En

1992 m. spalio 25 d. referendume priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija

Konstitucija įsigaliojo 1992 m. lapkričio 2 d. ir joje pirmą kartą valstybės istorijoje numatyta konstitucinės justicijos institucija – Konstitucinis Teismas. Platesnė diskusija dėl konstitucinės kontrolės institucijos įsteigimo Lietuvoje atsinaujino 1990 m. lapkričio 7 d. Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumui sudarius Lietuvos Respublikos Konstitucijos projekto rengimo grupę.
Kuriant vientisą konstitucinių normų sistemą įstatymų konstitucingumo klausimas buvo vienas svarbiausių. Kuriant lietuvišką konstitucinės kontrolės modelį buvo analizuojama tarpukario teisinė mintis, ypač M. Romerio darbai, studijuojami ir išeivijos teisininkų darbai, bet daugiausia nagrinėti konstitucinės justicijos patirtį sukaupusių šalių (Austrijos, Ispanijos, Italijos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Portugalijos, Prancūzijos, Vokietijos ir kt.) teisės aktai ir konstitucinės kontrolės praktika.
Skyrėsi nuomonės dėl tokios kontrolės institucinių formų ar įgyvendinimo būdų. Vieniems buvo artimesnis konstitucinės kontrolės modelis, įtvirtintas bendrosios teisės tradicijos teismuose (kontrolę įgyvendina bendrosios kompetencijos teismai), o kitiems – civilinės teisės tradicija (kontrolę įgyvendina specialus konstitucinis teismas). Minėtos problemos sprendimas turėjo lemti ir tolesnę Lietuvos teisinės sistemos raidą – ar Lietuva pasuks bendrosios teisės tradicijos link, ar orientuosis į civilinės teisės tradiciją. Vyko ginčai ir dėl to, ar turėtų vyrauti prevencinės, ar paskesniosios kontrolės forma.
Taip atsirado du Konstitucijos projektai, atspindėję skirtingas pozicijas ir dėl konstitucinės kontrolės koncepcijos. Konstitucijos projekte, kurį rengė Aukščiausiosios Tarybos Laikinoji komisija Konstitucijos projektui parengti, prioritetas teiktas Konstituciniam Teismui, kuriam buvo skirtas atskiras VIII skirsnis. Šio teismo kompetencija iš esmės numatyta tokia, kokia įtvirtinta dabar galiojančioje Konstitucijoje. Santaros „Už demokratinę Lietuvą“ Konstitucijos projekte konstitucinės kontrolės funkciją buvo numatyta pavesti Vyriausiajam Tribunolui kaip aukščiausiajai teisminės valdžios grandžiai. Šiuose projektuose įtvirtinta skirtinga ne tik konstitucinės kontrolės institucinė forma, bet ir kompetencija.
1992 m. rugpjūčio 4 d. Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas priėmė nutarimą, kuriuo pritarė konstitucinių problemų derinimo grupės protokolui. Protokole buvo įtvirtinti frakcijų atstovų susitarimai dėl būsimos Konstitucijos principinių nuostatų. Viena iš jų – konstitucinės kontrolės koncepcijos principai. Buvo nustatyta, kad konstitucinę kontrolę įgyvendins Konstitucinis Teismas, kuris galės tirti įstatymų, Respublikos Prezidento ir Vyriausybės teisės aktų atitiktį Konstitucijai, jeigu dėl šių klausimų kreipsis Respublikos Prezidentas, Vyriausybė, 1/5 Seimo narių, teismai. Taigi Konstitucinio Teismo statuso esminiai bruožai įtvirtinti kaip politinis kompromisas. Šie susitarimai iš esmės vėliau įtvirtinti ir Konstitucijoje.
Baigiamoji diskusija dėl Konstitucijos projekto, kuris turėjo būti paskelbtas spaudoje iki referendumo, įvyko 1992 m. spalio 12 d. Spalio 13 d. Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas pritarė Konstitucijos projektui ir pateikė jį referendumui.
1992 m. spalio 25 d. referendume priimtoje Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (įsigaliojusioje 1992 m. lapkričio 2 d.) pirmą kartą valstybės istorijoje buvo numatyta konstitucinės justicijos institucija – Konstitucinis Teismas.
Taigi Lietuva, kaip ir daugelis kitų Vidurio ir Rytų Europos valstybių, pasirinko europietiškąjį konstitucinės justicijos modelį, pagal kurį konstitucinę kontrolę vykdo speciali institucija – konstitucinis teismas. Tarp tokį pasirinkimą lėmusių aplinkybių – Lietuvos priklausymas kontinentinės teisės erdvei, M. Romerio skleistos įstatymų konstitucingumo kontrolės būtinumo idėjos, valstybės atkuriamojo laikotarpio diskusijos apie konstitucinio teismo reikšmę, teisinė Vakarų šalių mintis ir akivaizdus šio modelio triumfas Europos šalyse XX a. pabaigoje.
Sugriuvus socialistinei sistemai, Lietuvoje, kaip ir kitose Vidurio ir Rytų Europos valstybėse, prasidėjo naujas konstitucinės justicijos plėtros etapas (arba, žymaus prancūzų konstitucionalisto L. Favoreu žodžiais tariant, ketvirtoji konstitucinės justicijos ekspansijos banga). Kitaip nei Vakarų Europos valstybėse, net ir po Antrojo pasaulinio karo konstitucinės kontrolės institutas šiose valstybėse nebuvo įgyvendintas dėl nesuderinamumo su esama politine sistema. Išskyrus buvusiąją Jugoslaviją, taip pat Rumuniją ir Čekoslovakiją, kuriose būta tam tikrų konstitucinės kontrolės užuomazgų, šio regiono valstybės neturėjo konstitucinės kontrolės tradicijų, todėl jos įdiegimas jose reiškė lūžį – buvusio valdžių vienybės principo atsisakymą. Konstituciniai teismai šiose valstybėse buvo įsteigti turint tikslą užtikrinti demokratinį konstitucinį stabilumą, neleisti paneigti demokratinių vertybių.