En

Dėl Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimo nuostatų, susijusių su teisėjų teise susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija, išaiškinimo

Byla Nr. 7/04-8/04

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO 2007 M. GEGUŽĖS 15 D. NUTARIMO KAI KURIŲ NUOSTATŲ IŠAIŠKINIMO

2013 m. liepos 3 d.
Vilnius

 

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Egidijaus Bieliūno, Tomos Birmontienės, Prano Kuconio, Gedimino Mesonio, Ramutės Ruškytės, Egidijaus Šileikio, Algirdo Taminsko, Romualdo Kęstučio Urbaičio, Dainiaus Žalimo,

sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,

remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2013 m. birželio 28 d. apsvarstė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymą išaiškinti Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimo motyvuojamosios dalies III skyriaus 10 punkto antrosios pastraipos nuostatas.

Konstitucinis Teismas

nustatė:

1. Konstitucinis Teismas 2007 m. gegužės 15 d. konstitucinės justicijos byloje Nr. 7/04-8/04 priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalies (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija), Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 10 straipsnio 4 dalies (1999 m. lapkričio 25 d. redakcija), 11 straipsnio (1999 m. lapkričio 25 d. redakcija) 1, 2 dalių atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimas).

2. Pareiškėjas – Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas prašo išaiškinti, ar Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimo motyvuojamosios dalies III skyriaus 10 punkto nuostatos: „Iš Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies, pagal kurią teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai, teismams kyla pareiga teisingai ir objektyviai išnagrinėti bylas, priimti motyvuotus ir pagrįstus sprendimus, todėl negali būti tokios teisinės situacijos, kad teismas, nagrinėdamas bylą, negalėtų susipažinti su byloje esančia valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija. Konstitucinis Teismas 1996 m. gruodžio 19 d. nutarime konstatavo, kad „teisėjo, nagrinėjančio bylą, teisė susipažinti su valstybės paslaptimi pagrindžiama Konstitucijos 109 straipsniu <…> ir 117 straipsniu <…>“, taip pat kad „teisėjo teisę susipažinti su bylos nagrinėjimui reikalingomis žiniomis, sudarančiomis valstybės paslaptį“, nulemia „ne teisėjo pareigų įrašymas į tam tikrų pareigų sąrašą, bet teismo kaip valstybės institucijos funkcija vykdyti teisingumą“ – turi būti suprantamos taip, kad „bylą nagrinėjantis teisėjas, jei to reikia siekiant tinkamai įvykdyti teisingumą nagrinėjamoje byloje, pagal savo užimamas teisėjo pareigas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucija, turi teisę susipažinti su įslaptintais dokumentais ir juose esančia įslaptinta informacija net ir tuo atveju, kai jis neturi pagal Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymą išduodamo leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija“.

Konstitucinis Teismas

konstatuoja:

I

1. Konstitucinio Teismo įstatyme yra įtvirtinti Konstitucinio Teismo įgaliojimai oficialiai aiškinti savo nutarimus (61 straipsnis).

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad nors Konstitucinio Teismo įgaliojimai aiškinti savo nutarimus, kitus baigiamuosius aktus Konstitucijoje expressis verbis nėra įtvirtinti, jie neabejotinai kyla iš Konstitucijos – konstitucinio teisinio reguliavimo visumos (inter alia konstitucinio teisinės valstybės principo); tokius Konstitucinio Teismo įgaliojimus suponuoja pati Konstitucinio Teismo konstitucinė paskirtis vykdyti konstitucinį teisingumą, garantuoti Konstitucijos viršenybę teisės sistemoje ir konstitucinį teisėtumą (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d., 2012 m. lapkričio 29 d., 2013 m. kovo 13 d. sprendimai).

2. Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad jo nutarimų, kitų baigiamųjų aktų aiškinimo instituto paskirtis – plačiau, išsamiau atskleisti atitinkamų Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto nuostatų turinį, prasmę, jeigu to reikia, kad būtų užtikrintas deramas to Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto vykdymas, kad tuo Konstitucinio Teismo nutarimu, kitu baigiamuoju aktu būtų vadovaujamasi (inter alia Konstitucinio Teismo 2010 m. gruodžio 22 d., 2011 m. rugsėjo 5 d., 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimai). Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto aiškinimas galėtų būti reikšmingas siekiant užtikrinti ne tik tai, kad būtų tinkamai įgyvendintas to akto rezoliucinėje dalyje įtvirtintas sprendimas, bet ir tai, kad teisėkūros procese būtų deramai atsižvelgiama į Konstitucinio Teismo formuojamą oficialiąją konstitucinę doktriną (Konstitucinio Teismo 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimas). Konstitucinis Teismas 2012 m. lapkričio 29 d. sprendime pabrėžė, kad nutarimo, kito baigiamojo akto aiškinimo paskirtis – nuodugniau paaiškinti tas Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto nuostatas, formuluotes, dėl kurių prasmės yra kilę neaiškumų, o ne tai, kaip konkrečiai jis turėtų būti įgyvendinamas, inter alia teisės taikymo srityje.

3. Konstitucinis Teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad prašymo išaiškinti Konstitucinio Teismo nutarimą, kitą baigiamąjį aktą nagrinėjimas nesuponuoja naujos konstitucinės justicijos bylos.

Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsnio 3 dalį Konstitucinis Teismas privalo aiškinti savo nutarimą nekeisdamas jo turinio. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad ši nuostata, be kita ko, reiškia, jog aiškindamas savo nutarimą Konstitucinis Teismas negali jo turinio aiškinti taip, kad būtų pakeista nutarimo nuostatų prasmė, inter alia prasminė elementų, sudarančių nutarimo turinį, visuma, argumentai, motyvai, kuriais grindžiamas tas Konstitucinio Teismo nutarimas. Konstitucinio Teismo nutarimas yra vientisas, jo visos sudedamosios dalys yra tarpusavyje susijusios; nutarimo nutariamoji (rezoliucinė) dalis yra grindžiama motyvuojamosios dalies argumentais; aiškindamas savo nutarimą Konstitucinis Teismas yra saistomas tiek nutarimo nutariamosios, tiek motyvuojamosios dalies turinio. Aiškinant Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsnio 3 dalį Konstitucinio Teismo aktuose ne kartą konstatuota ir tai, kad Konstitucinis Teismas negali aiškinti to, ko jis toje konstitucinės justicijos byloje, kurioje buvo priimtas prašomas išaiškinti nutarimas, netyrė; tai būtų atskiro tyrimo dalykas.

4. Pažymėtina ir tai, kad oficialiosios konstitucinės doktrinos vienodumas ir tęstinumas suponuoja būtinybę kiekvieną aiškinamą Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto nuostatą aiškinti atsižvelgiant į visą oficialų konstitucinį doktrininį kontekstą, taip pat į kitas Konstitucijos nuostatas (eksplicitines ir implicitines), susijusias su Konstitucijos nuostata (-omis), kurią (-ias) aiškinant Konstitucinio Teismo nutarime, kitame baigiamajame akte buvo suformuluota atitinkama oficiali konstitucinė doktrininė nuostata. Kaip jau ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, jokia Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto oficiali konstitucinė doktrininė nuostata negali būti aiškinama izoliuotai, ignoruojant prasmines ir sistemines jos sąsajas su kitomis oficialiomis konstitucinėmis doktrininėmis nuostatomis, išdėstytomis tame Konstitucinio Teismo nutarime, kitame baigiamajame akte, kituose Konstitucinio Teismo aktuose, taip pat su kitomis Konstitucijos nuostatomis (eksplicitinėmis ir implicitinėmis) (inter alia Konstitucinio Teismo 2007 m. gruodžio 6 d., 2009 m. spalio 28 d., 2013 m. kovo 13 d. sprendimai).

5. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje taip pat ne kartą konstatuota, kad Konstitucijos 107 straipsnio 2 dalies, kurioje nustatyta, jog Konstitucinio Teismo sprendimai klausimais, kuriuos Konstitucija priskiria jo kompetencijai, yra galutiniai ir neskundžiami, formuluotė „yra galutiniai ir neskundžiami“ reiškia ir tai, kad Konstitucinio Teismo nutarimai, išvados, sprendimai, kuriais baigiama konstitucinės justicijos byla, t. y. Konstitucinio Teismo baigiamieji aktai, yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams, neišskiriant nė paties Konstitucinio Teismo: Konstitucinio Teismo baigiamieji aktai yra privalomi ir pačiam Konstituciniam Teismui, jie suvaržo Konstitucinį Teismą tuo atžvilgiu, kad jis negali jų pakeisti arba peržiūrėti, jeigu tam nėra konstitucinio pagrindo.

