En

Konstitucinės kontrolės ištakos (1918–1940)

Nagrinėjant istorines Lietuvos dabartinės konstitucinės justicijos, kurios pagrindai įtvirtinti 1992 m. spalio 25 d. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, ištakas visų pirma reikia atsigręžti į 1918–1940 m. Lietuvos Respublikos teisinį paveldą. Vertinant dabartinę teisės aktų teisėtumo patikros sistemą negalima nepaminėti pirmųjų Lietuvos Respublikos konstitucinių aktų.
1922 m. rugpjūčio 1 d. Steigiamasis Seimas priėmė pirmąją nuolatinę Lietuvos Valstybės Konstituciją. Po intensyvių debatų Steigiamajame Seime Konstitucijos 3 straipsnyje buvo paskelbta, kad „Lietuvos valstybėje neturi galios joks įstatymas, priešingas Konstitucijai“. Nors šioje Konstitucijoje ir buvo įtvirtintas jos viršenybės principas, tačiau institucijos, galinčios spręsti su tuo susijusius klausimus, Konstitucijos leidėjai neįsteigė.
Po 1926 m. gruodžio 17 d. karinio perversmo Lietuvos politinės sistemos raida pakrypo autoritarizmo linkme. Tačiau ir tokioje politinėje terpėje, paneigus valstybės valdžios padalijimo principą, nesiryžta oficialiai atsisakyti 1922 m. deklaruotos teisės aktų konstitucingumo nuostatos. 1928 m. gegužės 15 d. Lietuvos Valstybės Konstitucijoje, taip pat 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijoje ir toliau skelbta, kad valstybėje neturi galios joks įstatymas, prieštaraujantis Konstitucijai. Reikėtų paminėti, kad 1938 m. Konstitucijos projekte buvo numatyta įsteigti konstitucinį teismą, bet beveik paskutinę akimirką ta nuostata iš projekto buvo pašalinta.
To laikotarpio Lietuvos mokslinėje teisės literatūroje plačiai nagrinėtos konstitucingumo raidos problemos, polemizuota, ar konstitucinė norma, kad negalioja joks Konstitucijai prieštaraujantis įstatymas, sudaro prielaidas teismams konkrečiose bylose netaikyti atitinkamo teisės akto. Fundamentalų veikalą šiais klausimais („Konstitucinės ir teismo teisės pasieniuose“) paskelbė M. Romeris.
Ir anuomet nebuvo, ir dabar nėra vieningos teisės mokslo atstovų nuomonės dėl pagal 1928 m. gegužės 15 d. Lietuvos Valstybės Konstituciją įsteigtos Valstybės Tarybos konstitucinės prigimties. Vieni autoriai teigia, kad ši institucija jau vykdė „konstitucinės priežiūros“ funkciją, kiti laikosi nuomonės, kad tai buvo savotiškos administracinio teismo užuomazgos. Nepaisant nesutarimų dėl Valstybės Tarybos statuso ir vykdytų funkcijų, visuotinai sutariama, kad šios institucijos „nuomonėse“ reikšta pozicija turėjo įtakos kuriant teisę ir ją taikant. Šio laikotarpio Lietuvos teisėje svarbūs buvo ir Vyriausiojo Tribunolo – aukščiausiosios teisminės instancijos aktai, priimti baudžiamosiose ir civilinėse bylose, nes juose taip pat atitinkamai buvo aiškinamos ir įgyvendinamos konstitucinės nuostatos.
Taigi nors 1918–1940 m. Lietuvos Respublikos teisinėje sistemoje būta kai kurių konstitucinės kontrolės pradmenų, tačiau nebuvo teisės aktų konstitucingumo patikros mechanizmo. Tai bent iš dalies paaiškinama istorinėmis aplinkybėmis. Tuo metu daugelyje kitų Europos valstybių taip pat dar tik buvo pradėta diskutuoti apie įstatymų konstitucingumo užtikrinimo teisinius mechanizmus. Ryžtingesnius žingsnius šioje srityje iki Antrojo pasaulinio karo žengė, t. y. bandė įtvirtinti konstitucinės kontrolės mechanizmą, tik Austrija (1920), Čekoslovakija (1920), Lichtenšteinas (1925), Graikija (1927), Ispanija (1931). Tai vadinamoji pirmoji įstatymų teisminės kontrolės ekspansijos banga, tačiau įsigalėjęs fašizmas ir nacizmas, Antrasis pasaulinis karas sukliudė naujajam konstitucinės apsaugos modeliui įsitvirtinti. Galima spėti, kad minėti teisiniai reiškiniai, mokslo idėjos būtų subrandinę sprendimą ir dėl konstitucinės justicijos Lietuvoje, tačiau 1940 m. SSRS įvykdyta Lietuvos okupacija ir aneksija nutraukė Lietuvos konstitucionalizmo vyksmą. Lietuvai jėga buvo primesta svetimos valstybės teisinė sistema.