En

Dėl apmokėjimo už sveikatos priežiūros paslaugas iš privalomojo sveikatos draudimo lėšų atsižvelgiant į ligoninės lygmenį

Byla Nr. 18/2010

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

NUTARIMAS

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 2009 M. GRUODŽIO 7 D. NUTARIMU NR. 1654 „DĖL SVEIKATOS PRIEŽIŪROS ĮSTAIGŲ IR PASLAUGŲ RESTRUKTŪRIZAVIMO TREČIOJO ETAPO PROGRAMOS PATVIRTINIMO“ PATVIRTINTOS SVEIKATOS PRIEŽIŪROS ĮSTAIGŲ IR PASLAUGŲ RESTRUKTŪRIZAVIMO TREČIOJO ETAPO PROGRAMOS ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI IR ĮSTATYMAMS

2013 m. lapkričio 6 d.
Vilnius

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Tomos Birmontienės, Prano Kuconio, Gedimino Mesonio, Ramutės Ruškytės, Egidijaus Šileikio, Algirdo Taminsko, Romualdo Kęstučio Urbaičio, Dainiaus Žalimo,

sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,

dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovams Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro patarėjai Janinai Kumpienei, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Sveikatos ekonomikos departamento direktorei Jolantai Iždonienei, Teisės departamento direktorei Nerijai Stasiulienei, šio departamento Atstovavimo ir teisės taikymo skyriaus vyriausiajai specialistei, laikinai vykdančiai skyriaus vedėjo funkcijas, Danguolei Milkevičiūtei, šio skyriaus vyriausiajam specialistui Donatui Paruliui,

remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2013 m. spalio 14 d. išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 18/2010 pagal pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašymą (Nr. 1B-20/2010) ištirti, ar:

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. gruodžio 7 d. nutarimas Nr. 1654 „Dėl Sveikatos priežiūros įstaigų ir paslaugų restruktūrizavimo trečiojo etapo programos patvirtinimo“ pagal reguliavimo apimtį ir normų turinį, taip pat pagal įsigaliojimo tvarką neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 19 straipsniui, 46 straipsnio 4 daliai, 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniams teisinės valstybės, asmenų lygybės, sąžiningos konkurencijos principams, Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 3 straipsniui (2002 m. balandžio 16 d. redakcija), 22 straipsnio 2 punktui (2007 m. birželio 14 d. redakcija), Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo (2002 m. gruodžio 3 d. redakcija) 26 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio (2009 m. balandžio 9 d. redakcija) 2 daliai, Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo 6 straipsnio (1998 m. gruodžio 1 d. redakcija) 2 punktui, 15 straipsnio 1 dalies 2 punktui (2007 m. gegužės 24 d. redakcija);

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. gruodžio 7 d. nutarimas Nr. 1654 „Dėl Sveikatos priežiūros įstaigų ir paslaugų restruktūrizavimo trečiojo etapo programos patvirtinimo“ pagal priėmimo tvarką neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 40 straipsnio 1 daliai (2007 m. birželio 14 d. redakcija).

Konstitucinis Teismas

nustatė:

I

Pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymas grindžiamas šiais argumentais.

1. Vyriausybės 2009 m. gruodžio 7 d. nutarimu Nr. 1654 „Dėl Sveikatos priežiūros įstaigų ir paslaugų restruktūrizavimo trečiojo etapo programos patvirtinimo“ (toliau – ir Vyriausybės 2009 m. gruodžio 7 d. nutarimas Nr. 1654) patvirtintoje Sveikatos priežiūros įstaigų ir paslaugų restruktūrizavimo trečiojo etapo programoje (toliau – ir Restruktūrizavimo programa) pagal teikiamų paslaugų struktūrą sveikatos priežiūros įstaigos suskirstytos į 3 lygmenis – rajono, regiono, respublikos. Dėl šio naujo sveikatos priežiūros įstaigų suskirstymo kai kurioms rajono lygmeniui priskirtoms sveikatos priežiūros įstaigoms nenumatyta teisė teikti Restruktūrizavimo programos 18, 20, 21 punktuose nustatytas sveikatos priežiūros paslaugas.

2. Penkioliktosios Lietuvos Respublikos Vyriausybės veiklos programos, kuriai pritarta Lietuvos Respublikos Seimo 2008 m. gruodžio 9 d. nutarimu Nr. XI-52 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos“ (toliau – Vyriausybės programa), trečios dalies VI priemonės 55 punkte nustatytas Vyriausybės įsipareigojimas parengti ir pateikti Seimui tvirtinti tolesnės sveikatos apsaugos sistemos plėtros 2008–2012 metų strateginį planą, tačiau Restruktūrizavimo programa, kurioje sprendžiami esminiai sveikatos sistemos plėtros klausimai, priimta ir įsigaliojo nepateikus Seimui tvirtinti minėto strateginio plano; taip pažeistas Vyriausybės įstatymo 3 straipsnis, 22 straipsnio 2 punktas, kuriais Vyriausybė įpareigojama laikytis Vyriausybės programos ir ją įgyvendinti.

3. Vyriausybės 2009 m. vasario 25 d. nutarimu Nr. 189 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008–2012 metų programos įgyvendinimo priemonių patvirtinimo“ patvirtintose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008–2012 metų programos įgyvendinimo priemonėse (toliau – Vyriausybės programos įgyvendinimo priemonės) Sveikatos priežiūros įstaigų restruktūrizavimo trečiojo etapo programą numatyta parengti 2010 metų III ketvirtį. Taigi visos sveikatos priežiūros įstaigos, planuodamos savo veiklą 2009–2010 metams, galėjo pagrįstai tikėtis, kad jų teisinio statuso reglamentavimas iki 2010 metų II ketvirčio pabaigos nebus keičiamas ir bus vadovaujamasi Vyriausybės 2003 m. kovo 18 d. nutarimu Nr. 335 patvirtinta Sveikatos priežiūros įstaigų restruktūrizavimo strategija; dėl teisinio reguliavimo pokyčių, kuriuos lėmė Restruktūrizavimo programos priėmimas ir įsigaliojimas, pažeidžiamas konstitucinis teisinės valstybės principas (sveikatos priežiūros įstaigų teisėti lūkesčiai).

4. Sveikatos priežiūros įstaigas suskirsčius į 3 lygmenis, o rajonų ligonines pagal Restruktūrizavimo programoje nustatytus kriterijus – dar į tris grupes, kai kurios iš šių ligoninių diskriminuojamos – iš jų atimta teisė gauti apmokėjimą už tam tikras sveikatos priežiūros paslaugas iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų. Dėl Restruktūrizavimo programoje nustatyto reguliavimo gali atsirasti skirtingos rajono lygmens sveikatos priežiūros įstaigų konkurencijos sąlygos – tos įstaigos, kurių teikiamos reanimacijos, chirurgijos, akušerijos ir ginekologijos paslaugos nebebus apmokamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų, bus priverstos šią rinkos dalį užleisti kitoms sveikatos priežiūros įstaigoms. Toks konkurencijos ribojimas įstatymuose nėra numatytas. Dėl to Restruktūrizavimo programoje nustatytu reguliavimu pažeidžiama Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalis, Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis.

5. Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apdraustų asmenų sveikatos priežiūros paslaugos apmokamos pagal teritorinių ligonių kasų ir sveikatos priežiūros įstaigų sutartis. Šiame įstatyme nenumatyta jokių apribojimų sveikatos priežiūros įstaigai, turinčiai licenciją konkrečiai sveikatos priežiūros veiklai, sudaryti sutartį dėl šių paslaugų teikimo su teritorine ligonių kasa; Restruktūrizavimo programoje tokie papildomi apribojimai nustatyti – kai kurios sveikatos priežiūros įstaigos, net ir turėdamos licencijas atitinkamai veiklai bei galiojančias sutartis su teritorinėmis ligonių kasomis, praranda teisę gauti apmokėjimą už tam tikras sveikatos priežiūros paslaugas iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų. Taigi Restruktūrizavimo programoje nustatytas reguliavimas prieštarauja Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 1 daliai.

6. Restruktūrizavus sveikatos priežiūros paslaugas bus dirbtinai apribotas kai kurių paslaugų (reanimacijos, chirurgijos, akušerijos, ginekologijos) prieinamumas tam tikrų rajonų savivaldybių gyventojams; dėl to gali būti pažeisti Sveikatos sistemos įstatymo 6 straipsnio 2 punktas, 15 straipsnio 1 dalies 2 punktas.