II

1. Pareiškėjas – Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas prašo išaiškinti Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimo motyvuojamosios dalies III skyriaus 10 punkto antrąją pastraipą, kuri išdėstyta taip:

Iš Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies, pagal kurią teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai, teismams kyla pareiga teisingai ir objektyviai išnagrinėti bylas, priimti motyvuotus ir pagrįstus sprendimus, todėl negali būti tokios teisinės situacijos, kad teismas, nagrinėdamas bylą, negalėtų susipažinti su byloje esančia valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija. Konstitucinis Teismas 1996 m. gruodžio 19 d. nutarime konstatavo, kad „teisėjo, nagrinėjančio bylą, teisė susipažinti su valstybės paslaptimi pagrindžiama Konstitucijos 109 straipsniu <…> ir 117 straipsniu <…>“, taip pat kad „teisėjo teisę susipažinti su bylos nagrinėjimui reikalingomis žiniomis, sudarančiomis valstybės paslaptį“, nulemia „ne teisėjo pareigų įrašymas į tam tikrų pareigų sąrašą, bet teismo kaip valstybės institucijos funkcija vykdyti teisingumą.“

Pareiškėjas prašo išaiškinti, ar šios nuostatos turi būti suprantamos taip, kad bylą nagrinėjantis teisėjas pagal pareigas turi teisę susipažinti su įslaptinta informacija, jeigu to reikia siekiant tinkamai įvykdyti teisingumą nagrinėjamoje byloje, net ir tuo atveju, kai jis neturi pagal Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymą išduodamo leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija. Taigi pareiškėjas prašo išaiškinti Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 10 punkto nuostatas, susijusias su bylą nagrinėjančio teisėjo teise susipažinti su byloje esančia ir (arba) bylai reikšminga valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija.

2. Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimas, kurio nuostatas išaiškinti prašo pareiškėjas, priimtas konstitucinės justicijos byloje, kurioje inter alia tirta, ar Konstitucijai neprieštaravo Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 11 straipsnio (1999 m. lapkričio 25 d. redakcija) 1 dalis, kurioje buvo nustatyta, kad susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija, žymima slaptumo žymomis „Visiškai slaptai“, „Slaptai“ bei „Konfidencialiai“, turi teisę tik leidimą dirbti ar susipažinti su šia informacija turintis asmuo ir tik su ta informacija, kuri yra susijusi su jo pareigų atlikimu, ir šio straipsnio 2 dalis, kurioje buvo nustatyta, kad asmeniui teisę susipažinti su įslaptinta informacija, kuria disponuoja kitas paslapčių subjektas, suteikia šia informacija disponuojančio paslapčių subjekto vadovas, taip pat kad asmuo privalo pateikti institucijos, kurioje jis dirba, vadovo tikslinį siuntimą, kuriame turi būti patvirtinta, jog asmuo turi leidimą dirbti ar susipažinti su atitinkama slaptumo žyma pažymėta įslaptinta informacija, bei nurodyta, kodėl ir su kokia informacija asmeniui reikia susipažinti. Šių nuostatų atitiktis Konstitucijai buvo ginčijama tuo aspektu, kad, pareiškėjo nuomone, jos be išimčių neleidžia asmeniui, neturinčiam leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, susipažinti su įslaptinta informacija ir tada, kai teisme yra nagrinėjama šio asmens administracinė byla ir byloje įrodymais pripažįstama bei vertinama informacija, sudaranti valstybės ar tarnybos paslaptį, ir kad dėl to toks asmuo atsiduria nelygiateisėje padėtyje, palyginti su kita ginčo šalimi, kuriai valstybės paslaptį sudaranti informacija yra žinoma.

Konstitucinis Teismas, konstatavęs, kad Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 11 straipsnio (1999 m. lapkričio 25 d. redakcija) 1, 2 dalių nuostatos nebuvo skirtos reguliuoti santykiams, susijusiems su valstybės paslaptį sudarančių žinių panaudojimu teismo procese, pripažino jas neprieštaravusiomis Konstitucijai.

