareiškėjui) priimtas 1993 m. rugpjūčio 17 d. 1993 m. rugsėjo 5 d. įvyko pirmasis viešas Konstitucinio Teismo posėdis, jame nagrinėtas Seimo narių grupės prašymas ištirti Seimo 1993 m. nutarimo „Dėl Vilniaus miesto tarybos paleidimo ir kai kurių priemonių tvarkai savivaldybėse pagerinti“ atitiktį Konstitucijai.
Konstitucinio Teismo nutarimas šioje byloje paskelbtas 1993 m. rugsėjo 17 d. ir įsigaliojo 1993 m. rugsėjo 22 d.
Pirmąjį Konstitucinio Teismo veiklos dešimtmetį galima apibūdinti kaip iki tol niekada Lietuvoje neegzistavusios konstitucinės teisminės kontrolės modelio įtvirtinimo Lietuvos teisinėje sistemoje laikotarpį, kuriuo Konstituciniam Teismui pateikiamų prašymų ir jo sprendžiamų bylų skaičius nuosekliai didėjo. Šiuo laikotarpiu Konstitucinis Teismas priėmė 154 aktus, kuriais pareiškėjų prašymai išnagrinėti iš esmės, iš jų – 148 nutarimus, 4 sprendimus dėl Konstitucinio Teismo aktų išaiškinimo ir 2 išvadas.
Konstitucinė teisminė kontrolė yra pagrindinis instrumentas, užtikrinantis konstitucijos veiksmingumą. Tai ypač aktualu valstybėse, kuriose kuriama nauja konstitucinė santvarka. Politinei kultūrai esant visai nebrandžiai, pereinamuoju laikotarpiu konstitucinės justicijos institucijos veikimas tampa dar reikšmingesnis, nes tokiomis sąlygomis išlaikyti konstituciją kaip aukščiausiąją teisę kur kas sunkiau ir svarbiau. Konstitucinio teismo vaidmenį nestabilių demokratinių vertybių laikotarpiu pirmasis Vengrijos Konstitucinio Teismo pirmininkas L. Sólyómas apibūdino šiais žodžiais: „Mes esame profesionalūs idealistai pragmatiškame pasaulyje. Mes atstovaujame abstrakčioms Konstitucijos vertybėms ir viena iš mūsų pačių svarbiausių funkcijų yra atkurti prarastą teisės reputaciją. Aš tikiu, kad tai yra atramos taškas, kuris leis mums išjudinti senąjį pasaulį.“
Taigi Konstituciniam Teismui šiuo laikotarpiu teko ne tik vykdyti teisės aktų konstitucingumo kontrolę, bet ir pradėti formuoti naują, dar neįprastą Konstitucija grindžiamą teisės sistemos ir žmogaus teisių apsaugos sampratą. Šiuo aspektu svarbi Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 24 d. išvada „Dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos Ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kurioje aiškintas Konstitucijos ir tarptautinės sutarties, skirtos žmogaus teisių apsaugai, santykis. Prie itin reikšmingų šio laikotarpio aktų priskirtinas ir 1998 m. gruodžio 9 d. nutarimas, kuriame Konstitucinis Teismas atskleidė prigimtinio žmogaus teisių pobūdžio esmę ir pripažino mirties bausmę prieštaraujančia Konstitucijai. Ypač svarbus ir vienas iš paskutinių šio dešimtmečio jo aktų – 2003 m. gegužės 30 d. nutarimas, kuriame suformuluota doktrininė nuostata, kad konstitucinės teisės šaltiniai yra Konstitucija ir Konstitucinio Teismo baigiamieji aktai, kuriuose formuojama konstitucinė doktrina. Šiame nutarime pirmą kartą buvo įtvirtinta ir tai, kad pagal Konstituciją tik Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus oficialiai aiškinti Konstituciją.
Nuo pat Konstitucinio Teismo įsteigimo 1993 m. plėtojamas ir stiprinamas bendradarbiavimas tiek su kaimyninių ir kitų valstybių konstituciniais teismais, tiek su tarptautinėmis institucijomis. 1997 m. spalio 7 d. Varšuvoje vykusiame Europos konstitucinių teismų konferencijos Pirmininkų susirinkime Konstitucinis Teismas tapo devynioliktuoju šios organizacijos tikruoju nariu.
2003 m. rugsėjo 2–3 d. vyko tarptautinė konferencija „Konstitucinis teisingumas ir teisės viešpatavimas“, skirta Konstitucinio Teismo veiklos dešimtmečiui.