Be to, dauguma privalomuoju sveikatos draudimu apdraustų asmenų pagrįstai tikėjosi, kad iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų apmokamos sveikatos priežiūros paslaugos jiems bus prieinamos rajono lygmens ligoninėse bent iki Vyriausybės programos įgyvendinimo priemonėse nustatyto termino pabaigos, t. y. iki 2010 metų II ketvirčio pabaigos, todėl yra pažeidžiami privalomuoju sveikatos draudimu apdraustų asmenų teisėti lūkesčiai.

7. Reanimacijos II paslaugų negalima sieti tik su stacionarinėmis antro lygio chirurgijos ir akušerijos paslaugomis – reanimacijos II paslaugomis naudojamasi ir ūmių organizmo sistemų funkcijų sutrikimų, kuriuos sukelia ūmi liga ar nelaimingas atsitikimas, atvejais, kai laiku nesuteikus reanimacijos II paslaugų gali pablogėti paciento būklė ar net kilti grėsmė jo gyvybei. Todėl kyla abejonė, ar Restruktūrizavimo programoje nustatytas reguliavimas neprieštarauja Konstitucijos 19 straipsniui.

8. Svarstant ir priimant Vyriausybės nutarimo projektą nebuvo atliktas numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimas, kuris yra privalomas pagal Vyriausybės įstatymo 40 straipsnio 1 dalį, Vyriausybės darbo reglamento 11 punktą, taip pat nebuvo surašyta numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo pažyma Vyriausybės nutarimu patvirtintose Vyriausybės teisėkūros taisyklėse nustatyta tvarka. Taip buvo pažeisti ir Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalis, 94 straipsnio 2 punktas, konstitucinis teisinės valstybės principas.

Kadangi Restruktūrizavimo programa turi didelę įtaką valstybės ekonominiam, socialiniam gyvenimui, turėjo būti atliktas ir išplėstinis jos poveikio vertinimas pagal Vyriausybės 2003 m. vasario 26 d. nutarimą Nr. 276 „Dėl Sprendimų projektų poveikio vertinimo metodikos patvirtinimo ir įgyvendinimo“.

II

Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gauti suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovių Sveikatos apsaugos ministerijos Sveikatos politikos ir ekonomikos departamento direktorės J. Iždonienės, Teisės ir personalo departamento direktorės N. Stasiulienės, šio departamento Teisėkūros ir teisinio vertinimo skyriaus vyriausiosios specialistės D. Milkevičiūtės rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad šioje byloje ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai ir įstatymams. Suinteresuoto asmens atstovių pozicija grindžiama šiais argumentais.

1. Restruktūrizavimo programa priimta įgyvendinant Vyriausybės programą (pagal jos įgyvendinimo priemonių 1290 punktą). Pareiškėjo minima Vyriausybės programos įgyvendinimo priemonių 1289 punkte numatyta priemonė (Vyriausybės įsipareigojimas parengti ir pateikti Seimui tvirtinti tolesnės sveikatos apsaugos sistemos plėtros 2008–2012 metų strateginį planą) yra atskira Vyriausybės programos įgyvendinimo priemonė; atskiros Vyriausybės programos priemonės įgyvendinimas neturi būti siejamas su kitų priemonių įgyvendinimu.

2. Pagal Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį negali būti sudaromos skirtingos konkurencijos sąlygos atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, išskyrus atvejus, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus; Restruktūrizavimo programos nuostatomis kaip tik yra vykdomi įstatymai.

Sveikatos priežiūros paslaugoms finansuoti skiriami riboti biudžeto ištekliai, todėl sveikatos priežiūros paslaugų kiekis turi būti ribojamas; neribojant teiktinų paslaugų kiekio, gali būti viršijamas įstatymu patvirtintas Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetas.

3. Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 1 dalis yra tik viena iš normų, kuria reglamentuojamos sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimo iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų sąlygos.

Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų Europos šalių, privalomąjį sveikatos draudimą vykdančios institucijos taiko atrankinį (selektyvų) sutarčių sudarymą; tai reiškia, kad sutartys sudaromos tik toms paslaugoms, kurios atitinka teisės aktų dėl sveikatos priežiūros paslaugų plėtros nuostatas, prioritetines kryptis. Restruktūrizavimo programoje kaip tik ir numatytas toks atrankinis sutarčių sudarymas.

Sveikatos priežiūros įstaigose, kuriose paslaugų teikiama mažiau, nei numatyta Restruktūrizavimo programoje, neužtikrinamas jų saugumas, nes personalas nesukaupia pakankamai profesinės, klinikinės patirties, nepakankamai efektyviai naudojama infrastruktūra. Be to, toms sveikatos priežiūros įstaigoms, kuriose nebeteikiamos arba nebus teikiamos konkrečios sveikatos priežiūros paslaugos (chirurgijos, akušerijos), buvo skirtos papildomos lėšos paslaugoms, teikiamoms priėmimo ir skubiosios pagalbos skyriuose, kompensuoti.

4. Restruktūrizavimo programoje nustatytas vienas pagrindinių sveikatos priežiūros paslaugų restruktūrizavimo kriterijų – geografinis atstumas iki artimiausios ligoninės; paslaugų prieinamumą taip pat užtikrina tinkamas pacientų transportavimas.

5. Sveikatos priežiūros įstaigos, nebeteikiančios reanimacijos II paslaugos, teiks reanimacijos ir intensyviosios terapijos, t. y. reanimacijos I-2 bei reanimacijos I-1, paslaugas. Rajono lygmens sveikatos priežiūros įstaigos, neteikiančios stacionarinių chirurgijos ir ortopedijos paslaugų, gali teikti dažniau reikalingas skubiosios bei planinės chirurgijos paslaugas dienos chirurgijos ir priėmimo ir skubiosios pagalbos sąlygomis.

6. Teikiant Restruktūrizavimo programos projektą buvo parengta numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo pažyma, be to, Restruktūrizavimo programos projektas buvo parengtas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos užsakymu Pasaulio banko grupės parengtą valstybės išlaidų Lietuvos socialiniuose sektoriuose apžvalgą, kuri gali būti prilyginama išplėstiniam teisinio reguliavimo poveikio vertinimui.

III

Rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui buvo gautas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro V. P. Andriukaičio 2013 m. rugsėjo 10 d. raštas Nr. (1.1.20-283)10-7484 „Dėl informacijos pateikimo“, kuriuo pateiktos Sveikatos priežiūros įstaigų ir paslaugų restruktūrizavimo trečiojo etapo programos įgyvendinimo rezultatų analizės ataskaitos.

IV

Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovai sveikatos apsaugos ministro patarėja J. Kumpienė, Sveikatos apsaugos ministerijos Sveikatos ekonomikos departamento direktorė J. Iždonienė, Teisės departamento direktorė N. Stasiulienė, šio departamento Atstovavimo ir teisės taikymo skyriaus vyriausioji specialistė, laikinai vykdanti skyriaus vedėjo funkcijas, D. Milkevičiūtė, šio skyriaus vyriausiasis specialistas D. Parulis iš esmės pakartojo Vyriausybės atstovių J. Iždonienės, N. Stasiulienės, D. Milkevičiūtės rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus, atsakė į Konstitucinio Teismo teisėjų klausimus.

Konstitucinis Teismas

konstatuoja:

I

1. Pareiškėjas prašo ištirti, ar Vyriausybės 2009 m. gruodžio 7 d. nutarimas Nr. 1654 „Dėl Sveikatos priežiūros įstaigų ir paslaugų restruktūrizavimo trečiojo etapo programos patvirtinimo“ pagal reguliavimo apimtį ir normų turinį, taip pat pagal įsigaliojimo tvarką neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 19 straipsniui, 46 straipsnio 4 daliai, 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniams teisinės valstybės, asmenų lygybės, sąžiningos konkurencijos principams, Vyriausybės įstatymo 3 straipsniui (2002 m. balandžio 16 d. redakcija), 22 straipsnio 2 punktui (2007 m. birželio 14 d. redakcija), Sveikatos draudimo įstatymo (2002 m. gruodžio 3 d. redakcija) 26 straipsnio 1 daliai, Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio (2009 m. balandžio 9 d. redakcija) 2 daliai, Sveikatos sistemos įstatymo 6 straipsnio (1998 m. gruodžio 1 d. redakcija) 2 punktui, 15 straipsnio 1 dalies 2 punktui (2007 m. gegužės 24 d. redakcija), taip pat ar šis Vyriausybės nutarimas pagal priėmimo tvarką neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui, Vyriausybės įstatymo (2007 m. birželio 14 d. redakcija) 40 straipsnio 1 daliai.