3. Minėta, kad jokia Konstitucinio Teismo nutarimo oficiali konstitucinė doktrininė nuostata negali būti aiškinama izoliuotai, ignoruojant jos prasmines bei sistemines sąsajas su kitomis oficialiomis konstitucinėmis doktrininėmis nuostatomis, išdėstytomis tame Konstitucinio Teismo nutarime.

Pareiškėjo prašomos išaiškinti Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimo nuostatos jo nurodytu aspektu negali būti aiškinamos atsietai nuo kitų to nutarimo nuostatų. Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarime tiriant ir vertinant Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatyme įtvirtintą teisinį reguliavimą konstatuota, kad:

valstybės paslaptis – tai tokia neskelbtina, neskleistina informacija, kurios atskleidimas galėtų padaryti žalos valstybei, kaip bendram visos visuomenės gėriui, visos visuomenės politinei organizacijai, kurios paskirtis – užtikrinti žmogaus teises ir laisves, garantuoti viešąjį interesą;

pagal Konstituciją valstybė turi pareigą garantuoti ne tik valstybės paslaptį sudarančios informacijos slaptumą, bet ir tam tikros kitos informacijos slaptumo apsaugą, būtent tai, kad nebūtų savavališkai, neteisėtai kėsinamasi sužinoti ar paskleisti tokią informaciją, kurios atskleidimas galėtų padaryti žalos asmens teisėms ir laisvėms bei teisėtiems interesams, kitoms Konstitucijoje įtvirtintoms, jos ginamoms ir saugomoms vertybėms;

asmeniui, kuriam suteikiama teisė susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija, keliami tam tikri reikalavimai, susiję su jo patikimumu bei lojalumu Lietuvos valstybei, kurie yra sietini su valstybės pasitikėjimu tuo asmeniu; su valstybės paslaptimis gali būti leidžiama susipažinti tik tokiam asmeniui, kurio veikla, savybės, ryšiai ir kt. negali duoti pagrindo nuogąstauti, kad, jam sužinojus valstybės paslaptį, kils grėsmė, juo labiau bus padaryta žalos valstybės suverenitetui, teritorijos vientisumui, konstitucinei santvarkai, gynybinei galiai, kitiems itin svarbiems valstybės interesams, visuomenės ir valstybės gyvenimo pagrindams, bus pažeisti svarbiausi Konstitucijos reguliuojami, ginami ir saugomi santykiai, kuriuos kaip tik ir turi padėti apsaugoti ir apginti tai, kad tam tikra informacija pagal įstatymus yra įslaptinama;

įstatymais reguliuojant su valstybės paslaptimis (ar kita įslaptinta informacija) ir jų apsauga susijusius santykius, privalu nustatyti inter alia tai, kokie asmenys, kokia tvarka ir kokiomis sąlygomis gali disponuoti (taip pat netekti teisės disponuoti) valstybės paslaptimis (ar kita įslaptinta informacija), taip pat tai, kokiais atvejais, kokia tvarka bei kokiomis sąlygomis valstybės paslaptį sudaranti (ar kita įslaptinta) informacija gali būti išslaptinta ir kas turi įgaliojimus tai padaryti;

valstybės paslapties atskleidimas gali sukelti grėsmę ar net padaryti žalos valstybės suverenitetui, teritorijos vientisumui, konstitucinei santvarkai, gynybinei galiai, kitiems itin svarbiems valstybės interesams, visuomenės ir valstybės gyvenimo pagrindams; jeigu valstybės paslaptį sudarančios informacijos atskleidimui (sužinojimui, paskleidimui) nebūtų užkertamas kelias, jeigu toks atskleidimas nebūtų teisiškai persekiojamas, būtų sudarytos prielaidos pažeisti net svarbiausius Konstitucijos reguliuojamus, ginamus ir saugomus santykius, taigi tam tikro asmens ar asmenų interesą žinoti ar skleisti tam tikrą informaciją iškelti aukščiau viešojo intereso.

4. Šiame kontekste pažymėtina, kad pareiškėjo prašomoje išaiškinti Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 10 punkto pastraipoje cituojamas Konstitucinio Teismo 1996 m. gruodžio 19 d. nutarimas, kuriame Konstitucinis Teismas vertino kai kurias Lietuvos Respublikos valstybės paslapčių ir jų apsaugos įstatymo nuostatas.

