En

Dėl Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimo nuostatų, susijusių su teisėjų valstybinėmis pensijomis, išaiškinimo

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2015 m. sausio 14 d. sprendimas

DĖL KONSTITUCINIO TEISMO NUTARIMO NUOSTATŲ, SUSIJUSIŲ SU TEISĖJŲ VALSTYBINĖMIS PENSIJOMIS, IŠAIŠKINIMO

Santrauka

Šiame sprendime Konstitucinis Teismas pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko prašymą aiškino savo 2010 m. birželio 29 d. nutarimo nuostatas, pagal kurias teisėjų socialinių (materialinių) garantijų (tarp jų teisėjų valstybinių pensijų) negalima diferencijuoti pagal tai, kada jos nustatytos, mažinti, juo labiau išvis paneigti, taip pat ir tada, kai yra pertvarkoma jų sistema, šios garantijos turi būti realios, o ne nominalios, atitikti konstitucinį teisėjo statusą ir jo orumą. Konstitucinio Teismo klausta, ar pertvarkant teisėjų valstybinių pensijų sistemą teisinis reguliavimas gali būti pakeistas taip, kad šios pensijos būtų sumažintos, taip pat ar teisėjo pensijos dydis visada turi būti siejamas su jo gautu atlyginimu.

Konstitucinis Teismas išaiškino šias nuostatas kaip reiškiančias, kad:

– įstatymų leidėjui pertvarkant teisėjų valstybinių pensijų sistemą negali būti sumažintas įstatymais nustatytas teisėjų socialinių (materialinių) garantijų lygis;

– įstatymų leidėjui nustačius, jog vienas iš teisėjų valstybinių pensijų dydžio diferencijavimo kriterijų yra gautas teisėjo atlyginimas, pagal Konstituciją negalimas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį teisėjų atlyginimų didinimas neturėtų jokios įtakos paskirtų ir mokamų teisėjų valstybinių pensijų dydžiui.

Argumentuojant šį išaiškinimą, Konstitucinio Teismo sprendime, be kita ko, priminta, kad teisėjo ir teismų nepriklausomumas yra ne privilegija, bet viena svarbiausių teisėjo ir teismų pareigų; teisėjas, kuriam tenka pareiga nagrinėti visuomenėje kylančius konfliktus, taip pat ir asmens konfliktus su valstybe, turi būti ne tik aukštos profesinės kvalifikacijos ir nepriekaištingos reputacijos, bet ir materialiai nepriklausomas, saugus dėl savo ateities; teisėjo socialinių (materialinių) garantijų konstitucinės apsaugos imperatyvas kyla iš Konstitucijoje įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo, kuriuo siekiama teisingumą vykdančius teisėjus apsaugoti tiek nuo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių poveikio, tiek nuo kitų valdžios įstaigų ir pareigūnų, politinių ir visuomeninių organizacijų, komercinių ūkinių struktūrų, kitų juridinių ir fizinių asmenų įtakos; įstatymų leidėjas turi nustatyti teisėjo socialines (materialines) garantijas, kurios gali būti įvairios, ne tik jam einant pareigas, bet ir nutrūkus jo įgaliojimams.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad įstatymu nustatyta teisėjų valstybinė pensija nėra savitikslė ir pagal Konstituciją nėra vertinama kaip privilegija – ji yra viena iš Konstitucijoje įtvirtinto teisėjo nepriklausomumo principo socialinių (materialinių) garantijų. Tik suteikiant realias, o ne nominalias, konstitucinį teisėjo statusą ir jo orumą atitinkančias socialines (materialines) garantijas ateičiai (be kita ko, teisėjo pensiją) galima užtikrinti, kad teisėjai, vykdydami teisingumą, nepatirtų įstatymų leidžiamosios ar vykdomosios valdžios sprendimų įtakos, valstybės valdžios ir valdymo institucijų ar pareigūnų arba kitų asmenų kišimosi į teisėjo veiklą, taip pat apsaugoti teisėjus nuo tokių galimų įstatymų leidžiamosios, vykdomosios valdžios ar viešojo administravimo subjektų sprendimų, kuriais būtų daromas spaudimas dėl sprendimų vykdant teisingumą, ir mažinti korupcijos riziką.