1.1. Nors pareiškėjas Vyriausybės 2009 m. gruodžio 7 d. nutarimo Nr. 1654 atitiktį Vyriausybės įstatymo 3 straipsniui (2002 m. balandžio 16 d. redakcija), 22 straipsnio 2 punktui (2007 m. birželio 14 d. redakcija) prašo ištirti pagal normų turinį ir reguliavimo apimtį, iš jo prašymo matyti, kad jis ginčija šio Vyriausybės nutarimo atitiktį minėtoms Vyriausybės įstatymo nuostatoms pagal priėmimo ir įsigaliojimo tvarką.

1.2. Nors pareiškėjas Vyriausybės 2009 m. gruodžio 7 d. nutarimo Nr. 1654 atitiktį Konstitucijos 19 straipsniui, 46 straipsnio 4 daliai, Sveikatos draudimo įstatymo (2002 m. gruodžio 3 d. redakcija) 26 straipsnio 1 daliai, Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio (2009 m. balandžio 9 d. redakcija) 2 daliai, Sveikatos sistemos įstatymo 6 straipsnio (1998 m. gruodžio 1 d. redakcija) 2 punktui, 15 straipsnio 1 dalies 2 punktui (2007 m. gegužės 24 d. redakcija) prašo ištirti pagal įsigaliojimo tvarką, iš jo prašymo matyti, kad šio Vyriausybės nutarimo atitiktį minėtoms Konstitucijos ir įstatymų nuostatoms jis ginčija pagal normų turinį ir reguliavimo apimtį.

1.3. Taigi pareiškėjas prašo ištirti, ar:

Vyriausybės 2009 m. gruodžio 7 d. nutarimas Nr. 1654 pagal normų turinį ir reguliavimo apimtį neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 19 straipsniui, 46 straipsnio 4 daliai, 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniams teisinės valstybės, asmenų lygybės, sąžiningos konkurencijos principams, Sveikatos draudimo įstatymo (2002 m. gruodžio 3 d. redakcija) 26 straipsnio 1 daliai, Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio (2009 m. balandžio 9 d. redakcija) 2 daliai, Sveikatos sistemos įstatymo 6 straipsnio (1998 m. gruodžio 1 d. redakcija) 2 punktui, 15 straipsnio 1 dalies 2 punktui (2007 m. gegužės 24 d. redakcija);

Vyriausybės 2009 m. gruodžio 7 d. nutarimas Nr. 1654 pagal priėmimo ir įsigaliojimo tvarką neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui, Vyriausybės įstatymo 3 straipsniui (2002 m. balandžio 16 d. redakcija), 22 straipsnio 2 punktui (2007 m. birželio 14 d. redakcija), 40 straipsnio (2007 m. birželio 14 d. redakcija) 1 daliai.

2. Pareiškėjas prašo ištirti Vyriausybės 2009 m. gruodžio 7 d. nutarimo Nr. 1654 atitiktį Konstitucijai ir įstatymams inter alia pagal normų turinį ir reguliavimo apimtį. Nors pareiškėjas prašo šiuo aspektu ištirti Vyriausybės 2009 m. gruodžio 7 d. nutarimo Nr. 1654 atitiktį Konstitucijai ir įstatymams, tačiau iš prašymo argumentų matyti, kad yra ginčijama šiuo Vyriausybės nutarimu patvirtintos Restruktūrizavimo programos nuostatų atitiktis Konstitucijai ir įstatymams.

3. Pažymėtina, kad pareiškėjas prašymo rezoliucinėje dalyje nenurodė, kurių konkrečių Restruktūrizavimo programos nuostatų atitiktį Konstitucijai ir įstatymams pagal normų turinį ir reguliavimo apimtį jis ginčija.

Restruktūrizavimo programa apima stacionarines valstybės ir savivaldybių asmens sveikatos priežiūros įstaigas (išskyrus slaugos ir palaikomojo gydymo stacionarines įstaigas) ir jų teikiamas paslaugas (5 punktas); viena iš sudedamųjų šios programos dalių yra sveikatos priežiūros paslaugų restruktūrizavimas (2.2 punktas). Svarbiausias šios programos tikslas – teikti saugias, geros kokybės ir prieinamas sveikatos priežiūros paslaugas gyventojams, efektyviai naudoti sveikatos priežiūrai skirtas lėšas (6 punktas), o svarbiausi uždaviniai inter alia – suformuoti racionalesnę sveikatos priežiūros įstaigų teikiamų paslaugų struktūrą, kuri užtikrintų saugias geros kokybės paslaugas (8.2 punktas), stiprinti rajono lygmens ligoninių infrastruktūrą, skirtą plačiai paplitusioms ir nesudėtingoms ligoms gydyti, o sudėtingų ligų diagnostikos ir gydymo technologijas sutelkti regiono ir respublikos lygmens ligoninėse (8.3 punktas).

3.1. Pareiškėjo abejonės dėl Restruktūrizavimo programos nuostatų atitikties Sveikatos sistemos įstatymo (1998 m. gruodžio 1 d. redakcija) 6 straipsnio 2 punktui, 15 straipsnio 1 dalies 2 punktui grindžiamos tuo, kad restruktūrizavus sveikatos priežiūros paslaugas bus dirbtinai apribotas kai kurių paslaugų (reanimacijos, chirurgijos, akušerijos, ginekologijos) prieinamumas tam tikrų rajonų savivaldybių gyventojams.

Sveikatos sistemos įstatymo 15 straipsnio „Sveikatinimo veiklos būtinosios sąlygos“ 1 dalies 2 punkte (2007 m. gegužės 24 d. redakcija) nustatyta, kad sveikatinimo veiklos Lietuvos Respublikoje būtinoji sąlyga yra inter alia asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros prieinamumas. Sveikatos sistemos įstatymo 2 straipsnio „Pagrindinės šio įstatymo sąvokos“ 10 dalyje inter alia nustatyta, kad sveikatos priežiūros prieinamumas – valstybės nustatyta tvarka pripažįstamos sveikatos priežiūros sąlygos, užtikrinančios asmens sveikatos priežiūros paslaugų ekonominį, komunikacinį ir organizacinį priimtinumą asmeniui ir visuomenei.

Pažymėtina, kad pareiškėjas, teigdamas, jog buvo dirbtinai apribotas kai kurių sveikatos priežiūros paslaugų (reanimacijos, chirurgijos, akušerijos, ginekologijos) prieinamumas tam tikrų rajonų savivaldybių gyventojams, nepateikė jokių argumentų, kuriais pagrįstų, kad jiems iš tikrųjų buvo apribotas reanimacijos, chirurgijos, akušerijos, ginekologijos paslaugų ekonominis, komunikacinis ir (ar) organizacinis priimtinumas.

3.2. Pareiškėjo prašymas ištirti Restruktūrizavimo programos nuostatų atitiktį Konstitucijos 19 straipsniui grindžiamas tuo, kad reanimacijos II paslaugų negalima sieti tik su stacionarinėmis antro lygio chirurgijos ir akušerijos paslaugomis – reanimacijos II paslaugomis naudojamasi ir ūmių organizmo sistemų funkcijų sutrikimų, kuriuos sukelia ūmi liga ar nelaimingas atsitikimas, atvejais, kai laiku nesuteikus reanimacijos II paslaugų gali pablogėti paciento būklė ar net kilti grėsmė jo gyvybei.

Suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovių rašytiniuose paaiškinimuose teigiama, kad sveikatos priežiūros įstaigos, nebeteikiančios reanimacijos II paslaugų, teiks reanimacijos ir intensyviosios terapijos paslaugas, t. y. reanimacijos I-2 ir reanimacijos I-1 paslaugas.

Pareiškėjas nepateikė konkrečių argumentų, kaip ir kodėl apribojus reanimacijos II paslaugų teikimą gali būti pažeista paciento teisė į gyvybę, kodėl vietoj reanimacijos II paslaugų teikiamos reanimacijos I-2 ir reanimacijos I-1 paslaugos yra nepakankamos.