Konstitucinio Teismo 1996 m. gruodžio 19 d. nutarime pažymėta, jog tai, kad Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatyme tiesiogiai nenurodyta, jog teisėjas pagal pareigas turi teisę susipažinti su žiniomis, sudarančiomis valstybės paslaptį, vertintina kaip šio įstatymo trūkumas.

5. Minėta, kad Konstitucinio Teismo nutarimo nuostatos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į visą oficialų doktrininį kontekstą, taip pat į kitas Konstitucijos nuostatas (eksplicitines ir implicitines), susijusias su Konstitucijos nuostata, kurią aiškinant Konstitucinio Teismo nutarime buvo suformuluota atitinkama oficiali konstitucinė doktrininė nuostata; jokia Konstitucinio Teismo nutarimo nuostata negali būti aiškinama ignoruojant jos prasmines bei sistemines sąsajas su kitomis oficialiomis konstitucinėmis doktrininėmis nuostatomis, taip pat su kitomis Konstitucijos nuostatomis.

5.1. Pareiškėjo prašomos išaiškinti Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimo nuostatos suformuluotos aiškinant Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalį, pagal kurią teisingumą vykdo tik teismai.

Aiškindamas Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies turinį Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad vykdyti teisingumą – teisminės valdžios paskirtis ir konstitucinė kompetencija (inter alia Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. lapkričio 27 d., 2012 m. gruodžio 6 d. nutarimai). Teisingumo vykdymas – teismų funkcija, lemianti šios valdžios vietą valstybės valdžios institucijų sistemoje ir teisėjų statusą; jokia kita valstybės institucija ar pareigūnas negali vykdyti šios funkcijos (inter alia Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d., 2004 m. gegužės 13 d., 2011 m. balandžio 7 d. nutarimai). Teismai, vykdydami teisingumą, privalo užtikrinti Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą, garantuoti teisės viršenybę, apsaugoti žmogaus teises ir laisves (inter alia Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d., 2007 m. spalio 24 d., 2009 m. balandžio 10 d., 2012 m. gruodžio 6 d. nutarimai).

Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, jog konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet, svarbiausia, tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi; vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (inter alia Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2012 m. rugsėjo 25 d., 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimai).

5.2. Konstitucinis imperatyvas, kad teisingumą vykdo tik teismai, taip pat iš Konstitucijos kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja ir tai, kad kiekvienas teismo baigiamasis aktas turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais); argumentavimas turi būti racionalus – teismo baigiamajame akte turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam teismo aktui pagrįsti (inter alia Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai).

5.3. Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalis yra neatskiriamai susijusi su Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalimi, kurioje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių ar laisvių gynimo (Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 2 d., 2012 m. gruodžio 10 d., 2013 m. sausio 25 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad šiomis nuostatomis yra nustatyta asmens teisė į teisminę pažeistų jo konstitucinių teisių ir laisvių gynybą. Asmens teisių ir laisvių teisminio gynimo garantija – esminis asmens teisių ir laisvių konstitucinio instituto elementas (inter alia Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2011 m. birželio 9 d. nutarimai). Asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (inter alia Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d., 2006 m. kovo 28 d., 2008 m. sausio 22 d. nutarimai).

6. Aiškinant, ar pareiškėjo nurodytos Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimo nuostatos reiškia, kad bylą nagrinėjantis teisėjas pagal pareigas turi teisę susipažinti su įslaptinta informacija, jeigu to reikia siekiant tinkamai įvykdyti teisingumą nagrinėjamoje byloje, net ir tuo atveju, kai jis neturi pagal Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymą išduodamo leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, pažymėtina, kad, kaip minėta, teisminės valdžios paskirtis ir konstitucinė kompetencija – vykdyti teisingumą; teismai turi pareigą teisingai ir objektyviai išnagrinėti bylas, priimti motyvuotus ir pagrįstus sprendimus; konstitucinė vertybė yra teismo teisingo sprendimo priėmimas; kiekvienas teismo baigiamasis aktas turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais); asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai; formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija.

6.1. Pažymėtina, jog tam, kad teismas galėtų tinkamai atlikti savo konstitucinę priedermę vykdyti teisingumą, inter alia realiai ir veiksmingai, o ne formaliai ginti pažeistas asmens teises ir laisves, pagal Konstituciją turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuriuo būtų užtikrinta bylą nagrinėjančio teismo (teisėjo) teisė visais atvejais susipažinti su visa byloje esančia ir (arba) bylai reikšminga informacija.