Vadinasi, nors įstatymu nustatyta teisėjų valstybinė pensija yra viena iš Konstitucijos 52 straipsnyje tiesiogiai nenurodytų pensijų rūšių ir įstatymų leidėjas turi tam tikrą diskreciją nustatyti šių pensijų skyrimo ir mokėjimo sąlygas ir dydžius, taip pat ir pertvarkant pensijų sistemą, jo diskrecija reguliuoti šias pensijas yra siauresnė nei kitų valstybinių pensijų atžvilgiu, nes, be kitų konstitucinių reikalavimų, jis yra saistomas teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo ir teisėjo socialinių (materialinių) garantijų realumo imperatyvo.

Taigi, kaip pažymėta Konstitucinio Teismo sprendime, iš Konstitucijoje įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo kyla draudimas mažinti įstatymu nustatytą teisėjų socialinių (materialinių) garantijų – taip pat ir tų, kurios teisėjams yra nustatytos (taikomos), kai nutrūksta jų įgaliojimai, – lygį. Šis draudimas nėra absoliutus, valstybės ekonominei ir finansinei būklei esant itin sunkiai šių garantijų lygis įstatymu gali būti laikinai sumažintas, tačiau tokiu mažinimu neturi būti sudaroma prielaidų kitoms valstybės valdžios institucijoms, jų pareigūnams pažeisti teismų nepriklausomumą. Jeigu teisėjų socialinių (materialinių) garantijų lygis galėtų būti mažinamas ir kitais atvejais, t. y. kai valstybėje nėra susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, kiltų grėsmė teisėjų nepriklausomumui, nes būtų sukurtos prielaidos įstatymų leidžiamosios ar vykdomosios valdžios sprendimais daryti įtaką teisėjams, valstybės valdžios ir valdymo institucijoms ar pareigūnams arba kitiems asmenims kištis į teisėjų veiklą, priimti tokius įstatymų leidžiamosios, vykdomosios valdžios ar viešojo administravimo subjektų sprendimus, kuriais būtų mažinamos teisėjų socialinės (materialinės) garantijos darant spaudimą dėl sprendimų vykdant teisingumą, didinti korupcijos riziką.

Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad teisėjo darbo stažo trukmė negali būti vienintelis teisėjų pensijų dydžio diferencijavimo kriterijus. Tokiu kriterijumi turi būti ir teisėjo eitos pareigos, t. y. tai, kokioje teismų sistemoje ir kurioje jos grandyje asmuo ėjo teisėjo pareigas; kai dėl teismo specifikos teisėjo konstituciniam statusui būdingi tam tikri ypatumai, atsižvelgtina ir į juos. Taigi įstatymų leidėjas gali nustatyti, kad vienas iš teisėjų pensijų dydžio diferencijavimo kriterijų yra teisėjo gautas atlyginimas, kuris taip pat turi priklausyti nuo teisėjo pareigų (t. y. nuo to, kokios teismų sistemos ir kurios jos grandies teisėjui jis nustatomas).

Kartu Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad iš Konstitucijos kyla teisėjų socialinių (materialinių) garantijų realumo imperatyvas. Pasikeitus ekonominei, socialinei situacijai, teisėjų socialinės (materialinės) garantijos, taikomos nutrūkus teisėjo įgaliojimams, galėtų tapti ne realios, bet nominalios, taigi fiktyvios, jeigu jos teisėjams, kurių įgaliojimai jau yra nutrūkę, nebūtų atitinkamai peržiūrimos. Iš Konstitucijoje įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo, teisėjo socialinių (materialinių) garantijų realumo imperatyvo, vienodo teisėjų teisinio statuso kyla draudimas diferencijuoti teisėjų socialinių (materialinių) garantijų, taikomų nutrūkus teisėjo įgaliojimams, lygį pagal tai, kada atitinkamos garantijos (tarp jų teisėjo pensija) asmeniui pradėtos taikyti, taip pat reikalavimas atitinkamai peržiūrėti teisėjams, kurių įgaliojimai jau yra nutrūkę, taikomų garantijų lygį, jeigu keičiantis ekonominei, socialinei situacijai tos pačios teismų sistemos ir tos pačios grandies teismo teisėjams, kurių įgaliojimai baigsis vėliau, nustatomos didesnės atitinkamos garantijos. Vadinasi, negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuriuo būtų sudarytos prielaidos mokėti iš esmės skirtingo dydžio teisėjų pensijas asmenims, turintiems tokį patį teisėjo darbo stažą tos pačios teismų sistemos toje pačioje grandyje, kad ir kada teisėjo pensija jiems būtų paskirta.