3.3. Pareiškėjo prašymas ištirti Restruktūrizavimo programos nuostatų atitiktį Konstitucijos 46 straipsnio 4 daliai, konstituciniams sąžiningos konkurencijos, asmenų lygybės principams, Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio (2009 m. balandžio 9 d. redakcija) 2 daliai, kurioje inter alia nustatyta, kad viešojo administravimo subjektams draudžiama priimti teisės aktus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, išskyrus atvejus, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus, grindžiamas tuo, kad, rajonų ligonines pagal Restruktūrizavimo programoje nustatytus kriterijus suskirsčius į tris grupes, kai kurios iš jų diskriminuojamos – iš jų atimta teisė gauti apmokėjimą už tam tikras sveikatos priežiūros paslaugas iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų, dėl to gali atsirasti skirtingos rajono lygmens sveikatos priežiūros įstaigų konkurencijos sąlygos.

Pažymėtina, kad pareiškėjas šių bendro pobūdžio teiginių niekaip nepagrindė ir nepaaiškino. Turint omenyje tai, kad Restruktūrizavimo programa apima stacionarines valstybės ir savivaldybių asmens sveikatos priežiūros įstaigas ir jų teikiamas paslaugas, nėra aišku, ar diskriminavimą ir galimas skirtingas konkurencijos sąlygas pareiškėjas įžvelgia valstybės ir savivaldybių sveikatos priežiūros įstaigų tinkle, ar tarp šių įstaigų ir kitų (privačių) sveikatos priežiūros įstaigų.

4. Pareiškėjas, ginčydamas Restruktūrizavimo programos nuostatų atitiktį Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui, Sveikatos draudimo įstatymo (2002 m. gruodžio 3 d. redakcija) 26 straipsnio 1 daliai pagal normų turinį ir reguliavimo apimtį, teigia, kad Restruktūrizavimo programoje nustatytu reguliavimu, pagal kurį rajonų ligoninės suskirstytos į tris grupes, dalis šių ligoninių yra diskriminuojamos, nes neteko teisės gauti apmokėjimą už tam tikras paslaugas iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų. Kai kurios sveikatos priežiūros įstaigos, net ir turėdamos licencijas atitinkamai veiklai bei galiojančias sutartis su teritorinėmis ligonių kasomis, praranda teisę gauti apmokėjimą už tam tikras suteiktas paslaugas iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų. Iš šių pareiškėjo argumentų matyti, kad jis abejoja Restruktūrizavimo programos 29 punkto, kuriame nustatyta, jog nuo 2010 m. balandžio 1 d. asmens sveikatos priežiūros paslaugos apmokamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų atsižvelgiant į ligoninės lygmenį, atitiktimi Konstitucijai ir įstatymams.

Taigi pareiškėjo prašymas ištirti Restruktūrizavimo programos atitiktį Konstitucijai ir įstatymams pagal normų turinį ir reguliavimo apimtį traktuotinas kaip prašymas ištirti šios programos 29 punkto atitiktį Konstitucijai ir įstatymams.

5. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, šioje konstitucinės justicijos byloje Konstitucinis Teismas tirs, ar:

Vyriausybės 2009 m. gruodžio 7 d. nutarimas Nr. 1654 pagal priėmimo ir įsigaliojimo tvarką neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui, Vyriausybės įstatymo 3 straipsniui (2002 m. balandžio 16 d. redakcija), 22 straipsnio 2 punktui (2007 m. birželio 14 d. redakcija), 40 straipsnio (2007 m. birželio 14 d. redakcija) 1 daliai;

Restruktūrizavimo programos 29 punktas neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui, Sveikatos draudimo įstatymo (2002 m. gruodžio 3 d. redakcija) 26 straipsnio 1 daliai.

II

1. Vyriausybė 2009 m. gruodžio 7 d. priėmė nutarimą Nr. 1654, įsigaliojusį 2009 m. gruodžio 20 d., kuriame nustatyta:

Įgyvendindama Lietuvos Respublikos Vyriausybės programą, kuriai pritarta Lietuvos Respublikos Seimo 2008 m. gruodžio 9 d. nutarimu Nr. XI-52 (Žin., 2008, Nr. 146-5870), ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008–2012 metų programos įgyvendinimo priemonių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. vasario 25 d. nutarimu Nr. 189 (Žin., 2009, Nr. 33-1268), 1290 priemonę „parengti sveikatos priežiūros įstaigų restruktūrizavimo trečiojo etapo programą“, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:

1. Patvirtinti Sveikatos priežiūros įstaigų ir paslaugų restruktūrizavimo trečiojo etapo programą (pridedama) <…>.“

Taigi šiuo Vyriausybės nutarimu patvirtinta Restruktūrizavimo programa; juo įgyvendinama Vyriausybės programa ir konkreti jos įgyvendinimo priemonė.

2. Minėta, kad pareiškėjas inter alia prašo ištirti Vyriausybės 2009 m. gruodžio 7 d. nutarimo Nr. 1654 atitiktį Konstitucijai ir įstatymams pagal jo priėmimo ir įsigaliojimo tvarką.

2.1. Pareiškėjo abejonė dėl šio Vyriausybės nutarimo atitikties Vyriausybės įstatymo 3 straipsniui (2002 m. balandžio 16 d. redakcija), pagal kurį Vyriausybė savo veikloje vadovaujasi inter alia Vyriausybės programa, 22 straipsnio 2 punktui (2007 m. birželio 14 d. redakcija), kuriame inter alia nustatyta, kad Vyriausybė įgyvendina savo programą, grindžiama tuo, kad Vyriausybės programos trečios dalies VI priemonės 55 punkte buvo įtvirtintas Vyriausybės įsipareigojimas parengti ir pateikti Seimui tvirtinti tolesnės sveikatos apsaugos sistemos plėtros 2008–2012 metų strateginį planą, tačiau Restruktūrizavimo programa, kurioje sprendžiami esminiai sveikatos sistemos plėtros klausimai, priimta ir įsigaliojo nepateikus Seimui tvirtinti šio strateginio plano.

2.1.1. Seimas 2008 m. gruodžio 9 d. priėmė nutarimą Nr. XI-52 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos“, kurio 1 straipsniu pritarė Ministro Pirmininko Andriaus Kubiliaus pateiktai Lietuvos Respublikos Vyriausybės programai. Vyriausybės programos trečios dalies VI skyriaus „Sveikatos apsaugos reforma: svarbiausi 2009 metų darbai“ 55 punkte buvo nustatyta: „Parengsime ir pateiksime Seimui tvirtinti tolesnės sveikatos apsaugos sistemos plėtros 2008–2012 metų strateginį planą, jame numatysime konkrečias jo įgyvendinimo priemones, terminus, atsakingus vykdytojus, plano vykdymo nuolatinę stebėseną ir kontrolę.“

Iš šios konstitucinės justicijos bylos medžiagos matyti, kad 2009 metų Vyriausybės programos 55 punkte nurodytas sveikatos apsaugos sistemos plėtros 2008–2012 metų strateginis planas Seimui tvirtinti iš tikrųjų nebuvo pateiktas, o Restruktūrizavimo programa, kaip minėta, patvirtinta Vyriausybės 2009 m. gruodžio 7 d. nutarimu Nr. 1654.

2.1.2. Konstitucinis Teismas, atskleisdamas konstitucinę Vyriausybės programos sampratą, yra pažymėjęs, kad Vyriausybės programa – teisinis dokumentas, kuriame išdėstytos tam tikro laikotarpio valstybės veiklos gairės; ši programa lemia Vyriausybę formuojančių institucijų veiksmus ir užtikrina Vyriausybės bei šių institucijų tarpusavio sąveiką (Konstitucinio Teismo 1998 m. sausio 10 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimai). Konstitucinio Teismo 1998 m. sausio 10 d. nutarime taip pat konstatuota, kad Seimas, pritardamas Vyriausybės programai, Vyriausybei suteikia įgaliojimus veikti; taip įgyvendinamos Vyriausybės veiklą reguliuojančios Konstitucijos normos, įtvirtinančios Vyriausybės atsakomybės Seimui principą; Vyriausybės programos pagrindas yra parlamento rinkimus laimėjusių politinių jėgų programos, jų nuostatos per Vyriausybės programą įgyja teisinę reikšmę įpareigodamos tiek Vyriausybę, tiek ją palaikančią Seimo daugumą atitinkamai veikti; Vyriausybė, siekdama įgyti Seimo pasitikėjimą, numatydama savo veiklos kryptis tam tikram laikotarpiui, privalės atsižvelgti į galimą Seimo narių pritarimą ar nepritarimą; Seimas, išreikšdamas pasitikėjimą Vyriausybės programa, įsipareigoja prižiūrėti, kaip Vyriausybė veiks įgyvendindama programą; Vyriausybės programa – Vyriausybės politinės-teisinės atsakomybės Seimui pagrindas, nes ji solidariai atsako Seimui už bendrą savo veiklą; Vyriausybei įgaliojimus veikti suteikęs Seimas gali pareikšti nepasitikėjimą Vyriausybe ar Ministru Pirmininku; nepasitikėjimo pareiškimo padarinys – Vyriausybės atsistatydinimas.