Taigi pagal Konstituciją negali būti tokios situacijos, kad teismas, atlikdamas savo konstitucinę priedermę vykdyti teisingumą ir privalėdamas išnagrinėti bylą objektyviai ir teisingai, būtų priverstas priimti sprendimą neturėjęs galimybės susipažinti su visa byloje esančia ir (arba) bylai reikšminga informacija, inter alia sudarančia valstybės paslaptį ar kita įslaptinta informacija, neatsižvelgiant į tai, ar jis turi pagal Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymą išduodamą leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija. Jeigu teismas turėtų priimti sprendimą visapusiškai neįvertinęs visos byloje esančios ir (arba) bylai reikšmingos informacijos, inter alia sudarančios valstybės paslaptį ar kitos įslaptintos informacijos, priimtas sprendimas negalėtų būti tinkamai pagrįstas, būtų sudarytos prielaidos priimti neteisingą sprendimą. Tai reikštų, kad teismas Lietuvos Respublikos vardu įvykdė ne tokį teisingumą, koks įtvirtintas Konstitucijoje, taigi pagal Konstituciją – ne teisingumą. Šitaip būtų paneigta ir teismo, kaip Lietuvos Respublikos vardu teisingumą vykdančios institucijos, konstitucinė samprata.

6.2. Minėta, kad valstybės pareiga garantuoti valstybės paslaptį sudarančios (ar kitos įslaptintos) informacijos slaptumo apsaugą tiesiogiai siejama su siekiu apsaugoti Konstitucijos ginamas ir saugomas vertybes. Taip pat minėta, kad konstitucinė vertybė yra teismo teisingo sprendimo priėmimas.

Pažymėtina, kad valstybės pareiga garantuoti valstybės paslaptį sudarančios (ar kitos įslaptintos) informacijos slaptumo apsaugą negali būti priešpriešinama teismo galimybei priimti teisingą sprendimą.

6.3. Minėta, kad asmeniui, kuriam suteikiama teisė susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija, keliami tam tikri reikalavimai, susiję su jo patikimumu bei lojalumu Lietuvos valstybei, kurie yra sietini su valstybės pasitikėjimu tuo asmeniu.

Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, teisėjams keliami ypatingi profesiniai reikalavimai; teisėjas turi jausti didelę atsakomybę už tai, kaip jis vykdo teisingumą – atlieka Konstitucijoje jam nustatytą priedermę; teisėjais turi būti skiriami tik asmenys, turintys aukštą teisinę kvalifikaciją ir gyvenimo patirtį (Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimas); teisėjams keliami ir itin dideli etinio bei moralinio pobūdžio reikalavimai: jų reputacija turi būti nepriekaištinga (Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 27 d. nutarimas).

Vadinasi tai, kad asmuo yra paskirtas teisėju ir jam patikėta vykdyti teisingumą Lietuvos Respublikos vardu, rodo valstybės pasitikėjimą tuo asmeniu, taigi preziumuojama, kad nėra pagrindo abejoti jo patikimumu bei lojalumu Lietuvos valstybei.

6.4. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimo nuostatos: „Iš Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies, pagal kurią teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai, teismams kyla pareiga teisingai ir objektyviai išnagrinėti bylas, priimti motyvuotus ir pagrįstus sprendimus, todėl negali būti tokios teisinės situacijos, kad teismas, nagrinėdamas bylą, negalėtų susipažinti su byloje esančia valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija. Konstitucinis Teismas 1996 m. gruodžio 19 d. nutarime konstatavo, kad „teisėjo, nagrinėjančio bylą, teisė susipažinti su valstybės paslaptimi pagrindžiama Konstitucijos 109 straipsniu <...> ir 117 straipsniu <...>“, taip pat kad „teisėjo teisę susipažinti su bylos nagrinėjimui reikalingomis žiniomis, sudarančiomis valstybės paslaptį“, nulemia „ne teisėjo pareigų įrašymas į tam tikrų pareigų sąrašą, bet teismo kaip valstybės institucijos funkcija vykdyti teisingumą“ – inter alia reiškia, kad bylą nagrinėjantis teismas (teisėjas) visais atvejais turi teisę susipažinti su byloje esančia ir (arba) bylai reikšminga valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija, neatsižvelgiant į tai, ar jis turi pagal Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymą išduodamą leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija.