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad Seimo pritarimas Vyriausybės programai reiškia, jog Vyriausybei yra suteikiami įgaliojimai įgyvendinti savo programines nuostatas; Seimas ne tik suteikia Vyriausybei įgaliojimus veikti, bet ir, vadovaudamasis Konstitucijos 67 straipsnio 9 punktu, prižiūri jos veiklą; pagal Konstitucijos 101 straipsnio 1 dalį Seimo reikalavimu Vyriausybė arba atskiri ministrai turi už savo veiklą atsiskaityti Seime (Konstitucinio Teismo 1999 m. balandžio 20 d. nutarimas).

Taigi Vyriausybės programoje yra įtvirtinamos Vyriausybės programinės nuostatos, išdėstomos tam tikro laikotarpio valstybės veiklos gairės, kurios yra nenorminio pobūdžio. Seimo pritarimas Vyriausybės programai, kuriuo išreiškiamas pasitikėjimas Vyriausybe ir jai suteikiami įgaliojimai įgyvendinti šios programos nuostatas, negali būti laikomas Vyriausybę saistančiu norminio pobūdžio Seimo pavedimu. Kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, tiesioginius norminio pobūdžio pavedimus Vyriausybei Seimas gali duoti tik įstatymų leidybos tvarka (Konstitucinio Teismo 1994 m. sausio 19 d., 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimai).

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Vyriausybės programos įgyvendinimo priežiūra pagal Konstituciją nepriklauso Konstitucinio Teismo kompetencijai ir Vyriausybės teisės aktų atitiktis Vyriausybės programoje įtvirtintoms programinėms nuostatoms nėra konstitucinės kontrolės dalykas.

2.1.3. Vadinasi, pareiškėjo bendro pobūdžio teiginys, kad Vyriausybės nutarimas neatitinka Vyriausybės programos nuostatų, savaime negali būti pagrindas ginčyti jo atitiktį aukštesnės galios teisės aktams, inter alia Konstitucijai. Todėl šis pareiškėjo teiginys nelaikytinas tokiu teisiniu argumentu, kuris pagrįstų jo abejonę dėl Vyriausybės 2009 m. gruodžio 7 d. nutarimo Nr. 1654 atitikties pagal priėmimo ir įsigaliojimo tvarką Vyriausybės įstatymo 3 straipsniui (2002 m. balandžio 16 d. redakcija), 22 straipsnio 2 punktui (2007 m. birželio 14 d. redakcija).

2.2. Pareiškėjo abejonė dėl Vyriausybės 2009 m. gruodžio 7 d. nutarimo Nr. 1654 atitikties Vyriausybės įstatymo 40 straipsnio 1 daliai (2007 m. birželio 14 d. redakcija), Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui pagal priėmimo ir įsigaliojimo tvarką grindžiama tuo, kad svarstant ir priimant šio Vyriausybės nutarimo projektą nebuvo atliktas numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimas, kuris, pasak pareiškėjo, pagal Vyriausybės įstatymo 40 straipsnio 1 dalį, Vyriausybės darbo reglamento 11 punktą yra privalomas, Vyriausybės nutarimu patvirtintose Vyriausybės teisėkūros taisyklėse nustatyta tvarka nebuvo surašyta numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo pažyma, nebuvo atliktas išplėstinis jo vertinimas pagal Vyriausybės 2003 m. vasario 26 d. nutarimą Nr. 276 „Dėl Sprendimų projektų poveikio vertinimo metodikos patvirtinimo ir įgyvendinimo“.

2.2.1. Vyriausybės įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje (2007 m. birželio 14 d. redakcija) nustatyta: „Įstatymų, Vyriausybės nutarimų ir kitų teisės aktų projektai, norminių teisės aktų koncepcijų projektai rengiami, derinami, svarstomi ir priimami arba įstatymų ar Seimo nutarimų projektams pritariama Vyriausybės darbo reglamento nustatyta tvarka.“

Pagal Vyriausybės darbo reglamento, patvirtinto Vyriausybės 1994 m. rugpjūčio 11 d. nutarimu Nr. 728 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės darbo reglamento patvirtinimo“, 11 punkte (2009 m. rugsėjo 30 d. redakcija) nustatytą reguliavimą, rengiant Vyriausybės teisės aktų projektus, išvadas dėl Vyriausybės teisės aktų projektų, numatomo teisinio reguliavimo koncepcijas, atliekant numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimą, skelbiant Vyriausybės teisės aktų projektus, konsultuojantis su visuomene dėl rengiamų Vyriausybės teisės aktų projektų, atliekant norminių teisės aktų stebėseną, vadovaujamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės teisėkūros taisyklėmis.

Pagal Vyriausybės teisėkūros taisyklių, patvirtintų Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1244 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės teisėkūros taisyklių patvirtinimo“, 30 punkte nustatytą reguliavimą atlikus numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimą, rengiama numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo pažyma.

Vyriausybė 2003 m. vasario 26 d. priėmė nutarimą Nr. 276 „Dėl Sprendimų projektų poveikio vertinimo metodikos patvirtinimo ir įgyvendinimo“, kuriuo patvirtino Sprendimų projektų poveikio vertinimo metodiką. Šio Vyriausybės nutarimo 2.2 punkte buvo nustatyta, kad sprendimų projektų poveikio išplėstinis vertinimas atliekamas nuo 2004 m. sausio 1 d. ir tik tų sprendimų projektų, kurių įgyvendinimas turėtų didelę įtaką Lietuvos Respublikos ekonominiam, socialiniam, politiniam gyvenimui ir (ar) konkrečios visuomeninių santykių srities būklei. Pagal Sprendimų projektų poveikio vertinimo metodikos 3 punktą sprendimų projektų poveikio bazinis vertinimas – sprendimo priėmimo proceso etapas, kurio metu atliekama sprendimo projekto įgyvendinimo galimų pasekmių bendro pobūdžio prognozė, argumentuojama, ar tikslinga atlikti išplėstinį vertinimą, o sprendimų projektų poveikio išplėstinis vertinimas – sprendimo priėmimo proceso etapas, kurio metu atliekama išsami, įvairiapusiška pasekmių, galinčių atsirasti įgyvendinus pasirinktą sprendimą, prognozė.

2.2.2. Pažymėtina, kad iš šios konstitucinės justicijos bylos medžiagos matyti, jog dėl pareiškėjo ginčijamo Vyriausybės nutarimo projekto buvo surašyta jame numatyto teisinio reguliavimo poveikio vertinimo pažyma. Joje, be kita ko, nurodyta, kad atlikti išplėstinį šio nutarimo projekto poveikio vertinimą netikslinga, nes projektas parengtas atsižvelgiant į Pasaulio banko, kitų užsienio ekspertų išvadas ir pasiūlymus, taip pat į sveikatos reformų Baltijos ir kitose Europos Sąjungos valstybėse tendencijas ir rezultatus. Pasaulio banko grupės 2009 metais parengta ataskaita Nr. 48604-LT „Valstybės išlaidų Lietuvos socialiniuose sektoriuose apžvalga“ kartu su pareiškėjo ginčijamo Vyriausybės nutarimo projektu buvo pateikta svarstyti Vyriausybei.

Taigi Vyriausybės 2009 m. gruodžio 7 d. nutarimo Nr. 1654 projekte numatyto teisinio reguliavimo poveikio vertinimas, priešingai, nei teigia pareiškėjas, buvo atliktas, o dėl išplėstinio poveikio vertinimo pateikiant motyvus nurodyta, kad jį atlikti netikslinga. Vadinasi, pareiškėjas nepateikė tokių teisinių argumentų, kurie pagrįstų jo abejonę dėl ginčijamo Vyriausybės nutarimo atitikties pagal priėmimo ir įsigaliojimo tvarką Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui, Vyriausybės įstatymo 40 straipsnio 1 daliai (2007 m. birželio 14 d. redakcija).