III

1. Pagal Konstituciją konstitucinių nuostatų samprata, argumentai, išdėstyti Konstitucinio Teismo nutarimuose, taip pat kituose jo aktuose, saisto ir teisę kuriančias, ir teisę taikančias institucijas (inter alia Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimas, 2006 m. kovo 28 d., 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarimai).

Priimant naujus, keičiant ir (arba) papildant jau priimtus įstatymus, kitus teisės aktus (taip pat ir tada, kai naujas teisinis reguliavimas yra nustatomas tam, kad būtų vykdomi Konstitucijos reikalavimai, arba kai esamas teisinis reguliavimas yra koreguojamas tam, kad būtų suderintas su Konstitucija), visus teisėkūros subjektus saisto Konstitucinio Teismo jurisprudencija, inter alia joje (Konstitucinio Teismo aktų motyvuojamosiose dalyse) suformuota oficialioji konstitucinė doktrina – Konstitucijos nuostatų (Konstitucijos normų ir principų) oficiali samprata (oficialus išaiškinimas), kiti Konstitucinio Teismo aktuose išdėstyti teisiniai argumentai (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2006 m. kovo 14 d., 2006 m. kovo 28 d., 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarimai). Įstatymų leidėjas, leisdamas naujus, keisdamas, papildydamas galiojančius įstatymus, negali neatsižvelgti į oficialiai paskelbtame ir įsigaliojusiame Konstitucinio Teismo nutarime išdėstytą Konstitucijos nuostatų sampratą, kitus teisinius argumentus; antraip galėtų būti sudarytos prielaidos įstatymus, jeigu dėl jų konstitucingumo būtų kreiptasi į Konstitucinį Teismą, pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai (Konstitucinio Teismo 2005 m. sausio 19 d., 2011 m. gruodžio 22 d., 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarimai).

2. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Valstybės paslapčių ir jų apsaugos įstatymo 10 straipsnyje, kurio nuostatų atitiktis Konstitucijai tirta ir vertinta Konstitucinio Teismo 1996 m. gruodžio 19 d. nutarime, buvo nustatyta, kad susipažinti su valstybės paslaptį sudarančiomis žiniomis turi teisę tik leidimą dirbti su šiomis žiniomis turintis asmuo ir tik su tomis žiniomis, kurios yra susijusios su jo pareigų atlikimu (1 dalis); taip pat buvo nustatyta, kad pagal pareigas teisę susipažinti su valstybės paslaptį sudarančiomis žiniomis turi Respublikos Prezidentas, Ministras Pirmininkas, Seimo nariai bei asmenys, kuriuos eiti tam tikras pareigas skiria Respublikos Prezidentas, Seimas, Vyriausybė, Ministras Pirmininkas (4 dalis).

Konstitucinis Teismas 1996 m. gruodžio 19 d. nutarime pažymėjo, kad Valstybės paslapčių ir jų apsaugos įstatymo 10 straipsnio nuostatos reglamentuoja leidimą susipažinti su valstybės paslaptį sudarančiomis žiniomis ir kad asmuo su valstybės paslaptį sudarančiomis žiniomis gali susipažinti tik dėl to, kad atliktų tam tikras pareigas.

3. Minėta, kad Konstitucinis Teismas 1996 m. gruodžio 19 d. nutarime konstatavo, jog tai, kad Valstybės paslapčių ir jų apsaugos įstatyme tiesiogiai nenurodyta, kad teisėjas pagal pareigas turi teisę susipažinti su žiniomis, sudarančiomis valstybės paslaptį, vertintina kaip šio įstatymo trūkumas. Minėta ir tai, kad, kaip konstatuota tame nutarime, teisėjo teisę susipažinti su bylos nagrinėjimui reikalingomis žiniomis, sudarančiomis valstybės paslaptį, nulemia ne teisėjo pareigų įrašymas į tam tikrų pareigų sąrašą, bet teismo kaip valstybės institucijos funkcija vykdyti teisingumą.

4. Pažymėtina, kad Valstybės paslapčių ir jų apsaugos įstatymas buvo ne kartą keičiamas ir (arba) papildomas, taip pat buvo išdėstytas nauja redakcija. Šis įstatymas neteko galios Seimui 1999 m. lapkričio 25 d. priėmus Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymą, kuris Seimo 2003 m. gruodžio 16 d. priimtu Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo pakeitimo įstatymu buvo išdėstytas nauja redakcija.