2.3. Pareiškėjo abejonė dėl Vyriausybės 2009 m. gruodžio 7 d. nutarimo Nr. 1654 atitikties konstituciniam teisinės valstybės principui pagal priėmimo ir įsigaliojimo tvarką grindžiama tuo, kad šis Vyriausybės nutarimas priimtas ir įsigaliojo anksčiau, nei numatyta Vyriausybės programos įgyvendinimo priemonėse (buvo numatyta Restruktūrizavimo programą parengti 2010 metų III ketvirtį), ir kad visos sveikatos priežiūros įstaigos, planuodamos savo veiklą 2009–2010 metams, pagrįstai galėjo tikėtis, jog jų teisinio statuso reglamentavimas iki 2010 metų II ketvirčio pabaigos nebus keičiamas ir bus vadovaujamasi Vyriausybės 2003 m. kovo 18 d. nutarimu Nr. 335 patvirtinta Sveikatos priežiūros įstaigų restruktūrizavimo strategija.

2.3.1. Vyriausybė 2003 m. kovo 18 d. priėmė nutarimą Nr. 335 „Dėl Sveikatos priežiūros įstaigų restruktūrizavimo strategijos patvirtinimo“, kuriuo patvirtino Sveikatos priežiūros įstaigų restruktūrizavimo strategiją. Pagal šios strategijos 2 punktą Sveikatos priežiūros įstaigų restruktūrizavimas bus vykdomas dviem etapais: pirmasis etapas – 2003–2005 metai (2.1 punktas), antrasis etapas – 2006–2008 metai (2.2 punktas). Taigi minėta Sveikatos priežiūros įstaigų restruktūrizavimo strategija baigta įgyvendinti 2008 metais, o pareiškėjo ginčijamas Vyriausybės nutarimas, kuriuo patvirtinta Restruktūrizavimo programa, buvo priimtas 2009 m. gruodžio 7 d. ir įsigaliojo 2009 m. gruodžio 20 d.

2.3.2. Vyriausybė 2009 m. vasario 25 d. priėmė nutarimą Nr. 189 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008–2012 metų programos įgyvendinimo priemonių patvirtinimo“, kurio 1 punktu patvirtino Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008–2012 metų programos įgyvendinimo priemones.

Vyriausybės 2008–2012 metų programos įgyvendinimo priemonių 3 lentelės „Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008–2012 metų veiklos strategijos nuostatų įgyvendinimo priemonės“ 1290 punkte numatyta priemonės parengti Restruktūrizavimo programą įvykdymo data – 2010 metų III ketvirtis, taigi ši priemonė turėjo būti parengta ne vėliau kaip nurodytą datą.

2.3.3. Minėta, kad Vyriausybės 2003 m. kovo 18 d. nutarimu Nr. 335 patvirtinta Sveikatos priežiūros įstaigų restruktūrizavimo strategija, iš kurios pareiškėjas kildina minėtus sveikatos priežiūros įstaigų teisėtus lūkesčius, turėjo būti įgyvendinta 2008 metais. Taip pat minėta, kad pagal Vyriausybės 2008–2012 metų programos įgyvendinimo priemonių 1290 punktą Restruktūrizavimo programa turėjo būti parengta ne vėliau kaip 2010 metų III ketvirtį.

Taigi pareiškėjo bendro pobūdžio teiginys, jog visos sveikatos priežiūros įstaigos, planuodamos savo veiklą 2009–2010 metams, pagrįstai galėjo tikėtis, kad jų teisinio statuso reglamentavimas iki 2010 metų II ketvirčio pabaigos nebus keičiamas ir bus vadovaujamasi Vyriausybės 2003 m. kovo 18 d. nutarimu Nr. 335 patvirtinta Sveikatos priežiūros įstaigų restruktūrizavimo strategija, nelaikytinas tokiu teisiniu argumentu, kuris pagrįstų jo abejonę dėl Vyriausybės 2009 m. gruodžio 7 d. nutarimo Nr. 1654 atitikties pagal priėmimo ir įsigaliojimo tvarką teisėtų lūkesčių apsaugos principui – neatsiejamam konstitucinio teisinės valstybės principo elementui.

2.4. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 5 punktą Konstitucinis Teismas savo sprendimu atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai, jeigu prašymas grindžiamas ne teisiniais motyvais.

Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad jeigu atsisakymo nagrinėti prašymą pagrindai buvo nustatyti pradėjus nagrinėti bylą Konstitucinio Teismo posėdyje, priimamas sprendimas nutraukti bylą.

2.5. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, bylos dalis dėl Vyriausybės 2009 m. gruodžio 7 d. nutarimo Nr. 1654 atitikties pagal priėmimo ir įsigaliojimo tvarką Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui, Vyriausybės įstatymo 3 straipsniui (2002 m. balandžio 16 d. redakcija), 22 straipsnio 2 punktui (2007 m. birželio 14 d. redakcija), 40 straipsnio 1 daliai (2007 m. birželio 14 d. redakcija) nutrauktina.

3. Šioje konstitucinės justicijos byloje inter alia tiriama Restruktūrizavimo programos 29 punkto atitiktis Konstitucijai ir įstatymams.

Vyriausybės 2009 m. gruodžio 7 d. nutarimas Nr. 1654, įsigaliojęs 2009 m. gruodžio 20 d., kuriuo patvirtinta Restruktūrizavimo programa, buvo ne kartą keičiamas arba papildomas, tačiau pareiškėjo ginčijamas Restruktūrizavimo programos 29 punkte nustatytas teisinis reguliavimas nekito.

Restruktūrizavimo programos 29 punkte nustatyta, kad nuo 2010 m. balandžio 1 d. asmens sveikatos priežiūros paslaugos apmokamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų atsižvelgiant į ligoninės lygmenį.

4. Šis Restruktūrizavimo programos 29 punkte nustatytas teisinis reguliavimas aiškintinas kitų Restruktūrizavimo programos nuostatų kontekste.

4.1. Restruktūrizavimo programos 16 punkte nustatyta, kad, vadovaujantis šios programos 14 ir 15 punktuose numatytais kriterijais, pagal teikiamų paslaugų struktūrą sveikatos priežiūros įstaigos skirstomos į 3 lygmenis – rajono, regiono ir respublikos:

rajono lygmeniui priskiriamos įstaigos, kurios neatitinka šių dviejų kriterijų kartu: 1100 didžiųjų operacijų ir 300 gimdymų per metus;

regiono lygmeniui priskiriamos įstaigos, kurios atitinka šiuos du kriterijus kartu: 1100 didžiųjų operacijų ir 300 gimdymų per metus;

respublikos lygmeniui priskiriamos įstaigos, nepriklausančios rajono ir regiono įstaigų lygmenims.

Restruktūrizavimo programos 14 punkte nustatyti šie pagrindiniai kriterijai, pagal kuriuos numatoma restruktūrizuoti sveikatos priežiūros paslaugas: atliekamų didžiųjų operacijų skaičius per kalendorinius metus, gimdymų skaičius per kalendorinius metus, geografinis atstumas iki artimiausios ligoninės. Restruktūrizavimo programos 15 punkte numatyti papildomi kriterijai, į kuriuos atsižvelgiama restruktūrizuojant sveikatos priežiūros paslaugas.

4.2. Restruktūrizavimo programos 17–25 punktuose detalizuojama, kokios konkrečios sveikatos priežiūros paslaugos gali būti teikiamos atitinkamo lygmens sveikatos priežiūros įstaigoje.

4.3. Taigi Restruktūrizavimo programoje nustatyti pagrindiniai ir papildomi kriterijai, kuriais vadovaujantis stacionarinėse valstybės ir savivaldybių asmens sveikatos priežiūros įstaigose (išskyrus slaugos ir palaikomojo gydymo stacionarines įstaigas) restruktūrizuojamos sveikatos priežiūros paslaugos, pagal juos sveikatos priežiūros įstaigos suskirstytos į tris lygmenis – rajono, regiono, respublikos – ir nurodytos konkrečios sveikatos priežiūros paslaugos, kurias gali teikti atitinkamo lygmens sveikatos priežiūros įstaiga.

5. Aiškinant Restruktūrizavimo programos 29 punkte nustatytą teisinį reguliavimą kartu su nustatytuoju jos 1425 punktuose pažymėtina, kad nuo 2010 m. balandžio 1 d. sveikatos priežiūros įstaigai iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų apmokamos tik tos sveikatos priežiūros paslaugos, kurias toje įstaigoje galima teikti pagal jos lygmenį. Pabrėžtina, kad pagal Restruktūrizavimo programos 29 punkto nuostatą atitinkami subjektai yra įpareigoti nuo 2010 m. balandžio 1 d. sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimą iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų vykdyti pagal Restruktūrizavimo programoje nustatytą teisinį reguliavimą.

6. Kaip minėta, pareiškėjo abejonė iš esmės grindžiama tuo, kad pagal ginčijamą teisinį reguliavimą, nesant įstatyme nustatyto pagrindo, kai kurios rajono lygmeniui priskirtos sveikatos priežiūros įstaigos, turinčios licencijas atitinkamai veiklai ir galiojančias sutartis su teritorinėmis ligonių kasomis, prarado teisę gauti apmokėjimą už tam tikras sveikatos priežiūros paslaugas iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų.

7. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad pasirinkęs sveikatos priežiūros finansavimo modelį, grindžiamą inter alia privalomuoju sveikatos draudimu, įstatymų leidėjas turi nustatyti, be kita ko, iš draudimo lėšų finansuojamas sveikatos priežiūros paslaugas ir šių lėšų paskirstymo sveikatos priežiūros įstaigoms principus (Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutarimas).

8. Kartu pažymėtina, kad reikalavimas sveikatos priežiūros paslaugų finansavimo pagrindus nustatyti įstatyme yra įtvirtintas ir Sveikatos sistemos įstatyme: šio įstatymo (1998 m. gruodžio 1 d. redakcija) 3 straipsnio 5 punkte inter alia nustatyta, kad tik įstatymai nustato sveikatinimo veiklos finansavimo pagrindus.

9. Restruktūrizavimo programos 29 punkte įtvirtintas teisinis reguliavimas vertintinas Sveikatos sistemos ir Sveikatos draudimo įstatymų kontekste.

9.1. Pagal Sveikatos sistemos įstatymo (1998 m. gruodžio 1 d. redakcija) 16 straipsnio „Teisė verstis sveikatinimo veikla“ 2 dalį įmonės ir įstaigos teisę verstis sveikatos priežiūros veikla įgyja tik Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka gavusios licencijas; pagal šio straipsnio 4 dalį įmonės ir įstaigos gali būti akredituojamos sveikatos priežiūrai.

9.2. Sveikatos draudimo įstatymo (2002 m. gruodžio 3 d. redakcija) 26 straipsnio „Teritorinių ligonių kasų ir sveikatos priežiūros įstaigų bei teritorinių ligonių kasų ir vaistinių sutartys“ 1 dalyje inter alia nustatyta, kad apdraustųjų asmens sveikatos priežiūros išlaidos apmokamos vadovaujantis teritorinės ligonių kasos ir sveikatos priežiūros įstaigos sutartimis; teritorinės ligonių kasos sudaro sutartis su valstybės, savivaldybių ir kitomis licenciją sveikatos priežiūros veiklai turinčiomis arba akredituotomis šiai veiklai bei pageidaujančiomis tokias sutartis sudaryti asmens sveikatos priežiūros įstaigomis; visi apdraustieji turi teisę susipažinti su šia sutartimi.

9.3. Sveikatos draudimo įstatymo (2002 m. gruodžio 3 d. redakcija) 26 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą aiškinant kartu su nustatytuoju Sveikatos sistemos įstatymo (1998 m. gruodžio 1 d. redakcija) 16 straipsnio 2, 4 dalyse pažymėtina, kad sveikatos priežiūros paslaugos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų apmokamos toms sveikatos priežiūros įstaigoms, kurios turi licenciją sveikatos priežiūros veiklai arba yra akredituotos šiai veiklai, pagal jų ir teritorinių ligonių kasų sudarytas sutartis.

Šiame kontekste pažymėtina, kad Vyriausybės 2009 m. gruodžio 7 d. nutarimo Nr. 1654 priėmimo ir įsigaliojimo metu įstatymuose nebuvo nustatyta kitų sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimo iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų pagrindų.

9.4. Sveikatos sistemos įstatymo (1998 m. gruodžio 1 d. redakcija) 7 straipsnio „Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos struktūra“ 1 punkte nustatyta, kad Lietuvos nacionalinę sveikatos sistemą (toliau – LNSS) sudaro inter alia LNSS vykdomieji subjektai; 8 straipsnyje „LNSS vykdomieji subjektai“ nustatyta, kad LNSS vykdomieji subjektai – tai inter alia sveikatos priežiūros licencijas turinčios valstybės ir savivaldybių asmens sveikatos priežiūros biudžetinės ir viešosios įstaigos.

Sveikatos sistemos įstatymo (1998 m. gruodžio 1 d. redakcija) 12 straipsnio „LNSS veiklos organizavimo ir sveikatos priežiūros lygiai“ 1, 2 dalyse buvo nustatyta:

1. LNSS veiklos organizavimo lygiai yra:

1) savivaldybių;

2) apskričių;

3) valstybės.

2. Sveikatos priežiūros lygiai yra:

1) pirminis (pirminė sveikatos priežiūra);

2) antrinis (antrinė sveikatos priežiūra);

3) tretinis (tretinė sveikatos priežiūra).“

9.5. Seimas 2010 m. balandžio 20 d. priėmė Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo 9, 12, 13, 32, 41, 46, 64, 68 straipsnių pakeitimo ir 66 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymą, kuris su tam tikromis išimtimis įsigaliojo 2010 m. liepos 1 d. Šio įstatymo 2 straipsniu Sveikatos sistemos įstatymo (1998 m. gruodžio 1 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais) 12 straipsnis išdėstytas nauja redakcija.

Sveikatos sistemos įstatymo 12 straipsnyje „LNSS veiklos organizavimo ir sveikatos priežiūros paslaugų lygiai bei LNSS priklausančių asmens sveikatos priežiūros įstaigų lygmenys“ (2010 m. balandžio 20 d. redakcija) nustatyta:

1. LNSS veiklos organizavimo lygiai yra:

1) savivaldybių;

2) valstybės.

2. Sveikatos priežiūros paslaugų lygiai yra:

1) pirminis (pirminė sveikatos priežiūra);

2) antrinis (antrinė sveikatos priežiūra);

3) tretinis (tretinė sveikatos priežiūra).

3. LNSS priklausančių stacionarinių asmens sveikatos priežiūros įstaigų, teikiančių sveikatos priežiūros paslaugas, finansuojamas iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų, lygmenys yra:

1) rajonų;

2) regionų;

3) respublikos. <...>

8. Kriterijus, pagal kuriuos LNSS priklausančios stacionarinės asmens sveikatos priežiūros įstaigos, teikiančios sveikatos priežiūros paslaugas, finansuojamas iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų, skirstomos į lygmenis, nustato Vyriausybė <...>.“

9.6. Taigi pagal Sveikatos sistemos įstatymo (1998 m. gruodžio 1 d. redakcija) 12 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą buvo tokie LNSS veiklos organizavimo ir sveikatos priežiūros lygiai: atitinkamai savivaldybių, apskričių, valstybės ir pirminis, antrinis, tretinis; Sveikatos sistemos įstatymo 12 straipsnyje (2010 m. balandžio 20 d. redakcija) nustatyta, kad LNSS veiklos organizavimo ir sveikatos priežiūros paslaugų lygiai yra atitinkamai savivaldybių ir valstybės bei pirminis, antrinis, tretinis, taip pat nustatyti LNSS priklausančių stacionarinių asmens sveikatos priežiūros įstaigų, teikiančių sveikatos priežiūros paslaugas, finansuojamas iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų, lygmenys – rajono, regiono, respublikos.

9.7. Palyginus Sveikatos sistemos įstatymo 12 straipsnio (2010 m. balandžio 20 d. redakcija) 3 dalyje nustatytą reguliavimą su nustatytuoju Sveikatos draudimo įstatymo (2002 m. gruodžio 3 d. redakcija) 26 straipsnio 1 dalyje konstatuotina, kad Sveikatos sistemos įstatymo 12 straipsnio (2010 m. balandžio 20 d. redakcija) 3 dalyje įtvirtintas naujas sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimo iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų pagrindas – sveikatos priežiūros įstaigos priskyrimas tam tikram lygmeniui – rajono, regiono, respublikos.