Pažymėtina ir tai, kad teisinis reguliavimas, susijęs su leidimu susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija, taip pat buvo ne kartą keičiamas ir (arba) papildomas, inter alia keičiant ratą asmenų, pagal pareigas turinčių teisę susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija.

Pabrėžtina, kad Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 15 straipsnyje, kuriuo šiuo metu reglamentuojamas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, inter alia nustatyta, kad pagal pareigas susipažinti su įslaptinta informacija ir ja naudotis gali Respublikos Prezidentas, Seimo Pirmininkas ir Ministras Pirmininkas (2 dalis). Taigi Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatyme (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas, susijęs su leidimu susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija, tuo aspektu, kad jame tiesiogiai nenurodyta, jog teisėjas pagal pareigas turi teisę susipažinti su informacija, sudarančia valstybės paslaptį, nepakito.

5. Įstatymų leidėjui priimant naujus, keičiant, papildant galiojančius įstatymus, reglamentuojančius teisę susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija, turėjo būti žinomos minėtos oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos dėl teisėjų teisės susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija. Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, keisdamas teisinį reguliavimą, susijusį su teise susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija, neatsižvelgė į jį saistančią oficialiai paskelbtame ir įsigaliojusiame Konstitucinio Teismo nutarime išdėstytą Konstitucijos nuostatų sampratą, inter alia į tai, kad teisėjo teisę susipažinti su bylos nagrinėjimui reikalingomis žiniomis, sudarančiomis valstybės paslaptį, nulemia ne teisėjo pareigų įrašymas į tam tikrų pareigų sąrašą, bet teismo kaip valstybės institucijos funkcija vykdyti teisingumą.

6. Minėta, kad Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatyme įtvirtinto teisinio reguliavimo, kuriuo nustatyta, kokie asmenys pagal pareigas ir kokia tvarka gali susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija, atitiktis Konstitucijai tuo aspektu, kad juo nenustatyta, jog teisėjai pagal pareigas turi teisę susipažinti su byloje esančia ir (arba) bylai reikšminga valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija, Konstitucinio Teismo nutarimuose netirta ir šis teisinis reguliavimas nėra pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad kol jis nėra priėmęs sprendimo, jog teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, jame nustatytas teisinis reguliavimas atitinkamiems teisinių santykių subjektams yra privalomas (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2008 m. vasario 20 d. nutarimai).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 61 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

nusprendžia:

Išaiškinti, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimo (Žin., 2007, Nr. 54-2097) nuostatos: „Iš Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies, pagal kurią teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai, teismams kyla pareiga teisingai ir objektyviai išnagrinėti bylas, priimti motyvuotus ir pagrįstus sprendimus, todėl negali būti tokios teisinės situacijos, kad teismas, nagrinėdamas bylą, negalėtų susipažinti su byloje esančia valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija. Konstitucinis Teismas 1996 m. gruodžio 19 d. nutarime konstatavo, kad „teisėjo, nagrinėjančio bylą, teisė susipažinti su valstybės paslaptimi pagrindžiama Konstitucijos 109 straipsniu <...> ir 117 straipsniu <...>“, taip pat kad „teisėjo teisę susipažinti su bylos nagrinėjimui reikalingomis žiniomis, sudarančiomis valstybės paslaptį“, nulemia „ne teisėjo pareigų įrašymas į tam tikrų pareigų sąrašą, bet teismo kaip valstybės institucijos funkcija vykdyti teisingumą“ – inter alia reiškia, kad bylą nagrinėjantis teismas (teisėjas), visais atvejais turi teisę susipažinti su byloje esančia ir (arba) bylai reikšminga valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija, neatsižvelgiant į tai, ar jis turi pagal Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymą išduodamą leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija.

Šis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Konstitucinio Teismo teisėjai:    Egidijus Bieliūnas
                                                             Toma Birmontienė
                                                             Pranas Kuconis
                                                             Gediminas Mesonis
                                                             Ramutė Ruškytė
                                                             Egidijus Šileikis
                                                             Algirdas Taminskas
                                                             Romualdas Kęstutis Urbaitis