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Sveikatos sistemos įstatymo (1998 m. gruodžio 1 d. redakcija) 12 straipsnyje toks pagrindas nebuvo nustatytas.

10. Kaip minėta, šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama, ar Restruktūrizavimo programos 29 punktas neprieštarauja inter alia Sveikatos draudimo įstatymo (2002 m. gruodžio 3 d. redakcija) 26 straipsnio 1 daliai.

10.1. Minėta, kad pagal Restruktūrizavimo programos 29 punkte nustatytą teisinį reguliavimą nuo 2010 m. balandžio 1 d. sveikatos priežiūros įstaigai iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų apmokamos tik tos sveikatos priežiūros paslaugos, kurias toje įstaigoje galima teikti pagal jos lygmenį. Taigi Restruktūrizavimo programos 29 punkte nustatytas privalomojo sveikatos draudimo lėšų skyrimo sveikatos priežiūros įstaigoms pagrindas – asmens sveikatos priežiūros paslaugos apmokamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų atsižvelgiant į lygmenį (rajono, regiono, respublikos), kuriam priskirta sveikatos priežiūros įstaiga.

10.2. Minėta ir tai, kad Vyriausybės 2009 m. gruodžio 7 d. nutarimo Nr. 1654, kuriuo patvirtinta Restruktūrizavimo programa, priėmimo ir įsigaliojimo metu nei Sveikatos draudimo įstatymo (2002 m. gruodžio 3 d. redakcija) 26 straipsnio 1 dalyje, nei kitose šio įstatymo nuostatose ar kituose įstatymuose nebuvo nustatyta kitų nei licencija ar akreditacija sveikatos priežiūros veiklai bei teritorinės ligonių kasos ir sveikatos priežiūros įstaigos sutartis pagrindų sveikatos priežiūros paslaugas apmokėti iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų.

Sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimo iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų pagrindas, tapatus nustatytajam Restruktūrizavimo programos 29 punkte, Sveikatos sistemos įstatymo 12 straipsnio (2010 m. balandžio 20 d. redakcija) 3 dalyje įtvirtintas vėliau, negu buvo priimtas ir įsigaliojo Vyriausybės 2009 m. gruodžio 7 d. nutarimas Nr. 1654, ir netgi vėliau nei Restruktūrizavimo programos 29 punkte nustatytą datą.

10.3. Vadinasi, nuo Vyriausybės 2009 m. gruodžio 7 d. nutarimo Nr. 1654, kuriuo patvirtinta Restruktūrizavimo programa, priėmimo iki Sveikatos sistemos įstatymo 12 straipsnio (2010 m. balandžio 20 d. redakcija) 3 dalies įsigaliojimo 2010 m. liepos 1 d. Restruktūrizavimo programos 29 punkte buvo įtvirtintas toks privalomojo sveikatos draudimo lėšų skyrimo sveikatos priežiūros įstaigoms pagrindas, kuris nebuvo nustatytas tuo metu galiojusiuose Sveikatos draudimo įstatymo (2002 m. gruodžio 3 d. redakcija) 26 straipsnio 1 dalyje, Sveikatos sistemos įstatymo (1998 m. gruodžio 1 d. redakcija) 12 straipsnyje, taigi Restruktūrizavimo programos 29 punkte nustatytas reguliavimas nebuvo grindžiamas įstatymu.

Kaip minėta, Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad iš privalomojo sveikatos draudimo lėšų finansuojamas sveikatos priežiūros paslaugas ir šių lėšų paskirstymo sveikatos priežiūros įstaigoms principus turi nustatyti įstatymų leidėjas.

10.4. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja visų teisės aktų hierarchiją ir neleidžia poįstatyminiais teisės aktais reguliuoti santykių, kurie turi būti reguliuojami tik įstatymu, taip pat poįstatyminiais teisės aktais nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatyme, nebūtų grindžiamas įstatymais (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d., 2009 m. birželio 22 d. nutarimai), nes antraip būtų pažeista Konstitucijoje įtvirtinta įstatymų viršenybė prieš poįstatyminius teisės aktus (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugpjūčio 21 d., 2009 m. birželio 22 d. nutarimai). Jeigu Vyriausybės nutarimuose nustatytas teisinis reguliavimas konkuruotų su nustatytuoju įstatymuose ar nebūtų grindžiamas įstatymais, būtų pažeisti ne tik konstituciniai teisinės valstybės ir valdžių padalijimo principai bei Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktas, bet ir Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalis, kurioje nustatyta, kad valdžios galias riboja Konstitucija (inter alia Konstitucinio Teismo 2009 m. rugsėjo 24 d., 2012 m. spalio 24 d. nutarimai).

10.5. Taigi konstatuotina, kad Vyriausybė, Restruktūrizavimo programos 29 punkte nustatydama tokį privalomojo sveikatos draudimo lėšų skyrimo sveikatos priežiūros įstaigoms pagrindą, kuris nebuvo nustatytas tuo metu galiojusiuose Sveikatos draudimo įstatymo (2002 m. gruodžio 3 d. redakcija) 26 straipsnio 1 dalyje, Sveikatos sistemos įstatymo (1998 m. gruodžio 1 d. redakcija) 12 straipsnyje, nesilaikė iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančio reikalavimo paisyti teisės aktų hierarchijos ir dėl to pažeidė Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalį, 94 straipsnio 2 punktą, konstitucinius teisinės valstybės, valdžių padalijimo principus ir minėtų įstatymų nuostatas.

10.6. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Restruktūrizavimo programos 29 punktas prieštaravo Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniams teisinės valstybės, valdžių padalijimo principams, Sveikatos draudimo įstatymo (2002 m. gruodžio 3 d. redakcija) 26 straipsnio 1 daliai, Sveikatos sistemos įstatymo (1998 m. gruodžio 1 d. redakcija) 12 straipsniui.

11. Pažymėtina, kad Restruktūrizavimo programa turėjo būti baigta įgyvendinti 2012 metais, nes pagal jos 4 punktą (2011 m. gruodžio 19 d. redakcija) ši programa įgyvendinama 2009–2012 metais. Pažymėtina ir tai, kad nuo 2010 m. liepos 1 d., kai įsigaliojo Sveikatos sistemos įstatymo 12 straipsnio (2010 m. balandžio 20 d. redakcija) 3 dalis, Vyriausybės 2009 m. gruodžio 7 d. nutarimu Nr. 1654 patvirtintos Restruktūrizavimo programos 29 punktu reguliuoti santykiai, susiję su sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimu iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų atsižvelgiant į sveikatos priežiūros įstaigos priskyrimą tam tikram lygmeniui (rajono, regiono, respublikos), yra reguliuojami įstatymu.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56, 69 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

nutaria:

1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. gruodžio 7 d. nutarimu Nr. 1654 „Dėl Sveikatos priežiūros įstaigų ir paslaugų restruktūrizavimo trečiojo etapo programos patvirtinimo“ (Žin., 2009, Nr. 150-6713) patvirtintos Sveikatos priežiūros įstaigų ir paslaugų restruktūrizavimo trečiojo etapo programos 29 punktas prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniams teisinės valstybės, valdžių padalijimo principams, Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo (2002 m. gruodžio 3 d. redakcija) 26 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo (1998 m. gruodžio 1 d. redakcija) 12 straipsniui.

2. Nutraukti bylos dalį pagal pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašymą (Nr. 1B-20/2010) ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. gruodžio 7 d. nutarimas Nr. 1654 „Dėl Sveikatos priežiūros įstaigų ir paslaugų restruktūrizavimo trečiojo etapo programos patvirtinimo“ (Žin., 2009, Nr. 150-6713) pagal priėmimo ir įsigaliojimo tvarką neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 3 straipsniui (2002 m. balandžio 16 d. redakcija), 22 straipsnio 2 punktui (2007 m. birželio 14 d. redakcija), 40 straipsnio 1 daliai (2007 m. birželio 14 d. redakcija).

Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Konstitucinio Teismo teisėjai:     Toma Birmontienė
                                                              Pranas Kuconis
                                                              Gediminas Mesonis
                                                              Ramutė Ruškytė
                                                              Egidijus Šileikis
                                                              Algirdas Taminskas
                                                              Romualdas Kęstutis Urbaitis
                                                              Dainius Žalimas